Eilėraščiai |
Parašė JUOZAS MIKUCKIS |
AUDRŲ SARGYBOJE Ne man azalijos raudonos — Nesiųsk azalijų man raudonų, Kai vargšui trūksta kąsnio duonos Laukuos derlingų purenu! Baltų azalijų man krūmų Nesiųsk. Nesiųsk azalijų baltų, Kai nematau čionai taurumo — Vien kančios vienišų ir užmirštų. Nesiųski žodžių man paguodos, Paguodos žodžių man nesiųsk gražių, Kai išrinktiesiems vaisiai soduos, Bedaliams — varputis siauru rėžiu. Man siųsk naikinančiąja ugnį, Man ugnį tu įbruki į rankas: Liepsnom paverst skriaudos bedugnę, Dienas nuskaidrinti, dienas pilkas! Perkūnijų įžiebki žaibą, — Perkūnijos tiraniją sugrūs! šviesos, kad akyse būt raiba — Pašvaistėm nužymėt kovų barus! Man veją siųski, siųski vėją, — Pasėjęs jį — nokinsiu aš audras! Audrų sargyboj Išstovėję, Laukus gimtuosius, savo žemę ras. BŪRIMAS Gegutė kukuoja: ku-ku, ku-ku ... Skaičiuoju, kiek kartų. Viens, du ... Nusijuokusi tarpe šakų, Nutilo iš karto. Kad budo jaunystė žiedų kupina, Atskridus į sodą, Gegutė kukavo... šaukiau aš: gana, Skaičiuot nusibodo! Pavasariai skubo... Vienatvės taku Kančia išsiraičius, Ir metų paunksny gegutės ku-ku Trumpesnis vis skaičius ... NEGRĮŠ JAU MEILĖ TOJI Tu apie meilę man kartoji, Dienų gailiesi praeitų ... Veltui, negrįš jau meilė toji, Visvien kas kaltas: aš ar tu. Pavasarį, pražydus jievoms, Kai veržėsi daina garsiau, — Tada nei motinos, nei tėvo — Tiktai širdies aš paklausiau. Nūn akyse žėrėjims dingo Ir po dienų našta lenkiuos. Kadaise atkaklus, maištingas — Ramybėj atvangos tikiuos. Stovėdamas prieš kapo angą, — Jon žiedus pastarus metu ... šiandien tikrovės grandim žvangant, Jau gestu aš, nurimsi tu... RAMUNĖLĖ Auginau aš liekną gėlę, — Ji vadinos — Ramunėlė, Kad primintų man ramunę Mūsų krašto — panemunes. Dienomis likimo juodo Buvo mano ji paguoda: — Kad tik būtų ji laiminga — Kūdikio sapnai nedingę. Riksmas — pelei kur sucypus, Visos vištos — ponios cypos, Kalakutai — buldu daro, Į raudoną kimba skarą. Apie Jūrą ir Bangpūtį, Apie vilką ir laputę Ir kaip senis ropę rovė — Jai sekiau dienų tikrovėj. Su nuvytusiom našlaitėm, Savo burtų karalaitės, — Netekau aš Ramunėlės, Kai atėjo rudenėlis. Kad sapnai atskrieja blankūs, Rodos, tiesias man jos rankos, Juoką jos girdžiu — skambutį... Grįžo, grįžo jau, gal būti? Pasiskusti aš nedrįstu — Sielvartas juk nenukristų. Skirtu man keliu žingsniuoju: Besiguosdamas niūniuoju: Auqinaui aš liekna gėla, — Ji vadinos Ramunėlė. Jai audringi žemės plotai, Man — dainelė skausmo klota. |