VIEŠOSIOS NUOMONĖS FORMAVIMAS Spausdinti
Parašė P. MALDEIKIS   
Imdami laikraštį į rankas, daugumas žmonių paprastai pirmiausia j ieško naujausių žinių, informacijų. Nemaža dalis skaitytojų laikraštį vertina tik dėl jo pateikiamų naujienų. O tačiau žinios ir informacijos, nors ir kaip skaitytojų gaudomos ir vertinamos, dar nesudaro rimto laikraščio svorio. Rimtas ir subrendęs laikraštis ne tik tarnauja skaitytojui, pateikdamas jam paskutines žinias, — jis atlieka dar ir kitą, svarbesnį vaidmenį, vadovaudamas visuomenei ir formuodamas jos viešąją nuomonę.

Viešosios nuomonės formavimo klausimui išaiškinti, jį skirsime į keturias dalis, būtent: 1) kaip suprantame viešąją nuomonę, 2) kaip suprantame jos formavimą, 3) kuo pateisinamos pastangos paveikti viešąją nuomonę ir 4) viešosios nuomonės formavimo metodai.
Peržvelgsime visus tuos klausimus paeiliui.

I.
Viešoji nuomonė suprantama kaip kolektyvus daugumos nusistatymas tuo ar kitu klausimu. Jos neturėtume painioti su minios nuomone. Minioje žmonės lengvai užsikrečia kieno nors emocingai skleidžiama nuotaika, ir atskiras individas nekritiškai pasiduoda minios sugestijai, tarsi nebetekdamas savo nuomonės. Viešąją gi nuomonę sudaro daugiau ar mažiau savarankiškos atskirų individų nuomonės. Tik, žinoma, ne visų visuomenės narių, o geriausiu atveju — tik daugumos. Kaip pati visuomenė skirstosi į grupes bei sluogs-nius, taip ir viešoji nuomonė reiškiasi kaip atskirų visuomenės grupių bei sluogsnių nusistatymas tuo ar kitu klausimu.

Viešajai nuomonei susidaryti turi įtakos ne tik faktai bei įvykiai, bet ir pačių žmonių interesai. Paprastai faktus ir įvykius kiekvienas komentuoja savo interesų šviesoje, ir todėl bent daugumas žmonių juos supranta daugiau ar mažiau subjektyviai. Lygiai subjektyviai įvairius gyvenimo reiškinius supranta ir savaip išsiaiškina ne tik atskiri individai, bet ir kiekviena visuomenės grupė, kiekvienas jos sluogsnis. Todėl įvairių visuomenės sluogsnių viešoji nuomonė retai kada tesutaps kuriuo nors klausimu. Atskiri visuomenės sluogsniai, kaip jau matėme, tais pačiais klausimais dažnai turi skirtingas nuomones.

Pagaliau ir vieno kurio nors visuomenės sluogsnio nusistatymas tuo ar kitu klausimu nėra pastovus. Nenutrūkstamai bekintą gyvenimo įvykiai veikia žmonių nuotaikas, keičia ir jų nusistatymus. Taip kinta svyruoja ir viešoji nuomonė. Kultūringoje visuomenėje ji yra daugiau diferencijuota, bet ir labiau nuosekli, logiška, išeinanti iš gyvenimo įvykių ir vyraujančių idėjų. Mažiau kultūringoje visuomenėje ji dažnai būna pagrįsta gandais, subjektyviais prileidimais ir lengviau prieinama demagogijai ir propagandai.

II.
Pastangos paveikti viešąją nuomonę reiškia norą daryti visuomenei įtakos. O toks iš šalies pozityvios įtakos darymas visuomenei yra jau visuomenės auklėjimas. Ta prasme laikraščiai ir spaudos darbuotojai, kiek jie pozityviai veikia visuomenę, yra visuomenės auklėtojai. Tačiau tą garbingą visuomenės auklėtojų vardą nusipelno toli gražu ne visi laikraščiai ir ne visi laikraštininkai. Labai dažnai spauda stengiasi paveikti visuomenę ne auklėjimo prasme, bet ją palenkdama nelabai vertingos rūšies propagandai.

Čia mes susidūrėme su dviem sąvokom — auklėjimu ir propaganda, — kurios dažnai ir auklėtojų ir propagandininkų yra painiojamos. Jos kartais atrodo panašios. O tačiau jos yra skirtingos kaip du poliai, tarp kurių telpa visos spausdinto žodžio įtakos visuomenei. Kur prasideda vienas šių reiškinių ir kur pasibaigia antras — aiškios ribos neįmanoma pravesti. Populiarus skirtumas dažniausiai pasitaiko toks, kad auklėjimas yra garbingas procesas, o propaganda — žiūrint jos rūšies — arba mažiau respektuojama arba net ir visai smerkiama. Daugumoje kraštų propaganda turi blogą vardą. Todėl ji dažnai užsimaskuoja neutraliu ir nekaltu informacijos terminu. Amerikoje įvairūs propagandininkai paprastai save tituluojasi auklėtojais.

Kuo gi propaganda skiriasi nuo auklėjimo? Kartais tas skirtumas beveik dingsta, ypač kai turime reikalo su idėjų propaganda. Tačiau tas skirtumas darosi labai aiškus, kai turime reikalo su interesų propaganda. Auklėjimas yra objektyvių vertybių perteikimas. Propaganda gi, priešingai, yra pastangos paveikti žmones bei jų laikymąsi kuriomis nors tendencingomis idėjomis, objektyvios kritikos neišlaikančiomis teorijomis, šališkai interpretuojamais faktais. Auklėjimas siekia paties auklėjamojo gerovės, propaganda siekia kieno kito naudos. Auklėjimo siekiamos didžiosios vertybės — tiesa, gėris, grožis, šventumas, socialumas, humaniškumas — yra abstrakčios ir niekada galutinai nerealizuojamos, tai tik žmoguje diegiami idealai. Propaganda gi siekia konkrečių laimėjimų, dažnai materialinės naudos, kurios besivaikant, paneigiami arba apgaulingai panaudojami žmonių idealai ir jų siekiamos dvasinės vertybės. Auklėjimas eina įrodymo keliu. Jis nori auklėtinį įstatyti į pažinimo kelią — kelią pačiam susirasti tiesą, suprasti grožį, spręsti, kas gera ir kas negera. Auklėjimo metodas yra logiškas įtikinamumas. Auklėtiniui neprimetamos nuomonės, sprendimai, o tik padedama jam pačiam susidaryti teisingą sprendimą. Taigi, auklėjimas siekia auklėtinio sugebėjimo nepriklausomai mąstyti.

Propagandos metodas yra priešingas. Jai nenaudingas žmogaus sugebėjimas savarankiškai mąstyti. Jos interesas yra tai, kad žmonės nekritikuodami įtikėtų jiems peršamiesiems dalykams. Ji paprastai stengiasi ne logiškai įrodinėti, o stipriais ir skambiais, neretai nuvalkiotais posakiais nuginčyti, nuneigti. Jų diskusijose bei įrodinėjimuos dažni tokie posakiai, kaip "nesąmonė", "žema", "nereikalinga", "reakcijonie-rius" ir t.t. Ji nesiekia loginio įtikinamumo, o tik emocinio minios patraukimo. Propagandininkas rimtai nediskutuoja savo priešininko idėjos, o tik jai prisega menką vardą, kad tuo sumažintų jos patrauklumą ir pažemintų savo priešininką. Operuodamas skambiais posakiais, jis sau prisitaiko didelių autoritetų liudijimus ir liaudies išmintį. Auklėjimas siekia individualaus atsakingumo, propaganda — masių efekto.

Taip aptarus auklėjimą ir propagandą, savaime išprovokuojamas kitas klausimas: ar propaganda, kaip turinti daug ko neigiama, iš viso pateisinama, ir ar rimtas laikraštis gali jos iš viso atsisakyti? Šį klausimą galėsime atsakyti, palygindami auklėjimą ir propagandą dar vienu požiūriu, būtent, profesiniu.
Lygindami auklėjimą ir propagandą profesinėje plotmėje, rasime, kad auklėjimas yra pašaukimas, o propaganda yra dažniausiai intereso bei verslo reikalas. Tai yra dvi gyvenimo sritys, kurios tačiau tarp savęs susisiekia, ir jų susisiekimo riba labai neaiški. Gyvenime pašaukimas be verslo gali egzistuoti tik labai nedaugelyje sričių. Žurnalizmas nėra viena tokių. Išskyrus gal tik labai suspecialintus leidinius, bendras laikraštis praktiškai negali išsilaikyti vien tik žmonių auklėjimo plotmėje. Jis turi dalyvauti gyvenimo interesų kovoje, užimti joje tam tikrą plotmę ir vietą, kai ką suinteresuotai skatinti, su kai kuo suinteresuotai kovoti, kai ką palaikyti, kai ką skelbti. Tiesa, gal tai bus ir nesavanaudiška idėjų propaganda, bet vistiek tai bus propaganda. Taigi, kiekvienam laikraščiui, noromis ar nenoromis tenka viešąją nuomonę veikti ne tik auklėjimo keliu, bet ir propagandos priemonėmis. Tik, žinoma, svarbesnę kultūrinę misiją bet kuris laikraštis atlieka tada, kai jis stovi arčiau auklėjimo ir kai jis mažiau verčiasi propaganda ir ypač kai jis stovi toliau nuo menkos rūšies propagandos.

III.
Bandyti formuoti viešąją visuomenės nuomonę jos auklėjimo tikslu — tai reiškia jaustis aukščiau tos visuomenės, jaustis galinčiu būti jos moraliniu vadovu bent tam tikrais atžvilgiais bei klausimais. Žurnalisto kvalifikacijas būti visuomenės auklėtoju nustato jo užsibrėžti tikslai, tiems tikslams siekti pasirinktos ir panaudojamos priemonės ir jo pajėgumas įtikinti skaitytojus jo minčių teisingumu bei svarbumu. Jo pastangos paveikti visuomenei daugiausia pasireiškia trimis keliais:
1)    bendrųjų vertybių ugdymu: tautiškumo, religingumo ugdymas, moralinių įpročių skatinimas, estetinės kultūros kėlimas, humaniškumo bei socialumo skiepijimas ir t.t.
2)    kova su tuo, kas neigiama arba žalinga, pvz., su atsilikimu, nesusipratimu, tamsumu, abuojumu, girtavimu, nesocialumu, nemoralia spauda, krinkančia jaunimo morale, valdininkų nesąžiningumu ir t.t.
3)    pravedant įvairias kultūrines, socialines, ekonomines ir kitų sričių reformas bei pagerinimus; jei visuomenė nėra tinkamai paruošta bei informuota, dažnai ji neturi savo nuomonės tokių reformų reikalingumu, yra nevieninga ir joms nepalanki; spauda tokiais atvejais atlieka svarbų vaidmenį.
Tarpinę padėtį tarp verslo propagandos ir auklėjimo užima idėjų propaganda. Demokratinė žodžio laisvė garantuoja kiekvienam teisę skelbti bei skleisti savo idėjas bei įsitikinimus. Idėjinę propagandą galima laikyti auklėjimo rūšimi, kuri yra pagrįsta daugiau vienos kurios nors krypties vertybėmis. Tokia propaganda yra pateisinama, jei ji atitinka etiškuosius ir socialinio gyvenimo reikalavimus. Ji tampa nebepa-teisinama ir asociali,
1)    kai tampa apgaulinga ir nebeatvira, kai viena skelbia, o ko kita siekia, pvz., komunizmas,
2)    kai ji yra netolerantiška ir perdaug fanatiška, pvz., komunizmas, fašizmas, nacizmas,
3)    kai nesuderinama su kultūringais įpročiais,
4)    kai nesuderinama su bendra gerove.
Interesų propaganda skiriasi nuo idėjų propagandos tuo, kad ji yra egoistiška, kaip ir kiekvienas verslas. Stengdamasi paveikti žmones, ji nelaiko savo pareiga sakyti tik tai, kas teisinga nei kas tarnautų tik bendrai gerovei. Jos tikslas — daryti sugestijos žmonėms visais jai prieinamais būdais ir iš to turėti naudos. Jos paveiki-mo bei įtikinamumo priemonės — tai sau nepalankių faktų nuslėpimas, jų iškraipymas ir ope-ravimas pseudo faktais. Laikraščiai, spausdindami tokios reklaminės propagandos dalykus, paprastai nesiima atsakingumo už jų turinį; ko jie pageidauja — tai bent pakenčiamai estetinės reklaminių dalykų formos.

Interesų propaganda paprastai yra neatvira; ji stengiasi užsimaskuoti, prisidengti objektyvumu; skaitytojų atpažinta, ji netenka įtikinamumo. Tačiau jei laikraštis padeda tokiai propagandai užsimaskuoti, jis mažina savo svorį ir skaitytojų pasitikėjimą.

IV.
Spauda yra viešojo gyvenimo institucija, ir joje atsispindi beveik visi gyvenimo aspektai. Skaitytojas norėtų svarbiausių žinių iš visų gyvenimo sričių. Tačiau šiandieną joks laikraštis negali lygiai apimti visas sritis ir lygiai daryti
 
Įtakos visiems visuomenės sluogsniams. Joks laikraštis dabar to ir nesiekia. Jei jis to siektų, jis būtų jau perdaug bendras, ir jo įtakingumas dėl to turėtų nukentėti. Laikraštis, kuris sieks patenkinti visus, greičiausia nesuras sau tinkamos plotmės ir gal nepatenkins nieko. Kad ir kaip besistengdamas būti objektyvus, laikraštis vis-tiek turi savo veidą. Kiekvienas laikraštis turi savo credo, t. y. tam tikrą kryptį — pasaulėžiūrinę, tautinę, kultūrinę, partinę, ekonominę, neutralią

ZENONAS   KOLBA
Š V.      KAZIMIERAS
(Vitražas Tevų Pranciškonų koplyčioje Kennebunk Porte).

ar dar kitokią, pagal kurią derinasi jo vedamieji, spausdinamos skaitytojų nuomonės bei straipsniai, komentuojamos naujausios žinios, parenkamos korespondencijos, paveikslai, karikatūros. Ir tokios krypties turėjimas negali būti laikomas laikraščio trūkumu. Neigiamai galima vertinti tik tada, kai jis savo kryptį maskuoja, slepia savo veidą, stengdamasis apgauti savo skaitytojus.
Kurios nors krypties laikraštis sutelkia apie save tos pat krypties ir skaitytojus ir jų tarpe jis turi didesnę įtaką. Ir ta aplinkybė dar nerodo, kad toks laikraštis jau turi verstis tos krypties propaganda. Jis gali stovėti visiškai šalia propagandos, objektyviai perduodamas įvykius, darydamas objektyvias išvadas ir nesinaudodamas propagandos metodais.

Laikraščio dvasia atsispindi jo vedamuosiuos straipsniuose. Jie atstovauja redakcijos nuomonei visais aktualiaisiais klausimais. Atitinkamai nušviesdami bei komentuodami dienos problemas bei įvykius, vedamieji straipsniai padeda visuomenei juose susiorientuoti, juos suprasti ir susidaryti tuo ar kitu klausimu savo pažiūrą. Kadangi straipsnis pasiekia tam tikrą visuomenės dalį ir supažindina ją su to meto problemų komentavimu ir redaktoriaus sugestijomis, kurias skaitytojai pasisavina ar bent iš dalies pasisavina, tai komentatoriaus nuomonės tampa lyg tuo branduoliu, iš kurio formuojasi skaitytojų tuo ar kitu klausimu bendra pažiūra, kitaip tariant, viešoji nuomonė.

Dalinį vaidmenį viešajai nuomonei paveikti gali suvaidinti ir pačių skaitytojų rimti bei išsamūs straipsniai tuo ar kitu klausimu. Tačiau šie pačiam laikraščiui ir kitiems skaitytojams yra daugiau pripuolami. Tik žinomi vardai, tos ar kitos srities autoritetai, giliau susidomėję kuria nors aktualia problema ir svariai ją išdėstę, gali stipriai paveikti visuomenės nuomonę. Šiaip į skaitytojų straipsnius laikraščiuose žiūrima kaip į jo asmeninės pažiūros pareiškimą jam rūpimu klausimu, išdėstytą gal ir subjektyviai, gal ir sunkiai, nežurnalistiškai. Juos perskaito tie, kuriems įdomi ano asmens nuomonė, kas domisi paliestąja sritimi ir kas iš viso skaito viską, kas tik parašyta. Daugiau įtakos viešajai nuomonei turi dažni laikraščio bendradarbiai, kurie skaitytojams jau žinomi ir kurių nuomonės yra jau pasirodę įtikinamos ir vertinamos. Tačiau laikraščiui kryptį duoda ir jo minčiai vadovauja ne pripuolami skaitytojų straipsniai, o pačios redakcijos planingai numatyti ir su laiko įvykiais einą vedamieji.

Pagal savo uždavinį ir pagal esamą situaciją vedamieji gali būti įvairaus pobūdžio. Jų skiriama keletas rūšių, kurių svarbiausias paminėsime.
1)    Informaciniai vedamieji, kurie apsiriboja tik faktų išdėstymu, jų neaiškindami. Jie spausdinami tada, kai vyksta kas nors svarbaus, ir laikraštis jau žino eilę įvykių, bet dar neturėjo laiko dėl jų apsispręsti; panašiai gali būti tik informuojama, kai padėtis dar nėra paaiškėjusi, ir kurias nors išvadas daryti dar labai rizikinga.
2)    Aiškinamojo pobūdžio vedamieji, kur aiškinami nauji faktai, bet dar vengiama juos komentuoti, vengiama parodyti savo nusistatymą jų atžvilgiu ar daryti savo išvadas.

3)    Vispusiškesni yra tokie straipsniai, kur įvykiai ne tik atpasakojami ar paaiškinami, bet ir giliau interpretuojami. Sekdamas įvykius, studijuodamas padėtį ir surinkęs gerai informuotų asmenų nuomones, žurnalistas gali nurodyti įvykių priežastis, panagrinėti jų viešus ir slaptus motyvus, jų prasmę apskritai ir kam nors ypatingai, jų vertę ar nevertę kurios nors vietos ar kurio nors sluogsnio žmonėms, jų santykiams, valstybei, kultūrai, ekonominiam ar politiniam gyvenimui ir t.t.
4)    Nuo šių skirtingi yra įrodomieji vedamieji, kuriuose šaltai, logiškai įrodinėjama, kokia yra nuosekli dabartinių įvykių eiga, ko tenka iš jų laukti ir kaip turėtų būti veikiama. Jais paprastai siekiama paveikti visuomenės veikėjus, politikus ir valstybininkus ypač svarbiais apsisprendimo momentais. Savaime suprantama, tokie straipsniai aliarmuoja ir visuomenę. O kartais tik šiam, paskutiniajam tikslui jie ir skiriami.
5)    Skatinamojo pobūdžio vedamieji spausdinami, kai visuomenė pasirodo perdaug atbukusi ir pasyvi svarbiems dalykams, kai laikraštis randa reikalinga ją paraginti į veikimą, į darbą. Panaudoję įtikinimo ir argumentavimo priemones, tokie vedamieji iškelia ar nurodo aiškų ir būtiną reikalą veikti, ką nors būtinai įvykdyti, atlikti tokią ar kitokią pareigą (pvz., dalyvauti rinkimuose ir t.t.). Krizių bei sukrėtimų metu tokios rūšies vedamieji gali atlikti didelį vaidmenį, vadovaudami kuriai nors idėjai ar nurodydami išeitį.
6)    Dar tenka paminėti kovos vedamieji, kuriais ryžtingai puolamos kurios nors viešos negerovės ar kovojama dėl kurios nors idėjos.

Gilindamiesi į straipsnių pobūdį, galėtume išskirti ir daugiau jų rūšių su skirtingais tikslais, skirtingu stilium ir skirtingomis įtikinamumo priemonėmis. Tačiau ir labai geras straipsnių rūšių žinojimas dar neatsako kiekvienam žurnalistui pagrindinio klausimo, būtent: kaip rašyti straipsnius, kad jie būtų įtikinamesni, kad jie labiau palenktų visuomenės nuomonę, ją patrauktų, paveiktų? Tas klausimas svarbus ne vien žurnalistams, bet ir politikams praktiškai, o sociologams teoriškai. Atrodo, kad jis patarimais neišsprendžiamas. Gero žurnalisto, kaip ir gero menininko, negalima paruošti mokymo keliu. Juo reikia gimti.

Įtikinamumui padidinti propagandos specialistai siūlo ir propagandos praktikai naudoja įvairių priemonių. Tačiau daugumas jų atrodo tik gudrybės laikinai žmogų paveikti. Kaip tokios, jos yra tik propagandos, o ne rimto įtikinimo priemonės. Siekiant rimto tikslo, jos nepriimtinos. Gudrybėmis galima žmogų laikinai papirkti, jį apgauti, bet sau pasitikėjimo neįgysi, rimto vardo nesusidarysi. Rimtu klausimu galima tik rimtai ir tiesiai kalbėti. Rimtas laikraštis imponuoja savo svarstomų problemų svarumu bei aktualumu ir naudojasi tik rimtomis priemonėmis savo skaitytojui įtikinti. Todėl rimtas laikraštis, norėdamas paveikti viešąją nuomonę,atstovaus daugiau visuomenes auklėjimui, negu propagandai, jis operuos daugiau tuo, kas vertinga, negu j ieškos viršinio efekto. O norint įsigyti visuomenės pasitikėjimą, reikia praktišku darbu ją įtikinti, kad atstovauji visiems svarbiam reikalui ir kad esi vertas pasitikėti.

Neretai straipsnių rašytojai mano, kad jie tuo labiau įtikins skaitytoją, juo jie ilgiau įrodinės. Taip apie rimtus ir svarbius dalykus daug prikalbama ir prirašoma ir tuo aptemdinama jų vertė. Niekas neturėtų pamiršti, kad straipsnis laikraščiui nėra mokslo traktatas. O be to, daugelyje žodžių kartais pasidaro neaiški dalyko prasmė. Dideli dalykai yra paprasti ir nesudėtingi, kaip paprasta ir tiesa: visi ją suprantame. Tik kai pradedame apie tiesą daug kalbėti ar rašyti, ji pasidaro mums nebeaiški. Lygiai kiekvienas supranta, kas gražu. Bet pradėjus diskutuoti, kas yra grožis, mums pasidaro jau nebeaišku. Panašiai gali būti žodžiais aptemdinamas kiekvienas savaime aiškus klausimas. Todėl, norėdamas būti lengvai ir teisingai suprastas, kiekvienas straipsnių rašytojas turi rašyti aiškiai, dalyko daug nekomplikuodamas, ilgais pasakojimais neapsunkindamas. Aiškiai minčiai daug lengviau patikėti. Skaitant gi ilgą, išpūstą straipsnį, lengvai susidaro įspūdis, kad jame vyrauja nebe dėstomas reikalas, o norįs pasireikšti asmuo.
Įtikinamumas didėja, kai argumentuojama ne ilgais įrodinėjimais, o faktais, paprasta, nesudėtinga statistika, žymių autoritetų nuomonėmis ir iš jų daromomis logiškomis išvadomis.

Pasitikėjimas įgyjamas tiesumu ir objek-tingumu. Todėl, svarstant kurį klausimą, naudinga jį ir pakritikuoti ir kritiškai įrodyti jo svarbumą. Prasilavinęs skaitytojas nemėgsta vienpusiškumo. Kritiškai įvertintas dalykas jį labiau įtikins, negu vienpusiškas jo gerųjų pusių atvaizdavimas, primenąs paprastą propagandą.

Rimtas žurnalistas nesileidžia į asmenines diskusijas, gnaibymąsi žodžiais. Jis laikosi principo, kad tiksliau nereklamuoti savo skaitytojams nerimtų priešininko priekabių ar tendencingų, dažniausiai demagogiškų nuomonių. Todėl jis vengia pažodžiui atsakinėti į menkus ir suktus kieno priekaištus. Suktai atsikirsdamas, rimto visuomenės traktavimo ir pasitikėjimo ne-įgysi. Jei kur išprovokuojamas reikalas atsakyti, visuomenė geriau įtikinama, kai atsakoma rimtu straipsniu ir rimtu tonu nušviečiant reikalą.

Kaip jau matėme, viešoji nuomonė yra diferencijuota, kaip ir pati visuomenė. Vargu rasime tokią sritį, kur visų nuomonės sutaptų. Todėl žurnalistui, ką rašant, niekada negalima pamiršti, kas jo liečiamu klausimu gali būti suinteresuotas. Jis visada turi aiškiai žinoti, į ką jis nori kreiptis ir kokie argumentai geriausiai tinka to ar kito sluogsnio išsilavinimui ir interesams.
Žurnalisto darbo sėkmingumui būtinos šios psichologinės savybės:
1)    gyvas, intuityvus protas, sugebąs iš dabarties situacijų gerai įvertinti ateities plėtotę;
2)    drąsa pasiryžti spręsti svarbias problemas ir pasakyti tiesą, kuri kartais kai kam ir nepatinka;
3)    sugebėjimas nuoširdžiai rašyti, nuošir-
džiai įtikinti žmogų jam jautriose gyvenimo pro-
blemose ir jį liečiančiuose socialiniuose santy-
kiuose.

Tačiau vien palankios psichologinės ypatybės dar nepadaro žurnalisto, vedamųjų rašytojo. Jis turi dar ir daug dirbti. Kad galėtų visuomenės nuomonei vadovauti, jis turi eiti jos priešakyje, eiti ne su gyvenimu, bet gyvenimo priekyje. Jis turi nuolat studijuoti savo laiko problemas ir žmonių nuotaikas. Jo darbas reikalauja iš jo ne tik mokėti įvertinti dabartį, bet numanyti ir ateities prognozą. Nepajėgdamas vertinti teisingai dabarties ir nepažindamas viešojo gyvenimo problemų, jis rizikuoja susikompromituoti.

Formuodama viešąją nuomonę, spauda ugdo vertybes ir kovoja su nevertybėmis. Tačiau ji nėra visagalė. Gyvenimo įvykiai dažnai būna galingesni už spaudą, ir visuomenės nuomonė neretai nueina su jais. Dažnai spaudai belieka tik įvykius konstatuoti bei komentuoti. Viešoji nuomonė nuolat kinta ir neretai pakinta nenumatyta kryptimi, prieš kurią spauda net kovoja. Leninas, Musolinis ir Hitleris, siekdami valdžios, prieš save turėjo beveik visą spaudą, kuri tačiau nepajėgė paveikti atitinkamos visuomenės akcijos ir nesutrukdė žmonijos didžiųjų nelaimių. Bet tokie atvejai yra tik išimtys. Normaliai gi spauda, kaip viešosios nuomonės formuotoja, yra didelė jėga, kurios niekas negali ignoruoti ar nepaisyti.