PRANCŪZIJA IR VOKIETIJA EUROPOS SUJUNGIME Spausdinti
Parašė J. Gr.   

Kai kalbama apie ekonominį ir politinį Europos sujungimą, dėmesys nukrypsta į dvi dideles to kontinento tautas — Prancūziją ir Vokietiją, — nuo kurių daug pareis Europos vaidmuo kovoj dėl pavergtojo pasaulio išlaisvinimo ir pati to senojo kontinento ateitis. Prancūzijos ir Vokietijos interesų suderinimu sielojasi ne tik amerikiečių politikai, bet ir patys prancūzai su vokiečiais. Kadangi ir mes, lietuviai, negalime likti abejingi dėl Europos ateities, todėl mums įdomu, kaip į savo santykius su Europa žiūri aukščiau minėtų tautų šviesieji protai. Šituo tikslu čia duodame šiek tiek sutrumpintą straipsnį, kurį paskelbė žymus prancūzų sociologas Joseph Folliet katalikų "La Croix" laikrašty (Nr. 21,000) vardu "Vokietija Europoje".

"Yra faktas, sako J. Folliet, kad Europoje Prancūzija jaučiasi pasimetusi ir šiek tiek svetima. Ji neturi europinės sielos ir juo labiau jos vidurių. Visu savo geografiniu ir istoriniu svoriu ji smelkiasi į prancūziškąjį tautiškumą europinėj pusiausvyroj, arba, jei ji pralenkia nacionalizmo tarpsnį, ji siekia pasaulinio tarpsnio, apleisdama kontinenta-linį". šituo atžvilgiu Prancūzija atrodanti savo geografinės padėties ir istorinės praeities auka. Autorius sakosi mažai težinąs tokių istorinių padarinių, išskyrus senovės Graikijos miestus ir britų Commonwealth, kurie atrodytų tobulesni už Prancūziją, užimančią beveik tobulą šešiakampį su natūraliomis sienomis ir tinklu gausių kelių, susibėgančių į Paryžiaus širdį. Vidury šitos pievos prancūzas gyvena laimingas ir patenkintas, kaip Turenijos miestietis tarp savo, mūrine tvorele apvesto, aiškaus ir logiško sklypo su dekartinė-mis alėjomis Prancūzijos sode. Nuo savo senų mūro užtvarų, kaip sakydavo Rimbaud, prancūzas gali be geismų žvelgti į tolimąją Europą. Ir kam jam narplioti painiavas su tautomis, kurių keistų kalbų jis niekada nesistengė išmokti, su tautomis, kurių keistų vardų jis nepajėgia atsiminti arba kuriuos jis supainioja simpatiškame abejingume?

Be to, prancūzas ant savo pečių neša nemažą praeities svorį, tautinį vyresniškumą. Jį jis įsigijo nuo vidurinių amžių pradžios ir jį sustiprino šimto metų karu, kurį simbolizuoja Joana d'Arc. "Didžioji tauta" jau gyvavo tada, kai kita dalis Europos, išskyrus Angliją ir Ispaniją, tebebuvo feodalinis chaosas. Nuo 17 iki 18 amžiaus prancūzų kultūra dominavo ir buvo beveik sujungus Europą, kai Fridrikas II rašė savo prastus eilėraščius prancūziškai, o anglų Pope imitavo Boileau. Prancūzams tai atrodė visai natūralu. Vėliau Napoleonas vos nesukūrė Europos politiškai. Tačiau dėl jo galutinio nepasisekimo prancūzai, atrodo, mažai tesisielojo. Svaiguliui praėjus, jie džiaugėsi, kad galėjo sugrįžti į savo sodelį auginti rožių ir laurų. O jei ko nors jie gailėjosi, tai tik ne Europos, bet revoliucinių idėjų ir "Didžiosios Tautos" garbės atoslūgio.

Vokiečiai — priešingai — gailėjosi Napoleono su jo pirmuoju politiniu Europos sujungimo nepasisekimu. Nepaisant neišvengiamų karinės okupacijos piktanaudojimų su įvairiomis prievolėmis, nepaisant 1813 metų sukilimo, kuris atsiliepė nostalgiškais aidais Heinės poezijoj ir Schuberto muzikoj, Napoleonas žymia dalimi pažadino europinę sąmonę. Vokietija yra nukreipusi savo veidą į pasaulį, kitaip sakant — į Europą.

Vokietijos geografijoj, kaip ir jos vokiškoj sieloj, yra kažin kas nepabaigto ir nepilno. O tai ją skatina jieškoti to, ko jai stinga. Tėvynės jausmas ir jos samprata, kurie susilieja su aiškiai apibrėžta teritorine erdve, vokiečių sąmonėj išplinta į kalbos ir papročių bendruomenę. Visa tai, užuot sulaikę germanus, jiems nuolat atveria horizontus, juos. kviečia judėti ir keliauti, įkvepia nuolatinį nerimą.

Ta pačia kryptimi juos suka ir istorija. Prancūzui Karolis Didysis tėra tik vardas, tik įprastas poetinis
.žodis. Vokiečiui jis yra garbe, tikrove, siekimas. Kai prancūzams Vokiečių Tautos šventoji Romos Imperija tėra viena istorinių kategorijų, vokiečiai joj randa tradiciją, germanišką dominavimą Vakarų pasauly, kareivių minių plūdimus į Italiją, žygius į Romą, kryžiaus karus, slavų tautų užkariavimą ir pavergimą šiaurės ir Rytų pakraščiuose. Fridrikas Barbarosa — Kaiser Barbarossa — tebemiega vokiečių sąmonėj taip pat, kaip legendariniame Kyffhaeu-serio urve. Užtenka tik trimito rago jam pažadinti. Net po 30-ties metų karo ir po Westfalijos taikos suskaldyta į barokines kunigaikštystes Vokietija pasiliko europine, o jos vadovai ir intelektualai, lyg atsikeršy-dami dėl savo tėviškės siaurumo ir politinio bejėgiškumo, dalyvavo Europos kultūroje ir jos politiniuose rūpesčiuose. Taip buvo didžiųjų europiečių Leibnitzo, Kanto, Goethės laikais. Nelaimingasis Nietzschė buvo paskutinysis tos rūšies atstovas, nors jo mintis begėdiškai buvo panaudota nacionalizmo ir hitlerizmo.
Pagaliau nereikia užmiršti nė ekonominių motyvų. Vokietija nori Rytų Europos ir Dunojaus lygumų, kaip javų aruodo ir rinkos savo pramonei.

Prancūzijoj žodžiai: "Europa, Vakarai" yra sąvokos; Vokietijai jie yra mitai. Kai Prancūzijoj kalbama apie Europos sudarymą, tai yra samprotavimų išvados, priverstinė deduka-cija, žodžiu, vestuvės pagal apskaičiavimą. Vokietijoj tai reiškia interesus, dominavimo troškulį, imperializmą, nesuinteresuotumą, meilę, gerąsias ir blogąsias tradicijas, kurios neatskiriamai susilieja europinėj "mistikoj", sumišusioj su tautine "mistika". Tereikia tik vieną ir kitą pakurstyti.

Suprasti, kokį aidą sukelia germanų sieloj žodis "Vakarai", užtenka prisiminti jų "Abendland". Jis yra išpuoštas visomis turtingomis spalvomis ir garsais, visais atspalviais saulėleidžio, kurį jis geriau išreiškia, negu lotyniškos kilmės abstraktus prancūzų "Occident". J. Folliet sako, kad šito "Abendland" žodžio jausminę galybę jis yra pajutęs, susitikdamas su Austrijos kanclerio prelato Sei-pelio, didelio valstybininko ir katalikų socialinio sąjūdžio vado, aplinkuma. Kai tie žmonės tardavę žodį "Abendland", kuriuo vadinosi jų sąjūdžio žurnalas, jų lūpose jis reiškė kažin ką religiška. Jų balso intonacija atskleisdavo kažin kokią gelmę. Tai jį, prancūzą, stebindavo, nes "Vakarai" jam tereiškė geografinę sąvoką.

Hitlerizmas kaip tik ir spekuliavo šitais vokiečių sielos linkimais, kai kare kovojančioms tautoms reikėjo duoti patrauklesnį sustiprinimą negu tautinė neapykanta arba geismas įsigyti vyno, šokolado ir apelsinų. Visi tie vokiečiai ir prancūzai, kurie pažinojo hitlerinę revoliuciją ir įžvelgė į jos baisųjį nihilizmą, negalėjo turėti jokių iliuzijų dėl tikrosios vertės to staigaus nacių entuziazmo Europai. Hitlerio minty Europos sukūrimas tebuvo tik imperialistinio fakto įprasminimas, tariamai tikros pergalės post factum pateisinimas ir drauge įrankis vidaus ir užsienio propagandai, entuziazmo šaltinis nugalėtojams ir mulkinamoji paguoda nugalėtiesiems.

Tačiau europinių temų pasisekimas Vokietijoj rodo, kad jos atitinka vokiečių aspiracijas. Šiandien daugelis prancūzų įsivaizduoja, kad hitlerinė propaganda sukėlė Vokietijoj europinę sąmonę. Iš tikrųjų jie labai apsirinka — ji nebuvo sukelta, bet pažadinta iš snaudulio. Tas temas ji skolinasi iš ankstybesnių teoretikų, kuriuos hitlerizmas buvo pasmerkęs, pvz., iš Coudenhove-Kalergi Paneuro-pos. Vokiečių nacionalizmas, spontaniškai vystydamasis, pats pamažu virto paneuropiniu imperializmu. Europinė dvasia tam nacionalizmui vienu momentu gali būti stabdžiu, o kitu momentu — stipriausia pagunda.

Jei Europa turi susidaryti politiškai vieninga arba yra noro, kad Europa susidarytų iš lygiateisių tautų be Vokietijos, arba bent be vokiškos minties, hegemonijos, J. Folliet nuomone, Prancūzija turi pabusti iš pasitenkinimo savimi, turi atsikratyti sustingimo judančioj Europoj ir judančiame pasauly, nes Paryžius nebėra Europos ir pasaulio centras, kokiu jis buvo per pastaruosius du amžių. Dabar eina varžybos. Jose Prancūzija turinti stiprų intelektualinį ginklą: minties aiškumą, kuris gali duoti formą tam, kas vokiečių minty yra judraus ir migloto. Prancūzija turinti duoti juridinės dvasios pavidalą, kuris iš fakto padeda pakilti į teisinę būklę. Tiesa, vokiečiai šiek tiek juokiasi iš prancūzų aiškumo — franzoesische Klarheit — ir juridiškumo, tačiau savo viduje jie nori tuo atsiremti panašiai, kaip moteris, kuri, prieštaraudama vyro samprotavimams, nori, kad vyriškas protas jai išaiškintų jos pačios intuiciją.

Į pabaigą straipsnio J. Folliet mano, kad Europos vienybė nebūtų tobula, jei į prancūziškai vokišką dialogą neįsijungtų tretysis partneris— britai su savo lėtu,  bet praktišku protu, kuris vokiečiams atrodo neturįs gilumo, o prancūzams — aiškumo. Tačiau britų realizmas ir jų konkretumo rūpestis yra gyvas papildas to, ko stinga vokiečiams ir prancūzams. Prancūzų vokiečių santykiuose anglų intervencija galėtų atstatyti lygybę. Galimas daiktas, kad be Anglijos Europa nesusikurs. O jei ji vistiek susikurtų, ji būtų baisiai netobula ir vokiečių hegemonijos grasoma, baigia J. Folliet.
J. Gr.