ARGI JAU NEGRĮŠIME ? Spausdinti
Parašė M. Gendrutis   
Amerikos lietuvių tarpe kartais pasigirsta balsų, kad nebūsią galima grįžti į gimtą žemę. Sunku pasakyti, ar taip kalbama iš įsitikinimo ar iš neapdairume. Prileidus pirmąjį atvejį, išeitų, kad arba Lietuva neatgaus laisves arba mes patys, paragavę Amerikos pyragų, nebenorėsime sėstis prie paprastos duonelės. Bet argi tai gali šiandien ką įtikinti?

Lietuvis savo tautos liūdnose valandose pesimistiškų šnekų yra labai daug prisiklausęs. Iš lenkų pusės jam šimtmečiais buvo čiulbama, kad be "broliškos" sąjungos gresia pražūtis. Savo gąsdinimams argumentų turėjo ir rusas; netrūko jų nei vokiečiui. Savaime suprantama, jog ir iš vidaus pasigirsdavo liūdnų žodžių. Anoje gadynėje, kai vysk. Motiejus Valančius ryžtingai stojosi tautos priešakyje, tikriausiai netrūko tokių, kurie sakė, jog. neapsimoka pūsti prieš vėją. Panašių balsų girdėjo dr. Jonas Basanavičius, dr. Vincas Kudirka, Maironis, Vaižgantas ir kiti mūsų tautos darbuotojai, anksti pradėję plėšti varpučiais užvirtusius dirvonus. Pesimistiškais žodžiais buvo palydėtas ne vienas knygnešys, savanoris, pogrindžio kovotojas, nes visuomet tarp ąžuolų bei uosių atsiranda ir drebuolių. Kas būtų atsitikę, jeigu verksmingi balsai būtų viršiję ugningus pasiryžėlių šūkius? Tada kažin ar būtume pasidžiaugę laisvės metais? Bet, ačiū Dievui, tikėjimas geresne ateitim vis įveikdavo nusiminimo rūkus, ir Lietuva buvo atgavusi nepriklausomybę.

Jeigu net carų valdymo gadynėje tikėjimas tautos šviesiu rytojumi stiprino dvasią, tai šiandien juo labiau nedera laidoti laisvės ir tėvynėn grįžimo vilties. Dabar Lietuvos ateities horizontas daug skaidriau žėri, kaip prieš šimtą ar pusantro šimto metų. Tada ir didele propaganda vargu būtų buvę galima įtikinti pasaulį, kad Lietuva verta laisvės. Ją daug kas laikė visiškai mirštančia — be literatūros, be šviesuomenės, šiandien laisvės būtinybę supranta visi, išskyrus komunistus. Užtat, kai Amerikos prezidentas, senatoriai, kongreso atstovai įtikinėja, kad kelsis pavergtos tautos, nepritiktų mums patiems nebranginti tos vilties ir šaukti, kad negrį-šime. Čia pravartu įsidėmėti naujai išrinkto Jungtinių Valstybių prezidento žodžius, tartus šią vasarą karo veteranų suvažiavime New Yorke apie komunistų varginamų kraštų gelbėjimą. Kad tai nebuvo grynai rinkiminės propagandos dalykas, rodo smarki Sniečkaus reakcija iš Maskvos.

Prileidimas gi, kad patys nenorėsime grįžti, yra toks neatspėjamas ir toks nepatikrinamas, jog apie jį kalbėti reikėtų labai atsargiai ir apgalvotai. Po šio karo pakilusi emigracijos banga didžiai skiriasi nuo ankstyvesniųjų. Pirmieji emigrantai iš tėvynės vis dėlto keliavo daugiausia laisvu noru, dabartiniai gi buvo išmesti jėga. Atvykusio inteligento žmogaus padėtis čia yra sunki. Neturint tvirtų muskulų fiziniam darbui, ne tik negalima svajoti apie patogumus, bet dar tenka gerai susispausti, kad būtų galima su šeima išsimaitinti. O kur moralinis skausmas, kai beplušant fabrike, pritrūksta laiko gerai knygai ir laikraščiui paskaityti, nekalbant jau apie rašto žmones, priverstus paleisti iš rankos plunksną pačiame kū-rybingiausiame amžiaus laikotarpy. Logiškai galvojant, atrodo, jog atėjus laisvės dienai, kiekvieną, bent po šio karo atvykusį lietuvį, daugiau ar mažiau degins noras sugrįžti į gimtą žemę ir savo darbu prisidėti prie jos atstatymo. Ilgam išsimokėjimui paimtas namelis nekliudys norintiems iš Amerikos vykti į Lietuvą, kaip pirmosios emigracijos metu ūkis nekliudė išvažiuoti į užmarį. Įsigytas turtas sudarys finansinį kelionei pagrindą. Todėl užvesti kalbas apie negrįžimą nėra naudinga. Verčiau pritiktų palaikyti tebevyraujantį gyvą grįžimo norą.

Kai kareivis su ginklu rankoje eina į mūšį, jis negali būti abejingas pergale. Kitaip stigtų noro kovoti, šiandien kiekvienas savo tautą mylįs lietuvis daugeliu atžvilgių yra panašus į kareivį. Jo pareiga — vienokiu ar kitokiu būdu kovoti su nutautimu, su pinigo manija, su nusiminimu, palau-žiančiu kilniausius polėkius. Bet jei nebus tikima į pergalę, kuri reiškia laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kaip užteks tai kovai drąsos? Tada visos pastangos dėl lietuvių kalbos teisių mokyklose, aukos tėvynės laisvinimui, spaudos rėmimas ir kiti patriotiški veiksmai pamažu nusistums į šalį, o viršų gaus rūpestis patogiu gyvenimu. Tai ir palankiausiose politinėse aplinkybėse vestų į pralaimėjimą.

Tuo, aišku, nenorima pasakyti, jog dabartinėje padėtyje reikėtų mestis į perdėtą optimizmą, užmerkiant akis tikrovei, kuri silpnesnės dvasios žmogų lengvai traukia nusiminiman. Bet kokia iš to nauda? Argi dideliems žygiams nereikia pakilios nuotaikos, drąsos, tikėjimo? šios brangios savybės visuomet lydėjo lietuvį — jos ir dabar vyrauja tiek tėvynėje, tiek išeivijoje. Tai kam šnekėti apie negrįžimą, kuriuo netiesiogiai aptemdomas ir Lietuvos nepriklausomybės klausimas.    M. Gendrutis