V. Gutauskas, S. J. KAS ŽIŪRI IR NEMATO? Spausdinti
Parašė Dr. A. Baltinis   

V. Gutauskas, S. J. KAS ŽIŪRI IR NEMATO? TT. Jėzuitų leidinys, Chicago, 1952 m. 92 p. Kaina 1 dol.
Visam mūsų amžiaus mąstymui yra būdinga pozityvistine nuotaika: tuos klausimus, kurie liečia daiktų ir reiškinių gilesnį pažinimą, pavadinti paniekinančiu žodžiu "metafizika" ir visai jų nejudinti. Likti tik savo spe-cialinių tyrimų ribose, metoduose ir paskelbti iliuzija visa, kas neseka iš tiesiogiai tiriamojo objekto pagal mechaniškojo priežastingumo dėsnius. Patys nesidomėdami nieku kitu, tik savo tiesioginio tyrimo objektais ir metodais, pozityvistai nepakenčia, kad kitų interesai siekia toliau ir giliau, todėl stengiasi paneigti visų gilesnių klausimų prasmę ir jų išsprendimo galimybę. Tuo būdu    nenuosekliai,    prieštaraudami patys savo teigimams, iš savo specialių tyrimo sričių ir jie pereina prie gamtos filosofijos klausimų, nors ir atmesdami gilesnį, metafizinį jų pagrindą.

Susiaurinti mąstymo horizontą, nematyti gilesnių problemų ir nesidomėti jų sprendimu yra pagrindine pozityvizmo dogma, įleidusi labai gilias šaknis į visas kultūros sritis. Prieš šias pozityvistines pažiūras religinėje srityje įdomiai pasisako T. V. Gutauskas, S. J., savo knygoje "Kas žiūri ir nemato".
Knygutė pavadinta "Religiniais pašnekesiais", kuriais autorius nori nurodyti kelius į Dievą po visą pasaulį išsiskleidžiusiems tremtiniams. Sklandi kalba, dialoginis pasakojimo būdas daro knygutę patraukiančią ir mielai skaitomą.

žinodamas moderniojo žmogaus nuotaiką, autorius prie parinktųjų klausimų eina labai atsargiai ir nuosekliai. Išeidamas iš vyraujančios mūsų dvasios nuotaikos — tėvynės pasiilgimo — jis atsargiai nukreipia mūsų žvilgį į amžinąją tėvynę. Vesdamas mus per puikiai atskleistus negyvosios ir gyvosios gamtos stebuklus, iškeldamas giliausius žmogaus sielos troškimus, jis nejučiomis veda mus prie visų jų šaltinio — Dievo.

Keliams į Dievą atskleisti autorius pavartoja klasiškuosius — tradicinius Dievo buvimo įrodymus, perleisdamas juos per aštrią ir gilią profesoriaus kritiką, kuris šiuo atveju atstovauja modernųjį mokslą. Profesoriaus iškeltuose priekaištuose ir abejojimuose autorius parodo gerą moderniojo gamtamokslio ir tomistinės filosofijos pažinimą. Pirmiausia autorius iškelia kosmologiškąjį argumentą, susidedantį iš trijų atskirų įrodymų: įrodymo iš esančio pasauly judėjimo, iš priežastingumo dėsnio ir pasaulio pripuolamumo.
Kaip pavyko autoriui apginti šie įrodymai profesoriaus priekaištų šviesoje ?

Silpniausiai pavykęs pateisinti pirmasis argumentas, išvedąs Dievo buvimą iš esančio pasaulyje judėjimo ir pasikeitimo, šį argumentą jau vartojo Aristotelis ir paskui šv. Tomas. Jis paremtas patirties faktu, kad pasauly viskas juda, keičiasi. Tačiau niekas nejuda iš savęs, bet yra kito judinamas, o šis dar kito. Tačiau taip negalima eiti iki begalybės, reikia kad būtų pirmasis judintojas, pats nejudąs ir nesikeičiąs. Tai ir bus Dievas.

šio argumento silpnumas glūdi ne loginėje tvarkoje, logiškai jis paremtas teisingai, bet klaidingoje anų laikų prielaidoje, kad medžiaga suside-deda iš atskirų viena nuo kitos ir nejudančių dalelių, kurioms judėjimas ateinąs iš šalies. Tikrumoje gi judėjimas yra esmine medžiagos žymė, ne judėjimui reikalingas išaiškinimas, bet nejudėjimui. Pasyvi, iš šalies judinama medžiaga yra primityvaus antrpmorfizmo išraiška ir neturi atramos daiktų prigimtyje. Dėl šios priežasties sugriūna visa argumento jėga. Panašiai yra ir su priežastingumo dėsniu: logikos atžvilgiu jis yra tvarkoje, nes negalime mąstyti, kad kas nors atsirastų be priežasties. Priežastingumo dėsnis yra mūsų proto postulatas, mūsų protas negali nurimti, neprimindamas pasauliui pirmutinės Priežasties. Tačiau ar jis kyla iš pačios daiktų esmės, ar pasaulis savo visumoje reikalingas šalia savęs esančios priežasties, tai nėra savaime aišku, ir vis lieka vietos abejonei. O ir modernioji atomų fizika yra atskleidusi, kad elektronai su protonais nesilaiko griežto priežastingumo, bet nukrypsta nuo jo, artėdami į dvasios sritį, kur priežastingumas jau visai kitaip reiškiasi.

Tas pats ir su nebūtinumo argumentu. Ir jis logiškai tvarkoje, nes mes galime visus daiktus mąstyti, kad jie gali būti ir nebūti, ir tame mąstyme nėra jokio prieštaravimo, ne3 esmė ir buvimas logiškai yra skirtingi dalykai. Tačiau ar tikrumoje pasaulis galėtų ir nebūti, yra gili problema, ir loginis teisingumas jos neišsemia ir mūsų dvasios nepatenkina. Tai jaučia ir pats autorius, todėl jis jais nepasitenkina ir kreipias prie naujo įrodymo, pareinančio iš tvarkos ir tikslingumo gamtoje.

Gamtoje esančios tvarkos ir tikslingumo niekas negali paneigti. O tvarka ir tikslingumas būtinai reikalingas protingos būtybės tvarkymo. Priskirti šią tvarką ir tikslingumą atsitikimui — reikštų tikėti į patį didžiausią stebuklą, koks tik yra galima. Tačiau ir šio argumento galią silpnina blogio buvimas, kuris nesiduoda? pateisinamas jokiais logikos dėsniais. Be to, šiame argumente yra taip pat klaidinga prielaida, kad esamoji tvarka yra kokios nors pirmykštės    netvarkos   nugalėjimas, kad pirma buvo chaosas, o tvarka atsirado tik vėliau. Tikrumoje tvarka priklauso prie pačios daiktų esmės, kaip ir judėjimas. Nors ir gamtoje yra tikslingumas, tačiau jo nereikia įsivaizduoti perdaug žmogiškai, kaip kokią sąmoningą mintį ar planą. Toks tikslingumo supratimas neatitinka faktus. Gamtos tikslingumas nėra aiškus, bet veikia tarsi mėgindamas ar jieškodamas. Todėl šalia tikslingumo yra daug ir ne-tikslingumo: nepasisekę mėginimai, tikslo nepasiekimai, siekimai pro šalį ar likę pusiaukely. Taip, pvz., kai kurioms žuvims apsaugai duotieji organai tampa jų pražūties priežastimi.

Tačiau principinis tikslingumas visada lieka neišvengiamas, o su juo — ir protinga dvasia, tvarkanti pasaulį.
Lieka svarbiausias argumentas, kuris atsiremia į giliausios žmogaus sielos troškimus: baimės, teisybės, gėrio, tiesos, meilės. Ir čia reikia griežtai nustatyti, kokie troškimai yra reikšmingi ir kokia prasme jie gali būti suprantami, nes kritiškasis protas mums sake, kad troškimas tai dar ne įrodymas, o greičiau priežastis abejoti dėl trokštamojo objekto buvimo. Tačiau visumoje šis argumentas vertingas, nes jame glūdi mintis, kad Dievo pripažinimas vyksta visais mūsų dvasios veiksmais, kad mes esame apspręsti Dievui pačia savo prigimtimi, kad mes visi Dievą pripažįstame, kiek mes gyvename  tikrąjį  žmogiškąjį  gyvenimą.

Matome, kad nors šie argumentai turi trūkumų, tačiau savo visumoje jie logiškai yra teisingi ir nesugriaunami. Vienok jie neveda mūsų prie tikro Dievo buvimo pripažinimo, mūsų protui čia visada lieka galimybė abejoti. Ir ši galimybė abejoti kyla ne iš mūsų nelogiško galvojimo, nei iš nuodėmingos valios ar aistrų, bet iš pačios šio įsitikinimo prigimties. Mūsų įsitikinimas Dievo buvimu plaukia ne tiek iš nuoseklaus loginio mąstymo, kiek iš irracionalinių, arba teisingiau sakant, supraracio-nalinių sielos galių, kurios turi lemiančios reikšmės mūsų apsisprendime už Dievą.. Įsitikinimas Dievo buvimu yra ne vien proto, bet visos žmogaus dvasios veiksmas. Ne protiniai, bet religiniai motyvai yra tie, kurie nulemia žmogaus apsisprendimą už Dievą, šie religiniai motyvai išlygina logines spragas ir suteikia visiems įrodymams įtikinamumo galios. Visi tat protiniai įrodymai, siekiantieji Dievo buvimą paremti, savo atramą turi religinėje mąstysenoje. Ši religinė mąstysena buvo savaime aiški žymiesiems Dievo įrodymų kūrėjams — šv. Anzelmui, Augustinui, Tomui ir kitiems, todėl jie jos nemini ir specialiai apie ją nekalba. Tačiau ji nėra savaime aiški moderniesiems žmonėms, kuriems religinis pasaulio pergyvenimas jau daugumoje neprieinamas. Čia ir yra pati gilioji priežastis, kodėl šie įrodymai neįtikina moderniojo žmogaus, nes jam trūksta būtinos šiam įtikinimui sąlygos — religinio pasaulio pergyvenimo.

Visi kosmclogiškieji Dievo buvimo įrodymai tikrumoje suvedami į vieną įrodymą, atsiremiantį į pasaulio ne-būtinumą, pripuolamumą. Išeidami iš šio pasaulio nebūtinumo, mes ir tvirtiname, kad pasaulyje yra judėjimas, kuris yra jam nebūtinas, kad yra tvarka, kuri yra nebūtina, kad pagaliau pats pasaulio buvimas yra nebūtinas. Tačiau pasaulio suvokimas kaipo nebūtinos ir pripuolamos būties yra grynas religinis pergyvenimas. Tik religiniu aktu suvokdami Dievą kaipo absoliučią Būtį, mes galime suvokti pasaulį kaipo reliatyvią būtį. Prieš kiekvisną neigimą pirmiau turi eiti teigimas. Pasaulio reliatyvumas mums išryškėja tik Dievo Absoliutumo šviesoje. Kas pasaulį suvokia kaip reliatyvią būtį, tas pirma jau yra suvokęs Dievą kaip Absoliutą. Be Dievo, absoliučios Būties suvokimo, pasaulio reliatyvumas mua vestų ne į absoliučią Būtį, o į absoliutinį nieką, kaip tai matyti iš egzistencializmo.

Iš čia mums aiškėja, kad visų Dievo įrodymų pamatas yra ontologiškasis Dievo buvimo įrodymas, primityviai jau formuluotas šv. Anzelmo, žinoma, šioje primityvinėje formoje jis lengva sugriauti ir padaryti juokingu, kaip tai jau yra darę kai kurie scholastikai, tačiau tikrumoje jame glūdi labai gili mintis, kad Dievo buvimas plaukia tik iš jo esmes, kuria yra paremti kosmologiškieji ir kiti įrodymai, nors patys šių įrodymų autoriai tai ir neigtų. Kas tikrai suvokė, kas Dievas yra, tam savaime pasidaro aišku ir jo realus buvimas. Ir šv. Tomas pripažįsta, kad Dievo buvimas saka iš jo esmės, bet kadangi ši esmė negali būti suimta į jokius racionalinius rėmus, nes ji absoliuti, todėl Dievo buvimas neseka iš logines jo esmės, nes ši esmė nėra visa Dievo esmė, o metafizinis Dievas tikrumoje nėra joks Dievas. ŠV." Tomas ir Kantas, kurie turi galvoje'"tik metafizine Dievo esmę, teisingai1 šį argumentą    atmeta, ries iš -šiaip suprastos esmes tikrai neseka Dievo buvimas. Tačiau šv. Anzelmas turi galvoje ne metafizinę, bet religinę Dievo esmę, suvoktą religiniu aktu, kuriame Dievas apsireiškia visoje savo pilnumoje, todėl iš šios esmės tikrai seka Dievo buvimas. Svarbiausia religinio pergyvenimo žymė yra Dievo realumas, ir šis realumas yra toks tikras, kad religiniam žmogui nelieka jokio abejojimo dėl Dievo buvimo, kaip kad neabejoja menininkas grožio buvimu, ar dorovinis žmogus gėrio tikrumu. Gaila, kad autorius šio pagrindinio Dievo buvimo argumento nepanagrinėjo, bet sustojo tik prie jo išvadų — kosmologiš-kojo argumento. Ontologiškojo argumento sklaida jam būtų davusi naujos šviesos Apreiškimo sampratai, kurią jis sekančiame tomely mano nagrinėti.

Įsitikinimas tat Dievo buvimu remiasi gilesniais negu loginiais mūsų dvasios aktais, — religiniais aktais. Religiniai aktai yra tie dvasios veiksmai, kuriais Dievas duodasi mums pažįstamas, kuriais jis save mums apreiškia. Apreiškimas plačia prasme yra ne kas kita, kaip būdas, kuriuo Dievas mums save atskleidžia. O šis būdas labai įvairus: Dievas gali mums atsiskleisti gamtoje, istorijoje, mūsų pačių prigimtyje, subtiliausiuose jos virpėjimuose. Mes turime mckėti klausyti ir šį Dievo apreiškimą išgirst;. Vesdamas mus per Dievo sukurtus gamtos stebuklus, atskleisdamas gamtoje esantį išmintingumą ir nuostabumą, autorius jau nukreipė mūsų žvilgį į Kūrėją. Tačiau paties Kūrėjo mes dar neišvydome. Jį pilnai išvysime, kada išgirsime Jo balsą, slaptingai kalbantį iš amžių glūdumos į mūsų dvasios gelmes. Padėti mums įsi'kiausyti į šį Dievo balsą, jį išgirsti ir priimti autorius žada mums sekančia knygute, kurioje jis nori nukreipti mūsų ausis į dieviško žodžio klausimą. Tik dieviško žodžio šviesos nušviestos, mūsų sielos akys galės išvysti ne tik gamtą, bet ir jos Kūrėją, tik dieviško Apreiškimo atbaigti, visi keliai j Dievą pasidaro saugūs ir aiškūs. Visi Dievo įrodymai savo prasmę ir atbaigimą gauna Apreiškime.
Dr. A. Baltinis