LITERATŪROS LANKAI Spausdinti
Parašė Antanas Vaičiulaitis   
Reikia pasidžiaugti, kad laisvajame pasaulyje lietuvių literatūros klausimai gauna naujų akstinų, atėjusių iš pačių rašytojų iniciatyvos. Maloniai nuteikė ir "Literatūros lankai", kurių didžiausias rūpestis — estetinė kūryba, šį momentą galima būtų laikyti programiniu naujojo leidinio bruožu. Juo labiau reikia vertinti šias pastangas, kai atsimename, kokiomis sąlygomis mūsų kūrėjams šiandien tenka puoselėti savo meną.

Dabar turime du literatūrai skirtus periodinius leidinius. Jau anksčiau pasirodė "Gabija", kuri stengėsi apimti visus pajėgesnius mūsų raštų žmones. "Literatūros lankai" yra kiek ekskliu-syviškesnio pobūdžio. Trumpai tarus, jų branduolį sudaro tie asmenys, kurie buvo susimetę į "Žemės" antologiją. Ta proga reikia pastebėti, kad be šių dviejų grynai literatūrinių žurnalų, į literatūrą tinkamo dėmesio kreipia ir kai kurie savaitraščiai bei dienraščiai, nors turime ir tokių, kuriems lietuviškoji kūryba egzistuoja tik kaip grynai atsitiktinis reiškinys, arba ir visai neegzistuoja.

Pirmame "Literatūros lankų" numeryje rašo K. Bradūnas, A. Škėma, H. Nagys, J. Kėkštas, J. Girnius, Jonas Mekas, A. Katiliškis, J. Kaupas, J. Staniškis, VI. šlaitas, L. Miškinas ir dar kiti.
Visą jų triūsą galima suskirstyti į du ruožus — į poeziją bei prozą ir į kritiką. Prie pirmojo skyriaus pridedame ir vertimus.

Bendras įspūdis — kritikos pusė atrodo ar tik nebūsianti drūtesnė, negu grožinės kūrybos. Yra tai šios dienos ženklas. Tose pačiose Jungtinėse Valstybėse yra svarbių literatūros leidinių, kuriuose kritika aiškiai vyrauja. Antra vertus, tai gal liudija tam tikrą atoslūgį grožinėje literatūroje, jeigi. poetai persimeta į kritikos lauką. Ugdant gi literatūrą, poema, lyrika, apysaka, romanas yra pirminiai veiksniai. Pati kritika rašytojo talento nepakelia, tik iš jo minta ir sau vardą susidaro.

Grįžtant prie grožinių dalykų, pirmiausia randame A. Škėmos "Giesmę", kuri pradedama šiais žodžiais: "Aštrus gotikas užkabintas ant mėnulio ragų". Tai pirmasis leidinio sakinys, ir visas šis dalykas tuo įgauna tani tikrą programinį mostą, ar bent liudija naują stilių. Tačiau abiem šiais atžvilgiais jis neatlaiko, nes kūrinėlio emocinis pradas nesusiderina su pasakojamąja tikrove, — ir neturime vienalytiško, savyje suaugusio darbo.

Toliau susitinkame su Kazio Bra-dūno Jono Meko, Vlado šlaito ir Juozo Kėkšto lyrika. Juos čia skaitome kaip senus pažįstamus, kurių nuotaikos, mintys ir polėkiai mums jau iš anksčiau nesvetimi. Juliaus Kaupo 'Nusikaltimas" parašytas nuotaikingai — autorius itin žymisi šiuo atžvilgiu. Betgi patsai psichologinis momentas remiamas lyg ir ant anekdotinio niuanso, kuriam stigtų reikiamo išryškinimo. Todėl ir čia gal esama tam tikro lūžio tarp nuotaikos ir paties fakto. A. M. Katiliškio "Raktas" autorių atskleidžia tradicinėje jo stiliaus ir turinio šviesoje, o Jono Staniškio "Vaikystė" mūsų literatūroje padvelkia kažkuo nauju— šiam amžiui svetur taip ryškiu psi-choiogizmu. Reikia linkėti, kad autorius savo užsimojimą tesėtų ligi galo, nes "Literatūros lankuose" įdėtą jo dalyką tereikėtų laikyti ištrauka. Antra vertus, jo kelias primena kai kurių užsieninių didžiųjų psichologų metodus, ir šia prasme reikėtų dar pagalvoti.
Is vertimų stipriausiai atrodo Česlovo Milašiaus lyrika, ypač jo "Himnas" — platus, galingas ir taip giliai išaugęs iš mūsų dienos nerimo. Kiti vertimai tokio įspūdžio nepalieka. Naujoji švedų lyrika vertime atrodo nieko naujo negalinti duoti. Iš to sprendžiant, kyla mintis, kad su savo naujaisiais lyrikais galėtume daugiau tarti švedams.

Tarp kritikos ir grožinės literatūros esama poros straipsnių. Vieną jų davė žinomasai mūsų filosofas Juozas Girnius. Tai ištrauka iš didesnio jo veikalo. Joje kalbama apie "Laimės ir kaltės problemą Jean Anouilh dramose". Autorius yra aštrus galvoto-jas, ir jo straipsnyje susiduriame su eile svarių pastebėjimų. Toliau H. Nagys rašo apie velionį Knutą Hamsu-ną.

Po to įžengiame į skyrių, ant kurio angos užrašyta "Kritika". Pirmiausia bendrų pastabų pažeria Julius Kaupas. Po jo seka Vytauto Statkaus recenzija apie Fausto Kiršos "šventuosius akmenis". Straipsnio autorius griežtas savo sprendimuose, ir kai kada šaudo į nesamas pilis, štai jis tvirtina, kad F. Kiršai yra sudarytas patriarcho vaidmuo. Iš tos prielaidos išeidamas, V. Statkus šneka, kad tai esąs nenupelnytas vainikas. Iš tikrųjų gi būtų sunku rasti rimtesnį autorių, kuris būtų panašiai Faustą Kir-šą įvertinęs, o ypač mūsų visuomenėje nėra tokios įsivyravusios nuomones šiuo klausimu. Nei pats F. Kirša nesiekia tų laurų. Todėl recenzento puolimai šiuo frontu yra ataka prieš savo paties malūnus. Jis pats susikuria tas "nebūtas paslaptis", kuriomis kitus kaltina. Antroje vietoje, V. Statkus sudaro įspūdį, lyg apie Fausto Kiršos kūrybą būtų mūsų kritikos ir spaudos prikalbėta kuo daugiausia (keliais atvejais užsimena apie "Kir-šą iškėlusių kritikų straipsnius"). Tiese, gi yra paprasta — Faustas Kirša yra mažiausiai apkalbėtas iš jo amžininkų būrio. Kai kurios jo knygos buvo bemaž nepastebėtos, ar tik vienui kitur apibūdintos. Apie Faustą Kiršą nėra pasirodę jokio itin stambaus straipsnio, ir juoba studijos, nors jisai ir paskutiniu metu yra davęs įsidėmėtinų kūrinių, kaip "Smūt-kelis' ar "Laiškas obelaitėms", kurie sudarytų garbės ir tiems poetams, kurie kitus lamdo, kaip epigonus. Pagaliau, V. Statkus rašo, lyg pirmas būtų pastebėjęs "Pelenų" vertę. Tačiau jau prieš jį tai yra pakartotinai pastebėję tie patys kritikai, kuriuos čia V. Statkus varinėja. Galus galan suvedus, ir mes galime tarti tą patį klausimą: ar V. Statkaus kritika "nėra klaidingai jklasifikuota," Šiaip ar taip, reikėtų kritikoje vengti šios padėties — susikurti sau tezes apie kurį autorių ir paskui jas visu narsu pulti.

Šiai* pastabas padarėme, turėdami mintyje tai, ką recenzentas teigia apskritai apie Fausto Kiršos poeziją.
Iš kitų recenzijų norėtume paminėti A. Sietyno darbą apie V. Alanto "Pragaro pašvaistes", čia mes randame įdomiai išryškinta, kaip V. Alanto veikale idėjinė pusė nėra suvesta į meninę plotmę. Pastebėjimas eina literatūrinių reikalavimų ribose, ir gali pavaizduoti, kaip reikia šias problemas traktuoti grožinės kritikos mastu.

Kitos recenzijos paliečia J. Aisčio, Nelės Mazalaitės ir Jurgio Jankaus knygas.
Gale norėtume tarti, kad geriau būtų buvę "Literatūros lankams" pasirinkti knyginę formą: tada juos ir saugotum, kaip knygą. Dabartinė jų fizinė apimtis nėra visai patogi...

Cia, kalbėdami apie "Literatūros lankus", metėme keletą minčių. Jų tarpe — ir vieną kitą pastabą. Ap-valusai įspūdis yra gi toksai: tai gražus ir svarbus žygis, kurio intencijos yra aukštos ir reikšmingos: kūrybinis mūsų savarankumas ir augimas.
Antanas Vaičiulaitis