MOTERIS ŠIŲ DIENŲ RŪPESČIUOSE Spausdinti
Parašė DR. A. ŠERKŠNAS   
1.  Moters rūpesčių apimtis

Žmogaus, kaip racionalinės būtybes, rūpesčiai yra dviejų laipsnių: rūpinimasis kasdieniniu savo gyvenimu ir rūpinimasis savo būtimi, savo likimu. Antrojo laipsnio rūpesčiai apima žmogaus susirūpinimą savosios būties prasme ir savąja laikysena, kurios žmogus yra reikalingas, kad toji jo būties prasmė būtų įvykdyta. Šitą susirūpinimą mūsų dienų egzistencinė filosofija laiko pagrindine žmogaus nuotaika. Šitoji "pagrindinė žmogaus nuotaika" yra etikos ir atskirų teologijos disciplinų objektas.

Mūsų šio darbo objektas bus pirmojo laipsnio rūpesčiai, kurių nei ignoruoti, nei jų vertės mažinti negalima. Kalno pamoksle ir Marijos-Mortos namuose Kristus perspėjo žmogų nepaskęsti vien tik dienos rūpesčiuose, o Galilėjos Kanoje Jis pats praktiškai padėjo žmonėms kasdieniniuose jų rūpesčiuose (Jono 2, 1-12).

Iš esmės žmogaus rūpesčių negalima laikyti asmenybei kenksmingais dalykais. Atvirkščiai, kasdieniniai rūpesčiai yra elementai, iš kurių sudarytas žemiškasis žmogaus gyvenimas- Juo labiau žmogus sugeba išplėsti savo rūpesčių ribas, juo pilnesnis jo gyvenimas. Normalūs rūpesčiai yra žmogaus sveikatos šaltinis. Mes dažnai stebimės, iš kur ideali daugiavaikė motina semiasi sau jėgų, besirūpindama didžiule savo šeima, tiek daug savęs atiduodama kiekvienam šeimos nariui. Natūraliniuose rūpesčiuose ir jų realizavime glūdi jos jėgos. Neturėjimas kuo rūpintis, nesugebėjimas niekuo rūpintis, ar nenorėjimas niekuo rūpintis — tai keliai į žmogaus menkavertystę.

Tačiau neretai žmogus rūpesčiuose peržengia nustatytas ribas. Susirūpinimas tampa per didelis, išpūstas ir, pagaliau, nesveikas. Toks per didelis ar išpūstas kuo nors susirūpinimas per ilgą laiką tampa asmenybėje nenormaline būsena, kurią protas pradeda kvalifikuoti kaip nenormalų dalyką, bet kurio nepajėgia išstumti iš žmogaus asmenybės. Šito proto kvalifikacija ir mėginimas išstumti, iš vienos pusės, ir tos nenormalios būsenos asmenybėje klestėjimas, iš kitos pusės, sudaro konfliktą, kuris kėsinasi prieš žmogaus fizinę ir dvasinę sveikatą. Perdaug įtemotas nuolatinis besirūpinimas, per dideli, o ypač išpūsti, rūpesčiai yra priežastimi visų rūšių nervinių nepalavimų, o dažnai ir rimtų psichinių susireimų (Pig. Dr. F. M. Teagarden, Child Psvchrlopv for Professional Workers, 384 p., New York 1946). Štai motina, kuri turi vieną vaiką- Vaikas jau mokyklinio amžiaus, jis lanko mokykla, kuri yra labai judriame miesto kvartale. Motinos asmenybės centre atsistojo naujas rūpestis — kad vaiko nesuvažinėtų gatvėje. Pradžioje šitas rūpestis buvo lygus kitiems dienos rūpesčiams, ir apie jį, kaip išvidinio konflikto priežastį, nebuvo ko kalbėti. Bet kai šitas "susirūpinimas" motiną pristūmė prie to, kad ji, kaip tyrimo daviniai parodė, per šešias vaiko mokykloje buvimo valandas turėdavo dešimtis kartų pažiūrėti pro langą, "ar vaiko ne^ parveža kas suvažinėto", ir dar daugiau kartų sustoti triūsusi ir paklausyti, "ar vaikas nepareina verkdamas", tai pagaliau pasidarė aišku, kad būsena yra nenormali. Šitas nenormalios būsenos asmenyje "paaiškėjimas" būna labai kritiškas momentas, nes kaip tik šiuo momentu ir prasideda asmenybės nesusitarimas su savimi. Prasidėjęs vidinis konfliktas motiną pastūmė prie to, kad ji iš viso namuose bijojo būti viena, kai vaikas būdavo mokykloje, o vyras darbe. Pertemptas susirūpinimas privedė prie ligos, nuo kurios pasisekė išgelbėti, laiku pašalinus jos priežastis.

2. Moters likiminiai rūpesčiai

Moters gyvenimo paskirtis moteriai yra lėmusi daugiau rūpesčių, negu vyrui vyriškoji jo gyvenimo paskirtis. Moteris savo rūpesčiais apima visą gyvenimą, su visomis jo smulkmenomis, o vyras rūpinasi tik "gyvenimo stambmenomis". Moteris daugiau pajėgia įsijausti į žmogų, pirmoje vietoje — į vaiką. Ir suprantama dėl ko. "Moteris, kuri devynis mėnesius išnešioja savyje gyvybę ir ją subrendina, kuri ilgą laiką ir po to pasilieka labai artimai surišta su vaiku, turi ypatingą ir labai natūralų supratimą apie gyvenimą ir asmeniškus žmogaus reikalavimus, kai tuo tarpu vyras nėra tokiu supratimu apdovanotas. Vyras pasinėręs daiktų pasaulyje, o moteris gyvena žmonių reikalais". (Dr. Th. Bovet, Die Ehe, 93-94 p-, Bern 1948). Begyvendama ir besirūpindama savo ir kitų reikalais, moteris greičiau peržengia normalių rūpesčių ribas ir pasijunta "nesusitarianti su savimi", negu vyras. Štai kodėl moteris reikalinga daugiau psichologinės ir pedagoginės profilaktikos, negu vyras. Aukštai išsivysčiusios tautos turi šiuo klausimu puikios literatūros, kuri padeda išvengti moteriai įtempimų, konfliktų, o tuo pačiu — negalavimų ir visiško sveikatos sugriovimo.

Moters rūpesčių skalė prasideda nuo susirūpinimo pačios savo likimu, išeinančiu iš dvilypės jos paskirties gyvenime. Iš jos paskirties kaip žmogaus, ir iš jos paskirties kaip žmonos. Žmogiškajam gyvenimui rengimosi kelias mergaitei yra tiesus, aiškus, be jokių abejonių: krikščioniškajame pasaulyje šiandieną ji yra pilnateisis žmogus, ne taip, kaip ji buvo pagoniškajame pasaulyje. Bet ji žino, kad, būdama žmogumi, ji turėtų būti ir žmona. Tapti žmona ją verčia visa jos prigimtis, nes šiame tapime realizuojasi jos, kaip žmogaus, patys didieji uždaviniai: lyčių poliarinis susijungimas,   motiniškumas, gyvenimo tikrumas. Tapimas žmona, tačiau, tiesiogiai nepriklauso nuo jos pačios. Iniciatyvą čia turi vyras. Vyro prigimtis jį reikalauja tapti vyru, kaip moterį — žmona, bet šis klausimas vyrui tiek rūpesčių nesudaro, kiek moteriai, nes vyras "žino", kad jis "gaus žmoną, kai tik panorės". Tuo tarpu mergaitės širdyje, kaip rakštis, strygo klausimas: "Kažin, ar pasiseks?"   Šitas netikrumas slegia moterį nuo brendimo pradžios iki vedybų, o kitą — ir visą gyvenimą. Dėl šito netikrumo, pasiekus tam tikro amžiaus, neviena moteris pergyvena audringai kritiškus vidaus sukrėtimus, nuvedančius net iki gydytojo intervencijos. Ypatingai sunki padėtis pasidaro tokiu atveju įtemptos moters, kai ji mato aplinkos "susirūpinimą" jąja.   Tėvų įtempimas šiuo atveju didina jos įtempimą. Šitas įtempimas, išeinąs iš moters likiminio netikrumo šiame reikale, neretai būna priežastimi tragiškų vedybų, o tuo pačiu ir šeimų katastrofų, nes moteris būna priversta tekėti "už pirmo pasitaikiusio". Neretai moteris šitų įtempto susirūpinimo konfliktų rezultate tampa menkavertystės pasijutimo komplekso auka, arba asociali vyrų ir šeimų atžvilgiu- Štai 24 metų amžiaus mergina, tik gavusi darbą ir tapusi nepriklausoma nuo tėvų, pareiškė, kad ji visiškai netekėsianti, nes ji "visa savo prigimtimi" nekenčia to moterį paniekinančio kelio į vedybas, kuriuo moteris turi eiti, ir tos vergijos, kurion moteris pakliūva pagal vedybų aktą. Analizė parodė, kad šitos psichinės būsenos priežastys yra jos 17-19 metų amžiaus laikotarpyje, kai mergaitei simpatizavo net keli rimti partneriai.  Šita aplinkybe naudodamasi, motina panoro dukterį anksti ištekinti. Mergaitė buvo labai subtili, ir jai savo manieromis nesisekė jaunose dienose užimponuoti už save vyresniems kavalieriams.  Motina pradėjo ją instruktuoti, o kai tai nieko nepadėjo, ėmė mergaitę terorizuoti, kad ji nemokanti su žmonėmis elgtis, yra neįdomi, nepatraukli, socialiai negabi. Kai mergaitė vidujinių konfliktų rezultate tapo apatiška, be energijos, partneriai vienas po kito pasitraukė, o ji įgavo menkavertystės pajutimo kompleksą.   Asmenybę  ginantieji  mechanizmai menkavertystės pajutimą pakeitė atitinkamu pakaitalu — agresija prieš visa tai, kas jai suteikė daug kentėjimų.

Moters ištekėjimo netikrumas verčia ją rengtis specialiai kuriai nors profesijai, kad tuo atveju, je;gu teks gyventi vienai, galėtų pati išsilaikyti. Sudėjusi savo profesiniam pasirengimui nemažiau pastangų už vyrą, ištekėjus, moteriai reikia užsidaryti namie, nes "kur tik moteris, namų šeimininkė, yra kokioje nors profesijoje, kuri ją ištraukia iš namų, ten beveik visada nukenčia arba šeima, arba profesija". (Dr. Th. Bovet, op. cit., 79 p.). Reta moteris šitame punkte išvengia vidujinių įtempimų, kurie griauna jos sveikatą. Ypatingai giliai paliečia tas moteris, kurios pratusios rimtai į gyvenimą žiūrėti, kurios rimtai pasiruošusios kuriai nors profesijai, ir kurių šeimyninė gyvenimo pradžia nepasižymi materialiniais ištekliais- Užsidariusi šeimoje, ji kenčia negalinti pilnai realizuoti savęs gyvenime, išėjusi dirbti iš namų, ji dar daugiau kenčia, kad apleista šeima.

Šito likiminio dvilypumo konfliktams išvengti, moteris turi giliai įsijausti į pilnutinį gyvenimą ir imti jį visoje jo platumoje, nieko nesiaurinant ir neperdedant. Pirmiausia reikia atsiminti, kad moteris nėra skirta būtinai tapti žmona ar motina. Toks "būtinumas" yra įdiegtas žmogaus sąmonėje žmonijos papročių, ypač žydų papročių, surištų su jų religija. Krikščionė moteris nuo šitų papročių yra laisva. "Reikia žinoti, kad žmogui nėra jokia gėda likti nesusituokus, bet kad tie, kurie savo noru, ar prieš savo norą, lieka nesusituokę, turi labai didelius uždavinius žmonijoje. Pasaulis negalėtų išsilaikyti, jeigu jame nebūtų nesusituokusių, ypatingai netekėjusių moterų, kurios, kaip slaugės, kaip gailestingos seserys, kaip auklėtojos, savo meile spinduliuoja žmonėms . . . Suprantama, tarpe šitų viengungių yra daug tokių, kurie puikias šeimas galėtų turėti, bet Dievas jiems, dėl mums nežinomų priežasčių, kitus uždavinius skyrė". (Dr. Th. Bovet, Die Ehe, op. cit. 110 p.).

Šių dienų auklėjimas "vedybiniam gyvenimui" ne tik nėra pasitarnavęs pačiam vedybiniam gyvenimui, bet prisidėjęs prie šeimų ryšių silpnėjimo, kuris gresia katastrofa žmonijai-Auklėjimas šiandieną moterį formuoja tik kaip žmoną ir kaip motiną, visai nekreipiant dėmesio į tai, kad ji pirmiausia yra žmogus. Moters esi-mas žmogumi yra esminis dalykas, tuo tarpu tai, kad ji bus (ar nebus) žmona ir motina, yra tik atsitiktiniai dalykai. Mergaitės uždarymas vadinamose mergaičių mokyklose ir ten jai kalimas, kad "tu turi būti gera žmona ir motina", mūsų dienų šeimai, kaip matome, nieko gero nedavė. Moderniško auklėjimo koncepcija pati savyje yra žmogaus vidujinių konfliktų šaltinis. Moteris turėtų būti auklėjama pilnutiniam gyvenimui per pilnutinį gyvenimą. Kiekvienas žmogus aukštąja savo prigimtimi yra Dievo paveikslas. "Todėl kiekvienas turi gyventi pagal tai, kuo jis yra — noblesse oblige". (J. M. Gillis, C. S. P., The Catholic Church and the Home, 43-44 p., New York 1928). Moteris, kaip žmogus, turi teisę aspiruoti būti žmona, motina, profesionalė, visuomenininke ir politikos veikėja. Kur jos pajėgumas ir tinkamumas jai lems apsistoti, ten ji turi ir koncentruotis. Šitokia koncepcija asmenybę veikia raminančiai, ne tempiant, bet atleidžiant ją iš vidaus-
 
PAULIUS   AUGIUS   N Y D A
 
3. Moteriai primesti rūpesčiai

Yra dvi sritys, į kurias galima suvesti visi, beveik beribiai, moters rūpesčiai: ji pati, kaip moteris, ir kiti, kaip jos artimieji. Mergaite anksčiau pradeda jausti save kitų tarpe, negu berniukas. Nuo to momento, kai ji pradeda jausti save kitų tarpe, mergaitė pradeda rūpintis savimi, kad ji "neatrodytų prasčiau už kitus". Jeigu berniukas reikia prižiūrėti, kad jis kas rytas švariai nusipraustų, ir priversti, kad jis laiku nusikirptų, tai tokio pat amžiaus mergaitė, net iš tų pačių namų, dažnai net skrupulingai žiūri, "kad nebūtų susivėlusi ir apšepusi", kas neretai išreiškiama palyginimu — "kaip berniukas". Taigi, moteriškoji prigimtis iš esmės yra susikoncentravusi aplink save. Bet tai nereiškia, kad moteris iš esmės yra introvertiškas tipas, kaip kad mano daugumas šių dienų psichologų, nepajėgiančių įžvelgti tikros moteriškos prigimties, kuri yra pridengta ana aplink save koncentra-vimosi skraiste. Moteris koncentruojasi aplink save daugiau dėl kitų, ne dėl savęs. Tų "kitų" yra dvi kategorijos: tie, kuriems moteris nori ir turi patikti, ir tie, kuriuos ji nori ir turi mylėti. Antroji kategorija pasiekiama tik per pirmąją. Dėl to ji daro viską, kad patiktų. Ji kantriai neša net sunkiausias jai primestas gyvenimo formas, dažnai ją net žeminančias, kad tik patiktų. Štai kodėl ji "introvertiška". Faktas, kad moteris, bendrai imant, yra socialesnė, negu vyras, rodo, kad ji nėra "gimusi tik savim rūpintis".
 
Mūsų dienų "industrinė psichologija" giliau įžvelgė į moters prigimtį ir ją išnaudojo saviems reikalams, negu mokslinės ar net eksperimentinės psichologijos atstovai. Moteris yra šių dienų industrinės civilizacijos auka. Šiandieną ji priversta rūpintis daugeliu dalykų, kurie ne tik nesutinka su moters prigimtimi, bet dargi ją darko- Darko jos fizinę ir dvasinę prigimtį. Šių dienų industrializmas panaudojo moterį industrijos bizniui, sukūręs moterų madas ir moteriškus papročius.

Įsivaizduokime prigimties gerai apdovanotą aštuoniolikmetę. Iš prigimties — tikras meno kūrinys. Dabar pažiūrėkime į ją su visu tuo, kas uždėta ant jos industrializmo. Lūpos, per kurias reiškėsi moteriškasis švelnumas, motiniškumas, meilė, užteptos dažais ir suparaližiuotos savose funkcijose. Šiandieninis viešas operavimas raudonu lūpų pieštuku — draugijoje, susirinkime, restorane, teatre, kelionėje — užtepė net pačią pagarbą moteriai, kuri anksčiau buvo reiškiama viešai įvairiomis formomis. Akys, kurių gelmėse būdavo matyti mergaitė, moteris, motina, yra "pataisytos" taip, kad visa tai, kas pirma jose buvo matyti, dabar pridengta. Prigimties natūralinių turtų žalojimas baudžia pačią prigimtį: šių dienų aštuoniolikmetė sensta greičiau, negu anų laikų natūrali mergina. Kiekvieno dekoravimo prigimtyje yra tai, kad: dekoruotasis, nuėmus dekoraciją, atrodo senesnis, negu prieš dekoravimą. Šitaip yra dėl dekoracijos paliekamų pėdsakų ir dėl jausminės iliuzijos, kuri yra tarp to, kas dekoruota, ir to, kas nudekoruo-ta. Dėl to yra dalykų, kurių ne tik nereikia, bet ir nevalia dekoruoti. Yra salių, pavyzdžiui, Versalyje, Potsdame ar Schonbrune, kurių niekad nedekoruoja ta prasme, kuria dekoruojamos yra šokių salės. Dekoracijų pėdsakai ir jausminė iliuzija tarp dekoruotos ir nedekoruotos prigimties stumia mūsų dienų moterį į desperaciją.

Nepaprasto įtempimo šiandieną reikalauja madų industrijos išsivystymas iš moters, norinčios išsilaikyti skonio ribose. Tikrasis skonis yra gili prigimties dovana, kuria nekiekvienas apdovanotas. Menkesnio skonio pajutimo moteris turi nemaža rūpesčių madniai apsirengti, bet drauge ir neišsišokti, "kad neatrodytum neišmanėlė".

Šių dienų moters legalizuoti papročiai, kaip rūkymas, savo laikysenos ir manierų nekontroliavimas, distancijos tarp jaunuolio ir jaunuolės išnykimas, meniškojo skonio pametimas — tai keliai, kurie privedė šeimą prie šiandieninio chaoso- Pačias kraštutiniausias ribas yra pasiekusios moterys, nepaisančios šeimos nesuardo-mumo- Divorsai šiandieną jau yra tapę bendro papročio dalyku.

Dėl šitos padėties kalta ne vien moteris. Pati subtiliausioji, giliausioji moteris dėl to daug kenčia. Leiskime kalbėti pačioms moterims. Kartą kolegijos studenčių, pedagogikos paskaitos metu buvau paklaustas, kaip aš žiūris į moterų rūkymą. Atsakiau, kad iš esmės žiūriu į tai neigiamai, bet rūkančios moters, individualiai imant, nesmerkiu, nes ji yra mūsų legalizuotų papročių auka. Klasėje to klausimo metu buvo visas 100% rūkančių. Iš mano pusės jos buvo paprašytos pasisakyti, kaip jos jaučiasi dėl rūkymo. Per 25% iš jų be jokių rezervų pasisakė viduje daug kenčiančios dėl to, bet nerūkyti negalinčios, kad "neatrodytų atsilikusios". Jos mano, kad, iš viso, didelė dalis rūkančių mergaičių rūko tik apgaudinėti aplinkai, kuri "iš jų to reikalauja". Tą pat patvirtino neviena mano buvusių mokinių Lietuvoje, kurios, tik išėjusios iš gimnazijos ir įstojusios į universitetą pradėjo rūkyti. Viena iš jų, pirmą kartą sutikta rūkant, sarkastiškai pridėjo: "Kaip matote, nebeišlaikiau teroro".

Moteris hko visai bejėgė susigaudyti šių dienų chaose. Išsivysčiusi madų industrija užhipnotizavo moterį, paraližiavo jos savęs pajautimo galias, iš jos padarė manikeną. Dekoracijų sa-lionai, madų krautuvės aptvaikino šių dienų moterį. Savo valios ji ten maža bepajėgia pareikšti-Ją aprengia ir aptaiso tose įstaigose taip, kaip fabrikantų nustatyta. Šitos industrijos reklama pasidarė tokia galinga, kad ji kelia jau rimtą susirūpinimą net pačių konservatyviškiausių sociologinių liberalų tarpe (Plg. B. Clark, The Advertising Smoke Screen, New York 1944).

Moderniška moteris liko perkrauta rūpesčiais. Bet visi jos rūpesčiai koncentruojasi tik apie žemiškus šio gyvenimo dalykus. Tai Evangelijos Mortos rūpesčiai. Rūpesčiams, dėl kurių Kristus pagyrė Mortos seserį Mariją, moderniškai moteriai neliko nei laiko, nei jėgų. Meditacijos, pagaliau, ir nesiderina su šių dienų moters papročiais ir madomis. Iš prigimties jautri, apdovanota gilia intuicija, moteris šiandieną nujaučia padėties rimtumą ir dėl to yra nerami, įtempta, kovojanti pati savyje. Išeitis tebėra tik viena: susikaupti ir suprasti, kad reikia grįžt vėl pačiai į save. Grįžti moteris pajėgi net iš pačių tamsiausių padugnių, kaip sako visas komunistines patamses išklaidžiojusi garsi konvertite Dorothy Day.

Šių dienų moteris turi rasti atsakymą į šį klausimą: kam tos gyvenimo formos, kurios ją vargina ir žemina? Kad patiktų vyrams? Nuo kiekvieno vyro, kuriam patinka ant moters uždėta dekoracija, o ne pati moteris, kiekviena moteris privalo bėgti. Kad išsilaikytų lengviau gyvenime? Gyvenime išsilaikyti reikia jėgų, o jėgų šaltinis yra ne prigimties iškreipime, bet natūralioje prigimtyje. Kad pridengtų moteriškos būtybės fizinius ir dvasinius trūkumus, be kurių iš viso sunku rasti žmogų? Trūkumus gali pridengti gražūs, skoningi drabužiai, skoningi papuošalai, intelektualinis ir estetinis išsivystymas, o dekoracijos ir ciniški papročiai tuos netobulumus, ypač dvasinius, tik dar labiau pabrėžia.

4. Moters natūralieji rūpesčiai

Ir vis dėlto moters rūpesčių centre yra ne ji pati, bet jos artimieji. Rūpinimasis savimi jai nesuteikia tiek skausmo, kiek rūpinimasis kitais. Štai motina metus kitus negaluojanti. Dėl to "nedidelio" sirguliavimo jos ūpas nesusmunka, ji dirba kasdieninėje apyvokoje, skatina, drąsina, įkvepia vyrą ir vaikus. Šita laikysena, medikai sako, yra pats didžiausias jėgų šaltinis, kuris padeda ir organizmui atsigauti. Jai pačiai visai pasveikus, štai pradeda sirguliuoti jos vaikas. Motinos susirūpinimas įsitempia labiau negu pirma, kai ji pati negalavo. Jos ūpas smunka, susivaldymas mažėja, laikysena ir veiksmai eks-centriškėja. Ir taip yra ne vien dėl vaiko ligos, bet ir dėl jo nepasisekimų. Dėl vaiko nepasisekimų draugų tarpe, mokykloje, gyvenime motina daugiau kenčia, negu pats vaikas. Mokykloje tinginys, o namie ir bendruomenėje asocialus vaikas yra motinos "nežinomoji liga", dėl kurios ji arba nyksta, arba savo asmenybėje išsidirba tam tikrus mechanizmus vaiko veiksmams teisinti. Moters prigimtis yra artimesnė artimui. Atsimenu vieną pagyvenusį mokytoją, kuriam vėlai vakarais tekdavo pareiti namo per parką. Juo einant, jį "apimdavo baimė". "Kai aš pamatau kartais tuo momentu einančią moterį, kaip angelas išsklaido mano baimę", — sako mokytojas. Šita subtilaus žmogaus dvasios būsena liudija, mažiausia, kad tas kažkas, dėl ko bijomasi, yra ne moteryje. O iš kitos pusės "svarbiose gyvenimo situacijose, kaip ligoje, nelaimingame atsitikime, pavojuje, moteris rečiau pameta galvą, o dažnai tiesiog su nuostabiu ramumu griebiasi iniciatyvos ir randa išeitį". (Dr. Th. Bove, Die Ehe, 95 p., op. cit.).

Mums paprastai daugiau žinomi išviršiniai konfliktai žmonos su savo vyru ar motinos su sūnum ar dukterim dėl jų palaido gyvenimo, bet šitie išviršiniai konfliktai yra tik prigimties organizuojamos priemonės išsigelbėti nuo visiško sugriuvimo vidaus konfliktuose, nuo kurių ji kenčia. Dėl vyro piktos valios žmona, kuri nelinkusi greit eiti į išorinius konfliktus, ima analizuoti save, jieškoti savyje anos piktos valios priežasčių. Ne išoriniai konfliktai, bet vidujiniai šv-Augustino motinos kentėjimai paveikė pragaištingą gyvenimą vedantį sūnų. Dėl vaiko nedoro gyvenimo nereta motina, iš kitos pusės, savyje išsiugdo menkavertystės pajutimo kompleksus. Ir atvirkščiai, nereta žmona ar motina įpuola j didybės maniją dėl vyro ar vaiko pasisekimų. Tarp šitų dviejų kraštutinumų yra nepaprastai plati skalė — moters vidaus konfliktų ir kančių dėl savo artimųjų. Kartais net nepaprasto herojiškumo ir pasiaukojimo randama toje skalėje.

Viena iš žiauriausių vietų moters natūralinių rūpesčių apimtyje yra ekonominė padėtis jos pačios, o ypač jos šeimos. Sunki ekonominė padėtis moterišką prigimtį labiau veikia, negu vyrišką. Vyras kitaip pergyvena ekonominius trūkumus. Jis yra šaltesnis ekonominių nedateklių reikale, jis nepergyvena visų smulkmenų, kaip jas pergyvena moteris. Jau mokykloje mergaitė daug kenčia, jeigu ji "menkiau apsirengusi, negu kitos". Rimti ekonominiai trūkumai vaikystėje ir jaunystėje moteriai palieka gilų antspaudą. Vėliau ekonominiams reikalams pasitaisius, savos šeimos ūkyje tokia moteris, be mažų išimčių, būna labai nuosaiki, sąmoninga, planinga.

Nereta moteris būna pertemptų ekonominių rūpesčių auka. Nervų ligų specialistai dėl to pirmoje vietoje atidžiai tiria ekonomines sąlygas, kuriose ligonis gyveno. Tai pati rimčiausia vieta mūsų dienų moters gyvenime, kalbant apie jos dvasinę ir fizinę sveikatą, o kartu ir apie ateities kartas, kurios taip daug priklauso nuo moters sveikatos. Bendras ekonominis psichozas apėmė šių dienų pasaulį. Fizinio gyvenimo standarto kėlimas — tai pradinis ir galutinis šių dienų žmogaus siekimas. Šitame psichoze moteris tapo didžiausia auka. Ji labai jautriai išgyvena ekonominį moderniško žmogaus ir jo šeimos standartą. Kadangi tas standartas reklamos ir propagandos nuolat pučiamas, tai šių dienų žmogus, o ypač moteris, ekonominiame gyvenime yra pametęs kriterijų ir, nepaisydamas nei egzistencinių savo rūpesčių, nei sveikatos, daro viską, kad tik "neatsilikus nuo kitų". Psichiatrinė statistika rodo, kad ši įtampa daugiausia pakėlė psichinį ligonių skaičių. (Pig. H. E. Barnes, Society in Transition, New York 1939)- "Mes negalime pabėgti nuo išvados iš mūsų dienų gv-venimo. kad šiandieninio žmogaus dvasiniai trūkumai ir nenormalumai daugiausia kilę iš to, kad žmogus šiandieną sunkiai paiėgia patenkinamai apspręsti save gyvenamoje aplinkoje. Jis su savo socialiniais, ekonominiais, biologiniais ir fiziniais reikalavimais šiandieną yra toli išėjęs iš savo pajėgumo ribų". (Dr. J. W. Wallin, Personality Maladjustment and Mental Hygiene, 47 p., New York 1935). Į šituos žodžius mūsų dienų moteris turėtų labai giliai įsiklausyti. Ne tik dėl savęs, bet pirmoje eilėje dėl savo artimųjų, kurių reikalais, kaip matėme, ji gyvena. Pagrindinis dalykas — būti pačios savęs ribose. Taigi, ir vėl grįžome prie Evangelijos Mortos, kuriai Kristus pasakė: "Morta, Morta, sielojiesi ir esi susirūpinusi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija pasirinko geriausią dalį, kuri nebus iš jos atimta". (Luko 10, 41-42).