TRIJŲ MOTERŲ LYRIKA Spausdinti
Parašė Jonas Aistis   

Gražina Tulauskaitė: PO SVETIMU DANGUM, 1951. Išleido Venta.
Petronėlė Orintaitė: ŠULINYS SODYBOJ, Chicago, 1950.
O. B. Audronė: BERŽŲ PASAKOS, 1952. Išleido Patria.
Moterų poezija visada ypatinga, savotiška: moteriška goda nupinta. Mūsuose moterys j raštą išėjo gana vėlai, tik XIX a. gale, bet jos — beletristikoje ir poezijoje — paliko daug gražių ir reikšmingų dalykų.

Moterų lyrika paprastai pasižymi grakščia, tačiau palaida forma ir vyrams nepasiekiamu jausmo ir nuotaikos savitumu. Jos yra net, sakytume, atviresnės už vyrus ir daugiau apnuogina savo jausmus, tuo tarpu kai vyrai labiau stengiasi tuos pačius jausmus apvilkti paslaptingumo šydu. Bet mūsų moterų poezija, išskyrus mažas išimtis (pvz. pirmoji Tyrų Dukters poezija ir dar viena kita), kaip tik pasižymi formos organizuotumu ir net tam tikru kietumu. Tuo ji maža kuo besiskiria nuo vyrų poezijos.

Ar ne būdingiausia šios rūšies poezijos atstovė būsianti Gražina Tulauskaite.   Apie ją jau galime kalbėti kaip apie nusistovėjusią ir išsi-puoselėjusią savitą formą. Ji su savo lyrika pradėjo rodytis daugiau nei prieš dvidešimtį metų, bet ji poezijos gausumu nepasižymi: per tą ilgą laiko tarpą yra paskelbusi tris eilių knygas: "Paklydę žodžiai" (1931); "Vėjo smuikas" (1944) ir "Po svetimu dangum" (1951).

Jau pats paskutiniosios knygos vardas mums aiškiai aptaria jos turinį ir dvasią. Tautos nelaimė: palikta tėvynė, tautos egzodas ir tremties buitis yra šios knygos minčių ir jausmų ratas.

Pasigirsta balsų, kad mūsų poezija perdaug visuomeniška, perdaug siaura, o tuo pačiu banali ir išsekus. Negalima būtų pasakyti, kad ši poezija nebūtų nuoširdi, kad tėvynės meilės jausmas būtų netikras ir kad jis net tam tikru atžvilgiu nebūtų mums visiems bendras. Tad klausimas gali kilti, ar ji, ta poezija, yra pakankamai raiški ir galinga, čia, žinoma, kritikui labai sunku spręsti ir juoba ką nors kategoriškai teigti.

Mums panašus momentas teko pergyventi "Aušros" gadynėje, kada kiekvienas to žurnalo  bendradarbis jautė pareigą eilėmis išreikšti visą devynioliktąjį šimtmetį brendusias mintis ir nuotaikas. Ta visa poezija, išskyrus vieną kitą Vištelio dalykėlį, silpna vadinamuoju jausmo netarpiš-kumu ir pačia forma. Bet labai ir labai abejotume, ar, be to plataus paruošiamo momento, Maironis būtų galėjęs iš karto visa jėga ir galybe prabilti bundančios tautos lūpomis.

Giliau į dalykus pažvelgus, net ir Maironio populiarios giesmės, kaip "Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę!", "Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų" arba "Ten, kur Nemunas banguoja" ypatinga poezija nepasižymi. Mes net norėtume pasakyti, kad tai net gana plokščia proza ir kad tuo jis nieku būdu nepranoksta kiekvieno to meto šviesuolio minčių ir jausmų skalės. O tačiau kaip Maironis ta poezija savo laikus sukrėtė, kaip ja visa tauta daugiau nei du dešimtmečiu gyveno. Ir dar daugiau, — kaip jis šiandien mums didelis, artimas ir mielas.

Tuo nenorėčiau tvirtinti, kad mūsų laikų poezija savo svoriu būtų tolygi aušrininkiškajai. Ne, yra didelė bedugnė tarp anos ir mūsosios: ana buvo neraštinga, o mūsoji, net antraeilė, gerai valdo formą. Bet jei ji pakaltinama bedvasiškumu, tai reiškia, kad jos naša yra trumpa ar bent labai ribota. To priežasčių gal reikėtų jieškoti ne poezijoje, ne tariamame jos bedvasiškume ir formos nusigyvenime, o kaip tik už jos. Prie to ilgiau apsistojome ne dėl to, kad norėtume prieštarauti priešingiems balsams, ar tvirtinti, kad toliau nėra kelio tobulybėn, bet tik pastebėti, kad mes nerasime nei vieno poeto, kuris čia būtų nenusidėjęs, kuris tiesiai ar aplinkiniais keliais tos temos būtų nepalietęs.

Vartydami Gražinos Tulauskaitės poezijos knygą "Po svetimu dangumi", kaip tik matome, kad čia visuomeniškoji ir net tremties pilkoji buitis vyrauja. Tik retkarčiais prasiveržia jos visada santūrus moteriškumas ir bendros būties - nebūties problemos.
Tasai tremties netikrumas ir svetimos žemės šaltumas ir savosios nostalgija trykšta kone iš kiekvienos eilutės:
Kai raudojai be tėvynės
Tu po svetimu dangum,
Degė žvaigždės ten auksinės,
O nerodė kelio mums.
Kelionė, 22 psl.

Dažnai prasiveržia švelnus, nors santūrus moteriškumas, taip retas mūsų rašte, o dėl to mielas ir brangus:
Vėl grįžta lyg vienuolis vakaras ramus,
Rūkai — lyg drobes, ištiestos ant
lauko . ..
Šypsodama   tiesiu   aš   ranką   per
sapnus
Ir glostau kūdikėlio šilko plaukus.
Belaukiant, 15 psl.

Arba tasai būdingas moterų noras paimti svetimą sielvartą ir skausmą sau:
Kartais aš noriu būti
Ašara tavo akių:
Išplaučiau, kaip akmenis upė,
Tavąjį skausmą, tikiu.
Smuikininkui, 46 psl.

Tai vis ta meistriškos formos Gražina Tulauskaitė, kurią mes pažįstame nuo pirmosios poezijos knygos: vis grakšti ir lengva, vis švelni ir jausminga, vis susimąsčiusi ir gili.

*
Petronėlė Orintaitė, po 1930 m. pasirodžiusios eilių knygos "Vingių vingiai", paskelbė kelis beletristikos veikalus, "šulinys sodyboj", išėjęs 1950 m. Čikagoje, yra antrasis jos eilių rinkinys.
Bendrai imant, Orintaitė poezijoje dideliu moteriškumu nepasižymi. Negalima būtų pasakyti, kad jai stigtų jausmo, tik josios jausmas eina ne iš jos pačios širdies gelmių, bet iš laukujų įspūdžių, atsimušusių jos sielon. Taip atsiranda lyg ir atvanga tarp poetės ir ją veikiančio pasaulio. Gal čia bus ją paveikęs beletristinis žanras, kur kaip tik reikia savo jausmus ir patį gyvenimą perkelti tarpininkams — vaizduojamiems asmenims. Lyrika gi yra ns-tarpiškas reiškimo menas, nežiūrint, ar kalbama savo vardu, ar objektyviai.

P. Orintaitė bus padariusi po "Vingių vingiai" rinkinio pažangą. Dabartinėje knygoje yra pavykusių dalykų. Čia mes galėtume išskirti: "Obelėlę" (44 psl.); "Ilgesį" (52 psl.); "Žilagalviuos Pirėnuos" (67 psl.) ir dar keletą kitų.

*
O. B. Audronė-Balčiūnienė pradėjo poeziją skelbti 1937 m. periodinėje spaudoje. Ir pradėjo kaip tik populiaria ir progine poezija. Tai mes pažymime, kad labai dažnai poetai iš rimtos poezijos persimeta į felje-toninę, o priešingi atvejai yra daug retesni.

O. B. Audronės šiemet išleistoji knyga pavadinta "Beržų pasakos". Joje yra eilių, datuotų net 1935 m , bet didesnė jųjų dalis parašyta karo ir tremties metais. Veikalas padalintas į tris skyrius: Varpai; Tyvuliuoja ežeras žaliasai; Audrų siautime.

Kadangi tai pirmoji knyga, mes kaip tik norėtume truputį apibūdinti josios kūrybą. Trumpai tariant, jos poezija yra ir specifiškai moteriška ir įvairi savo forma. Ši knyga yra subrendusios poetės žodis Audronė, nors dažnai netesi visame eilėraštyje, yra davusi stiprių posmų:
Neklausk manęs —
Ir aš neklausiu —
Ar bus gana,
Kai vėl nukris žiedu gražiausiu
Nauja diena.
Neklausk manęs, 73 psl.

Ji graži tėvynės ilgesy ir gyvenimo prasmės jieškojime, bet itin pažymėtina švelniuose ir drauge gaivalinguose meilės jausmuose:

Užmerkiu vėl akis sapnuojančias,
Tave ir tavo paslaptį juntu.
— Myliu tave . ..
Taip tyliai dar banguoja čia
Ištvinus laimė be krantų.
Paslaptis, 72 psl.

Šioje srityje yra posmų, kurie nuskamba dideliu jausmo švelnumu ir moteriškumu:

Žinau —
jau   sniegulės man   tirpsta   nuo plaukų —
Ne visuomet juk darganota —
Sugrįši,
Praeisi tu keliu snieguotu,
Pakvipęs vėju baltųjų tėviškės laukų.
Sugrįši —
Išeidamas sudievu nepasakęs —
Tikrai žinau.
Paslėptu ilgesiu žydės tavosios akys,
O aš...
O aš ir vėl atleisiu tau.
Sugrįši, 76 psl.

Šis meilės godų knygos skyrius — Audrų siautime — yra pats stipriausias ir gražiausias: čia kaip tik jausmų gaivalingumas darniai jungiasi su moteriškosios širdies švelniausiais virpėjimais.

Reikia džiaugtis, kad mūsų poetės, kurias gyvenimas šiame krašte gal dar daugiau negu vyrus nulenkė susikaupti ties žemiškosios būties dalykais, nepaleidžia iš rankų plunksnos. Ir ne tik kad nepameta, bet dar puoselėja lietuvišką žodį su tokia meile ir pasišventimu, kad šiandien mūsų moterų lyrika yra pasiekusi didelės kultūros ir aukštos meninės    vertės.    Gražiną Tulauskaitę mes jau nuo seniau pažįstame, jai priklauso gyvųjų poečių tarpe pirmasis smuikas. P. Orintaitė, palyginus su pirmuoju rinkiniu, taip pat yra padariusi pažangą. Tenka džiaugtis ir O. B. Audrone, kuri savo literatūrine karjera priklauso lyg ir pereinamai kartai. Ji gražiai įsijungia į mūsų moteriškosios lyrikos tradiciją.
Jonas Aistis