AUTORITETAS IR TIESA Spausdinti
Parašė Al. Baronas.   
Chicagos "Sunday Tribune" apžvalgininkas, rašydamas apie naująją E. Hemingway knygą, pastebi, jog reikalauti iš rašytojo, kad jis visada geras knygas rašytų, yra tas pats, kaip nereti, jog visada saule šviestų. Suprantama, šis sakinys tinka kalbant ir apie kitas meno rūšis, nes ne vienas, nors ir geriausias dailininkas, kompozitorius ar skulptorius šalia eilės didelių darbų yra sukūręs silpnų, nevertingų ir mirštamų, kurie tačiau nei kūrėjo vardo, nei geresniųjų darbų nenuvertino.

Panašiai gali būti ir su kritikais, kurie, nors ir būdami labai įžvalgūs, ar tai dėl subjektyvaus nusiteikimo, ar dėl kitų specifinių priežasčių, gali kūrinio ir nesuprasti. Kada smulkūs recenzentai, užuot citavę recenzuojamos poezijos strofas, cituoja kažkokius neišsiųstus laiškus, nieko bendro su literatūra neturinčius, kaip atsitiko su vienu Aisčio knygos aptarimu, irgi galima atleisti, nes neau-toritetingo asmens vienokiais ar kitokiais teigimais skaitytojas nepatikės.
Kas kita, kai pripažintas autoritetas ne dėl įsitikinimo, bet dėl kažkokių kitų priežasčių teigiamai vertina tai, kas net nespecialistui kitaip atrodo.

Prieš gerą pusmetį Chicagoj įvyko šešių dailininkų paroda. Parodoje vyravo darbai, kuriuos visuomenė aptaria trimis žodžiais: "Padarytas kaip tikras". Gi šiaipjau toje parodoje tebuvo su mažomis išimtimis paveikslai, bet ne meno kūriniai. Prisimindami aną "Tribune" recenzento sakinį, kad negalima norėti, jog sau'ė visada šviestų, nemanome nuvertinti dailininkų nuopelnų, bet, konkrečiai kalbant tik apie parodoj buvusius darbus, tenka jais gerokai nusivilti. Tačiau dar labiau buvo nustebta, kai profesorius dail. V. Jonynas šią parodą "Draugo" dienraštyje užgyrė, tegu matuodamas net ir lietuvišku mastu. Tektų tuo autoriteto teigimu tikėti, jei nebūtume matę Petravičiaus ar Valiaus, Kasiulio ar Galdiko, Rimšos, Jonyno ar Augiaus kūrinių, reprezentuojančių mūsų dailę ir grafiką tarptautinio meno plotmėse tikrąja kūryba. Anie autoritetingo Jonyno žodžiai yra stipri atrama didelei daliai teigiančių, kad dauguma mūsų dailininkų piešia bal-vonus, mažai panašius į žmones, prieš kuriuos savo laiku stipriai pasisakė Dr. J. Balys, kalbėdamas apie dail. Dargio "Vestuves". Būtų banalu bekartoti, jog toks dail. Jonyno autoritetu paremtas įvertinimas padare žalą ir taip jau nuolatinių masinių fabrikinių atvirukų sugadintam lietuvio skoniui. Todėl, nors ir labai sunku autoritetu netikėti, bet reikia vien dėl to, kad tebeturi elementariausias žinias ir supranti, jog Petravičiaus "balvonai" nepalyginamai vertingesni už gražius eocacolinius veidus.

Bet ne pirmą kartą tenka suabejoti autoriteto tiesa. Maždaug prieš metus žinomas muzikos kritikas Bo-rowski Chicagos "Sun Times" bendromis frazėmis straipsnyje "Lithuani-ans do crédit to arias" paraše maždaug teigiamą koncerto įvertinimą. Kalbėdamas apie Oną Ka.skas, kritikas paminėjo, jog ši dainavo Ode-tės ariją iš "Henry IV". Galima būtų buvę ir tikėti šituo net pasaulinio masto dainininkams neatlaidžiu kritiku, jei Kaskas (scenoj pasakydama pakeitimo motyvus) vieton Odetės nebūtų padainavusi "Habanera" iš "Carmen".. . šitokie, autoritetu paremti prasilenkimai, aštriai prisimena dabar, kai kan. J. Paškus imasi parengiamųjų darbų Chicagos Marquette parko lietuvių bažnyčiai, kurios projektą darė arch. Mulokas. Lapkričio 7 d. "Naujienų" dienrašty dail. Kolba, arch. Kudokas, arch. Pel-davičius ir dail! Petravičius šį arch. Muloko projektą sukritikavo teigdami, kad jo realizavimas būtų didele kultūrine skriauda lietuviams, ir todėl visuomene turinti susirūpinti projekto tinkamumo persvarstymu. Tačiau lapkričio 19 dienos "Naujienų" numeryje arch. Dr. S. Kudokas atviru laišku skelbia, kad jis lapkričio 7 dieną "Naujienose" įdėto atsišaukimo nepasirašė. Gruodžio 1 d. "Naujienų" dienraštyje dail. Kolba, Vyt. Pelda-vičius ir V. Petravičius paskelbė, kad "Dr. S. Kudokas sutiko ir pasirašė minėtos bažnyčios projekto kritiką", kuri buvo įteikta Lietuvių Bendruomenės pirmininkui Chicagoje 1952 m. rugsėjo mėn. 17 d. šios Bendruomenės pirmininkui rašytos kritikos pabaiga skamba šitaip: "Bendrai, su pasigailėjimu, reikia pasakyti, kad projekto vertė žemiau kritikos".

Jei toks žinomas muzikos kritikas rašo' recenzijas tik iš koncerto programos, negirdėjęs scenoj vykusio pakeitimo, jei dailės profesorius, norėdamas padėti mažesniesiems dailininkams, atlieka balfinę pareigą,tai iš to visuomenei tik netiesioginė žala, o iš antros pusės — bent "malonu pasidžiaugti" svetimtaučių palankiomis mūsų vakaro recenzijomis ar didelėmis lietuvių meno parodomis. Bet kas padės apsispręsti kapitalinio darbo sumanytojui kan. Paskui, kai šiandien autoritetams vietoj tiesos pasidaro svarbesnės kažkokios kitos vertybės. Ir kas atsakys, kieno tiesa: projekto autoriaus ar jj sukritikavusių? Vienas kritikas mėgsta ligi įgrisimo kartoti sakinį apie reikalą lietuvių kūrybai išeiti į tarptautinius vandenis, bet jei vertinsime viską ne meno, o kažkokiu kitu mastu, joks lietuvių darbas, neišskyrus net Chicagoje daromos "Baltosios meškos", neišplauks iš savo parapijos nė j svetimą ežerą.
Al. Baronas.