MOTERYSTĖS GYVENIMO ETIKA Spausdinti
Parašė Dr. V. Kazlūnas   

Šv. Tėvas pasakė dvi nepaprastai reikšmingas kalbas moraliniais moterystės gyvenimo klausimais. Pirmoji pasakyta 1951 m. spalio 29 d. Italių Katalikių Pribuvėjų Unijos Kongreso dalyvėms, nurodant jų profesinio apaštalavimo pareigas ir išryškinant pagrindinius, šiais šeimos krizės laikais ne kartą užmirštamus, moterystės gyvenimo moralinius dėsnius. Antroji kalba 1951 m. lapkr. 28 d. buvo skirta "šeimos Fronto" ir Gausių Šeimų Organizacijų Federacijos nariams, šis Italijos katalikų sąjūdis turi tikslą pilnai realizuoti tautoje krikščioniškos šeimos idėją. Kadangi mūsų laikais šeimos moralės pakrikimas gresia pakirsti ją pačiuose gyvybiniuose praduose, Šv. Tėvas, nurodydamas pavojų, su ypatingu ryškumu iškėlė Bažnyčios mokslą šiuo reikalu ir jį sugretino su mūsų dienomis pasireiškiančiomis problemomis. Čia pateikiame pagrindines abiejų popiežiaus kalbų mintis.

1. Žmogaus gyvybės vertė ir jos neliečiamumas

Šeima yra pavojuje patekti į socialinės bendruomenės vergiją. Šis pavojus iškyla, kai bendruomenė pradeda laikyti šeimą vien organizmu, kurio paskirtis yra gaminti pakankamą "žmonių medžiagos" kiekį jos reikalams. Iš čia kyla žmogaus individo ir jo gyvybės nuvertinimas. Žmogus savo buvimu ir savo esme yra sukurtas tik Dievui, nors savo veikimu jis yra įpareigotas dirbti ir bendruomenei. Dėl to — sako Šv. Tėvas — "kūdikis motinos įsčiose, nors dar negimęs, yra tame pačiame laipsnyje ir tuo pačiu pagrindu 'žmogus', kaip ir jo motina".

"Kiekviena žmogiškoji būtybė, taip pat ir kūdikis motinos įsčiose, teisę gyventi turi betarpiškai iš Dievo, o ne iš tėvų, ne iš kurios nors bendruomenės ar žmogiškojo autoriteto. Todėl joks žmogus, jokia žmonių valdžia, jokis mokslas, jokie medicinos, eugenikos, bendruomenės, ekonomijos, moralės 'nuostatai' negali leisti ar duoti juridinį pagrindą tiesiogiai ir laisvai disponuoti nekalto žmogaus gyvybe, t. y. ja disponuoti, siekiant jos sunaikinimo kaip tikslo arba kaip priemonės kitam tikslui, kuris savyje gal nėra neleistinas. Taip, pavyzdžiui, išgelbėti motinos gyvybę yra labai kilnus tikslas, bet tiesioginis kūdikio nužudymas kaip priemonė šiam tikslui atsiekti nėra leidžiamas".

Tai yra vienas iš pagrindinių dėsnių, kuriuo remiasi ne tik moterystės moralė, bet ir visa socialinė moralė apskritai. "Tai yra pagrindinė, visuotinai galiojanti žmogaus asmens teisė krikščioniškame gyvybės supratime; ji turi būti pritaikyta tiek gyvybei, dar esančiai motinos įsčiose, tiek jau užgimusiai; ji draudžia tiek tiesioginį abortą, tiek tiesioginį kūdikio nužudymą prieš gimdymą, gimdymo metu ar po gimdymo."

Pasakius pirmąją kalbą ir joje griežtai pasmerkus motinos gyvybės gelbėjimą, tiesiogiai nužudant kūdikį, ypatingai Anglijos protestantų spaudoje kilo didelė opozicija. Antrojoje kalboje Šv. Tėvas dar kartą pabrėžė tą patį dėsnį ir atmetė klaidingą katalikų moralės aiškinimą: "Šis dėsnis lygiai galioja tiek kūdikio, tiek motinos gyvybės atžvilgiu. Niekuomet Bažnyčia nėra mokiusi, kad kūdikio gyvybė turi būti statoma aukščiau už motinos gyvybę. Yra klaida klausimą statyti, paliekant pasirinkimą: kūdikio arba motinos gyvybė. Ne; nei motinos gyvybė, nei kūdikio gyvybė negali būti tiesiogiai žudoma. Dėl vieno ir dėl kito gali būti tik šis reikalavimas: dėti visas pastangas, kad abiejų gyvybė būtų išgelbėta, motinos ir vaiko (plg. Pijaus XI Encikliką "Casti Connubii", 1930 m. gruodžio 31 — Actą Ap. Sedis vol. 22, psl. 526-563)."
"Vienas iš gražiausių ir kilniausių medicinos tikslų — sako Šv. Tėvas — yra j ieškoti vis naujų kelių abiejų gyvybei užtikrinti. Tačiau, jei nepaisant visos mokslo pažangos, vis dar pasitaiko ir ateityje pasitaikys atvejų, kuriais motina negali išvengti mirties, norėdama pagimdyti savyje nešiojamą gyvybę, jos nesunaikinant prieš Dievo įsakymą: nežudyk! — žmogui nelieka nieko kita, kaip tik iki paskutinio momento stengtis padėti ir išgelbėti, o po to su pagarba nulėkti galvą gamtos įstatymams ir dieviškosios Apvaizdos valiai."

"Bet daromas priekaištas — tęsia popiežius — kad motinos gyvybė,
ypač gausios šeimos motinos, yra nepalyginamai aukštesnės vertės, negu dar negimusio kūdikio... Atsakymas į šį kankinantį prikaištą nėra sunkus. Nekalto gyvybės neliečiamumas nepriklauso nuo jos didesnės ar mažesnės vertės..." Paskutiniu laiku plačiai praktikuojamas taip vadinamosios, "bevertės gyvybės" panaikinimas negali būti jokiu būdu pateisinamas. Jau daugiau kaip prieš 10 metų Bažnyčia yra formaliai pareiškusi, kad tokia praktika yra "priešinga prigimtąja! ir dieviškajai pozityviai teisei". Ji negali būti leidžiama net, jei būtų valdžios įsakyta žudyti nekaltuosius, kurie dėl savo fizinių ar psichinių trūkumų tautai nėra naudingi, o pasidaro jai apsunkinimas (Dekr. S. Off. 2 gruodžio 1940— Actą Ap. Sedis vol. 32, 1940, psl. 553-554). Kiekvienas pasikėsinimas prieš nekaltojo gyvybę yra pažeidimas vieno iš pagrindinių natūralinių įstatymų, be kurio yra neįmanomas saugus žmonių sugyvenimas. "Neužmirškite — pastebi Šv. Tėvas — kad virš visu žmonių įstatymų, virš visų 'nuostatų' yra neklaidingasis
Dievo įstatymas."

Visa tai liečia natūralinės gyvybės saugojimą, juo labiau pagarbos yra verta antgamtinė gyvybė, kurią naujagimis gauna krikšto sakramentu. "Dabartinėje išganymo tvarkoje — primena Šv. Tėvas — nėra kitos priemonės suteikti šią gyvybę dar neprotaujančiam kūdikiui. Nežiūrint to, malonės stovis mirties akimirksny išganymui yra būtinai reikalingas; be jo negalima pasiekti antgamtinę laimę, palaimintąjį Dievo regėjimą. Suaugusiam gali pakakti vienintelio meilės akto pašvenčiamos malonės gavimui, kuris gali atstoti Krikštą, tačiau dar negimusiam ar tik ką gimusiam kūdikiui šis būdas nėra prieinamas." Todėl yra savaime suprantama artimo meilės pareiga pirmoj eilėj tėvų, paskui pribuvėjų ir kitų, kuriems tai įmanoma, suteikti krikšto sakramentą mirštančiam kūdikiui, kai nėra laiko šiam reikalui jja-kviesti kunigą.

švč. Marijos Nepaliaujančios Pagalbos lietuvių parapijos bažnyčia Clevelande, kurios projektą padarė architektas dr. S.  Kudokas, o statybos darbams vadovavo inž.  J. Augustinavičius.

2. Moterystes teisių naudojimas ir gimdymo pareiga

"Yra vienas iš pagrindinių tikrosios moralines tvarkos reikalavimų — sako Šv. Tėvas —, kad moterystės teisių naudojimui atsakytų nuoširdus vidinis motinystės uždavinio ir pareigų prisiėmimas. Išpildydama šią sąlygą, moteris eina Kūrėjo nutiestu keliu į tikslą, kurį Jis nurodė savo tvariniui, šių funkcijų atlikimu padarydamas jį savo gerumo, savo išminties ir savo visagalybės dalyviu, pagal angelo pasakymą: "Concipies in utero et paries — pradėsi įsčiose ir pagimdysi" (Luk. 1, 31)."

Toliau Šv. Tėvas pakartoja Pijaus XI enciklikoje "Casti connubii" išreikštą pagrindinį moterystės santykių dėsnį: "Kiekvienas vedusiųjų pasikėsinimas į moterystės aktą arba į jo natūralias pasėkas, pasikėsinimas turįs tikslą atimti iš jo jame glūdinčią jėgą ir sukliudyti naujos gyvybės gimimą yra nemoralus; ir joks 'nuostatas', joks reikalas negali pakeisti savyje nemoralaus veiksmo į moralų ir leistiną (plg. Actą Ap. Sedis, vol. 22, psl. 559 sek.)".

"Šis dėsnis pilnai galioja šiandien kaip ir vakar, jis toks pasiliks rytoj ir visuomet, nes tai nėra paprastas žmogiškosios teisės įsakymas, bet natūralaus ir dieviškojo įstatymo išraiška".

Ryšium su šiuo dėsniu Šv. Tėvas paliečia sterilizacijos klausimą, kuria pasikėsinama ne į moterystės aktą, bet į žmogaus organizmą, norint atimti iš jo pačią naujos gyvybės gimdymo galią. Kadangi paskutiniame dešimtmetyje sterilizacija vis plačiau praktikuojama, Šv. Tėvas randa reikalą dar kartą viešai ir įsakmiai pabrėžti Bažnyčios mokslą šiuo reikalu: "Tiesioginė, tiek amžina, tiek laikina, tiek vyro, tiek moters sterilizacija yra neleistina pačiu prigimties įstatymu, nuo kurio Bažnyčia neturi galios dispen-suoti." (Decr. S. Off. 22 Febr. 1940— Actą Ap. Sedis, 1940, psl. 73).

Iškyla nauja problema, kiek su gimdymo uždavinio prisiėmimu yra suderinamas, mūsų laikais vis labiau plintąs, naudojimasis natūralaus nevaisingumo perijodais (tempus ageneseos). Šv. Tėvas sako, kad čia prieš akis reikia turėti dvi hipotezes. "Jei šios teorijos pritaikymas nereiškia nieko kito, kaip tik tai, kad vedusieji gali naudotis savo moterystės teisėmis taip pat ir natūralaus nevaisingumo laikotarpiais, negalima turėti nieko prieš, nes tuo jie nė kiek nesukliudo ir nepažeidžia natūralaus akto atlikimo ir jo tolimesnių natūralių pasėkų... Tačiau, jei, priešingai, einama toliau, aktą apribojant išimtinai tik tomis dienomis, tuomet vedusiųjų elgesys turi būti atidžiau ištiriamas."

Čia vėl gali būti dvi hipotezės. "Jei jau einant moterystėn bent vienas iš vedusiųjų būtų turėjęs intenciją pačią moterystės teisę, o ne vien jos naudojimą, apriboti nevaisingumo perijodais ta prasme, kad antroji pusė kitu laiku neturėtų net teisės reikalauti akto, tai reikštų esminį moterystės sutikimo defektą, kuris pačią moterystę padarytų negaliojančią, nes iš moterystės sutarties kylanti teisė yra nuolatinė, nenutraukiama ir nesikeičianti, kurią kiekvienas iš vedusiųjų turi antrosios pusės atžvilgiu."

"Jeigu gi šis akto apribojimas nevaisingumo perijodais neliečia pačios teisės, bet tik teisės naudojimą, dėl moterystės galiojimo negali kilti klausimas; tačiau tokio vedusiųjų elgesio moralinį leistinumą reiktų patvirtinti arba paneigti pagal tai, ar intencija pastoviai laikytis šių perijodų yra pagrįsta pakankamais ir saugiais moraliniais motyvais, ar ne. Vien tik tai, kad vedusieji nepažeidžia akto prigimties ir yra pasiruošę priimti ir auklėti kūdikį, kuris, nežiūrint jų saugojimosi, ateitų į pasaulį, savyje dar nepakaktų garantuoti intencijos grynumą ir pačių motyvų neabejotiną moralumą."

"Racija yra ta, kad moterystė įpareigoja į tokį gyvenimo būdą, kuris, kaip suteikia tam tikras teises, taip reikalauja pozityviai atlikti su juo surišta uždavinį. Šiuo atveju galima pritaikyti bendrą dėsnį, kad kuris nors pozityvus darbas gali būti apleistas, jei svarbūs, nuo valios tų, kurie yra į jį įpareigoti, nepriklausą motyvai rodo, kad šio darbo atlikimas yra nenaudingas, arba įrodo, kad jo reikalaująs — šiuo atveju žmonių giminė — neturi lygiai stiprių motyvų."

"Individas, bendruomenė, tauta ir valstybė, net pati Bažnyčia — tęsia popiežius — savo egzistencija priklauso nuo Dievo nustatytos tvarkos, nuo vaisingos moterystės. Dėl to eiti į moterystės gyvenimą, nuolatos naudotis jai priklausančia ir tik joje naudoti leidžiama galia ir, iš kitos pusės, visuomet ir laisvai be svarbaus motyvo atsisakyti nuo jos pirmojo uždavinio būtų nuodėmė prieš pačią moterystės gyvenimo prasmę.

"Nuo šio pozityvaus įsipareigojimo gali atleisti, taip pat ilgam laikui, net visam moterystės gyvenimui, rimti motyvai, kaip tai tie, kuriuos neretai paduoda medicinos, eugenikos, ekonomijos bei socialinio gyvenimo reikalavimai. Iš to seka, kad naudojimasis nevaisingais laikotarpiais moraliniu atžvilgiu gali būti leistinas; ir suminėtose aplinkybėse jis faktinai yra leidžiamas. Tačiau jeigu protingai ir nešališkai galvojant, panašių rimtų reakcijų, asmeniškų arba kylančių iš viršinių aplinkybių, neatsiranda, nusistatymas visą laiką išvengti santykių vaisingumo, pilnai naudojantis jusliniais malonumais, gali kilti tik iš klaidingo gyvenimo vertinimo ir iš tikrosioms etikos normoms svetimų motyvų."

Čia ne kartą susiduriama su labai jautriais grynai mediciniškais, o ne teologiškais kazusais, kai motinystė negali būti rizikuojama arba iš viso yra negalima. Tuo tarpu naudojimasis nevaisingais laikotarpiais neduoda visiško tikrumo arba dėl kitų motyvų turi būti išvengtas. Negalima palikti nė mažiausios abejonės — pabrėžia Šv. Tėvas, — "kad ir šiais paskutiniais atvejais kiekvienas preventyvinis ar tiesioginis pasikėsinimas Į gyvybę arba j vaisiaus vystymąsi saisto sąžinę ir yra aiškiai draudžiamas; ir palieka tiktai vienas kelias atviras, t. y. susilaikymas nuo bet kokio pilno natūralios galios panaudojimo."

"Bet daromas priekaištas, kad panašus susilaikymas yra negalimas, kad toks heroj izmas yra neįvykdomas. Šį priekaištą jūs šiandien galite girdėti, jūs jį galite skaityti visur ... Įrodymui pateikiamas toks argumentas: — Niekas nėra įpareigotas į tai, kas negalima, ir joks protingas įstatymų leidėjas, kaip suponuojama, savo įstatymu nenori įpareigoti ir į tai, kas negalima. Vedusiems gi ilgalaikis susilaikymas yra negalimas. Taigi jie nėra įpareigoti susilaikyti; dieviškasis įstatymas negali turėti šią prasmę."
"Tokiu būdu iš dalinai teisingų prielaidų padaroma klaidinga išvada. Norint tuo įsitikinti, pakanka argumento terminus paimti iš kito galo: — Dievas neįpareigoja į tai, kas negalima. Bet Dievas įpareigoja vedusiuosius susilaikyti, jei jų susijungimas negali būti atliktas pagal prigimties normas. Taigi šiuo atveju susilaikymas yra galimas. — Šį argumentą patvirtina Tridento Susirinkimo mokslas, kuris skyriuje apie būtiną ir galimą įsakymą nurodo šv. Augustino pasakymą: 'Dievas neisako negalimų dalykų, bet kai įsako, liepia daryti tai, ką gali, ir prašyti to, ko negali, ir padeda, kad galėtum' (Conc. Trid. Sess. 6 cap. 11, Denz. n. 804).
"Šiandien — tęsė toliau Šv. Tėvas
—    heroj izmas rodomas dėl daugelio motyvų — gal net iš prievartos ar norint patarnauti neteisingumui
—    jis reiškiasi tokiame laipsnyje ir taip plačiai, kad praeityje būtų buvę galima manyti tai esant negalima. Kodėl šis herojizmas, jei tikrai aplinkybės jo reikalauja, turėtų sustoti ant aistrų ir prigimties palinkimų nubrėžtos ribos? Yra aišku: kas pats save valdyti nenori, tas nė nepajėgs; ir kas manytų galįs save suvaldyti, remdamasis tik savomis jėgomis, o nuoširdžiai ir ištvermingai ne j ieškodamas dieviškosios pagalbos, tas skaudžiai nusivils."

švč. Marijos Nepaliaujančios Pagalbos lietuvių parapijos bažnyčia Clevelande vidus, kurio išdekoravimu, altorių, vitražų ir Kryžiaus Kelių meniniu apipavidalinimu rūpinosi dail. K. Varnelis

3. Tikroji vertybių tvarka ir žmogaus asmens vertė

"Asmens vertybės' ir reikalingumas jas saugoti yra tema, kuri paskutiniais dešimtmečiais rašytojams vis labiau rūpi. Daugelyje jų išvedžiojimų taip pat ir specifiškai seksualinis aktas turi sau paskirtą vietą, kad galėtų tarnauti vedusiųjų asmeniui. Tikroji ir gilesnė moterystės teise naudojimosi prasmė turėtų glūdėti tame, kad kūnų susijungimas yra asmeninio ir meilės susijungimo išraiška ir vykdymas... Jei iš šito pilno abipusio vedusiųjų susijungimo kyla nauja gyvybė, ji yra rezultatas, kuris pasilieka šalia arba daugiausia tarsi pakraštyje "asmens vertybių'; pasėka, kuri nepaneigiama, bet nenorima, kad ji užimtų centrinę vietą moterystės santykiuose."

"Jei šis reliatyvus vertinimas reikštų tik vedusiųjų, o ne kūdikio asmens vertės pabrėžimą, griežtai imant, galima būtų palikti šią problemą nuošaliai; tačiau priešingai, čia eina kalba apie didelį vertybių tvarkos ir paties Kūrėjo nustatytų tikslų iškreipimą. Čia prieš mus iškyla krikščioniškosios minties aiškumui, gilumui ir rimtumui tiesiogiai priešingų platinamų idėjų bei palinkimų kompleksas."

"O tiesa yra ta, kad moterystė kaip natūralinė institucija pagal Kūrėjo valią savo pirminį ir vidinį tikslą turi ne vedusiųjų asmeninį pasipildymą.bet naujos gyvybės gimdymą ir auklėjimą. Kiti tikslai, kiek jų prigimtis siekia, nėra tame pačiame laipsnyje kaip pirmasis, ir juo labiau jie nėra aukštesni, bet pirmajam savo esme subordinuoti. Tai tinka kiekvienai moterystei, taip pat ir nevaisingai, kaip apie kiekvieną akį galima pasakyti, kad ji yra skirta ir sukurta matymui, nors nenormaliais atvejais dėl ypatingų vidinių ar viršinių sąlygų niekuomet negalėtų būti panaudota regėjimui."

"Kaip tik kad būtų užkirstas kelias bet kokiam netikrumui ir nukrypimams, kurie grėsė paskleisti klaidas moterystės tikslų tvarkos ir jų tarpusavio santykių klausimu, Mes patys — primena popiežius — prieš keletą metų (1944 kovo 10) paskelbėme dėl moterystės tikslų tvarkos pareiškimą, nurodydami tai, ką sako pati vidinė natūralinės padėties struktūra, tai, kas yra krikščioniškosios tradicijos paveldėjimas, tai, ką pakartotinai mokė popiežiai, tai, kas paskui atitinkama forma buvo nustatyta bažnytinės teisės kodeksu (can. 1013 § 1). Netrukus po to Šv. Sostas, atitaisydamas prieštaraujančias nuomones, viešu dekretu paskelbė negalįs priimti nuomonę kai kurių naujųjų autorių, kurie neigia, kad pirmasis moterystės tikslas yra vaikų gimdymas ir auklėjimas, arba moko, kad antraeiliai tikslai nėra savo esme subordinuoti pirmajam tikslui, bet lygūs ir nuo jo nepriklausą (S. C. S. Officii, 1944 balandžio 1 — Actą Ap. Sedis, vol. 36, a. 1944, psl. 103)."

"Tuo jokiu būdu nenorima paneigti tai, kas yra gero ir teisingo iš moterystės gyvenimo kylančiose asmeninėse vertybėse, nes "naujos gyvybės gimdymui moterystėje Kūrėjas skyrė žmogiškas būtybes su kūnu ir krauju, apdovanotas dvasia ir širdimi, ir jos yra pašauktos būti savo palikuonių gimdytojais kaip žmonės, o ne kaip neprotingi gyvūnai. Dievas nori, kad šiuo tikslu vedusieji jungtųsi. Ir Šv. Raštas sako apie Dievą, kad Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir jį sukūrė vyrą ir moterį (Gen. 1, 27), ir panorėjo — kaip pakartotinai yra tvirtinama šv. Knygose — kad "žmogus paliktų savo tėvą ir motiną ir glaustųsi prie moters, ir kad būtų vienas kūnas" (Gen. 2, 24; Mat. 19, 5; Efez. 5, 31)."

"Visa tai yra tiesa ir pagal Dievo valią; bet neturi būti atskirta nuo pirminės moterystės funkcijos, t. y. nuo tarnavimo naujai gyvybei. Ne tik bendras išviršinis gyvenimas, bet taip pat asmeninis pasipildy-mas, netgi intelektualinis ir dvasinis pasitobulinimas, pagaliau visa, kas tik yra dvasingesnio ir gilesnio vedusiųjų meilėje kaip tokioje, pagal prigimties ir Kūrėjo valią yra skirta tarnauti palikuonims. Iš savo prigimties tobulas moterystės gyvenimas reiškia taip pat visišką tėvų atsidavimą vaikams, net moterystės meilės jėga ir švelnumas yra nuoširdaus rūoinimosi vaikais reikalavimas ir jo vykdymo garantija (plg. S. Th. 3 n. q. 29a. 2c; Suppl. q.49 a. 2 ad D".

"Suvesti vedusiųjų bendrą gyvenimą ir moterystės aktą, grynai į organines apvaisinimo funkcijas tai būtų tarsi paversti namų židinį ir šeimos šventovę į paprastą biologinę laboratoriją. Dėl to mūsų kalboje tarptautiniam katalikų gydytojų kongresui 1949 m. rugsėjo 29 dieną Mes formaliai pasisakėme prieš dirbtinį apvaisinimą moterystėje. Vedusiųjų aktas savo natūralinėje struktūroje yra asmeninis veiksmas, yra abipusis betarpiškas jų bendradarbiavimas, kuris pačia veikiančiųjų prigimtimi bei akto pobūdžiu yra jų vienas kitam meilės išraiška, vykdanti, šv. Rašto žodžiais tariant, susijungimą "viename kū ne"."
"Tai yra daug daugiau negu dviejų ląstelių susijungimas, kuris gali būti įvykdytas ir artificialiniu būdu, t .y. be natūralaus vedusiųjų veikimo. Moterystės aktas, prigimties nustatytas ir įdiegtas, yra asmeninis bendradarbiavimas, į kurį vedusieji, sudarydami moterystės sutartį, pasikeičia teise."

"Dėl to, kai šis bendradarbiavimas savo natūralia forma nuo pat pradžios pastoviai yra negalimas, moterystės sutarties objektui trūksta esminio elemento. Tada Mes esame pasakę — primena popiežius —"Tenebūna užmiršta: tiktai naujos gyvybės gimdymas pagal Kūrėjo valią ir planą su savimi atneša nuostabiame tobulumo laipsny rūpimų siekimų išsipildymą. Jis tuo pačiu laiku derinasi su fizine bei dvasine prigimtimi, su vedusiųjų garbe, su normaliu bei laimingu kūdikio vystymusi' (Actą Ap. Sedis vol. 41, 1949, psl. 560)."

Toliau Šv. Tėvas priminė, kad naujos gyvybės gimdymo ir ugdymo uždavinys, nors labai aukštas ir kilnus, nepriklauso pilnos žmogiškosios būtybės esmei, nes priešingu atveju atsisakymas pasekti natūralų gimdymo palinkimą turėtų būti žalingas žmogaus asmens išsivystymui. "Atsisakymas pasekti šiuo palinkimu — ypač jei tai daroma dėl kilnesnių motyvų — nėra pažeidimas asmeninių bei dvasinių vertybių. Apie tokį laisvą atsižadėjimą dėl Dievo Karalystės meilės Išganytojas yra pasakęs: "Non om-nes capiunt verbum istud, sed ąuibus datum est — Ne visi išmano tą žodį, bet tie, kuriems duota' (Mat. 19, 11)."
"Per daug iškelti, kaip šiandien neretai daroma, gimdymo funkciją, nors ir teisingoje bei moralioje moterystės gyvenimo formoje, yra todėl ne tik klaida ir nukrypimas, bet drauge sudaro pavojų intelektualinio ir jausminio iškrypimo, kuris kliudo ir slopina ypač dar nepatyrusio ir gyvenimu nenusivylusio jaunimo dvasioje gerus jausmus bei aukštus siekimus."

Baigdamas Pijus XII paliečia žmogaus garbės gynimo klausimą, vykdant gimdymo palinkimą. "Tas pats Kūrėjas, kuris savo gerumu ir išmintimi panorėjo žmonių giminės išlaikymui ir išplėtimui pasinaudoti vyro ir moters veiksmu, sujungdamas juos moterystėje, nustatė taip pat, kad šioje funkcijoje vedusieji patirtų malonumą ir laimės jausmą kūne ir dvasioje. Taigi vedusieji, jieškodami šio malonumo ir juo džiaugdamiesi, nedaro nieko blogo. Jie priima tai, ką Kūrėjas yra jiems paskyręs."

"Vienok ir čia vedusieji turi mokėti laikytis tinkamo saikingumo ribose ... Tikroji norma yra ši: naudojimas natūralinės gimdymo galios normaliai yra leistinas tik moterystėje, tik pagal tvarką tarnaujant moterystės tikslams. Iš to seka, kad taip pat tik moterystėje ir laikantis šio dėsnio šio malonumo bei šio pasitenkinimo siekimas ir juo naudojimasis yra leistini. Nes malonumas yra palenktas to veiksmo įstatymui, iš kurio jis kyla, o ne priešingai, veiksmas malonumo įstatymui. Šis taip protingas dėsnis liečia ne tik veiksmo substanciją, bet taip pat ir aplinkybes, taip kad nenusikaltus veiksmo substancijai, galima nusikalsti jo atlikimo būdu."

"Šios normos peržengimas yra taip senas, kaip yra sena gimtoji nuodėmė. Tačiau mūsų dienomis iškyla pavojus iš akių pamesti patį pagrindini principą. Šianden dažnai palaikoma žodžiais ir raštais (net iš kai kurių katalikų pusės) seksualinio gyvenimo autonomija, jo atskiras tikslas ir sava vertė, nepriklausomai nuo naujos gyvybės gimdymo. Atrodytų, kad norima naujai ištirti ir nustatyti naujas normas paties Dievo nustatytai tvarkai. Nenorima pripažinti kitų varžtų instinkto patenkinimo būde, kaip tik prisitaikyti prie instinktyvaus akto esmės. Tuo moralinis įpareigojimas apvaldyti aistras būtų pakeistas leidimu aklai ir nesivaržant tarnauti prigimties užgaidoms bei impulsams; tai anksčiau ar vėliau negali neatnešti nuostolius žmonių moralei, sąžinei ir garbei."

"Jei prigimtis būtų siekusi vien tik, arba bent pirmoje vietoje, vedusiųjų abipusio vienas antram atsidavimo džiaugsme ir malonume ir jei būtų skyrusi šį aktą vien tik tam, kad suteiktų jiems kiek galint aukštesniame laipsnyje asmeninį laimės išgyvenimą, o ne tam, kad paskatintų patarnauti gyvybės kūrime, tuomet Kūrėjas būtų nustatęs kitą šio natūralaus akto atlikimo būdą. Dabar gi visa yra paskirta ir palenkta tam vieninteliam didžiajam įstatymui 'generatio et educatio prolis', t. y. pasiekimui pirmojo moterystės tikslo, kaip gyvybės versmės ir jos šaltinio."

"Deja, nesiliaujančio hedonizmo banga, užliejusi pasaulį, graso paskandinti minčių, aistrų ir darbų tvane visą moterystės gyvenimą, sudarydama didelį pavojų nukreipti vedusiuosius nuo jų pirmojo uždavinio."
"Šis antikrikščioniškas hedonizmas labai dažnai nesigėdi pasisiūlyti kaip mokslas, kuris seksualiniam vedusiųjų instinktui nori atpalaiduoti bet kokius varžtus, visą moterystės moralę suvesdamas į paties akto atlikimą ir nesirūpindamas vidine žmogaus ir krikščionies verte, nustatančia juslinių malonumų j ieškojimui ribas. Šv. Tėvas tai pasmerkė sakydamas: "Krikščioniškosios moralės rimtumas ir šventumas atmeta besaikį seksualinio instinkto patenkinimą, siekiantį vien tik malonumo ir pasitenkinimo; ji neleidžia protingam žmogui nusileisti iki to punkto nei akto esme nei jo aplinkybėmis."

"Kai kas norėtų tvirtinti, kad laimė moterystėje tiesiogiai glūdi abipusiame vienas kitu naudojimesi vedusiųjų akte. Ne: priešingai, moterystės laimė tiesiogiai slepiasi tar-pusaviame vyro ir žmonos respekta-vime net ir jų intymiuose santykiuose; ne tai, kad jie tarsi laikytų nemoraliu dalyku ir atmestų tai, ką prigimtis jiems skiria ir ką Kūrėjas yra jiems padovanojęs, bet kad šis respektavimas ir jo išugdyta tarpusavio pagarba yra vienas iš patvariausių skaisčios, ir kaip tik dėl šito daug švelnesnės, meilės elementų."

"Šis Mūsų mokymas — pabrėžė baigdamas popiežius — neturi nieko bendro su manicheizmu ir jenseniz-mu, kaip kai kas norėtų mus įtikinti, stengdamasis pateisinti pats save. Jis yra tik krikščioniškosios moterystės garbės ir vedusiųjų asmens vertės gynimas."
Dr. V. Kazlūnas