Poezija

Parašė JONAS MEKAS

ŽMONĖS   PARKE ŽMONĖS parke, vienišieji, — seniai su senelėm ir besimylintieji, — sėdėdami po lapų blykštančia skara, mate: kaip skambėdamas kristaline skaidra ėjo ruduo. Ir tuoj ant miesto Ir per lapus ėmė krist vario lietus. TURGUJE jis liejos per medinius stalus, per rudenio gėles ir mėlynus pirklius, ir turgaus moteris šlapiom skarom, su skėčiais ir kraitėm pravirom; krito jis ir liejos ilgom srovėm, vaisių krūvomis ir rudenio gėlėm, plakdamas ir kirsdamas kartu abu: moteris ir pirklius, kaip botagu. BET ŽMONĖS parke, vienišieji, — seniai su senelėm ir besimylintieji, — sėdėjo vis; vieni — susimąstę ties savo dienomis, antri — kad manė, kad pavasaris dar vis, — jie taip sėdėjo po lapj blykštančia skara, ir tik žiūrėjo, kaip per lapus krito vario lietus.   AKYS, AKYS MOTERS IR AKYS VYRO Ar tai nėra — kažkur — it žaltvykslės išnaktose, keturios klajoklės — dvi moters akys ir dvi vyro? Taip rudeniais ir vasarom, visu nepasibaigiančiu ratu — kiekvienai moteriai jis žiūri vis akysna — giliose, kur taryt it liepos naktys, neįžvelgiamose — slaptingai taip vilioja — ir tosin, kur kaip saulės įsidegina, kaip usnys — kurios išlieka ligi kito rudenio (ir dar ilgais pavasariais vaidenasi, neiškrenta), ir nesuprantamose — kur kaip mįslės, slepiančios nežinoma, palieka. Tačiau yra kažkur likimo skirtos dvi, dvi moters akys ir dvi vyro — ir niekad neatsiveria jos, niekam. Kol neateina TOS — TIKTAI TOS — dvi vyro akys — ir dvi moters akys. Niekas to nejaučia ir nežino — akys susitinka nejučia — akys, dvi moters ir dvi vaikino, skirtąja likimo valanda. Ir rodos, jos ne keturios, o tiktai dvi — ir artimos, ir šiltos, ir neišskiriamos — lyg būtų išnešiotos kartu nuo pat vaikystės — viduj — giliai. —