DVI JUOZO ŠVAISTO KNYGOS Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   
Aukso Kirvis. Rinktinės mūsų žmonių pasakos. Chicago, 1952. 224 p.
Šią pasakų knygą Juozas Švaistas tik parengė. Ką šiuo žodžiu reikia suprasti, jis patsai mums paaiškina: "Viena. .. parinkau. Tam reikalui panaudojau šešias Jono Basanavičiaus pasakų knygas. Antra, parengiau: išlyginau kalbą, pakeičiau barbarizmus, užkamšiau plyšius, praleidimus ir iš kelių variantų padariau vieną pilnesnę, tobulesnę pasaką . . . Taip pat pagyvinau, išryškinau pačius dialogus . . . Visur stengiausi nenukrypti nuo pasakos turinio ir formos . . ."

Pasakos suskirstytos į kelias dalis — buities, sąmojo bei mįslių, gyvulių ir žvėrių ir t. t. Šis suskirstymas neturi mokslinės klasifikacijos pretenzijų, ir kai kur per bendras, pvz., "ypatingos pasakos".

Juozas Švaistas davė gražų ir įdomų rinkinį — taip ir jis patsai pasisako pratarties pradžioje. Jo parengimas atliktas sėkmingai: pasakos teka natūraliai. Nejaučiama, kad kur nors būtų dirbtinai įsisprausta. Nemaža čia išspausdintų dalykų — mums seni pažįstami, bet ir malonūs. Randame ir dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, ir Eglę, žalčių karalienę, ir kaip gandras gavo savo lopus. Visa tai pasekama vaizdingai ir gyvai. Tam gyvumui nemaža pasitarnauja ir dialogai, kurie tarpais praveda beveik visą pasaką. ("Tik nežiūrėkit ir nesės-kit!" 29 p. Arba — "Verčiau be duonos". 33 p.). Turime progos džiaugtis pasakų meniniu pranašumu, sveika epine nuotaika, vaizdingumu, žodžio kultūra ir poezija. Kiek grožio ir poezijos praskamba nors ir šiose keliose eilutėse iš "Eglės": — Rūsčios, tamsios sujudo, subangavo marios iš pat dugno. Ir eglė pamatė, kad atplaukia, atliūliuoja drauge su bangomis kraujo puta. Iš marių gelmių išgirdo savo vyro balsą".

ši knyga neatneša tokio pirmykščio naujumo, kokio regėjome J. Balio rinkinyje. Tačiau pati savyje paimta, jinai yra tvirta ir patraukli. Ji trauks ne tik jaunuosius bičiulius, į kuriuos J. švaistas kreipiasi pratartyje, bet ir visokio amžiaus skaitytoją, kuriam brangi ir įdomi mūsų tautos kūryba.

2.
Petras širvokas. Nuotykių nuotykiai žemėje, pragare ir danguje. Trijų dalių senų ir senesniųjų laikų vaizdas, parašytas lietuvių pasakų motyvais.
Kas šioje knygoje nutinka, jau matyti iš žodžių, kuriuos autorius nešykštėdamas pažėrė prie veikalo vardo.

Petras širvokas Juozo Švaisto rankose pasirodo kaip nepaprastų nuotykių didvyris, kuriame susipina tikrovė ir pasaka. Tai vienas iš tų personažų, kuriems skirta atlikti visokių nuotykių ir stebuklingų- žygių, kaip kokiam baronui Miunchauzenui. šiuo atžvilgiu Juozo švaisto pastanga yra nauja lietuvių literatūroje. Ji įsidėmėtina ir kitu atžvilgiu: ligi šiol neturėjome tokio stambaus ištiso grožinės prozos veikalo, nuausto iš mūsų pasakų.

"Petras širvokas" skaityti gan įdomus, tačiau jisai nėra lygus: autoriui nepasisekė išspręsti problema, kaip pilkosios tikrovės medžiagą, dažnus realistinius intarpus sulydyti su pasaka. Todėl veikalas ir eina dviem nelygiomis plotmėmis, kurios taip ir nesusiderina. Realistinės arba tikrovinės scenos daug silpnesnės, negu grynai fantastinis ir pasakinis įnašas. Tų tikrovinių vietų stilius blankesnis, tarpais virsta į kažkokias be gyvybės frazes, kaip antai: "Daugiau nebesistengė Leokadija. Ašarotomis akimis pažvelgė į jį ir sugniužo, kaip gęstant gyvybei vienintelio nebegrąžinamo žmogaus. Vos besilaikydama ant kojų, abiem rankom apsikabino jo kaklą ir pabučiavo į veidą. Petro skruostu nutiško ir pasiliejo dvi jautrios liepsnelės" (75 p.)

Atrodytų, kad knygai būtų išėję į sveikatą, visai išvengus ilgoko epizodo Bandurskio dvare, o laikiusis ten, kur Juozas švaistas jaučiasi stipriai — pasakų ir fantastinių nuotykių rėmuose. Tada veikalas turėtų savo viejų elementų grūmimosi. O fantastinių nuotykių lauke autoriui sekasi neprastai. Jis moka tuos nuotykius supinti, moka jiems duoti tinkamą tcną ir intrygą, nors kai kada gal ir be reikalo pasileidžia j šalutines ekskursijas.

Manytume, kad nuodugnus "Petro širvoko" apkarpymas bei išlyginimas galėtų duoti lietuvių literatūrai tipingą šios rūšies kūrinį, kurio pagrindiniai elementai yra visai jaučiamai šioje knygoje apčiuopti.
Aug. Raginis