PRAĖJAI

Bronziniai lapai, sidabrinės šaknys.

Apokalipsės medžiai nušvinta

skaidriai įprasmintu

įaugimu

į geležinę žemę.

SAULĖTEKIS

Lietėme saulę pirštais,

delnais, lūpomis.

Duona trupo rankose,

žemė slydo iš po kojų.

Burtažodžiais kalbėjomės.

Žodžiai degėsiais slinko,

kur žodžių nereikėjo,

tik apsaugos.

Anuomet žemėje gyveno

ir saule mito milžinai.

Mes irgi ankstyvą pavasarį pradėjome gyventi.

TREMTY GIMĘS

Paguldykime ant žemės kūdikį,

kad visad prisimintų

žemės skonį.

Ugnyje gimęs,

ugnyje mirs.

Bet tarpe

regul bus vasara aitri

ir guodžianti

šiltu slenksčiu

nepaveldėtos žemės.

PIRMA PAVASARIO DIENA

Po truputį sugrįšim

įpraston tvarkom:

suksis ratai, pasvaras kris,

dūmai kils aukštyn.

Tai bus antra

pavasario diena.

O šiandien

saulė užtekėjo vakaruose,

ir laimė netikėtai nusileido

nuo šiaurės.

Nendrėje paslaptis.

Nendrėje ugnis.

Papūsk, ir sužėrės.

Sulaikyk — uždus.

Nendrės stačios auga,

kol jėga nenulaužtos,

ir šlama linkdamos, kol nesukapotos.

Kaip tu,

kaip tu.

EPILOGAS

Net dabar,

kai galiu saulę pasiimti į namus

ir puošti ja

kas dieną išgyvenamą stebuklą,

net dabar

aš noriu prisiglausti prie rudens

ir pasakoti jam,

tik jam vienam

ir tiktai vieną kartą,