Henrikas Nagys, SAULĖS LAIKRODŽIAI. Spausdinti
Parašė Jonas Aistis   

Henrikas Nagys, SAULĖS LAIKRODŽIAI. Poezija. Chicago, 1952 m. 80 p. Kaina $1.00.
Pirmą kartą Henriką Nagį užtikau, regis, žurnale "Kūryboj". Jau iš pirmųjų dalykėlių susidariau įspūdį, kad čia ateina rašto žmogus visai naujas. Buvo jis dar sunkokas, jautėsi prisi-skaitymas, tačiau jo žodyje jau tada slypėjo didele ir šviežia galia. Jau tada jis buvo būdingas šiems laikams: platus, epiškas, vienur kitur nušvintąs galinga eilute, kuri visą ilgą prozišką paruošimą sugyvindavo ir pakeldavo į grynosios poezijos sritis.

Tai "juodosios žvaigždės" Nagys. juodos spalvos atspindys buvo jo poetinio pasaulio mėgiamiausias dugnas. Vėliau jis pasirodė su vienu kitu dalykėliu, kurie jau pasiliks. Pavyzdžiui, "Medis turgaus aikštėje", "žemę praradęs žemdirbys" ir dar vienas kitas jau skambėjo subrendusio poeto žodžiu. Tie dalykėliai buvo paskelbti tremtyje rotatorium multiplikuotame rinkinyje "Eilėraščiuose" ir vėliau pasirodžiusioje knygoje "Lapkričio   naktys".

Gera, tikra poezija įstringa min-tin ir lieka. Mūsų naujausioji poezija turi tą ydą, kad jinai labai žodinga ir lygi, kad jai dažnai stinga kažko prasiveržiančio ir liekančio. Formali škai tariant, jai stinga kulminacinio taško, kur susikauptų jausmas ir mintis. Joje eilutes eina pakrikai, lyg karo pabėgėlių nedrausmingos kolonos. Kūryba yra kova, o mūšin voros visada eina tam tikra tvarka. Jos gali būti judrios ir elastingos, bet jos krikti negali, o turi kyliu, frontu ar lanku veržtis prie tikslo — vedamosios minties.

Ta prasme H. Nagys išsiskiria iš savo kartos poetų. Jis žino taisyklę, kad gerai sukirptame eilėraštyje būtinai turi būti pagrindinis posmas, pagrindinė eilutė ar bent vienas vyriausias žodis, kuriame susikaupia visa eilėraščio esmė. Tai yra kiekvieno meno kūrinio, kalbant statytojų technišku žodynu, la elef de voute, skliauto sandūron įspraustas akmuo ai plyta, kur atsiremia visas skliaute svoris ir kuriuo viskas laikosi. Taip Nagys, būdamas naujas ir naujoviškas, lieka klasiškas. Jei jam dažnai stinga Vitruvijaus proporcijų, tai vistiek jo eilėraštis gerai organizuotas.

Naujas jo poezijos rinkinys rodo didelę pažangą. Tiesa, jis čia lieka ištikimas savo stiliui ir dvasiai. Kaip pats žmogus nekinta, taip nekinta ir stilius. Ir čia jis kartais platus h žodingas, kartais lakoniškas ir trumpas, bet vienur ir kitur jaučiama, kad jis tampa žodžio šeimininkas. Didesnės apimties eilėraščiuose ii ypač ilgesnio metražo eilutėse jis dar nevisada tinkamai išbalansuoja žodinę medžiagą ir nevisur "išveža" iki galo, bet jame jau jaučiasi nauja.

Iki šiol mes jį matėme objektyvų stebėtoją ir gerokai išpūstą. Jo medis buvo ne toks kaip kiti medžiai. Jauti, kad jis kieno nors vietoj ar ne vietoj pasodintas. Jo žmogus, dažnai pilkas, buvo šarvuose pastiręs. Net eilinis darbininkas buvo ne be koturnų. Jausmas buvo dažnai dirbtinai santūrus. Paprastos ir kasdieniškos mintys perduotos patriarkišku iškilmingumu. Nemanyčiau, kad tai būtų tikrasis Nagys, nes jautei, kad po ta iškilmių danga alsuoja gyvas žmogus ir šlama gyva gamta.

"Saulės laikrodžiuose" nuo scenos jis nužengia žemėn. Dar ne visur, bet jau jo poezija švinta ir giedrėja. Gyvas žmogus prabyla į gyvą žmogų, ir į gyvą gamtą. Atsiranda intymumas: nuoširdus, be pozos, be pakelto tono. O tai reiškia, kad poetas pradeda matyti pasaulį čia pat, po savo kojų, o ne kažkur regėjimų miglose paskendusiai šalis. Ir jo pasaulin išeina jau ne literatūrinių štampų figūros, o gyvi žmonės su savo polėkiais ir troškimais. Ir kaip tik dei to nec ir jo pasakų pasaulis darosi tikresnis.

Dažnai poetui reikia labai ilgai paties savęs jieškoti. Ir man roaos, Kad šioje knygoje H. Nagys rado save. Tai dar nereiškia, kad jis save palietė. Ne, tik prieš jį aesutoja jo tikras pasaulis: šviesus ir didingas savo šventadieniu ir kasdienybe. Dirbtiniu būdu slopintas jausmingumas pats pradeda veržeis is jo širuies gelmių ir ima puoštis grasiausiais žodž;ais. Kai kurie eilėiasciai nuskamba nuostabiu tikrumu, o tai reiškia, kad jis jau žodį pnnai yra užvaldęs. Nemanau, kad jam šiandien lengviau rašytųsi, kad žoožiai patys piauktų ir klostytųsi posmais. NieKo nuostabaus lengvai nuveikti negalima. Tobulybė gimsta kančioje ir darbe.
H. Nagys yra didelio išradingumo poetas, JIS turi nuostabių eilučių, kurios išperka dažnai sunKią žooinę medžiagą, štai, sakysime, ji J suKuria monotonišką mažos geležinkelio stoties nuotaiką, kur viskas kažkaip, lyg prieš audrą, nutilę, kur viskas juda tingiai, kaip šešėlis, bet staiga: '"tolybėj surinka išgąsdintos traukinio girios". Tai to viso monotoniško rudens liūdesio šviesus spindulėlis, čia yra sukaupta pagrindinė mintis. Eilėraštis eina toliau tik tam, kad išsakytų visą tą nostalgiją, kuri kaip migla gobia stotelę nakiį ir dieną. Traukinys pasirodo ir dingsta, o ta sunki laukimo nuotaika lieka.

Nostalgijos nuotaiką jis nuostabiai moka perduoti. Į rūsčias rudens ūkanas  įsiskverbia  šviesus  spindulėlis:
Užmirštas visų, šešėly kukčioja fontanas.
Susigūžę skuba niūrūs žmonės į namus.
Tik plakatų stulpo gelstančioj reklamoj
supas vasaros gėlėtos valtys ant vilnių.
Ruduo, 10 psl.

Tiesa, iki šiol tai buvo tik paskiras eilutes su tokia galia. Šiame rinkinyje jau ištisi eilėraščiai atlikti panašia įtampa ir galia. Turiu galvoje jo erotinius motyvus. Jau minėjau, kati Nagys dažnai dirbtiniu būdu slopina savo jausmingumą. Prigimtis visada prasiveržia pati. Ir, mano galva, čia kaip tik ir bus jo stichija. Kai kas tvirtina (Jeanroy), kad visa poezija galima suskirstyti į septyniolika motyvų arba siužetų, bet manyčiau, kad poezijoje yra tik du motyvu: liūdesys ir džiaugsmas. Kiti paskirstymai jau priklauso poezijos turiniui, o ne esmei. Juo poezija yra paprastesnė, juo ji nesudėtingesnė, tuo giliau ji mus veikia. Poezija labai gimininga muzikai, ir man net sunku būtų pasakyti, kuri jų motina, o kuri — duktė. Jas skiria ne dvasia, bet mintis. Muzika reiškia tik nuotaiką, o poezija ir nuotaiką, ir mintį. Dėl to niekad negalima aukoti esminių poezijos elementų dėl pašalinių. Dar daugiau, visada artimesnei individualios stichijos sričiai lengviau atsiskleidžia mintis ir ji pasipuošia gražiausiomis formomis. Tikras jausmas yra nepakartojamas. Tuo aš noriu tik pasakyti, kad poetas neturėtų vengti kurios nors poezijos srities vien dėl to, kad tai jau išsakyta. Tikrumoje, viskas apie viską jau sakyta, bet ir nieko nepasakyta. Kalbu apie H. Nagio amorinius dalykėlius. Ir mano noras būtų matyti jį tokį, koks jis yra. Kitaip sakant, kad jis stačiai prieitų prie dalyko, o ne per tarpininkus. Manau, kad tuo būdu jis mums parodytų tikrai nuostabių kūrinių.

Kiekvienas poetas, kol suranda save, nustoja labai daug negrįžtančio laiko. Poezija be jaunystės, be išvidinei, galios gali mus stebinti, bet ji niekad mūsų nežavės ir nesvaigins. Mintis yra daugiau per pusamžį persiritusių žmonių sritis. Dėl to kiekvienas poetas-lyrikas turėtų skubėti kurti, turėtų laiku sukrauti žiedą ir praskleisti, o paskui laiku pakeisti žanrą. Poezija labai glaudžiai siejasi su pačiu žmogum: ji stačiai neatskiriama, nes gi tas žmogus kalba savo liūdesį ar džiaugsmą.

Šioje knygoje, nors labai nedrąsiai, atsiranda žaismingumas, atsiranda giedra, nors pilna liūdesio ir nostalgijos:
Kaip žalias žiedas prasiskleis po kojom
Nustebęs ežeras. Kaip žemės ašara— skaidrus.
Jis miega Dievo delne ir alsuoja
Į veidą Jo — žuvėdras ir drugius.

žmogaus namai, 13 psl.
Gyvas, netarpiškas jausmas visada įsivelka į puošniausius drabužius. H.
Nagio sakinys tampa drąsesnis ir tobulesnis. Atsiranda eufoninės priemonės, kurios dar kartais per tirštos ir tinkamai neišbalansuotos: "bėga bandos, baubdamos iš siaubo" (63 psl.); "šiaudines kepures pasipuošę apynių nualpusiom kekėm" (71 psl.); "vilgomos šilto šiušenimo šakos šnabždėdamos- šneka" (61 psl.) ir t. t. Kartais disonansu nuskamba vienas kitas posmas, kuriam trūksta šlifo. Sakysime:
Ateik, užtiesk šiltais plaukais man veidą,
Ir paskandink savų akių žvaigždes
Manų ištroškusių akių gelmėn . . .
Į kraują įsiliejo niūrūs, rūškanoti dangūs!
Karalaitė, 23 psl.

Či:a mes matome elementarias stiliaus klaidas: ritmiškai žodis "akių" pasikartoja toje pačioje vietoje. Iš viso negerai, kad jis kartojasi, ir būtų daug geriau čia pavartoti kitas kuris žodis. Ketvirtoji eilutė visai nesiderina posme. Ji per svetima ir per tolima ne tik šiam posmui, bet ir visam eilėraščiui. Gal ji aiški autoriui, bet ji yra nesuprantama skaitytojui. Tie dalykai lengvai pašalinami, ir autorius turi juos išlyginti.
Kai kas H. Nagiui primeta kartojimąsi. Tai galima prikišti kiekvienam autoriui, nes kiekvienas tų žodžių turi, ir jie yra jau taip savi, taip prisisegę prie stiliaus, kad čia net ir pastangas dažnai esti tuščios, ir kartais jų nusikratyti negalima. Būtų labai įdomu, kad kada nors imtų H. Radauskas ir savo eilėse suskaitytų, kiek kartų jis yra savo poezijoje pavartojęs tokį išskirtinį epitetą kaip "stiklinis". Ar tegul šiuos žodžius rašantis surinktų vienon krūvon visus savo eilių "kažkas" ar "niekad". Gal tai ir žodžiai bei vaizdai parazitai, bet jie yra jau tapę rašytojo prigimties dalimi. Kas kita, kai sudėtingesnis vaizdas kartojasi. Nagiui galėčiau prikišti: "palikęs persunktą aliejum uosto vandenį", "pro tirštą alyvą jie mato", "ir aliejaus dėmės žydi uosto vandeny pajuodusiam" ir t. t. Toks pasikartojimas gal jau turėtų būti vengtinas.

Gerosios pusės išperka trūkumus, ir su kaupu. Gal šioje knygoje mes ir nematome pirmosios knygos monumentų, kaip "Medis turgaus aikštėje", bet ji visa darosi kita, ir reikia manj'ti, kad sekančios knygos eis tolydžio didyn ir tobulyn. Svarbu, kad poetas jau palieka vieną savo kūrybos laiptą ir kopia aukštyn. Mes jau čia randame tikras, grynos ir didelės poezijos :
Henrikas Nagys

Noriu užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos,
leisk, tegul ilsisi nugrimzdusi mano
širdis.
Ir teužpusto akis man ir tuščią krūtinę
degančiu smėliu šios žemės vėjai karšti.

Tai meilės žodžiai, betgi po jų ateis brandi ir gili mintis. Norėčiau, kad kiekvienas skaitytojas jaustų ir gyventi; tą poeto džiaugsmą.
Jonas Aistis