LEONARDO DA VINCI

Parašė Alfredas Kulpavičius

(Paminėti 500 metų nuo jo gimimo) Politinio sąjūdžio pasėkoje naujai keliamos humanizmo idėjos visą 15 amžiaus epochą nuspalvino renesansu pilnąja prasme: Žmonės mokėsi iš antikinio pasaulio, ugdė mokslą, literatūrą ir meną, laikydami tai būtinybe ir nepakeičiamu gyvenamojo laikotarpio ženklu, šis žydėjimas pirmiausia pasireiškė Italijoje ir buvo toks stiprus, jog betkokie išoriniai sukrėtimai, kaip kad šiais laikais, neturėjo tekios veiksmingos jtakos. Tauta pilnu pasitikėjimu gyveno savo aplinkumoje, žvelgdama į amžinybę. Visi šios spinduliuojančios praeities atstovai, atrodo, žinojo, kad jų uždavinys ir kartu jų sprendimas turės būti pavyzdys naujoms kartoms. Meno ir kultūros paminklai buvo kuriami amžiams. Šv. Pranciškaus Asyžiečio moksle pasireiškę prisikeliančios asmenybės ženklai šiuo renesanso laikotarpiu pražydo visu stiprumu, žmogus troško sueiti j   betarpišką   individualų santykį su tuo, kas buvo aukščiausia ir švenčiausia. Šis stiprus ir laisvas individualizmas, kuris ypatingai suklestėjo menuose, likimą surišo su laikotarpiu, kuriame jis gyveno, atstovavo ar vadovavo. Vienas iš tokių renesanso vyrų buvo Leonardo da Vinci. Negali pasilikti nepastebėta ir neįvertinta, kaip giliai laiko dvasia privalėjo būti įsiveržus į Leonardo sielą, nešdama naują šviesą tiek jo asmeniui, tiek jo antgamtinių gabumų kūrybai, kuri "viename kūne suvienijo grožį, meilę ir ištikimybę", kaip sako Vasari1). Toks dieviškas, — kalba toliau Vasari, — kad visi žmonės pasilieka toli už jo, ir aiškiai apreikšta, kad tokie sugebėjimai Dievo dovanoti, bet ne žmogiškomis jėgomis pasiekti. Leonardo, su nenustelbiamos kūno grožybės idealu, visuose savo veiksmuose pasireikšdavo begaliniu meilumu, lengvai nugalėdamas didžiausius sunkumus; jo didelė jėga jungėsi su miklumu, dvasia buvo kilni ir narsumas garbingas. Ir jo vardas buvo garbinamas ne tik jo laikais, bet dar labiau išgarsėjo jam mirus." šis didysis renesanso kūrėjas ir menininkas gimė 1452 metais balandžio mėn. 15 d. Anchiano kaime prie mažo Vinci miestelio, netoli Florencijos. Mokėsi pas to laiko garsų menininką Andreą del Verrocchio Florencijos mokykloje, kurios vardą jis dar labiau išgarsino. Didelis jo troškimas tyrinėti, kurti ir jieškoti naujų atradimų vedė jį nuo vienos idėjos ir problemos prie kitos, siekiant pilnutinių išvadų ir sprendimų. Šita ypatybė atžymi visą jo gyvenimą. Palikęs savo gimtinę ir praleidęs jaunystės metus Florencijoje, jis gyveno beveik kaip klajoklis, keliaudamas ir dirbdamas ten, kur galėdavo laisvai įvykdyti savo plačias idėjas ir siekimus ir kur rasdavo joms pritarėjų ir pagelbininkų. Taip jį regime Milane, Romoj, Florencijoj, šiaurės Italijoj ir kitur. Mirė 1519 metais gegužės mėn. 2 d. Prancūzijoje, kur buvo iškviestas karaliaus Pranciškaus I, jo pilyje Cloux, Am-boise. Nepaprastais gabumais apdovanotas, Leonardas neaplenkė nei vienos mokslo bei meno šakos. Jo nepaprastas troškimas pažinti gamtos paslaptis skatino jį domėtis realiaisiais mokslais. Jo studijos ir pažiūros laikomos rimtais moksliniais darbais. Jis vienas iš pirmųjų pagrindinai išnagrinėjo žmogaus ir gyvulių anatomiją ir sukūrė naujus pagrindus perspektyvos ir šešėlių mokslui. Jis reiškėsi kaip architektas ir inžinierius. Šalia viso to Leonardo buvo žinomas kaip skulptorius (1), didelis muzikos gerbėjas, pilnas kūrybingumo improvizatorius, poetas ir filosofas. Besivadovaudamas, kad "išmintis yra patyrimo duktė", jis savo pasiektais laimėjimais mene ir moksliniu išsilavinimu toli pralenkė kitus. Lyginant visus tuos dvasinius sugebėjimus ir galią, rezultatai nebuvo labai gausūs. Vasari rašo: "Leonardo daug ką pradėdavo, nes jis daug suprato, betgi niekad nepabaigdavo; jam atrodė, kad meno tobulybėje, tai ką jis mintimis apgriebė, nieko daugiau rankomis negalima buvo pridėti, nes jis mėgo dirbti mažų ir žavingų smulkmenų idėjose, kurių ir labiausiai prityrusios rankos nebūtų galėjusios   apdoroti." -------- 1) Giorgio Vasari (1511—1574), italų tapytojas, architektas ir menininkų biografijų rašytojas. Tam suprasti ir pateisinti užtektų, rodos, tik pasakyti: Leonardo—renesanso  gadynės   atstovas,   renesanso žmogus! Laiko dvasioj žmogus ir pasaulis tapo studijų centru. Senų tipų kartojimas ir schematiškas idealizmas nyko prieš neišsemiamą gyvenimo didybę. Leonardo priėjo prie pilnutinės laisvės, pilno grožio ir poezijos esmės. Kaip žmogus, jis pilnutinai atstovavo renesanso idealui — buvo tikras "uomo universale". Nesunku suprasti, kad jo studijų centre buvo pats žmogus. "... žmogus — pasaulio modelis!", — sako Leonardo. Ir jei renesansas yra žmogaus "atradimas", tai niekam taip nepavyko "surasti žmogų ir pavaizduoti jo kūną tokiu tikslumu, kaip Leonardo. Jis sugebėjo parodyti žmogų tokį, kokį mato akis, apsuptą erdvės ir šviesos, ir taip jautriai ir prasmingai išreiškė kiekvieną sielos pergyvenimą. Savąja kūrybos dvasia jis siekė tiesos ir iškilmingumo išoriniam ir vidujiniam žmogaus vaizdavimui ir šitą palinkimą privedė prie išbaigtos išraiškos. Kovose išsiveržiantį brutalumą ir aistrą vaizdavo jis tokia pat įsitikinimo jėga, kaip ir aukščiausią dvasinio susikaupimo momentą (studijos iš "Mūšis Anghiari ). Tačiau niekas Leonardo nepralenkė jauno ir besidžiaugiančio gyvenimo pavaizdavime — su žaviomis šypsenomis, žvaliomis akimis ir spindinčia sielos ramybe (Vaikai: Jėzus, šv. Jonas ir angelas iš Madonos Grotose, angelas iš Apreiškimo). Jis nepaprastu pajautimu šalino kietą plastinių formų išpildymą ir sustingusią architektūrinę schemą, savo kūriniui suteikdamas gyvybės. Po nepaprastų studijų, sprendžiant žmogaus kūno laikyseną erdvėje, kur koncentravosi visos jo jėgos, kaip menininko ir tyrinėtojo, jis sukūrė naują portretinio meno pavyzdį, iškeldamas asmenybės pajautimą ir vidujinį išgyvenimą (Mona Lisa, kiti moterų portretai, autoportretai). Visa eilė meiliai besišypsančių Leonardo Madonų turi irgi portretinį pobūdį. (Madcnna Benois, Madonna Litta). Šį bruožą nesunku įžiūrėti ir didesnėse kompozicijose, kur gamtos rėmuose Dievo Motina globoja Kūdikėlį Jėzų, spinduliuoja šilta nuotaika. Yra tai lyg priešingybė gotikos pavaizduotoms madonoms — aristokratiškoms, pilnoms patoso, čia Marija įsijungia į tų pačių žemiškų motinų troškimus bei lūkesčius (Madona Grotose, Trijų karalių pasveikinimas, Marija su Kūdikiu ir šv. Ona). Jei laiko realizmas Leonardo kūrybos pobūdį vedė į išgyvenamąją tikrovę, tai jo Grožio ir Tiesos supratimas pasitenkinimo jieško ne tik fantazijoj, bet, likdamas ištikimas krikščionybei, jis savąja išraiškos forma ir spalvomis stengiasi ją meniškai išugdyti bei įpavidalinti. Todėl norėjo jis religiniam vaizdui suteikti daugiau mitologinio pobūdžio ir, iš dalies per besiskverbiantį natūralizmą bei realistinius užkulisius, bando tai supasaulinti, kartu suteikdamas iškilmingumo ir dvasinio susikaupimo. Taip "Paskutinės Vakarienės" fres-ke, kuris yra St. Maria delle Gra-zie vienuolyne Milane (1492-99), Leonardo pagal Kristaus žodžius "Vienas iš jūsų mane išduos" suvienijo aukščiausią meninį momentą ir psichologinį apibūdinimą. Visas kūrinys dvelkia aukštu dramatiniu įtempimu, —    tik pats Kristus lieka ramus. Jis —    Kristus — kūrinio siela — valda visą kompoziciją: į Jį viskas suplaukia ir užvaldanti Jo dvasia išsiskleidžia visoje savoje didybėje, suvienija judesius ir dvasinius išgyvenimus į vieningą harmoniją. *  *  *          Leonardo da Vinci, atrodo, dirbo nepaprastai drąsiai ir giliu gamtos dėsningumo įsisąmoninimu, nesijausdamas tokiu būdu per mažas savoje kūrybinėje aplinkumoje. Begalinį pasaulio lobyną jis sėmėsi iš savo stebėjimų ir studijų, teikdamas visa tai savo kūriniams. Jokis kitas menininkas taip intensyviai "nebandė išplėšti gamtos ir gyvenimo paslapčių" (Dvožak). Leonardo atrado naujus kelius į loginį egzistencijos motyvavimą, bet taip pat nenutilo jo sielos varijacijų skambėjimas nuo švelniausių iki žiauriausių išsiveržimo momentų. Savo paprastumu, atvirumu ir neišpasakyta kūrybine galia jis įkūnija pilnutinį Grožio idealą ir, savo kūriniais perduodamas išgyventos epochos nuotaikas, sukelia pilnutinį žavesį. Taip Leonardo da Vinci asmuo pasilieka amžiams nemirtingas. Alfredas Kulpavičius