MENO SOCIOLOGIJA Spausdinti
Parašė Antanas Musteikis   
Dr. Vytautas Kavolis, Dickinso-no kolegijos ekstraordinarinis (as-sociate) profesorius, 1968 išleido 272 puslapių studiją Artistic Ex-pression — a Sociological Analy-sis. Jau vien tai, kad knyga išleista Cornellio universiteto leidyklos, teikia autoriui prestižą ir yra reklama, implikuojanti gerą studijos lygį.
Veikalas po trumpo įvado paskirstytas į tris pagrindines dalis:
1. socialinės įtakos meno išraiškoj,
2. kultūrinės įtakos mene išraiškoj ir 3. bendras žvilgis.


Pirmajame — įvadiniame — skyriuje V. Kavolis teisingai pastebi, kad neturime sisteminės meno sociologijos teorijos, ir tai spragai užkišti žada pats pateikti savo hipotetinių bendrybių sąrangą. Jam atrodo, kad apžvalginiai jo studijos duomenys sugestionuoja visa apimančią hipotezę, jog pagrindinė meno stiliaus funkcija yra bendrų poelgių formavimas ar jų emocinis pastiprinimas.

Antrajame skyriuje V. K. apžvelgia literatūrą apie keturias ryšių rūšis, tyrinėtojų rastas tarp meno stiliaus ir ekonominių sąlygų. Tvirtina, kad 1. vertybių orientacijos (požiūriai — pasaulėžiūros) gali įtakoti ekonominę motyvaciją ir meno stilių, 2. pasąmoninės laikysenos gali atspindėti meno stiliuose, 3. laikiniai ekonominiai reiškiniai (krizės) gali turėti laikinės įtakos į meno stilių, 4. prekybinė reklama yra vargiai pajėgi pakeisti meno stilių, jei ji nėra susijusi su kitokiais socialiniais reiškiniais.

Trečiajame skyriuje V. K. cituoja tuos autorius, kurie randa demokratiją, susijusią su šiais meno stiliais: realizmu, natūralizmu, neformališkumu, iliuziškumu, sub-jektyviš kurnu, impresionizmu, kurie pirmenybę atiduoda spalvai vietoj linijos. Tuo tarpu kai kur neolitinė autokratija yra susieta su geometriniu stilizavimu, feodalizmas — su nepaslankia rutina (konvencionalizmu), stereotipiniu simbolizmu, "frontiškumu", griežtu formalizmu ir fasado pabrėžimu.

Ketvirtajame skyriuje V. K. ieško sąsajos tarp meno stiliaus ir visuomenės sąrangos, kuri istorijos būvy yra žymiai kitusi. Kaimo meną charakterizuoja reliatyviai nekintanti ir nekomplikuota geometrinė stilizacija, o miesto menas linkęs į stiliaus įvairumą ir subjektyvumą.

Penktajame skyriuje V. K. cituoja antropologų studijas, kurios rodo meno stiliaus ryšius su visuomenės sklaida (stratifikacija, luomais). Hierarchinės visuomenės mėgsta meno stilius, kur vartojami viens į kitą nepanašūs elementai nesimetriškuose piešiniuose, kur maža nereikalingos erdvės ir kur figūros uždaros (enclosed). Reliatyviai lygių luomų visuomenių mene kartojami paprasti elementai simetriniuose piešiniuose, kur daug tuščios ir niekam nereikalingos vietos ir kur figūros neuždaros. Pirmųjų visuomenių meno stilius yra komplikuotesnis nei antrųjų. Miesto visuomenėse pirmųjų menas yra charakteringas pojūtine prabanga ir puikumu, o antrųjų — turėtų būti susijęs su abstrakčiu ekspresionizmu.

Šeštajame skyriuje V. K., naudodamasis marksistų duomenimis, plačiau sustoja ties priešmiestinė-mis socialinėmis klasėmis, kurios galėjo tikti ir ankstyvesniame skyriuje. Aristokratiškas stilius randamas dvejopas: karingojo feodalizmo kilmingųjų menas susijęs su romaniškumu — formaliu, stereotipiniu, ekspresionistišku ir jaus-miškal įtemptu stiliumi. Iš kitos pusės, dvariškių - kilmingųjų menas susijęs su manierizmu, katalikišku baroku ir rokoku. V. K. aristokratų meną charakterizuoja kaip suvaržytą spontaniškumą. Tradicinis kaimiečių menas turi šias savybes: kasdieniškumą, to-lydumą, paprastumą, harmoningumą, stangrumą, uniforminį mono-tomumą, simbolinį abstraktišku-mą, geometrinę stilizaciją, dekoratyvinę formą ir linijos abstrakto grožį.

Septintajame skyriuje V. K. pateikia duomenis apie miestiškųjų klasių meną. Aukštesniąją vidutinę ir patricijų klasę susieja su apskaičiuoto blaivumo, rinktinio juslingumo ar "dvasinio" jausmingumo stiliumi. Naująją (korporatyvinę) vidurinę klasę riša su geometriško ir ekspresionistiško abstrakto stiliumi. Darbininkų klasės meno stiliuj randa drąsų paprastumą ir fotografinį realizmą.

Aštuntajame skyriuje "ekspresy-vinės" menininko rolės savybės (autoriaus tapatinamos su intravertais) yra susietos su abstrakto stiliumi, su spontaniškumu, o taipogi ir su susivaržymu, tuo tarpu "instrumentinės" rolės savybės (tapatinamos su praktikais) yra susietos su "natūralistiniais", "racionaliai kontroliuojamais" stiliais ir su polinkiais į kraštutinį jausmingumą.

Devintajame skyriuje geidulingumas mene yra siejamas su jausminėmis religijomis, o griežtumas-a:ketiškumas — su doktrininėmis religijomis. Moterų katalikių religija yra labiau susijusi su jausmine orientacija nei vyrų katalikų. Autoriietingemės religijos yra susistos su formaliai stangriu, many viu meno stiliumi.

Dešimtajame skyriuje harmoningos visatos pagava yra surišta su "natūraliniu" meno stilium, o chaotiškos visatos pagava — su meno stiliais, charakteringais jausminiu nerimu.
Vienuoliktajame skyriuje veiksmo orientacijos asmuo yra susietas su tiesomis, atsargiomis, skersinėmis, nepakartojamomis linijomis bei pavidalais, mažais apatiniais pakraščiais ir žaliomis ir mėlynomis spalvomis. Buvimo orientacijos asmuo — su padengiančiomis neryškiomis linijomis, mažais apačios pakraščiais ir raudonomis ir geltonomis spalvomis. Tapsmo orientacijos asmuo — su sunkiomis, storomis linijomis, kampiniu stangrumu, juoda apybraiža ir rudom, pilkom ir juodom spalvom.

Dvyliktajame skyriuje V. K. kalba apie abstraktųjį ekspresionizmą ir puritonizmą; tryliktajame — apie socialinę evoliuciją, susietą su didėjančiu gamtos (aplinkos) apvaldymu; keturioliktajame — pateikia savo siūlomos "vaizduotės sociologijos" pastabas. Knygos pabaigoje didžiulis išnašų priedas, apimąs 53 puslapius, ir 8 puslapių rodyklė.

Atleis man autorius, kad aš pradėsiu vertinimą įspūdžiu apie jį patį iš ankstyvesnės patirties, nieko bendra neturinčios su šia studija, žinoma, mano įspūdis nepretenduoja išsemti autoriaus asmenį, tad jis bus dalinis (ir, atsiprašau, šališkas). Iš gerokai anksčiau atsitiktinai užtiktų lietuvių spaudos nuotrupų aš susidariau šį autoriaus pavidalą: savo žodžiu ir raštu jis nori būtinai šokiruoti klausytoją (pagal žurnalistinį trafaretą: kad ir nežmoniškai, bet tik kitoniškai!), visur jis privalo iškišti savo pasaulėžiūrą, ir jo mintys niekad nėra visai aiškios. Dabar džiaugiuos — galėdamas save patikslinti. Šioje studijoje V. K., pirmiausia nieko nešokiruoja, antra, daug svarbiau: jis niekur nepra-kiša savo pasaulėžiūros ir išlieka objektyvus tyrinėtojas. Trečia, deja, jis palieka neaiškus.

Veikalas yra pionieriško pobūdžio. V. K. žada išplėtoti meno sociologijos teoriją, kuri, autoriaus nuomone, esanti implikuota jau paskelbtose empirinėse studijose apie socialines ir kultūrines meno išraiškų sąlygas (1 p.). Autorius prisipažįsta, kad jo siūlomos hipotezės šiuo metu yra būtinai ryškiai spekuliatyvinės, bet tai, esą, nesumažina jų naudingumo: tik jos turi būti pakankamai specifinės testuoti. Jeigu autoriaus kuklus tikslas nebūtų maišomas su teorija ir nebūtų dažnokų ir įkyrių sugestijų, jog, esą, reikia tik griežtų ar aplamai empirinių studijų, kurios autoriaus spekuliacijas patvirtintų, knyga būtų svaresnė. Dabar dažnos autoriaus pretenzijos sudaro įspūdį, jog meno sociologija jau beveik po jo ranka. Iš tikrųjų autorius yra artimesnis XIX a. teoretikams nei dabartiniams. Tada buvo madingas vad. žiogo metodas. Bet yra per daug žolių stiebų, ant kurių žiogas neužšoka, yra per daug nežinomų istorinių bei kultūrinių veiksnių, kurie, jei būtų paversti kiekybiniais ar kokybiniais duomenimis, labai galimas dalykas, pagrindines autoriaus hipotezes apverstų aukštyn kojomis.

Autorius kruopščiai parenka duomenis iš praeities savo tezėms paremti, bet socialiniuose moksluose yra bene vienas labiau pavykęs atvejis, kai tokie duomenys pati-kimamai pagrindė teoriją. Tai M. Weberio visuotinių religijų studijos, įrodančios, kad modernusis kapitalizmas — pelnas pelnui principu — buvo ryškiau įtvirtintas kalvinistinių dogmų. Weberis bandė įvairiopus šešių religijų veiksnius suvesti į pusiausvyrinius dydžius (constants) ir įrodyti, kad tik vienas dydis (specifinė protestantų etika) yra įtakojęs dabartinę kapitalizmo formą. Beje, V. K. to metodo nė nebando, nes puikiai supranta jo neįmanomumą savo temoje. Tarp kitko, ir Weberio teorija nėra visų pripažįstama. Antra vertus, jei mes ligi šio laiko nesuradome empiriškai patvirtintos formulės aplamai žmonių poelgiams suprasti ar juos predikuo-ti, tai ką bekalbėti apie meno sociologiją aplamai?

Idealiu atveju meno sociologija implikuoja dviejų specialybių — sociologo ir menininko (meno teoretiko, istoriko ...) sutapimą viename asmenyje. Tai vargiai įmanoma jau vien todėl, kad pareikalauja per daug pastangų taip plačiai išsiplėsti. Toks išsiplėtimas "tarp dviejų pasaulių" gali būti vaisingas ir atverti naujus akiračius, kurie savo ruožtu galėtų sušvisti proveržiu į gilesnį bei pilnesnį žmogaus poelgių supratimą. Tokių dalykų V. K. studijoje netenka ieškoti. Iš esmės tai yra eklektinio pobūdžio veikalas, kur autorius nieko nauja, nieko savita neprideda, tik pateikia bei suklasifikuoja daugelio autorių duomenis (net ir paties autoriaus cituojami straipsniai yra to paties pobūdžio) pagal paskiras skyrių potemes, ir tai jis atlieka gerai.

Kaip minėjau, didžioji studijos dėmė yra neaiškumas. Autorius bus pamiršęs elementariausią dalyką, būtent: ką pavartotas žodis reiškia, kokia jo prasmė? V. K. remiasi priešistorinio, istorinio ir dabartinio meno vertintojais, kurie gali naudoti ir naudoja tuos pačius terminus, kurie tačiau gali būti ir yra pavartoti skirtingose situacijose, skirtingų problemų studijose ir yra skirtingų prasmių. V. K. nesivargina patikrinti galimas tų pačių žodžių skirtybes, pvz., tapatindamas primityvių kilčių natūralizmą su dabartiniu mūsų natūralizmu. Neatsargiai jis vartoja daugelį žodžių, pvz., "socialinės sąlygos", "kultūrinės sąlygos", "sociokultūrinės sąlygos", "kankiną ... judesiai", "dinamiškas natūralizmas", "stilių evoliucija" (ar tai tik ne XIX a. evoliucininkų aidas, ar kas kita?), "socialinės aplinkos reikalavimas" (reikalavimai tų, kurie vadinami elitu, ar tų, kurie yra prastuoliai?), "objektyvinės" ir "subjektyvinės" tendencijos, "kultūrinis legitimumas", "priešideologinis nerimas", "marksistinė sociologija" (Marksas visų pirma yra ne mokslininkas, o filosofas, ir mes neturime, pvz., platoninės sociologijos, aristotelinės, tomistinės ir kt. sociologijų), "socialinės realybės" (kurių požiūriu — valdančiųjų ar valdomųjų?), "instrumentinės rolės orientacija", Afrikos "kilčių menas yra klasiškas ir pastarųjų laikų menas yra romantiškas", "transhistorical" šalia "istorinių" duomenų ir kt.
Autorius negali teisintis, kad mano iškelti daugiaprasmiai ar visai neaiškūs terminai yra ne jo reikalas, nes tai dažniausia svetimųjų citatos, neiškreiptai panaudotos savajame darbe. Skaitytojas — tegu sau ir pokolegijinės mokyklos studentas — turi teisę reikalauti iš autoriaus suvirškintų terminų, o ne šiaip sau sumestų, žinia, knygos puslapių skaičius nuo to padidėtų, bet su tuo — ir knygos vertė, jei iš tikro cituoti autoriai vartoja minėtus žodžius ta pačia prasme. Bet kad taip nėra, aš pateiksiu vieną ryškesnį pavyzdį. Pirmojoje studijos dalyje V. K. vartoja natūralizmą kaip savaime aiškų stilių, tad skirtingą nuo kitų "izmų", kaip ekspresionizmas, romantizmas ir kt. Ir staiga 117 p. V. K. pirmą kartą apibrėžia savo "natūristinį" stilių, kuris apima beveik visus stilius, išskyrus abstraktą ("styles in which the forms of nature are imitated; such forms may be idealized by exageration of certain of their aspects, but they are not totally eliminated or forced into patterns inherently alien to the real forms taken as models"). O 121 p. paaiškėja, kad natūrizmas yra lygus anksčiau (antrajame skyriuje) vartotam natūralizmui.


Studija, kaip minėta, pagrindžiai remiasi antriniais šaltiniais, tik ne visur aišku, kiek medžiagą autorius cituoja, kiek savais žodžiais perteikia. Blogiau, kad, tiesa, išnašose likdamas sąžiningu šaltinių nurodinėtoj u, tekste V. K. pagaili vietos priskirti nuopelnus tiems autoriams, ant kurių pečių jis pats laikosi. Tai T. Parsons, M. C. Albrecht, W. Abelį, Florence Kluckhohn ir kt. (Kartais jis juos pamini vėliau, jau kitame kontekste, kaip kartais jis aptaria vartotą terminą kažkur knygos pabai-goj). Beje, ne visi turi laiko ir noro knistis išnašų priede. Gal tuo būdu studija atrodo originalesnė...

Skaitytoją vargina ir neaiškūs sakiniai. Pacituosiu vieną autoriaus stiliui charakteringą sakinį anglų kalba.
"A correlation between geomet-rism and technological advance-ment can be convincingly traced only through linked - change pro-cesses — that is, the occurrence of technological transformation and change in artistic style in close proximity" (149 p.). Gal nesuklysiu, nuėmęs aukštą stilių, šiais paprastais žodžiais tą sakinį išversdamas: "Ryšys tarp geomet-rizmo ir technologinės kaitos gali būti įtikinamai pasekamas tik per technologijos ir meno stilių kaitą.
Dabar socialiniai mokslininkai pasąmonei skiria nemaža vietos, ypač praktikai — psichoanalitikai, net socialiniai tarnautojai (sočiai workers). Ir V. K. mini pasąmonės įtaką įtraukiąs į meno sociologiją, kas turėtų būti teisinga. Beje, nereikia pamiršti, kad čia didžiausias vargas yra ir bus su empiriniais testais. Kai reikia menininko pasąmonės įtaką meno stiliui įrodyti, atsiduriame ant švarutėliai sklidino ledo...

Spekuliacija kartais autorių nuveda per toli. V. K. pateikia pavyzdžių, kur visuomenės politinis, o vėliau ir religinis autoritetingumas (reikalavimas paklusti) iššaukia meno stiliaus stangrumą. Ir netikėtai autorius lepteri, kad "nebuvimas paslankumo (vadinas, buvimas stangrumo. — A. M.) ir ški-ciškumas actekų mene... sugestionuoja, jog actekų religija galėjus būti labiau autoritetinė" (113 p.). Paprastais žodžiais tariant, autorius šiaip samprotauja: nustačius, kad yra žmonių, mirštančių nuo vėžio, autorius sugestionuoja naujai užtiktą negyvėlį mirus nuo vėžio. Tyrinėjimų metodika tokios rūšies klaidoms išvengti nurodo šį dėsnį: priklausomieji dydžiai (de-pendent variables) nėra vartojami nepriklausomiems dydžiams (tari ependent variables) apspręsti. V. K. panašiu būdu spekuliuoja ir apie paleolito urvų tapybą, kuri, esą, rodanti, jog to laiko žmogus turėjo harmoningesnius santykius su gamta nei su sava bendruomene (239 - 240 p.).

Kai pagrindiniuose temos plėtojimo skyriuose V. K. beveik apsvaigina skaitytoją savo plačiu šaltinių citavimu ir sintetinimu, tai baigiamuosiuose, kur tenka sieti spekuliacijas su teorija, jis silpnėja. Matyt, pats autorius tai žinodamas paskutiniajam skyriui parinko ir atitinkamai kuklią antraštę: "Pastabos, vedančios į vaizduotės sociologiją".
Nenuostabu, kad plačios apimties studijoje yra teiginių, su kuriais dp.ugelis nesutiks. Man, pvz., atrodo, kad autoriaus prognozė, jog meno stilių įtaka į sociokultūrinius poelgius didės (204 p.), atrodo, religijos interesų sąskaita, yra netikra, žinoma, čia vėl reikėtų susitarti, ką mes vadinsim religija ar meno stiliumi. Viduriniosios JAV klasės džiaugiasi televizijos menu, kuris daugumo menininkų nuomone gali būti (ir yra) laikomas nevertu meno vardo, — tai ar tokio meno stiliaus įtaką poelgiams reikia laikyti egzistuojančia? Antra vertus, tų pačių klasių pasinešimas į civilinių teisių judėjimą gali būti iliustruotas A. Bloko "Dvylikos" Kristumi, žengiančiu revoliucininkų priešakyje, — tai ar toks religinis interesas mažėja?

Neieškojau šios studijos recenzijų amerikiečių spaudoje, kad išlik-čiau savarankiškesnis, prieš laiką neįtakotas. Pagal tai, kad yra sunku patapti pranašu savųjų tarpe, spėju, jog mano reikalavimai nepažįstamam kolegai V. K. yra griežtesni nei jo kitų lygiųjų (peers).

Tikiuos, kad mano knibinėjima-sis po recenzuojamos studijos silpnybes nenuvertins V. Kavolio veikalo. Be abejonės, studija pravers kiekvienam meno (literatūros ir kt.) sociologui gražiai sukaupta medžiaga, kur minimas ir P. Galaunės vardas, nors ir ne rodyklėj, kur aplankas dailiai ir prasmingai apipavidalintas, — studija, kuri, tarp kitko, žavės ir gražiu, nepakeistu, originaliu, tad svetimuosiuose egzotišku — Vytauto K. vardu. Antanas Musteikis