APIE LAIKĄ IR ŽMONES

Parašė JONAS AISTIS

KNYGOS — MIELOSIOS DRAUGĖS Į knygų pasaulį mane įvedė tėvas. Jis jų apsčiai turėjo ir mėgo jas kaip tikras bibliofilas: švarias, aptaisytas, tvarkingai sustatytas. Ir skaitė jis ypatingai: pamaldžiai susikaupęs, nušvitęs, patylomis judindamas lūpas; vertė lapus labai atsargiai savo kietais ir neišprausiamais pirštais; pūtė lapus, kad atsiskirtų. Skaitė liuoslaikiu — sekmadieniais ir šventėmis, — apėjęs laukus ar gyvulius, kad niekas jo netrukdytų. Brolis gal dar buvo tvarkingesnis už tėvą, bet jis knygas mėgo aistringai ir pavydžiai: slėpė, rakino ir niekam jų paliesti neleisdavo. Man stigo jų meilės ir pagarbos knygai. Tėvas mane bardavo ir mokė, kad aš brutaliai su knygomis nesielgčiau, o brolis niekad į kitų reikalus nesikišo, bet, esu tikras, jis mane barbaru laikė. Man knyga buvo tik skaitymo įnagis ir daugiau niekas. Skaičiau daug ir viską; nuo Alfonso Liguori iki maldaknygės, nuo Ponson du Terrail iki Dantės, nuo Joakimo de Fiori iki bevardžio "Vadovo į šv. Jokūbą Komposteloje". Tvarkingiau skaičiau tik graikų ir lotynų autorius. Bet tai buvo labai vėlai — perrašinėjant tezę: kasdien po porą valandų, dveji metai su kaupu. - Juos skaičiau labai atidžiai ir neskubėdamas. Ir tai nebuvo naujiena, nes gerą dalį tų autorių jau buvau skaitęs, o kaikuriuos net kelintą kartą. Pavyzdžiui, graikų tragikus buvau skaitęs dar gimnazijoje, redaguotus garsaus elenisto F. Zelinskio. Atvejų atvejais grižau prie jų, ir vis juos skaitydavau lyg pirmą kartą, vis atsiverdavo nauji akiračiai, kurių anksčiau nebuvau matęs. Taip, sakysime, Euripidžio Medėja man būdavo tik apviltos meilės skundas, bet kada aš ją skaičiau, netekęs tėvynės, man ji buvo jau tik galingas prarastos tėvynės šauksmas. Dažnai pasiilgstu liuoslaikio ir jei jo man būtų, tai, rodos, nieko kito neveikčiau, tik skaityčiau. Knyga yra geras, įdomus ir mielas draugas. Skaityti pramokau ketverių su puse metų. Sakau — pramokau, nes skaitymo manęs beveik niekas nemokė. Vieną rudenį pasodino tėvas brolį prie elementoriaus. Pasodino jį gana ceremo-ningai: ant stalo išpleitojo nemažo formato su skurdžiais paveiksliukais elementorių, įspraudė į rankas baltą vištos plunksną su gale paliktu šepetėliu, kad pirštais knygos nesuteptų, rodė raides ir liepė tarti ir kartoti. Dar buvau mokslams per mažas ir — laisvas. Brolis mokėsi, o kai aš susibardavau su seseria ir neturėdavau su kuo žaisti, eidavau užstalėn ir žiūrėdavau, kaip jis mokosi. Manęs jis arti neprisileisdavo, bet aš ir iš atokiau žiūrėdamas matydavau raidę, ties kuria jis laikydavo plunksną. Taip iš tolo bestebėdamas, išmokau drauge su juo visas raides. Kai jis mokėsi skaityti skiemenis, man staiga paaiškėjo skaitymo paslaptis. Brolis gailiai kartojo: "bė, a - ba; bė, ė - bė; bė, i - bi; bė, o - bo; bė, ū - bū" ir t.t. Stebėjausi, kam taip reikia. Ir kartą, kai tėvas kamantinėjo brolį, paklausiau: "O kam jam reikia "bė, a - ba" skaityti? Jis galėtų tiesiai: "ba, bė, bi, bo, bū". Tėvas pažiūrėjo į mane nustebęs, lyg nesuprasdamas, ką aš sakau, pakėlė akis į lubas ir tarė: "Na, eik čia ir parodyk, kaip reikia skaityti". Pasisodino jis mane šalia savęs, parodė vieną eilutę, kitą, ir aš jas perskaičiau. Tada jis mane pradėjo gaudyti, rodydamas po vieną skiemenį iš vidurio puslapio, bet aš nesuklydau nei karto. Galop jis pakraipė galvą ir tarė: "Gerai! Tai kada tu išmokai?" Lyg nusikaltęs prisipažinau, kad žiūrėjau, kaip brolis mokės. Jis manęs už tai visai nebarė. Bandė tą pat su broliu, bet jam sunkiau sekėsi, tai jis jam liepė, kad mokytųsi, kaip mokęsis, ir išėjo kalvėn. Kartą man bežaidžiant su seseria asloje — gerai neatmenu: tą ar kitą dieną — tėvas patylom pasakė motinai: "Žinai, Mare, mūsų Jonas paviršium skaito; reikia ir jam nupirkti elementorių". Motina sakė, kad aš esu dar mažas ir galįs palaukti, kol brolis išeisiąs visą. Bet tėvas jai atsakęs, kad man reikią kitokio. Per Kalėdas jis man parnešė visai mažytį, violetiniais viršeliais elementorių, ar ne kun. Ambrazevičiaus sustatytą. Per mėnesį jį visą išėjau. Man tas mokslas jau pradėjo įkyrėti, tai skubėjau, nes buvau įsitikinęs, kad to žmogui pilnai pakanka, bet labai apsirikau. Kai tik elementorių pabaigiau, įbruko man į rankas "Didįjį Šaltinį". Perskaičiau rytines ir vakarines maldas, Dievo ir Bažnyčios "prisakymus", didžiąsias nuodėmes, gerus ir blogus darbus . . . Bet tai dar beveik nei pradžios tos šimtalapės maldaknygės nebuvo. Maniau, kad ne aš ją, bet ji mane pribaigs. Po visų dorybių ir ydų sekė Valandos (ta-i dar "Adynos"), tai aš ias pradėjau giedoti. Maniau, kad gerą balsą turiu ir puikiai giedu. Motina draudė šaukti nesavu balsu, o senelis gražumu man vis tą patį kasdien kartodavo: "Jonai, tu rėki, ne giedi!" Jis mane mokė, kaip reikia giedoti, bet aš taip ir nesupratau, kuo mana giesmė buvo bloga: jis pats dusliai, lyg po žeme giedojo, o aš, rodos, dar ir surikti galėjau. Kartą, netekęs kantrybės, piktai tarė: "Tu visai glušas, ir iš tavęs kantaro (giesmininko) nebus — viską trauki vienu balsu!" Senelis buvo, dabar spėju, labai muzikalus, nors balsą turėjo gana silpną. Gi motina vėliau sakydavo, kad aš, besimokydamas skaityti, prarėkęs balsą. Kai man nusibosdavo šūkauti namie, eidavau pas kaimyną, kur mano riksmo mielai klausydavo kaimyno kiek už mane vyresnis sūnus ir mano metų duktė. Mėgdavau gana dažnai ten savo balsą rodyti, kur vaikas siausdavo, o mergaitė iš skurdžių skudurų rišo lėles. Man atrodė, kad jie bent protarpiais manęs klausydavo, ypač, kai nesavu balsu stengdavausi peršaukti vaikų barnius ir triukšmą. Bet, anot tos pasakos, iki laiko ąsotis vandenį neša: vieną dieną ėmė ąsa ir trūko . . . Buvau atšaukęs vieną antiponą ir il-sėjausi. Kaimyno sūnus, užsirioglinęs ant krosnies, mane mėgdžiodamas kartojo: "Aš gyvenu ant aukštybių!" Kaimynė, lyg atsakydama, ta pačia gaida suriko: "O velnias tave ten užnešė!" Mane paėmė toks juokas, kad aš pradėjau prunkšti, kovodamas su juoku, bet neišlaikiau ir pradėjau kvatoti. Ta baisiai supyko ir išvarė lauk tarydama, kad mano tenai daugiau nei kojos nebūtų. Daugiau tik namie šaukiau. Skaitymas buvo vienintelis mokslas, kurį įgijau be didelių pastangų ir vargo. Gabus, kaip kiti tvirtindavo, nebuvau: man reikėjo dirbti — ir sunkiai. Tai dar toli gražu ne viskas. Motina reikalaudavo, kad aš jai garsiai skaityčiau litanijas ir namie likusiems mišių maldas. Ji buvo likusi vienturtė, tai tėvai nenorėjo, kad ji mokslu galvą suktų, ir skaityti nemokėjo, bet visada mėgdavo pasigirti, kad ji mane skaityti išmokiusi. O buvo taip: per vasarą nuo labo ryto ligi vėlaus vakaro lauke bebėgiodamas, gerokai apmiršau skaitymą, gi rudenop ji man pradėjo brukti maldaknygę į rankas. Užprotestavau. Motina: "Skaityk visų šventųjų litaniją!" Aš: "Nenoriu!" Ji: "Skaityk!", o aš: "Nenoriu!" Galop paėmiau knygą, paskaičiau "Kirie, eleison!" ir padėjau. Na, ir pradėjo man ražu kurti pirtį. Sukausi aplink ją ir šaukiau plakamas: "Kirie, eleison! Kriste, eleison!" Ir turėjau skaityt. Mėgau laisvę ir mane ėmė siaubas: argi ta viena knyga man reikės visą laiką skaityti. Kritau į desperaciją, skaičiau graudžiai, apyverksmiais, bet tai kaip tik motinai patiko, ir ji manęs neatleisdavo. Kai tik įsi-dūkdavau ar seserį pravirkdydavau, tai ji mane ir sodindavo prie knygos. Dėl to ji ir gyrėsi, ir ne be pagrindo, kad ji mane skaityti išmokiusi. Iš mamos išmokau ir tautinės ambicijos. Brolis mokėsi ilgai. Kartą mus aplankė dvarininkas Daunoravičius. Jis pavartė brolio elementorių ir pradėjo jį labai peikti: "To, pane meistre, kap vaikas išmoks, kad elementorius niekam tikęs". Jis pasisiūlė atnešti savo sūnaus: gražų, su spalvotais paveiksliukais, lenkišką. Po poros dienų vėl užsuko, atnešė tą elementorių ir tarė: "To kap išmoks lenkiškai, to lietuviškai bus vieni juokai." Jis buvo tikrai gražus, tasai elementorius: kieti spalvoti viršeliai su gražiai sušukuotu vaiku, skaitančiu knygą. Viduje buvo taip pat spalvoti paveiksliukai, ir ko ten nebuvo: berniukų, mergyčių, paukštelių, gyvuliukų, žvėrelių, žiogų, peteliškių ir gėlių!. . . Mačiau aš visa tai tiktai vieną kartą, kai visi susirinkę tos knygos žiūrėjo. Brolis man jos nerodė, o man taip knietė pažiūrėti, kad verkdavau. Gal tas brolio kietumas ir mano ašaros ir pražudė tą knygą. Motina neleido broliui iš tos knygos mokytis ir jis nesimokė, bet dažnai ją vartydavo. Taip vieną rytą motina kūreno krosnį ir minkė duoną, o brolis tą elementorių vartė. Aš buvau nustojęs vilties brolį palenkti, tai sėdėjau kitame stalo gale ir žiūrėjau, kaip motina dirbo. Ji vieną kartą pažiūrėjo į brolį, kitą, o jis vis tebevartė. Galop motina nusibraukė nuo rankų tešlą, priėjo, paėmė elementorių ir pasakiusi "Nesulauktų mano galva, kad mano vaikai iš lenkiškų knygų mokytųsi", įmetė jį liepsnojančią krosnį. Kai tėvas sužinojo, kas atsitiko, buvo labai nepatenkintas ir rūgojo motinai: "O jei atėjęs paklaustų, kaip vaikui sekasi iš jojo knygos mokytis, ką aš jam pasakysiu?" Motina kietai atkirto: "Pasakysi jam, kaip buvo, ir viskas". Kaip matote, pirmųjų savo knygų negalėjau pamėgti: elementorius buvo taip menkas, jog jame, be paskirų trumpų sakinių, nieko nebuvo, o maldaknygė didelio džiaugsmo neteikė. Didžiąją savaitę motina mane su broliu nusiuntė su maldų knygomis bažnyčion. Man, kaip jaunesniam, teko didžioji, o broliui nupirko naują. Nuėjova, suklupova greta prieš šv. Izidoriaus altorių ant tako, kur žmonės kryžiaus kelius ėjo, ir pradėjome skaityt mišių maldas, nors kunigo bažnyčioje nebuvo. "Šaltinis" man taip nusvėrė rankas, jog man net akys iš kaktos lindo, jį belaikant. Žmonės ėjo pro šalį ir mudu stumdė, o mudu klūpėjova, kaip įkasti žemėn. Brolis dar laikėsi ant kojų, o aš, neturėjęs ilgesnio klūpojimo praktikos, visai nekaip jaučiausi: pakinkiai linko ir rankos knygos nepakėlė. Pasiskundžiau broliui, kad daugiau jau negaliu. Jis lengvai klausimą išsprendė: "Jei negali, tai bėk namo". Bet ir man pati išeitis atėjo: neišlaikydamas pats savo svorio, natūraliai atsirėmiau į paraleliai pastatytas klumputes, o knygą atrėmiau į krūtinę. Staiga žiūriu, kad mano knygoje atsirado gražus Nekalto Prasidėjimo paveiksliukas. Maniau, kad jis iš dangaus nukrito. Turėjau nelaimės sufabrikuoti mitą, kad man angelas kny-gon paveiksliuką įdėjo, o tas "angelas", kaip vėliau paaiškėjo, buvo tretininkė Ulozaitė. Taip mane visi ilgą laiką tuo "angelu" pjovė.   V. Petravičius    PAVASARIO MADONA    Aliejus ant šilko (Pranciškonų nuosav.) Sekančią žiemą iš kažkur atsirado mūsų namuose lietuviškų pasakų rinkinėlis. Tai buvo skolinta knyga. Neprisimenu, nei keno tos pasakos surinktos, nei kada, nei kur jos išleistos, bet tą knygą norėjau turėti: joje buvo pačios populiariausios ir pačios būdingiausios mūsų pasakos. Niekad jos ir vėliau neteko matyti. Buvau mažas metais ir ūgiu, tai tapau tėvo klientų dy-vu. Stambūs vyrai plačiomis ir šiurkščiomis rankomis glostydavo mano rudus plaukus, kai aš tas pasakas jiems skaitydavau. JCartą, ar tikrai mano skaitymo sujaudinti, ar tik cavaleria rusticana vedini, trys vyrai man davė pinigų: du po auksiną, o vienas net pusrublį — knygoms pirkti. Motina privertė mane jiems rankas pabučiuoti. Nuosavybės jausmas manyje dar nebuvo įsikūręs, tai pirmąjį savo honorarą atidaviau tėvui. Jis, aišku, juos knygoms išleido. Tėvo lektūra buvo labai speciali: religija tik ir mokslas. Ypač mėgo ir pirko Geručio po-puliarizacijas: "Sodiečio dangus" ir panašias. Jis turėjo net jojo verstą Zoologiją, spėju — labai brangią knygą. Tėvas mėgdavo kalbėti ir ginčytis religinėmis ir mokslinėmis temomis su savo klientais kalvėje ir su savo dėde namuose. Jo dėdė buvo skeptikas. Kai tėvas tvirtindavo, kad žemė apvali ir sukasi aplink save ir saulę, dėdė į jį su pasigailėjimu žiūrėdavo ir sakydavo: "Kaziuk, nagi tik tu pagalvok, ar ji gali taip į visas puses sukinėtis! Jei ji suktųsi, tai seniai mums visiems būtų galvas nusukusi". Tėvas mėgindavo atremti mokslo dėsniais ir net su obuoliu parodyti, kaip ji sukasi. Dėdė buvo nepajudinamas ir laikėsi savo kosmologijos: jam žemė buvo plokščia ir dargi net su briaunomis, kad marių vanduo neišsilietų, o saulė bėgo aplink. Juodu kartais taip įsikarščiuodavo, kad vienas kitą beveik kvailiais išsivadindavo. Klausimos vis likdavo atviras, ir jie mielai prie jo grįždavo. Paskutinis dėdės argumentas būdavęs: "Jei žemė sukasi, tai kodėl miškas vie+oje stovi, a?" Tėvas juokdavosi ir nieko neatsakydavo. Beletristikos tėvas nemėgdavo: visa, kas ne religija ir ne mokslas, jam buvo tušti plepalai. Jis buvo šv. Kazimiero draugijos narys, ir jei tokių knygų gaudavo, tai kam nors padovanodavo. Vėliau brolis įsigijo Genovaitę ir Magelioną. Kai jis garsiai tai skaitydavo, motina verkdavo ir liepdavo net nutraukti skaitymą, o tėvas šaltai laikėsi ir tvirtino, kad tokios istorijos esančios nuo pradžios iki galo išlaužtos iš piršto. Pirmoji pasaulinė knyga, kuri ir tėvui patiko, buvo Robinzonas. Knygas uoliai skaičiau, bet nerinkau. Pirmasis autorius, kuris mane pavergė, buvo Šekspyras. Tai jau buvo trečioje gimnazijos klasėje. Ji baisiai panorau turėti ir niekad nesiskirti. Prieš tai mane buvo sujaudinę tik du rašto dalykai. Dar mažą mane labai giliai sujaudino ir paveikė darže rastas vėjo nešamas iš knygos išolėštas purvinas ir nublukęs lapas, kuriame štai ką įskaičiau: "Mes gyvenome prie upės, anopus upės juodavo miškas. Vasarą eidavova upėn maudytus, o miškan — uogautų, grybautų ir riešutautų". .. Tas sakinys man pakvipo kažkokia nuostabia laisve ir džiaugsmu, kurio jau man tada stigo. Perskaičiau kelis kartus tuos žodžius, stovėdamas arime, ir apžvelgiau visą akiratį: kaip buvo skurdu ir siaura mano gimtinėje, o kaip platu ir miela tenai, to puslapio krašte. Dažnai po to pagalvodavau: kur galėjau rasti gražesnį ir didingesnį gamtovaizdį, kaip mano paties kieme, ypač įkopus į sodyboje buvusį piliakalnį. Nusivaliau tą savo radinį, sulenkiau į keturias dalis ir saugojau, kaip brangenybę. Kai būdavo gražu, pasiimdavau savo lobį ir kopdavau ant piliakalnio kauburės, ir garsiai skaitydavau dangui ir žemei. Vasarą aš tą puslapį laikydavau sąsparos plyšy, o rudenį įsinešiau trobon ir pakišau po balkiu. Žiemą sodiečiai, suėję trobon parūkyti, pasigedo popierio ir vienas akylesnis pamatė mano lobį: išsitraukė, pavartė, pažiūrėjo, pasidalino, susuko cigaretes ir paleido dūmais tą mano nuostabų kraštą. Aš neturėjau drąsos apginti savo turto. Kita buvo jau knyga. Regis, "Laisvės metu", apie 1905 metu neramumus. Kodėl man ta knyga padarė Įspūdi, negalėčiau pasakyti, ypač kad ją skaičiau ketvirtoje klasėje, kai jau buvau skaitęs Dieviškąją Komediją, Faustą, (abi dalis; antroji man taio sunkiai skaitėsi, kad nutariau daugiau nė neskaityti ir iki šiol dar to pažado laikaus), Šilerį, Lesingo dramas ir dramaturgiją, Skotą, daug rusų ir lenku autorių, aiškiai geresnių knygų, bet ir pats Šekspyras manęs taip nepaveikė, kaio "Laisvės metu". Ją skaitydamas, pirmą kartą panorau ir aš rašyt. Klasėje buvo draugas Bindokas. Jis mėgo knygas ir sakėsi noris rašyti, net bandąs, bet vis neišeina: sėdant i am atrodydavę, kad galis dešimt tomų parašyti, bet kai pradeda, per tris puslapius viskas išsisemia. Rašyt man nebuvo drąsos ir nebandžiau. Ao:e tuos laikus nradėjau mėgti ir lietuviškai a poezija: Maironį, Vaičaiti ir Binkį. Binkį jau buvau matęs Kauno stotyje: aukštą, laibą, elegantiškai nlomi apsiaustu ansitaisiu-ri ir šaunų, kain "Gšlės iš šieno", kurias mokėjau mintinai ir mėgau kartoti. Supratau viena, kad rašto žmogui reikia daug skaityti ir daug žinoti. Daug knygų skaičiau tik dėl to, kad m "n atrodė, jog reikia tai daryti. Taip buvo su Faustu ir Dante, kuriuos skaičiau, kaip GogoPo Petruška, nesuprasdamas, nejausdamas. Skaičiau pritiktinas knvgas, kaip Fugene Sue "Paryžiaus paslaptis" ar Ponson du Terrail "Rokombolio žygius". Kaip neskaitysi, kad tas knygas man vienas draugas padovanoio! Nieko iš tos ilgos ir įvairios lektūros neliko. Kad būtų pilnas mano to meto skaitvmo vaizdas, pridėsiu, kad tada paimdavau net tokias knygas, kaio Herodotas ar Tukiditis. Tukiditį skaičiau lygiai sunkiai, kaip Goethę ar Dantę, i knygos nabaigą priskaičiau skyrelį apie marą Atėnuose. Tai tik geras puslapis,  bet  pajutau, kad mano veidai dega:ir mane paveikė ne Atėnų agonija, bet to puslapio galybė. Užmiršau ir autorių ir knygą, bet ilgus metus aiškiai mačiau, kaip pajuodę žmonės šliaužė prie vandens, raitėsi, kaip kirminai, ir mirė . . . Lygiai po dvidešimties metų vėl paėmiau Tukididį į rankas. Ir man rodėsi, kad aš jį skaičiau pirmą kartą. Dabar viskas įdomu, nauja, stipru. Ir tik, kai priėjau maro sceną, fizišką Atėnų mirtį, prisiminiau, kad kadaise tą knygą esu skaitęs . . . Dažnai pagalvodavau, kad vistiek kada nors reikės rašyti, o tai atėjo tik po kelerių metų. Pradėjau skaityti retorikos knygas: Kvintilianą ir šiaip senas ir niekeno neskaitomas knygas, kurių rasdavau Kauno centraliniame knygyne. Taisyklės buvo painios ir sudėtingos — nepasiekiamos. Man labai vėlai paaiškėjo senelio pastabos: "Jonai, tu rėki, ne giedi!" Iš prigimties neturėjau klausos ir buvau nemuzikalus, nors esu melomanas. Mane žavėjo poezija, bet prosodija man buvo Kretos labirintas, ir aš pats norėjau rasti Ariadnos siūlą. Visa, ką skaičiau, atrodė, verstina, kad tai, ką aš vienas skaičiau, visi galėtų pasiekti. Jaunystė pasižymi drąsa. Ketvirtoje klasėje mane apėmė Šekspyro karštinė ir aš norėjau jį visą išversti. Jo raštus turėjau lenkiškai ir rusiškai, bet dar nusipirkau ir pigųjį brolių Šlė-gelių vertimą vokiškai. Tais metais išverčiau "Karalių Joną" ir "Romeo ir Julietą". Ilgai sprendžiau, kurį nešti "Švyturiui". Gal pirmas ir geriau buvo išverstas, bet antras, maniau, geriau kitiems patiks. Turiu pažymėti, kad ne vien noras pasidalinti genijaus kūriniu mane vertė versti, bet ir desperatiškas troškimas pralobti — tiek man jau buvo įkyrėjęs nuolatinis ir nuogas mano skurdas. Pradėjau vertimą perrašinėti stambiomis kaligrafiškomis raidėmis brangiame popieriuje. Kelis kartus peržiūrėjęs, kad neliktų rašybos klaidų, viską gražiai sutvarkęs, tris kartus, lyg muses vaikydamas nuo veido, persižegnojau ir nuriedėjau miestan nuo kalno. Buvo smagu eiti, bet tik ligi durų, o jas pasiekus, pradingo visa mano drąsa — ir norėjau grįžti namo. Prasitryniau prie knygyno langų gal valandą, norėjau vėl žegnotis, kad atgaučiau drąsą, bet nebuvo kaip: ir alėjoj, ir tada nežinau kokioje gatvėje, vėliau Vasario 16 pavadintoje, siuvo žmonės. Nebuvo kaip žegnotis, tai reikėjo taip peržengti Rubikonas — knygyno slenkstis. Įėjau. Panaitė paklausė, ko norįs. Jaudindamasis ir užsikirsdamas pasakiau, kad norįs matyti leidėją, turįs jam parodyti vertimą. Ji dingo duryse ir po valandėlės pranešė, kad ponas leidėjas mane prašė įeiti. Nesu tikras, bet man rodosi, kad tai buvo p. Rucevičius. Kaip aš tą valandą norėjau būti didelis ir galįs įkvėpti pasitikėjimą, o buvau mažas, skurdus ir visas strazdanomis nuėjęs berniukas. Mandagiai, kaip tik mokėjau, nusilenkiau ir paklojau rankraštį. Jis paprašė mane atsisėsti fotelin, kurin nugrimzdau skradžiais žemėn. Jis pradėjo vartyti rankraštį ir, lyg pradžiugęs, tarė: "O, Šekspyras, mums jo reikia . . . Iš kurios kalbos versta?" Atsakiau, kad angliškai nemoku, ir kad verčiau iš rusų, lenkų ir vokiečių kalbų vertimų. Dar neatsimenu, kažko jis paklausė ir pasakė, kad užeičiau po poros mėnesių, nes vertimas esąs eiliuotas, ir jis turi jį duoti paskaityti patyrusiam specialistui. Leidėjas buvo nuostabiai mandagus ir atsisveikindamas net padėkojo ir padavė man ranką. Mane jo malonumas taip tada sujaudino, kad aš visomis keturiomis stengiausi išlaikyti orumą, nes jaučiau, kad iš susijaudinimo, baimės, o gal ir džiaugsmo galiu pradėti bliauti, kaip veršis. Po dviejų mėnesių tų ceremonijų jau nebuvo, bet vis dėlto išėjo tas pats ponas su rankraščiu ir tarė, kad jis tai rodęs speicalistui ir specialistas jam sakęs, kad man stinga eilėdaros žinių, kad padirbėjus gali būti gerai . . . Patarė nenusiminti, nes valia ir darbas viską nugali ir t.t., ir t.t. Nusiminiau ir nieko nesupratau: verčiant man jambai buvo taip įsirėžę, kad išėjus visas miestas ir geležų prikrautas vežimas jais skambėjo. Susipažinti su eilėdara!. . . Parėjau namo. "Karalius Jonas" buvo neperrašytas, taip ir liko. Bet man liko noras pralobti. Tą pat vakarą pradėjau versti Mayne Reid apysaką, kurią išvar-gau iki galo, bet nunešt leidėjui neturėjau drąsos . . . Vėliau supratau, kad ne prosodijos žinios buvo kaltos, tik prastas kalbos mokėjimas, o ir verčiamųjų dalykų mintys buvo per subtilios ir per sunkios. Bet tai veltui nenuėjo: vertimams netikiu, ypač eiliuotiems, ir to amato beveik nesu praktikavęs. Buvo ir blogos įtakos: mano ankstyvesniose eilėse vyrauja beveik išimtinai dviskiemenis ritmas. Kartą, o tai buvo mano pirmieji kiek plačiau ir viešiau nuskinti poezijos laurai, buvusiose kino Oazos patalpose įsikūrusioje kavinėje nulipau nuo estrados ir mane garsiai pasveikino Tumas, pavadindamas mane lietuviškuoju Slovackiu. Daugis man ten nepašykštėjo tokio ar anokio pagyrų trigrašio. Ir vėl tas prakeiktas jambas: gerai, gerai, gerai... Jį iš paties Kvintiliano išmokau: "syllaba longa brevis subiecta vocatur iambus!" Prieina prie manęs Teofilis Tilvytis ir tas sako: "Gerai! tik įvairink ritmą, maišyk pėdas!" Jam pradėjau aiškinti, kad maišau. Jis vėl man sako: "Pas tave arba chorėjas, arba jambas, tai, kai klausai, atrodo, kad vienu ritmu rašai, reikėtų pint triskiemenes pėdas". Neturėjau ką jam atsakyti, tai tik pakrapščiau pakauši ir tariau: "O kad jis būt ugnimi nuėjęs, tas Šekspyras". . . Jam, tai išgirdus, net pypkė iš dantų iškrito, ir paklausė: "Kodėl?" Palikau jį nustebusį, kad gero ir draugiško patarimo neklausau. Penktoje klasėje, po visų nepasisekimų pralobti, Šekspyro kultas manyje pasiekė zenitą. Sunkiai įsigijau Georgo Brandes studiją apie didžiojo dramaturgo gyvenimą ir kūrybą. Bibliotekose perskaičiau visą pasiekiamą literatūrą. Juodelis pasiūlė man paruošti paskaitą. Paruošiau ir kalbėjau visą valandą, rausdamas prieš savo klasės draugus. Juodelio išvada buvo tokia: pokalbiuose esu įdomesnis nei paskaitoje. Po Šekspyro sekė kiti autoriai: Byron, Shel-ley Thomas Moore (šio esu šį tą vertęs iš "Airiškųjų melodijų". Byron darydavo įtakos net jaunuolių būdui: jie pradėdavo žiūrėti į viską Kaino akimis. Į juos pynėsi rusai, lenkai, vokiečiai, prancūzai . . . Taip dar gimnazijoje pasiekiau Nietzschę, Rilkę, Bloką, Eseniną, Pasternaką, Tuvimą, Wierzinskį ir savuosius Vėjus. Ril-kė kurį laiką buvo stabas. Po jo sekė Poe. Poe yra labai sugestyvus. Atsimenu, kaip juo gyveno ir sirgo Binkis, jau būdamas Alijošium. Paskui jau pradėjo rūpėti savos knygos. Jos yra malonios, kol paruoši: parašai, randi leidėją, ištaisai korektūras ir paleidi svietan. Tada jos apkarsta. Ir apkarsta labai nežymiomis smulkmenomis: vis lieka šis tas neišbaigta, lieka korektūra, na, ir reikalai su leidėjais, kuriems rūpi viena: kad knyga eitų — ir greitai. Poezijos skaitytojų skaičius visados ribotas, bet pastovus. Poezijos skaitytojas ištikimas. Aš jį laikyčiau aukščiausiu skaitytoju. Yra prozos skaitytojų, kurie viena proza minta ir kitus žanrus ignoruoja. Poezijos skaitytojas skaito viską: poeziją, prozą ir dramą. Savo skaitytoju aš negalėčiau skųstis, nes visos mano knygos išpirktos. Pirmąją knygą pusiau pats išleidau: "Dirvos" leidėjas, bijodamas prakišti, paėmė iš manęs vekselius, bet man jų mokėti nereikėjo — knyga pati save išsipirko. Nors tai buvo bendrovė, bet aš turėjau reikalų tik su velioniu Dundzi-la, labai atsargiu žmogumi. Beveik visų knygų pats spaudą prižiūrėjau. Leisdamas eilėraščius važiavau Marijampolėn ir tariausi su spaustuvės darbininkais. Jie buvo labai malonūs, nors spaustuvininkai mūsuose į knygos meną buvo linkę žiūrėti, kaip į pretenzingas autorių fantazijas. "Eilėraščius" man labai bjauriai išleido. Viskas buvo gerai paruošta, bet leidėjas, taupydamas mano pinigus, viršelį padarė per mažą, ir man buvo gėda žiūrėti į tą savo pirmąjį kūdikį su trumpais marškinėliais. Leidėjas Dundzila mane mokė, kaip reikia jaunam autoriui elgtis: "Nueik su knygele pas kanauninką Tumą ir paprašyk, kad palankią recenziją parašytų". Norėjau spirtis, bet jo akyse pamačiau tokias keistas liepsneles blykčiojant, kad pažadėjau tai padaryti. Aišku, nėjau ir nieko neprašiau, kad recenzijas rašytų: jos atsirado neprašomos. Jos nustebino net skeptiškąjį Dundzilą. Jis man daugiau buvo panašus į smulkių prekių parduotuvės vedėją, negu į knygų leidėją, nors silkių bačkos savo knygyne ir nelaikė. Tai buvo geras žmogus ir didelis knygos mėgėjas, bet man atrodė didžiai nuobodus. Kartą man šalia jo teko sėdėti Kauno konservatorijos koncerte. Tą kartą sėdėjau tarp dviejų kraštų: tarp Petro Babicko ir leidėjo Dundzilos. Vienas karštuolis, entuziastas: ploja, šaukia "bravo! bis! valio!", o antras murk-so, nuobodžiauja ir vis tą patį kartoja: "kam čia taip plot, kam čia be reikalo laiką gaišint". Padainavo Jonuškaitė-Zaunienė. Kilo furoras: Petras Babickas, maniau, sprogs iš entuziazmo bešaukdamas, o tuo tarpu ramių ramiausiai Dudzi-la man į ausį kalba: "Na, matai, ploja, šaukia, laiką gaišina ... Koncertas užsitęs . . . Kas to nežino, kad ji gera dainininke . . . Kiti laukia, leistų jiems pasireikšt" . . . Trečias mano sutiktas leidėjas buvo Antanas Kniūkšta. Jis buvo senbernis, bet jame buvo ir kažkas vienuoliška. Jis buvo gimęs leidėjas, kaip gali būti gimęs poetas. Mane su juo suvedė Antanas Vaičiulaitis. Pastarasis mane vieną kartą sutikęs alėjoje klausia, ar neturiu paruošęs naujo eilių rinkinio. Aš jam kietai atsakiau, kad ne. Vaičiulaitis prisispyrę: "Nagi jau vis turi šį tą parašęs?" Reikėjo sutikti, kad jau buvau šį tą parašęs. Viso susirinko apie dvi dešimti eilių. Paruošiau rankraštį, o ruošti ilgai nereikėjo. Sutarėm su Vaičiulaičiu pasimatymą, ir jis mane nuvedė pas leidėją. Jis gyveno Putvinskio gatvėj: kieme, antrame aukšte. Eidamas pas leidėją, maniau rasiu kažką rytietiškai prabangų, bet kartu sprendžiau, kad rasiu medinį pjūklą. Vaičiulaitis drąsiai pabeldė duris, ir kažkas maisto pilna burna viduje atsiliepė. Atidarė duris ir įėjome į gana šviesų ir erdvų, bet pusnuogį kambarį: vidury neuždengtas stalas, šalia senberniš-kai paklota metaline lova, spinta ir trys ar keturios vienietiškos kėdės. Pats namų šeimininkas stovėjo prie stalo ir iš maišelių pietavo. Tuojau jis mus susodino, o pats liko stačias ir prašė mus prie savo švento stalo. Vaičiulaitis pradėjo jam aiškinti, kad atvedęs poetą, turintį eilių rinkinį. Maniau, kad reikės ilgai kalbėti ir piršti, bet Kniūkšta atsake: "Gerai, galime išleist". Ir daugiau apie tai nekalbėjome. Pavalgė ir pasiūlė eiti spaustuvėm Tai ir buvo tas didysis Antanas Kniūkšta, rašytojų prietelius ir globėjas, išleidęs per tūkstantį knygų. Jis neklausė sąlygų, nei leidžiamos knygos apimties, tik nuvedė spaustuvėn, patarė pasirinkti rašmenis ir popierį ir mudu paliko tartis su darbininkais. Tai ir buvo mano "Imago mortis". Tik vėliau man paaiškėjo, kad dideli darbai ir dideli žmones yra labai paprasti. Aišku, palyginus "Švyturio" salioną, o kad ir Dundzilos arrière - boutique (tam žodžiui mes termino neturime, nors sename Kaune ir buvo parduotuvių, kur už parduotuves gyveno tame pačiame aukšte pirklys; Dundzila turėjo kaip tik už knygyno mažą, bet pedantiškai švarią ir tvarkingą kontorėlę) su Kniūkštos kartūziška cele, galėjai nusivilti. Bet reikėjo pažint tas žmogus, kad galėtum jį vertinti ir teisti. Jis, sakysime, Jonui Marcinkevičiui, petin girtam, iš smukles atėjusiam ir smuklėn einančiam, mokėdavo penklitinius honorarus už parašysimus veikalus. Jis niekad autoriaus neužgaudavo, bet viską jiems pasakydavo. Atsimenu, kai jis vieną kartą kalbėjosi su Petru Cvirka dėl "Žemės maitintojos". Jo kontoroje, kaip malūne, vis būdavo pilna klientų - rašytojų. Jis turėdavo laiko su jais valandų valan-   A.  Mončys     Bareljefas medyje domis plepėti, bet tai jam nė kiek netrukdydavo drauge tvarkyti užsakymus ir sąskaitas. Bekalbant įeina Cvirka, tai jis ir sako: "Petrai, čia reikės dar šis tas pataisyti ir pakeisti". Cvirka šoko kaip kibirkštis: "Ne, ne, aš nė raidės netaisysiu!" Kniūkšta: "Kaip tu gali netaisyt, kad reikia!" Cvirka: "Šioj knygoj aš nieko netaisysiu!" Kniūkšta: "Cvirka, na, žiūrėk, tu rašai: "davė jam surūdijusią keturdešimtę", o ar tu žinai, kokio metalo keturiadešimtė buvo padaryta?" Cvirka: "Aišku — varinė!" Kniūkšta: "Ne, Cvirka, ne varinė, bet sidabrinė, o sidabras juosta, bet nerūdyja". . . Cvirka: "O! tai galima pataisyt!" Kniūkšta: "O čia vėl, Petrai, tu rašai" ir t.t. Ir jis jam ištaisė visas panašias smulkias nesąmones. Jis man išleido: "Imago mortis", "Intymias giesmes", "Dievus ir smūtkelius", "Užgesusias Chimeros akis" ir "Poeziją". Bet mes vieną kartą smarkiai susikirtome. Po premijos jis būtinai norėjo išleisti "Užgesusių Chimeros akių" antrąją laidą. Tuo pasigyriau Binkiui, kuris man pasakė: "Gera, Jasiau, idėja, bet ... tu turi jam pastatyt sąlygą: "Jei duodi pusantro tūkstančio litų honoraro, tai leidžiu, jei neduodi, tai neleidžiu". Tu turi puikiausią progą pakelt poezijos vertę (!?), ir jei tu, Jasiau, man to nepadarysi, tai aš tavęs nepažįstu ir pažinti nenoriu." Švinas buvo išbarstytas ir tiek prašyt buvo nesąmonė, bet norėjau būti kolegiškas Binkiui ir taip skelbtoji antroji laida nepasirodė. Jis man pasiūlė dvidešimt penkis procentus nuo dviejų tūkstančių egzempliorių bruto kainos. Aš nesutikau. Žemaitis supyko, bet po poros metų jis "Poeziją" išleido. Kai aš pasakiau Binkiui, kad leidėjas vis dėlto nesutiko man tiek honoraro duoti, jis tarė: "Kniūkšta mielas žmogus ir didelis leidėjas, bet jis nepagalvojo, kad jis galėjo išleist penkis tūkstančius egzempliorių, o su laiku jis tai būtų pardavęs ir nuostolių būtų neturėjęs". Nelabai tikėjau Binkiui, bet greičiausiai jis daug neklydo. Yra klaidinga nuomonė, kad poezija mažai skaitoma, o ji yra labai skaitoma. Imkime savo tautos pavyzdį — Maironį. "Pavasario balsų" pasirodė virš dešimties laidų. Kas ir kuris žanras gali su ta knyga lygintis? Kiti sako, kad poezija yra rašoma tik rinktiniams mėgėjams. Ir tai netiesa: kuris žanras gali pasiekti tokius paprastus ir be jokio išsilavinimo skaitytojus, kaip poezija! Poezija yra mažiausiai senstantis žanras, ji po šimtmečių paskaitoma. Ta mintis yra ne mano, bet Charles Baudelaire, kuris tvirtina, kad poezija daugiausia skaitomas literatūros žanras, bet, deja, ne autoriui gyvam esant. Baudelaire savo "Blogybės žiedų" tesuspėjo išleisti dvi laidas, o šiandien pracūzuose bus bene pati populiariausia ir dažniausiai leidžiama knyga, sukrovusi leidėjams pasakiškus turtus. Dažnai pagalvoju, kad lietuviai poetai turėtų suorganizuoti savo cechą arba gildą, turėti savo spaustuvę ir leidyklą ir leisti tik poeziją. Kodėl? Gal tai bus tik mano asmeninė pažiūra į eilių knygas, bet ji turi šiokio tokio pagrindo. Eilių knyga skiriasi nuo kitų knygų. Joms reikia kitokio popierio ir kitokios spaudos. Reikia, kad ir knyga būtų daroma tokiu pat atsidėjimu ir kruopštumu, kaip kuriamos eilės. Tuo atžvilgiu aš buvau prancūzas, prieš juos pažindamas. Prancūzai išgalvojo netikrus langus, nes jie nepakenčia asimetrijos. Ruošdamas knygą, aš turiu matyti ją su visomis smulkmenomis. Ir ne tik kiekvieno eilėraščio vietą, bet ir netikruosius langus. Taip jau mano pirmoje knygoje atsirado prologas, epilogas ir net erratum. Knygas įsivaizduoju tik iliustruotas, bet su viena sąlyga, kad grafikas derintųsi prie knygos, arba knyga prie grafiko, tai yra, kad tekstas ir iliustracijos nesipjautų, o taip iliustruotos lietuviškos knygos dar nemačiau, išskyrus vyskupo Valančiau "Vaikų kningelę su abrozdėliais". Visada turėdavau sunkumų su skyrybos ženklais. Nepakenčiu kabliataškio, skliaustelių, o ypač kabučių, kurias beveik visada pakeičiu brūkšneliu ir jį statau dažnai eilutės pabaigoj, o ne pradžioj. Dar blogiau, kai eilutė reikia laužti, kai ji netelpa ir reikia kelti antron. Kai kam gali atrodyti, kad tai tuščias pedantizmas, bet eilėraštis turi savo dėsnius: įsivaizduokite eiles, parašytas prozos būdu — ne ritminio vieneto eilutėmis ir ne posmais, o vadovaujantis vien minties periodais, ir jums gal bus keista, bet jos bus nepaskaitomos, nors tikrumoje ten bus visa tas pats. Dažnai patys poetai ketureilių posmais neskiria, bet man tos eilės jau daug sunkiau skaityti. Posmas yra ritminis vienetas, kaip ir eilutė, ir jis reikia skirti net ir tuo atveju, jei jis neapima minties ar nuotaikos vieneto, nes eilėse muzikalinis ritmo vienetas labai svarbus. Dėl to sava knyga, kai tik ji pasirodo, o dar mūsuose sunku būdavo padaryti tobulą knygą, būdavo podukra. Ištisas esu savo išleistas knygas skaitęs tik du kartu: tikrindamas korektūras, o jų vis, kaip nežiūrėsi, lieka, ir ruošdamas sujungtinę knygą, kai norėjau viską "pataisyti" ir "pataisiau". Visą gyvenimą svajojau apie tobulą knygą, bet, kai man teko savomis akimis pamatyti ir pirštais palytėti senus rankraščius, pastebėjau, kaip pasaulio galybė — popieris sužlugdė knygos meną. Savo rankose esu laikęs Lerins salos vienuolyno dešimtojo amžiaus pabaigos rankraštį (Cimiez — Pamario Alpių departamento archyve)! Studijuodamas paleografiją, varčiau kartūzų vienuolyno rankraščius su šviežiomis, lyg šiandien atliktomis, miniatiūromis ir iliuminacijomis. Vienos tų knygų mačiau ir aktu patvirtintą kainą — 18 svarų gryno aukso! Nuo tryliktojo amžiaus antrosios pusės knygų menas pradėjo nykti, nors dar ilgai pergamentas varžėsi su popierių, kol jam nusileido. Mano buvo sena svajonė išleisti kada nors visą savo poeziją elzevirinio tipo knygelę, bet kur tu šiandien rasi Elzevirų popierį, rašmenis ir spaustuvininkus. Kartais ir poetams laimė nusišypso ir pasiunčia ant jų tako mecenatą. Praeitų metų pradžioje man šovė mintis išleisti mažą, pusantro ar poros lankų eilių knygelę, padaryti savo draugams staigmeną, nes kaip tik pernai metų balandžio dvyliktąją dieną buvo suėję lygiai dvidešimt penkeri metai nuo pirmojo mano paskelbto eilėraščio parašymo. Norėjau patylomis tą knygelę atspaust ir tą dieną pasiųsti visiems artimesniems mano kolegoms, buvau net draugų sąrašą sudaręs: jų buvo net šešiasdešimt aštuoni. Knygelės jokiu būdu nenorėjau spausdinti daugiau kaip šimtą. Ta mintis labai lengvai galėjo realizuotis, nes kaimynystėje įsikūrė spaustuvė su spaudos menui pasišventusiomis seselėmis. Nesu niekad gyvenime matęs dviejų įstaigų, kurios pasižymėtų švara — tai policijos nuovados ir spaustuvės, bet nėra, pasirodo, taisyklės be išimties: seselių spaustuvė švari, jog mane baimė ima, kad kada nors nosį įkišiu ir į švarią policijos nuovadą ... Seselės man parodė visą palankumą, bet norimai datai knygelės atspausti negalėjusios. Buvau numojęs ranka, bet jau tokia rašančio prigimtis, kad paruoštas rinkinys, kaip rakštis po nagu, nuolatos maudžia. Vasarą, kai jau mano vadinamas jubiliejus buvo praėjęs, atsinešiau rankraštį į pikniką ir dar norėjau su spaustuve pasitarti. Kas žino ar bent savo gyvenime matė pikniką, supras, kad tai nei vieta, nei laikas ilgiems pasitarimams. Piknike šnekėjau su profesorium Pranu Padalskiu ir jis manęs paklausęs, kas taip mano kišenėje bepūpsąs. Atsakiau: "Naujo rinkinio rankraštis, bet ne laiku aš jį čia atnešęs". Jis man pasakė, kad labai laiku, nes kaip tik atvažiavęs tos knygos leidėjas. Jam taip bekalbant, prelatas P. M. Juras išlipo iš automobilio. Padalskis paėmė mano rankraštį ir nužygiavo prelato pasitiktų. Mus galėjo skirti dvidešimt žingsnių ir pusiaukelėj susidūrėme: knygelės likimas jau buvo išspręstas. Aš dar aiškinti norėjau, kad vargu ar kas išeis, nes noriu išleisti tik šimtą egzempliorių. Prelatas Juras pasakė, kad jis padengiąs visas leidimo išlaidas, leidžiąs tūkstantį egzempliorių tokiomis sąlygomis: "Užmoku spaudą, o pats sau platink!" Tai, aišku, jau ne leidėjas, bet mecenatas. Ne tokio rašto rėmai dera aptarti mecenatų rolė kultūrai ir menams. Tiek tegalima pastebėti, kad didieji kultūros pakilimo laikotarpiai vadinami meno globėjų vardais: Periklio amžius, Augusto amžius ir t.t. Horacijus savo giesmių knygą pradeda: "Mecenas atauis edite regibus, o et praesidium et dulce decus meum!". . . Pats Augustas Horacijui rašė: "Vereri autem mihi uideris ne maiores libelli tui sint quam ipse es. Sed tibi statura deest, cor-pusculum non deest." Iš vienos pusės pagarba globėjams, iš antrosios — globėjų familiarišku-mas poetams; ir viena ir antra gal šiandien mums keistai skamba, bet tasai amžius nebūtų buvęs toks, jei kūrėjo ir globėjo santykiai būtų buvę kitoki. Dažnai mes nugirstame priešingų balsų: menininką reikia palikti jo paties likimui. Bet dideli menininkai visai ką kita byloja. Andrė Gide yra pasakęs, kad puikaus dalyko negalima sukurti be atvangos. Mes nenorime tos prabangos. Asmeniškai net nežinau, kaip liuoslaikis atrodo. Aš jo niekad nesu matęs. Pradėjus mano paties šeima ir baigiant bendruomene, visiems atrodė, kad namų apyvokos reikalėliai ar laikraštinė bei kitokia terlionė visada buvo svarbesnė, negu mano tas dvidešimt penkerių metų pašaukimo darbas. Tai dėl to man visada svetima knyga buvo artimesnė už savąją: svetimoji man buvo paguoda ir džiaugsmas. Jas prisimindamas kartoju Mykolo Angelo Buonarroti sonetą: Pur mi consola assai 1' esser concesso Far giorno chiar mia oscura notte .. .