AR IŠ TIESŲ SVEIKINTINAS SUMANYMAS

Parašė J. Al.

Neseniai įvairiuose laikraščiuose skaitėme tokią žinutę: X mieste susitelkė aštuoni knygos mylėtojai, nutardami nuo kiekvienos algos skirti 25 centus lietuviškoms knygoms, kurias visi perskaitę, kiekvienas per savaitę, padovanos Diepholzo lietuvių gimnazijai. Reikia spėti, kad šią žinutę paskelbė viešai spaudoje patys šio sumanymo iniciatoriai, laikydami jį sektinu pavyzdžiu ir kitiems. Vienas laikraštis šią žinutę taip ir užvardino:  "sveikintinas reiškinys". Mums tačiau kyla abejonė, ar šis sumanymas iš tiesų vertas pasekti. Įsivaizduokime: ima ir paseka šiuo pavyzdžiu visi tie mūsų tautiečiai, kurie ligšiol pirkosi lietuviškas knygas kiekvienas sau (neprileidžiu minties, kad anie aštuoni knygos mylėtojai anksčiau nebūtų iš viso lietuviškų knygų pirkę, nes šiuo atveju juos tektų iš tiesų sveikinti). Sakysime, Bostone susidaro koks dešimt tokių būrelių, po tiek pat — Baltimorėje, Waterburyje, Philadelphijoje, Ro-chesteryje, Pittsburghe, Omahoje, tegu New Yorke ir Clevelandas suburia po tris dešimtis tokių būrelių, nu-matykime Čikagai ir Detroitui po šešias dešimtis tokių būrelių. Toks tinklas apimtų beveik visus lietuviškąją knygą skaitančiuosius: būtų kiekviena lietuviška knyga perskaitoma apie 6000 skaitytojų (prileidus 250 būrelių po aštuonis žmones ir prileidus vidutiniškai kiekvienam būrelio nariui, be jo paties, po du šeimos narius). 6000 skaitytojų — koks gražus skaičius, tiesiai per gražus: būtų mūsų leidėjai patenkinti, jei kiekviena knyga vidutiniškai galėtų remtis ir 2000 skaitytojų tiražu! Bet jei iš tų 6000 skaitytojų tebus tik 250 pirkėjų, nebeteks nieko skaityti, nes nerasi tokio stebukladario leidėjo, kuris išsiverstų su tokiu tiražu. Štai todėl ir keliame klausimą, ar minėtą sumanymą galima sveikinti. Žinoma, neabejojame, kad šis sumanymas anuose aštuoniuose vyruose kilo iš tyros intencijos. Tačiau tatai kaip tik liudija, kaip mūsų knygos tikrosios padėties nesupranta nė tie, kurie privalėtų tai suprasti. Gražus dalykas knygas skaityti. Bet lietuviška knyga nori būti ne tik skaitoma, bet ir asmeniškai perkama, nes tai yra pati jos viešumon išėjimo sąlyga. Būtų panašus sumanymas sveikintinas tik kitose aplinkybėse: pavyzdžiui, jei panašiai susimestų centus lietuviškai knygai kurios sanatorijos ligoniai Vokietijoje, ar koki seneliai prieglaudoje, ar pagaliau vaikučiai tokių tėvų, kurie jiems pašykšti lietuviškos knygos. Kada tačiau tokia pačiu pigiausiu būdu nori lietuvišką knygą skaityti   dirbantieji,   laikome tai nesusipratimu, tegu kilusiu ne iš blogos valios, o tik iš dalykų nesu pratimo. Skirti į metus lietuviškai knygai tik 12 dolerių nėra dar joks sektinas pavyzdys: galbūt, tai tik pačios minimalinės pareigos atlikimas lietuviškajai knygai. Todėl ir džiaugčiausi radęs laikraščiuose panašų minėtos žinutės atitaisymą: anie aštuoni knygos mylėtojai skiria nuo kiekvienos algos 25 centus knygoms padovanoti Diepholzo lietuvių gimnazijai, o patys perkasi lietuviškas knygas kiekvienas sau. Tada ir mes galėtume prisidėti sakiniu: sveikintinas reiškinys.     J. Al.