Eilėraščiai Spausdinti
Parašė J. AUGUSTAITYTĖ- VAIČIŪNIENĖ   
PASIKALBĖJIMAS

Naktis, kaip vynuoge, per dieną sirpo
Atokaitoje spindinčių šviesa kalnų...
Kažkur stirnaite blaškosi sugauta kilpoj,
Ir dainos vėstančių prie kelio akmenų.

Namai nuo žemės šuolio atitrūkę,
J aukštj kopia svyrančiom padangių kopėčiom,
Kur mėnuo ištiesė gairiukę
Ir vėl palindo po rankovėm debesų plačiom.

Ir aš, sėdėjusi prie gonkų ant suolelio,
Pasilikau viena, kaip paukštis po lapu.
Neturinti ko pasiklausti kelio...
Paskui atsiradai čia pirmąsyk ir tu.

Ir mes kalbėjomės, lyg būtume pažįstami iš seno,
Kad ta stirnaitė rytą mirusi gal bus...
Kad taip neilgai žmonės čia gyveno,
špokai prie inkilų neilgai tauškino juokus.

Kalbėjomės, ar grįš namai, į debesis iškilę,
Ant žemėj šaukiančių juos pamatų ...
Urėdas, tos stirnaitės išvaduot, į girią...
Ar atsigers šviesa iš violetinių naktų ...



VĖJAS IR ŽMOGUS

Kai tu pabarškini į mano langą,
Mane užgauna tartum pirštai vėjo.
Ir kas gi kitas klaidžios taip vėlai,
Naktis kai persirita per pusiaujį,
Sumiega,  nuodėmes surašę angelai.
Iš kokio krašto parkeliauji,
Kai žemę sapno delnas palytėjo...
Kas tu esi — ar vėjas, ar žmogus?!

Ir ginčinuos pati su savim:
Tai vėjai braižos pasigėrę,
Bėgioja langu su lietumi ir kruša.
Kai rymetinis paštas baltus laiškus išnešioja,
Sugriūva siena sutemų palša, —
Ir aklas laikrodis tą pačią valandą kartoja,
Randu už durų gulintį negyvą vėją —
Ir žmogų-elgetą karaliaus vainiku.


PRIE ŽILVINO KAPO

Žiburiai mano rankose gęsta.
Bangas gundo sukilti giesmė vandenyno drėgna,
Aš iškėliau rankas į nežinomą kraštą,
Kuris prunkščia krantus sidabruota šalna,

Kur dienos naktigulto tylios pareina,
Parnešdamos gyvąją Nemuno dainą.

Patvinus naktis iš krantų išsilieja
Ir verčias viršum vandenyno giesmės...
Žilvino kariai paržygiuoja alėja,
Lydėdami vėliavas juodas našlės.
Ir saugo po kojų siūbuojantį kapą —
Dukrelė prie jos prisiglaudusi dreba.

Atabrenda eglės per kopas ir sėda
Į dūžtančius vėjų laivus ...
Numetę bangoms žaliaskarį parėdą,
Į Žilvino supuola rūmus,
Parnešti karališko kelsimam rytui vainiko,
Kuris gelmėse vandenų pasiliko.

SAVAITĖ

Ji lekia ant juodbėrio žirgo,
Taškydama palšas marias.
Akyse septyni brilijantai sužvilgo
Ir sukrito į baltas vandens lelijas.

Viršun; pašventinto kalno prijojus,
Sutraukė stipriai pavadžius...
Suvilnijo kaži n kas, lyg vasarojus,
Po žylančius žirgo karčius.

Ir šoko nuo skardžio į gylį...
Šauki ir prišaukt negali.
Sušlamo sujudo — ir tyli ...
Ir tie brilijantai gelmėj septyni.