| |
|
|
|
Parašė ANTANAS PAŠKUS
|
Pražūtis ar išsigelbėjimas
Daugiau nei prieš 300 metų Paskalis žmogų apibrėžė prieštaraujančia būtybe. Joje prancūzų mokslininkas įžiūrėjo pabaisą ir stebuklą, didybę ir menkystę, jėgą ir bejėgiškumą, tiesos skleidėją ir klaidos palaikytoją, visatos garbę ir jos gėdą.1 Tačiau šiandien, kai naujasis amžius pasibeldė į mūsų duris, paradoksiški žmogaus prigimties polėkiai dar labiau išryškėjo Žmogaus proto ir sąžinės, smegenų ir širdies keliai pavojingai išsiskyrė. Pagarbiai lenkiasi visata prieš žmogaus sukurtą techniką, bet rausta iš gėdos prieš to paties protingojo gyvūno dvasinį skurdą. Net ir meilė, viena iš esminių žmogiškos prigimties savybių, pakliuvo biologiniu verpetų sukūrin.
Tiesa, žmogus ne sykį bandė meilėj ieškoti nimo prasmės. Meilės šauksmas jam nėra svetimas. Prieš 20 šimtmečių Nazariečio užkurta dieviškos meilės ugnis dar neišblėso. Bet ir vos prieš gerą pusšimtį metų Vienos psichologo iš pogrindžio išleista kūniška meilė įgyja vis daugiau pilietinių teisių. Dvasinės ir kūnines meilės poliai žmogui jau yra pažįstami. Daug kartų jis buvo bandęs mestis vienos prieglobstin ar kitos glėbin. Tačiau dabarties pastangas kūninę meilę paversti pagrindiniu laimės šaltiniu reikia laikyti nauja istorijos apraiška. Lytinės meilės sudemokratinimas ir yra lytines revoliucijos ženklas.
Laisvės šaly, kur kiekvienas turi teisę į laimes siekimą, atrodo, beveik būtina lytinį malonumą padaryti prieinamą kiekvienam pilie2iui. Užtat, pvz., New Yorko psichologas Albert Ulis ir kalba senos utilitarinės tradicijos dvasia, siūlydamas "protingą, sveiką ir žmogiškai rimtą lytinės meilės įstatymą".2 Toks įstatymas padarysiąs lytinę meilę prieinamą kiekvienam bendruomenės nariui, o ne tik privilegijuotai mažumai. Jis garantuosiąs pilną ir lengvai palekiamą biologinių potraukių patenkinimą be asmeninių, vedybinių, meilės ar šeimyninių įsipareigojimų.
Didžioji Britanija, laimės skaitiklio (felicifie calculus) tėvynė, "lytinio džiaugsmo" dainoj taip pat neatsilieka. Edinburgo universiteto profesorius G. M. Carstairs, pvz., priešvedybinį lytinį santykiavimą laiko asmenybės praturtinimu.3 Gi kitas anglas E. Chesser vedusiems pataria gyventi trikampinėj situacijoj.4 Nepatenkintoji pusė turėtų susirasti draugą ar draugę.
Betgi šitokios lytinės teorijos kelia pagrįstų rūpesčių. Nejučiomis peršasi klausimas: ar iš tikrųjų laisva meilė žmogiškąją asmenybę labiau praturtins ar ją visai nuskurdins? Ar lytinė revoliucija virs pilnutinės meilės lopšiu ar jos karstu — žmogaus išsigelbėjimu ar jo pražūtimi? Norint į šį klausimą rasti atsakymą, privalu visų pirma pasvarstyti šiuos dalykus: meilės sampratą, jos šiandienines apraiškas ir galimas pasekmes. Kitaip tariant, reikia pažiūrėti, kas ta meilė yra, kaip ji šiandien reiškiasi ir ko iš jos galima laukti.
1. Meilės samprata
Paprastai galvojant, atrodo, kad taikliausiai galėtų meilę nusakyti psichologai, sielos žinovai. Deja, jų pateiktu meilės aprašymu gerokai nusiviltume. Dauguma Amerikos psichologų laiko save griežtųjų mokslų atstovais. Gi meilės išgyvenimų lyg vandens mokslinio metodo rėčiu neužgriebsi. Rėčio dugne paliks tik nuosėdos, fiziologiniai - biologiniai reiškiniai. Užtat dauguma psichologų vyro ir moters meilėje ir temato tik lytinį bendravimą — biologinę įtampą ir atlaidą. Tuo tarpu žmonių patirtis liudija meilę esant tokį šakotą, lapotą, įvairiaspalviais žiedais pasipuošusį medį, kurio šaknys įsiskverbia į pačias žmogiškos būties gelmes. Jei taip, tad kas gi yra ta meilė — vienastiebis kamienas ar plačiašakis medis, kūnų susijungimas ar asmenų atsivėrimas?
Tradicinė filosofija ir modernioji egzistencialistinės krypties psichologija meilėje įžvelgia tris pakopas: seksą (lytinę meilę), eros (erotinę meilę) ir agapę (dvasinę meilę).5
Lytinė meilė prasideda ir baigiasi biologinėj žmogaus egzistencijos plotmėj. Šioje meilėje susitinka kūnai, ne asmenys; susijungia lytiniai organai, ne "tu" ir "aš". Ji siekia savo malonumo, ne partnerio gerovės; išgeria vandenį, bet išmeta popierinį puoduką; džiaugiasi malonumu ir ignoruoja patį partnerį. Lytinėj meilėj asmuo lengvai iškeičiamas. Jis juk ir tarnauja tik lytinei įtampai, biologiniam potraukiui patenkinti. Lytinėj meilėj žmogus yra savo potraukių stumiamas, o ne mylimo asmens traukiamas. Jos bruožus gana ryškiai nupiešia amerikiečių filmas "The Graduate". Universitetą baigęs jaunuolis ir jauna ponia reguliariai susitikinėja moteliuose ir viešbučiuose. Jie nekalba, nesišypso, nesidalija mintimis ar jausmais. Tylomis "pasimylėję" išsiskiria. Jie vienas kito nemyli, vienas kitu nesidomi, nesirūpina. Jie pasąmonėje vienas antro net neapkenčia, nors lytinio potraukio verčiami ir "draugauja". To paties vyruko santykiai su ponios dukterimi jau yra erotinės meilės apraiška. Čia atsiranda jėgos, valios, ugnies, ryžto ir veiksmo!
Eros maitinasi ne biologinėmis, bet psichinėmis žmogiškos prigimties versmėmis. Tiesa, ir ši meilės forma dar yra savanaudiška. Betgi ji reaguoja jau į sudvasinto kūno grožį. Ji susižavi mylimojo balsu, akimis, plaukais, temperamentu, visa kūno laikysena ir t.t. Eros prakalba jau ne fiziologine lytinių organų permaina, bet vaizduotės ir svajų sparnais. Jis kelia deginantį troškulį, gimdo ilgesį ir nerimą, iššaukia švelnumo bei ekstazės jausmus. Jis yra gyvybės šaltinis. Pasak graikų mitologijos, Eros ir suteikė žemei gyvybę. Išvydęs pliką ir suakmenėjusią žemę, Eros griebęs gyvybę teikiančias strėles ir jomis pervėręs šaltą žemės krūtinę. Staiga kieta, išdžiūvusi lyg Saharos dykuma žemės pluta apsidengusi vešlia žaluma. Taip ir žmogus išsiskleidžia, kai jo širdį perveria eros strėlės.
Įsidėmėtina, kad erotinė meilė be aistros negyvena. Jųdviejų priklausomybę paprastai, bet įspūdingai pavaizduoja ta pati graikų mitologija. Dievams Afroditei ir Ares gimę keletas gražių vaikučių. Kažkodėl jų mažasis sūnus, meilės dievas, kad ir švelnaus rūpestingumo supamas, vis tiek neaugo, kaip kiti vaikai. Jis pasiliko mažu apskritaveidžiu berniuku su permatomais sparneliais ir duobutėmis skruostuose. Susirūpinusi motina kreipėsi į orakulą. Tas gi lakoniškai atsakęs: "meilė negali augti be aistros". Veltui stengusis Afroditė atspėti šio atsakymo slaptingą prasmę. Paslaptis paaiškėjusi, kai jai gimęs kitas sūnus — Anteros, aistros dievas. Su juo bendraudamas, Eros išaugęs į liekną, gražų jaunuolį. Vėliau nuo savo brolio, aistros dievo, atsiskyręs, Eros vėl grįžo prie vaikiško elgesio. Iš tikrųjų, be aistros erotinė meilė greit išblėsta.
Aistros maitinama erotinė meilė kaupia savyje kūrybos ir sunaikinimo jėgas, gyvybės ir mirties sėklas, ekstazinį džiaugsmą ir nepasotinamą troškulį, demonus ir dievus, velnius ir angelus. Šios priešiškos jėgos lyg magneto poliai viena be kitos neegzistuoja. "Jei išmesime velnius, būkime pasiruošę atsisveikinti ir su angelais" (Rilke). Erotinių polių sukūrin pakliuvę mylimieji praranda ir proto kontrolę, ir tikrovės jausmą. Erotinė aistra priverčia karalius išsižadėti sostų ir karžygius išduoti savo tėvynes. Ji turi jėgos mus supurtyti, sužavėti ir apakinti. Štai keletas erotinio - romantinio žavesio pavyzdžių.6
"Padariau savo nemirtingos meilės pareiškimą. Aš nemylėsiu ir negalėsiu nieko kito mylėti, tik ją. Kitaip juk negalima, nepaleidžiama, nesuprantama. Meilė ši bus nemari". Vėl kitas įsimylėjusių prisipažinimas: "Abu žinome, kad mudviejų vedybos buvo mums visa mūsų gyvenimo prasmė". Šis "žinojimas" rodo tikrovės jausmo stoką. Erdvinis atstumas įsimylėjusių laimę paverčia kančia: "Be tavęs gyvenimas neturi prasmės ... Be tavęs žvaigždės nustoja spindėję. Kai tu esi toli, mano širdis džiūsta ilgesiu". Vedybų forma laiduota mylimųjų artuma apsigaubia bevargės meilės iliuzija: "Visi mano meilės vargai pagaliau pasibaigė. Gavau vyrą, kurį labiausiai garbinu". Norėtųsi betgi paklausti, kaip ilgai tas vyro garbinimas tęsis? Iš tiesų erotinės meilės "pamaldų" laikas ribotas. Jos ugnis gęsta. Įsimylėjimas praeina. Gal visą gyvenimą besitęsianti aistros įtampa ir pasidarytų žmogui nebepakeliama. Tokiu būdu erotinei meilei pasilieka tik dvi alternatyvos: perėjus į naują pakopą, išsiskleisti turtingesne žmogiškos meilės dimensija arba, grįžus į lytinę meilę, visai sunykti. Iš tikrųjų, apsaugojusi seksą nuo nusivalkiojimo, pati erotinė meilė darosi reikalinga perkeitimo. Šį uždavinį gali atlikti tik kita, pati aukščiausia žmogiškos meilės apraiška agapė (graikų žodis).
Agapę būtų galima pavadinti draugystės, arba tarnaujančia, meile. Lotyniškas vertimas "caritas" nėra visai tikslus. Agapė yra jau nebe lyties, bet savita žmogiškos prigimties apraiška. Užtat ji savo esme ir nereikalauja priešingos lyties asmenų. Tačiau be jos vadinama autentiška vyro ir moters meilė nėra galima. Jei amžina meilė iš viso egzistuoja, tai ji egzistuoja tik agapės forma. Joje partneriai nori dalytis gyvenimo paslaptimis, keistis mintimis, vienas už antrą aukotis, vienas antrą apdovanoti. Mylimasis ne tik priima meilės objektą kaip nelygstamą vertybę, bet ir nori, kad ta vertybė išsiskleistų visa pilnuma. Jis ryžtasi daryti visa, kad tik jo mylimasis partneris pasiektų kiek galima aukštesnį žmogiško gyvenimo turinį. Aga-pinėj meilėj susitinka visų pirma ne kūnai, ne organai, ne meilės jausmai, bet vienkartinės ir nepakeičiamos protingos būtybės, asmenys. Agapė užburia žmones ne formų grakštumu, ne jausmų žavesiu, bet abipusiu asmenų atsiskleidimu. Lengva kūnus pakeisti, nesunku jausmus į kitą objektą nukreipti, betgi neįmanoma vienkartinį asmenį kitu iškeisti. Todėl agapinė meilė ir tėra galima tik monogamijoje, tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Šioje meilės formoje ir neištikimybės pavojaus beveik nėra.
Erich Fromm šią agapinę meilę kiek konkrečiau nusako, joje rasdamas keturis pagrindinius elementus: rūpestį, atsakomybę, pagarbą ir pažinimą.7 Be šių elementų, Frommo nuomose, negali būti kalbos apie tikrą meilę. Šitoji Tile atsigręžia į kitą, o ne į save atsisuka. Ji kitu domisi, rūpinasi. Ji dalijasi džiaugsmu, liūdesiu, humoru, įsitikinimais bei kitomis vertybėmis. Svarbiausia, ji priima partnerį tokį, koks jis yra, neišjuokdama, nepasmerkdama, neatmesdama. Ji leidžia ir padeda asmenybėms leistis turimo potencialo linkme. Tai realistiš-kiausia meilės forma, nes joje mylimieji viešas antrą geriausiai pažįsta, į vienas antrą žiūri atviromis tikrovės, ne aklomis sapnų ir svajonių akimis.
Tarnaujančioji meilė, kurioje apsireiškia autentiškas žmogiškumas, aplamai savaime neateina. Ji reikalauja ilgų ir kietų pastangų, visą gyvenimą nusitęsiančio asmenų pasišventimo.
Nagrinėdami meilės sąvoką, suradome joje bert tris pagrindines formas: lytinę, erotinę ir tarr_aujančią (agapę). Jos visos ir kyla iš atitinkamų žmogaus prigimties dimensijų: biologines, psichinės ir dvasinės. Tačiau kaip gyvo žmogaus negalima išdalyti į atskirus gabalus, taip lygiai ir meilė praktiškai lieka viena nedalijama visuma. Jos pavidalai vienas su kitu susipina. Tvenas kitą persunkia, vienas kitą papildo. Aga-pės prieglobsty kūninė ir erotinė meilė gali tapti dangiškos ekstazės atspindžiu. Tiesa, ne visi įmonės užkopia į dvasinės egzistencijos plotmę, ne visi sugeba patirti agapinės meilės svaigulį. Xe visi ir žmonijos istorijos laikotarpiai pajėgia suprasti integruotos meilės idealą. Įdomu, kokia gi meilės vizija gyvena mūsų laiko žmogus?
2. Šiandieninės meilės apraiškos
Jei vienu metu istorijoje (ypač viduramžiais i buvo ignoruojama lytinė meilė, tai šiandien to paties likimo, atrodo, bus sulaukusi aga-pe Susidaro įspūdis, gal greičiausiai klaidingas, kad puritoniškas suvaržymas virto hedonistiniu palaidumu. Santūri lytinė tyla pasikeitė į isteriškus šauksmus. Privačiuose namuose, gatvėj, mokyklų klasėse, paskaitų salėse, bažnyčiose, visur šiandien kalbama apie seksą. Sakoma, jei žmogus iš kitos planetos tiesiai nusileistų į New Yorko 42-ją gatvę (ir Time aikštę), susidarytu Įspūdis, kad amerikiečiai niekuo kitu nesidomi. kaip seksu. Lyčių meilės klausimais spausdintų žodžių gausybė pralenkia net ir lakiausią vaizduotę. Vieni raštais stengiasi žmones informuoti (mokslinė sekso literatūra), antri, sukeldami gašlumą, iš to pasipelnyti (pornografija), treti — sukurti laisvos meilės atmosfera misijonieriška sekso literatūra).
Amerikoje plačiai skaitomas žurnalas "Playboy" bene geriausiai atstovauja vadinamos išlaisvintos meilės teorijai. Jo leidėjas H. Hefner, buvęs religijos mokytojas ir pamaldaus metodisto sūnus, misijonieriška aistra skelbia nepriklausomos, palaidos meilės evangeliją. Ne veltui kai kurie laikraščiai uždėjo jam kunigišką apykaklę.8 Tačiau graži, vėjavaikiška ir nerūpestinga linksmuolio lytinė meilė, kokią skelbia vyriausias sekso kunigas, greičiausiai yra vaizduotės padarinys. Atlaužta nuo viso žmogaus ir paversta tik žaidimo priemone, meilė greitai nusivalkioja. Užtat, norint palaikyti džiugios, šviežios, laisvos ir giliai patenkinančios lytinės meilės vaizdą, reikia jį perkelti į iliuzinę tikrovę. Iš tiesų, atidžiau įsižiūrėję į Hefnerio "zuikyčių" (bonnies) nuotraukas, pastebėsime, kad jos nėra realios. Linksmabernio (playboy) moterys nėra tikros žemės moterys. Vaksuotomis krūtimis, be menkiausios raukšlelės kūnais jos labiau panašios į plastikines statulas nei į aistringas amazones. Jų laikysena atoki, mechaniška, tuščia. Jų veiduose nematyti individualumo. Jų žvilgsniai blankūs, banalūs, vienodi, nevilioj antys. Jų akys nežėri nei dvasios šviesa, nei aistros ugnimi. Playboy gražuolės nėra "sexy". Taikliu psichologo Rollo May pastebėjimu, Hefnerio meilės filosofija nuėmė figos lapą nuo ten, kur jis visada būdavo, ir uždėjo ant veido. Atidengė lytinius organus ir uždengė veidą.8 Koks simboliškas mostas! Susitinka lytiniai organai, bet prasilenkia asmenys. Naudojamasi lytiniu malonumu, bet ignoruojamas asmuo. Figos lapas ant veido ir yra išlaisvintos meilės simbolis. Meilės be angažavimosi, prisirišimo, atsakomybės, įsipareigojimų, be aistros, ir be meilės. Bet kad toks linksmuolių santykiavimas paliktų dar patrauklus, jis pridengiamas neriboto lytinio pajėgumo iliuzija.
Spėjama, kad "Playboy" turi virš 4 milijonų skaitytojų. Kiti milijonai žurnalų, knygų, laikraščių ir gausybė kitų priemonių (teatras, filmai, televizija ir t.t.) prisidėjo prie lytinės meilės (sekso) pripažinimo viešajame gyvenime. Prieš II pasaulinį karą, pvz., niekas padorioj draugijoj apie seksą nekalbėjo. Šiandien kai kurie net Kristų bando pavadinti "linksmaber-niu". Juk Kristus mylėjęs Magdaleną, gerą maistą gražią aprangą ir kritikavęs fariziejus! Anais laikais vyrai ir moterys bendravo, lyg jie būtų belyčiai. Šiandien jie mėgina santykiauti lyg sekso mašinos, ne žmonės. Viktorijos laikais bandyta mylėtis be lytinio santykiavimo. Šiandien santykiaujama lytiškai be meilės. Jei prieš 1910 m. moterį būtum pavadinęs "sexy", ji būtų pasijutusi pažeminta ir įžeista. Šiandien už tokį komplimentą ji bus labai dėkinga. Anais laikais moteris jausdavosi kalta, jei, pasidavusi gundymams, nueidavo į lovą. Šiandien ji jaučiasi kalta, jei po keleto susitikimų vis dar susilaiko. Jos susivaldymo "nuodėmė" bus pavadinta liguista represija. Anuomet vyrai statydavo sau klausimą, ar mergina sutiks ar nesutiks.. . Šiandien klausiama, ar ji gali ar negali išgyventi orgazmą. Jei praeina kiek laiko, nebandžius vyrams ją "sugundyti", moteris išsigąsta, kad nebūtų praradusi savo moteriško patrauklumo. Kadaise mergaitės gėdindavosi prisipažinti, kad turėjo su vyrais nuotykių. Šiandien jos gėdinasi pasisakyti, kad dar tebėra skaisčios. Seksualinis puritonizmas virto seksualinės laisvės (palaidumo) prievarta. Anuomet buvo bijomasi aplinkos, gi dabar — savęs. Po vieno kito "meilės" nuotykio partneriai darosi nebetikri, ar vienas iš jų besugrįš. Mergaitė nuogąstauja, kad nepasirodytų nemokša meilės technikoje. Ji bijo, kad nusivylęs meilužis gali ją palikti. Nebegalėdama kaltinti aplinkos, ji mes kaltę sau. Jos savi vertės jausmas sumažės. Taigi, išmesti nesu-brendusį individą į lytinės laisvės jūrą reiškia užkrauti ant jo pečių fizinę meilę be psichinio subrendimo, reikalauti apsisprendimo, kai asmuo dar nėra jam priaugęs. Suseksinta, biologinių potraukių prisunkta aplinka nepalieka laiko meilei skleistis. Anais romantikos laikais prabėgdavo mėnesiai ir metai, kol vyro ir moters meilė pasiekdavo kūnų susijungimo. Šiandien, skubos amžiuje, technikos riteris nebeturi laiko trubadūrų ar minezingerių meilės dainoms po dulcinėjos langais. Jis nori merginą surasti savaitgaliui, kad, atleidęs biologinę įtampą, būtų darbe našesnis. Ir čia pragmatizmas užgniaužia dvasią. Be to, kai lytinė meilė darosi lengvai prieinama, kai studentai pradeda gyventi ne tik tuose pačiuose pastatuose, bet ir tuose pačiuose aukštuose, kai fiziologinė lytinės meilės informacija pralenkia dvasinę, tuomet poetų apdainuotoji meilė darosi visiškai nebesuprantama. Iš tiesų, literatūros mokytojai ir nusiskundžia, kad jų studentai į klasines meilės istorijas literatūroje žiūri kaip į dinozaurų griaučius Britų muziejuje.
Pagaliau ir moksliniai meilės tyrinėjimai akcentuoja tik biologinę lytinės meilės dimensiją. Kitokia meilė mokslui juk ir nėra prieinama. Zoologas Kinsey tyrinėjo lytinę meilę zoologiniu, t. y. gyvuliams ir žmonėms bendru požiūriu.10 Apklausinėjimais jis surado lytinių santykių matematinį vidurkį, kuris ne vienai porai tapo meilės mastu. Šitoks mastas ne tik nepalieka individualios, asmeniškos meilės, bet pažeidžia net vyriškumo jausmą, sužadina nepagrįstą menkavertiškumo jausmą, jei nepajėgiama laikytis Kinsey nustatyto tvarkaraščio. Ginekologas Masters ir V. E. Johnson tyrinėjo lytinius organus ir jų manipuliaciją.11 Laboratorijoje, filmų aparatams stebint, savanoriams pirštais ar elektrinėmis priemonėmis dirginant lyties organus, buvo atrasta objektyvi meilės išraiška — orgazmas. Orgazminis medus šiuo metu ir yra populiariausia prekė "meilės" rinkoje. Tai paskutinis mokslo žodis meilės srityje.
Saul Bellow savo naujausiame romane "Mr. Sammler's Planet" vaizduoja lytiškai pakvaišusį Vakarų pasaulį. Pensininkas Sammleris, buvęs rašytojas ir intelektualas, pakviečiamas kalbėti anglų literatūros seminare Kolumbijos universitete. Atvykęs randa didžiulę universiteto salę prikimštą gauruotų klausytojų. Vienas iš jų rėkdamas šaukia, kad šis 70 metų senis jiems nieko negalįs pasakyti, kadangi jis jau nebepajėgiąs pasiekti orgazmo. Sammleris salę palieka, stebėdamasis nauja norma argumentų svoriui apspręsti. Kur agapinė meilė pasišalina, iš ten pasišalina ir žmogus. Kur meilė suvedama į orgazmą, ten palieka tik spiegiančios beždžionės. Ar iš tiesų lytinė revoliucija ir pavers žemę Sammlerio planeta?
3. Galimos pasekmės
Niekas neabejoja, kad viešoji laikysena sekso požiūriu yra gerokai pasikeitusi. Tačiau daugelis suabejoja to pasikeitimo padariniais. Vieni, kaip anglikonų bažnyčios atstovai Lambethe, įžiūri retą progą asmenybės brendimui, vyro ir moters santykių pagilinimui. Kiti, kaip Rollo May, Erich Fromm, mato joje meilės nužmoginimą. Iš tiesų, yra pagrindo ir džiaugsmui, ir nuogąsčiui. Didesnis lyties pažinimas ir atlaidi jai tolerancija yra būtina psichoseksualinės tapatybės išsivystymo sąlyga. Žmogus juk privalo į save pažiūrėti tokį, koks jis yra: lytinė būtybė, vyras ir moteris. Trečiosios (bendrinės) lyties žmonija (ne gramatika) nežino. Netolima praeitis mus, regis, užtenkamai pamokė, kad lytinių poveikių paniekinimas ar jų nepaisymas veda prie neurotinių asmenybės konfliktų ir net lytinių iškrypimų. Blaivi visuomenės pažiūra į seksą leis atitaisyti seksualiniams iškrypėliams12 daromas skriaudas. Bet anaiptol negalima paneigti ir "lytinės demokratijos" pavojų. Yra ženklų, kad revoliucijos bangos gesina ne tik eros liepsnas, bet ir agapės kibirkštis.
Prieš 10 metų Prancūzijoje įvykusiame rimpoziume buvo svarstyta lytinės meilės problema moderniame pasauly.13 Ten teologijos, filosofijos, medicinos, psichologijos, sociologijos, biologijos ir literatūros atstovai pastebėjo, kad meilėje įvyko tai, ko Freudo generacija nenumatė. Tapusi familiariu, lengvai prieinamu dalyku, lyčių meilė prarado savo vertę. Ji virto bereikšme biologine funkcija — bespalve, vulgaria lyčių santykiavimo forma. Modernaus žmogaus rankose meilė tapo pigiu laisvalaikio užsiėmimu. Į hedonistinius rėmus įsprausta meije nuskursta. Nebelieka joje švelnaus, jautraus partnerių susitikimo. Seksualinės mitologijos sukurti herojai nuslysta į nykios vienatvės gel-z. Marilyn Monroe). Atskirtas nuo savo brolių (eros ir agapė), lytinės meilės dievas atsiduria neviltin. Išlaisvinta seksualinė meile, simpoziumo dalyvių nuomone, išvirto (bent Prancūzijoje) į bedžiaugsmį juslingumą. Paliktas vienas, juslinis malonumas išsenka. Užtat jo intensyvumui palaikyti griebiamasi įvairių techniškų priemonių. Tačiau lytinių santykių technika, atskirta nuo asmeninės bendrystės, paverčia žmogų tiksliai lovoje judančia mašina. Gi orgazminės meilės idealas dažnai baigiasi orgazmo tironija.14
Atrodo, kad ano prancūzų simpoziumo nuomonę patvirtina ir Amerikos psichiatrų ir psichologų klinikinė patirtis. Simptomai, kylą iš per didelio, liguisto lytinio susivaržymo, beveik pranyko. Jų vietoje pasirodė kiti subtilesni dvasinės ligos požymiai: emocinio kontakto stoka, nepajėgumas nei mylėti, nei neapkęsti. Jų klientai labiau ir labiau nusiskundžia, kad jie nepajėgia seksualiniame akte patirti jausmingo visos asmenybės angažavimosi. Dabar lytinių partnerių rūpestis jau nebėra aplinkos suvaržymai ar kaltės jausmai, bet jų pačių jausminis ir net fizinis išsekimas, impotencija. Labiausiai psichooterapijoje pasitaikanti sunkenybė yra tas faktas, kad daugeliui žmonių seksas pavirto mechanišku, tuščiu, be turinio pergyvenimu.15 Savo patirtį Rollo May pailiustruoja pavyzdžiais.10 Jo ligonė — išauklėta, inteligentiška, gerai apmokamą darbą turinti moteris. Palikusi vyrą, perėjo ne per vieno meilužio rankas. Nors ji puikiai žinojo, kaip nuo nėštumo apsisaugoti, bet vis tiek tapdavo nėščia. Paskutiniu metu laukė kūdikio nuo aklo vyro, kuriam ji skaitydavo Kodėl? May nuomone, ši moteris lytinėje meilėj ieškojo gilesnių žmogiškų santykių, aistros, jausmų, gyvybės. Vaikas jai turėjęs įrodyti kad yra kas nors. kas ja domisi, rūpime Nėštumas bent simboliškai turėjęs kompensuoti jos dvasinį skurdą, emocinę tuštumą. Jos gimda užpildoma. Jos gyvenimas nebetuščias. Tapti nėščia reiškia vėl susijungti su gamta, išvengus sausos, atplėštos, beprasmiškos egzistencijos. Pagaliau, prideda garsusis Amerikos psichologas, savo palaidumu ši jauna moteris keršijusi ir savo tėvams už griežtą, puritonišką vaikystę troškinusią aplinką.
Lengvai prieinamoj lytinėj meilėj dažnai bandoma ir pabėgti nuo nevilties ir vienatvės, pakelti savivertės jausmą, net kartais ir kitą asmenį pažeisti. Pvz., įvairios priežastys atveda vyrus į prostitucijos namus. Vieni nenori ar negali savo fizinių potraukių kontroliuoti.
Antri ieško nuotykių. Treti savo neištikimybe nori žmonoms atsikeršyti. Dauguma gi vyrų peržengia prostitutės slenkstį vienatvės kankinami. Jie viliasi, kad ten, palaidos moters glėby, jie ras užuojautos, paguodos, supratimo ir švelnumo. Sielos vienatvė, dvasios tuštuma, apatijos grėsmė apgauna žmogų, kad jis net meilę bando rinkoje pirkti. Deja, užburtas vienumos ratas yra pralaužiamas ne kūnų, bet asmenų atsivėrimu.
Italų filmas "La dolce vita" gana taikliai iškelia lytinės meilės narkotinę funkciją. Visi to filmo veikėjai mirksta sekse, bet vis tiek jaučiasi vieniši. Jie vienas kito negirdi. Aplinkos triukšmas paskandina jų balsus. Du to filmo personažai, pilyje komunikuodami aidų pagalba, bando vienas kitam pareikšti autentišką meilę. Bet kai tik jų kalba nutrūksta, vyro balso nebegirdėdama, moteris griebiasi lytinio svaigulio, atsiduoda atsitiktinai praeinančiam vyrui. Seksualinė narkozė pašalina nužmogintos vienatvės baimę tik laikinai.
Taigi, išlaisvinta meilė virsta vertybių ir narkotikų pakaitalu. Bet meilės revoliucijos daina tuo dar nesibaigia. Laisvai, mokslų apšviestai meilei gresia pavojus sugrįžti į jos biologinius pradmenis — orgazmą. Ta orgazminė "moksliškos" meilės nuotaika pagauna ir universitetų studentus. Pvz., paskutinio kurso studentas dejuoja, kad jau antra mergaitė nuo jo pabėgo. Jis visuomet dalijęsis meile, žiūrėjęs, kad susitikimai baigtųsi abipusiu orgazmu. Bet jo "bėglės" dar kažko kito meilėje ieškojusios. Šio vyruko galvoje netilpo mintis, kad be biologinio dirginimo, emocinio svaigulio ir visuomeninių saistų (moterystės forma) meilėje gali būti kažkas daugiau. Jo meilės sąvoka tokia skurdi ir dėl to tokia moderni! Logiškai galvojant, orgazminei "meilei" ne tik tas "kažkas", bet ir pats partneris darosi nereikalingas. Soli-tarinis pasitenkinimas daug paprastesnis — užtikrintas lyg cigaretės dūmas, higieniškas lyg dantų valymas, bereikšmis lyg nusižiovavimas.
V. Solanas šitokią meilę ir propaguoja.17 Ji pataria moterims pamiršti vyrus ir seksą. Juk moterys vis tiek miegančios su vyrais, kurių jos ne tik nemylinčios, negerbiančios, nevertinančios, bet net nepakenčiančios. Reikalui esant, libidinę įtampą pašalinti moterys galinčios vienos, be vyrų pagalbos. Demokratinių institucijų centras Kalifornijoj nuogąstavo (1966), kaip triukšmingai lekiame į belytinę visuomenę.18 Ten romantika visiškai pradings. Vargu ar moterys benorės tekėti. Garantuotos pajamos, sėklos apvaisinimas laboratorijose, vaikų auginimas inkubatoriuose pašalins vedusiųjų vargus, pavydą ir meilę. Bet ar tuomet žmogus dar paliks žmogumi?
Pravedus apklausinėjimą trijuose New Yor-ko ir New Jersey apylinkių universitetuose, pastebėta, kad studentus labiau vilioja narkotikai negu seksas.19 Nebeliko jame uždrausto vaisiaus smalsos. Lytinę meilę apgaubė kasdienybės nuobodulys. Tuo tarpu narkotikai jaudina savo rizika, nuotykiais, nepatirtais išgyvenimais. Komercinė aplinka šitokų jausmų alkį dar padidina. Reklama žada ne Apreiškimo, bet technikos rojų, kuriame žalčių jau nebebūsią. Jame džiaugsis išmintimi be kovos ir pastangų, meile be atsakomybės ir rizikos, prabanga be vargo. Chemija pakels inteligencijos lygį, palengvins žinių pasisavinimą, pakeis charakterį. Pagaliau chemija ir išganymą žmogui garantuos (T. Leary cheminė religija). Taip antrasis rojus dvasinį jautrumą pakeis juslingumu, erotinę ekstazę — narkotiniu svaiguliu. Deja, šiuo keliu einant, meilės išlaisvinimas turės virsti meilės nužudymu.
Yra istorikų, antropologų, sociologų ir kt. (C. C. Zimmerman, Arnold J. Toynbee, Church Winick, Pitirim Sorokin, R. May etc), galvojančių, kad šitokia revoliucija gali susmukdyti ne tik individą, bet ir visą Vakarų civilizaciją. Psichoanalizės atstovai, pvz., tiki, kad civilizacijos šaknys minta libidine energija. Eros esąs kultūrinio gaivališkumo šaltinis, širdis ir siela. Jo sukaupta įtampa kuria techniką, mokslą, meną. Pakėlus gi libidinio pylimo užtvaras, eros išsilieja lytiniu palaidumu. Tuomet civilizacijos žlugimas darosi nebeišvengiamas.20 Atėnai nusilenkė primityviems makedoniečiams, makedo-niečiai — romėnams. Mes gi, gal būt, privalėsime nusilenkti geltonajai ar juodajai rasei.
Savo laiku britų mokslininkas Unwin ištyrinėjo 80 primityvių bendrijų ir tam tikrą istoriškai pažengusių tautų skaičių.2' Šiose studijose jis pastebėjo ryšį tarp lytinės laisvės ir kultūrinio primityvumo. Pirmykščių bendruomenių civilizacijos lygis esąs' atvirkštinėj proporcijoj su lytinės demokratijos apimtimi. Beveik visos Unwino tyrinėtos civilizuotos tautos savo istorines karjeras pradėjo absoliučia monogamija. "Kiekviena žmonių bendruomenė", Unwin rašo, "yra laisva pasirinkti tarp kūrybingos energijos ir lytinės laisvės. Yra įrodymų, kad negalima džiaugtis kūrybingumu ir naudotis lytiniu palaidumu ilgiau kaip vienos generacijos laikotarpy".22 Kažin kurią iš tų alternatyvų Vakarų pasaulis pasirinks — lytinį palaidumą ir sunykimą ar lytinę drausmę ir kūrybišką augimą?
Taip vėl sugrįžę prie pradinio klausimo, ar lytinė revoliucija žada mums palaimą ar pražūtį, nerasime aiškaus taip ar ne atsakymo. Meilės filosofija aiškiai sako, kad seksas, paliktas vienas be dvasinės agapės draugystės, suskursta į biologinius podirgius. Dabartinių meilės apraiškų analizė leidžia spėti, kad lytinė revo liucija ir krypsta seksualinės meilės suabsoliutinimo kryptimi. Jei taip iš tikrųjų yra, tuomet ši meilės revoliucija atneš žmogui ne garbę, bet gėdą; ne palaimą, bet pražūtį. Tačiau, jei išlaisvintoji meilė įsijungs į bendrą žmogaus dvasinės sklaidos srovę, tuomet ji protingojo gyvūno būtį neabejojamai praturtins. Kuris iš tų "jei" virs tikrove, priklausys ne tik nuo griaunančios aistros, bet ir nuo kuriančios vizijos. Senojo pasaulio griuvėsiai juk savaime nepavirs naujais šviesesnio pasaulio pastatais. Tikroji revoliucija reikalauja pasišventimo ir idealų. Be jų ir lytinė revoliucija sutrupės meilės griuvėsiais.
1. Pascal, Pensees VITI.
2. A. Ellis, The American Sexual Tragedy, New
York; Grove Press, 1962, 298-301.
3. žr. America, March 6,1965, 312-315.
4. E. Chesser, Unmarried Love, Mckey 1965.
5. Kai kas, pvz., R. May, meilėje randa keturias pakopas: seksą, eros, philia ir agape. Paskutinieji du laipsniai, nors kiek ir skirtingai, vis tiek apeliuoja į žmogų kaip asmenj. Užtat paprastumo dėliai galima pavadinti vienu agapes terminu. Be to, pirmąją meiles pakopą vadinsime lietuvišku terminu — lytimi ir anglišku (lotynišku) — seksu. Atrodo, kad lietuviška sąvoka lytis turi kiek platesnę reikšmę negu angliškasis seksas. Siame rašinyje lytinė meilė ir seksas reiškia lytinių santykių tik biologinį aspektą.
6. Citatos iš įvairių romanų, aprašančių meilės išgyvenimus. Jos duotos tik iliustracijai.
7. E. Fromm, The Art of Loving, Bantam Books: New York, 1967, 22.
8. žr. Look, January 10, 1967.
9. R. May, Love and Will, New York: Norton,
1969, 57.
10. A. C. Kinsey, Pomeroy, Martin, Sexual Behavior in the Human Male, Philadelphia: Saunders, 1948; Sexu-al Behavior in the Human Female, Philadelphia: Saunders, 1953.
11. W. H. Masters, and V. E. Johnson, Human Sexual Rerponse, Boston: Brown, 1966.
12. Ne visi seksualinį iškrypimą vienodai supranta. Homoseksualizmas ir lesbianizmas kai kieno nebelaikomi seksualiniu iškrypimu.
13. žr., Cross Currents, Spring 1964.
14. L. H. Farber, "I am Sorry Dear", Commentary, Nov., 1964.
15. R. May, Man's Search For Himself, New York: Signet Eooks: 1967, 15.
16. R. May, Love and Will, New York: Norton,
1969, 69.
17. žr., Harper, February 1970, 54-55.
18. R. May, op. cit., 62.
19. Dr. Sylvia Hertzo pranešimas, The New York Times, Nov. 26, 1967.
20. R. May, op. cit., 96.
21. J. D. Unwin, Sex and Culture, Oxford, Eng-
land: U. Press, 1934
22. Ibid., 113.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
