Keletas pastabų A. Jakšto-Dambrausko charakteristikai Spausdinti
Parašė L. DAMBRIŪNAS   
A.   JAKŠTAS -PREL. A. DAMBRAUSKAS (1860-1938)
J. Vienožinskio portretas

Gyvendamas keletą metų Jakšto bute, turėjau progos matyti jo gyvenimą ir girdėti jo pasikalbėjimų, pastabų bei šiaip nuomonės pareiškimų Įvairiais klausimais. Tos matytos bei girdėtos smulkmenos Jakštui yra gana būdingos. Be jų vaizdas būtų nevisai pilnas. Surašiau jas čia ką atmindamas, tikėdamasis, kad jo draugai, ku-r.ų dar esama gyvų ir kurie daug plačiau su juo išsikalbėdavo, galės mane papildyti ar pakoreguoti, jei būčiau kur netikslus.

Pirmiausia man atrodo iškeltinas tas faktas, kad tikrasis Jakštas buvo iš tikrųjų truputį kitoks, negu daugelis turi susidarę apie jį vaizdą iš kai kurių jo paties raštų ar jo charakteristikų.

Jakšto pasaulėžiūrai būdingi du dalykai: amžinų, nekintamų tiesų buvimo pripažinimas ir gyvenimo pažangos reikalavimas. Daugelis, apie jį kalbėdami, teiškelia dažniausiai tik pirmąjį bruožą. Jakštas pirmiausia yra teologas ir matematikas, vadinas, griežtų matematinių formulių bei sausų dogmų žmogus. Taip daugelis jį charakterizuoja. Tačiau neatsimenu, ar yra kas pabrėžęs, kad Jakštas visą savo gyvenimą buvo nuolatinės gyvenimo pažangos skelbėjas. Pažangus jis stengėsi būti pats, to pažangumo reikalavo ir iš kitų.

Štai keletas faktų. Nuo pat ankstyvos jaunystės tautiškai susipratęs. Draudžiamosios spaudos aktyvus dalyvis. Aiškių santykių su lenkais bei sulenkėjusiais lietuviais formuluotojas (turiu galvoj jo brošiūras "Glos litvinow . . ." ir "Jed-nošč czy separatyzm"). Esperanto kalbos pionierius — ketvirtas pasaulio esperantininkas. Moksle amžinų, neišsprendžiamų problemų sprendėjas. Ir t.t.

Jakštas mokėjo derinti pastovų principingumą su pažangumu. Juk net ir principinės religinės tiesos, kad ir būdamos iš esmės nekintamos, gali būti naujai nušviečiamos, pilniau bei teisingiau interpretuojamos. O moksle pažangai ribų nėra. Jakšto pažangumo reikalavimas plaukė, sakyčiau, iš jo teistinės pasaulėžiūros, iš jo žmogaus sampratos, pagal kurią esminė žmogaus žymė yra jo kūrybiškumas. Jakštas dažnai mėgdavo pabrėžti, kad kaip Dievas yra didysis kūrėjas, taip žmogus yra mažas kūrėjėlis. O kūry-b'škumas bei pažangumas yra beveik vienareikšmės sąvokos: kas yra pažangus, yra ir kūrybiškas, ir kiekvienas kūrybiškas žmogus paprastai yra ir pažangus.

Iš kūrybiškumo seka naujumas, reiškiąs pastangas dalykus giliau įžvelgti bei plačiau aprėpti. Jakštas mėgo gilumas ir platumas. Jis neturėjo laiko mokslo populiarizacijai ar kompiliacijai, nors ir tos rūšies knygų Lietuvoj labai trūko. Logikos ar matematikos vadovėlį paruošė tik būtino reikalo verčiamas. Jo mėgiamiausias užsiėmimas tai buvo, kaip minėta, neišspręstų probleminių klausimų sprendimas. Laužti, ko protas nepajėgia. Tai rodo ir jo teologijos, matematikos bei filosofijos straipsniai bei knygų temos: transubstancijacijos esmė, ratilo kvadratū-ra, materijos paslaptis, pasaulio pabaiga, pikto problema ir pan. Ir jei kas jam pavykdavo geriau ar tiksliau apskaičiuoti ar išaiškinti, Jakštas džiaugėsi ir didžiavosi.

Jakštas mėgo plačių pažiūrų žmones, universalius, mokančius apimti visą gyvenimą ir susintetinti visą žiniją. Dėl to taip mėgo tokius filosofus kaip Wronskį ir Solovjovą. Jakštas sakėsi, kad nė vienas krikščionių filosofų jam nėra tiek davęs, kiek Solovjovas. Būdingas tuo atžvilgiu jau viename iš pirmųjų "Draugijos" numerių pasirodęs jo straipsnis "Šalin siaurapro-tystė!", kuriuo jis energingai pasisako prieš siaurapročius gamtos moksluos, filosofijoj, teologijoj, socialinėj srity ir kitur.

Tolimesnės pastabos tebus iliustracija, parodanti, kaip nepalankiai Jakštas buvo nusiteikęs senų, atgyvenusių dalykų atžvilgiu ir kaip vertino ir džiaugėsi kad ir mažomis kūrybiškumo apraiškomis.

Jakštas ir jaunimas

Į ką gi seniai kreips savo dėmesį, jeigu ne į jaunimą. Jame juk visos ateities ir visos pažangos viltys. O Jakštas domėjosi jaunimu, ypač džiaugėsi kurioje nors srityje pasireiškiančiais, talentais. Jauni Dovydaičiai, Šalkauskiai, Maceinos, Girniai buvo jo viltis ir paguoda. Nežinau, ar praėjo bent viena moksleivių ateitininkų konferencija, kurioje būtų nedalyvavęs ir Jakštas. Mėgdavo pasiklausyti ir moksleivių kūrybos, dalyvaudamas jų susirinkime. Aplankydavo kartais meno mokyklos mokinių darbų parodą.
Apie dešimt jo giminių vaikų vienokius ar kitokius mokslus baigė jo lėšomis. Vieną net buvo atsikvietęs ir leido mokytis Ustiužnoj, Rusijoj, kur pats gyveno ištrėmime. Nepriklausomybės laikotarpiu apie pusę savo pajamų ilgą laiką skirdavo giminių vaikų ar šiaip moksleivių pašalpoms.

Tačiau ne vien materiališkai rėmė jaunimą. Bendradarbiavo jų spaudoj, netingėjo ir privačiai atsakinėti į jų laiškus, ypač pasaulėžiūros klausimais. Teko ir man kurį laiką būti tokiu korespondentu. Jaunam gimnazistui Rousseau ar Tolstojaus filosofiniai-religiniai raštai darė nepaprasto įspūdžio, nesugriaunama, rodės, logika ardė tradicines pažiūras. Kas gi tad galėjo geriau tuos klausimus išaiškinti, jei ne savo mokslingumu pagarsėjęs Jakštas. Gavau labai ilgą laišką, kuriame Jakštas sukritikavo, aišku, Rousseau ir Tolstojų ir baigė pamokymu, kad prieš pradėdamas ką skaityti pasiklausčiau kapeliono ar jo paties, ar verta tą ar kitą knygą skaityti. Skaityti visa, kas pasitaiko, tai esą tas pats, kas rinktis pačiam vaistinėj vaistų. Galima esą lengvai nusinuodyti. Patarimai protingi, tik nelengva buvo juos įvykdyti. Kai po kurio laiko, paskaitęs kurį deistą ar pozityvistą, vėl pasiunčiau eilę klausimų, tai Jakštas ne tik nesibarė, kad skaičiau nepasiklausęs, bet taip pat atsakė ilgu laišku, stengdamasis visas mano abejones išsklaidyti. Tokia korespondencija tęsės per keletą metų, kol baigiau gimnaziją. Gaudavo kartais tokių laiškų net ir iš kaimo jaunuolių. Vieną tokį korespondentą, baigusį pradinę mokyklą ūkininkaitį mano tėviškėje, Jakštas nukreipė į mane, tada jau studentą. Tačiau jaunam kaimo filosofui mano kvalifikacijos atrodė per mažos — laiško jis man neparašė.

Bet ypač brangino Jakštas jaunus talentus.
Dėl to net skirtingos ideologijos talentingiems jaunuoliams nebuvo abejingas. Tai parodo ir tas faktas, kad be svyravimo pasirašo kairiųjų rašytojų parengtą prašymą prezidentui, kad išleistų iš kalėjimo jų draugus — Korsaką ir kitus. Mat, Korsakas, dar būdamas jaunas, buvo pasižymėjęs savo literatūriniais straipsniais. Korsako ideologija Jakštui, aišku, buvo nepriimtina, bet jis buvo atlaidus jaunystės klaidoms, turėdamas galvoj faktą, kad net ir toks didelis žmogus kaip Vladimiras Solovjovas jaunystėje buvo nuklydęs. Šiuo atveju, deja, jo lūkesčiai neišsipildė — Korsakas liko, koks buvęs.

Džiaugėsi Jakštas A. Maceinos talentu, kuris dar studentu būdamas atkreipė visų dėmesį. Kartą Vytauto Didžiojo Universiteto salėj buvo suruoštas studento ateitininko teismas (apie 1932-33 metus). Maceina kaltino ateitininkus moraliniu atžvilgiu. Kaip paprastai, jo kalba buvo įspūdinga. Po teismo, jau sutemus, Jakštas ėjo namo pėsčias, tad turėjau progos palydėti. Kalbėjom daugiausia apie teismą. Jakštui labiausiai patikusi Maceinos kalba. Aš pastebėjau, kad Maceina bus antras Šalkauskis. O Jakštas pakeltu tonu ir mosuodamas ranka: "Dar geresnis, dar geresnis!"

Etika

Baigęs ar bebaigdamas mokslus, Maceina iš karto įteikė Šv. Kazimiero Draugijai išleisti dvi dideles studijas — "Tautinį Auklėjimą" ir "Mysterium Magnum". Šv. Kazimiero Draugija pirmiausia pasirinko "Tautinį Auklėjimą". "Mysterium Magnum" Jakštas darė tik vieną priekaištą, — kad autorius knygoje daug citavęs kažkokios nežinomos vokiečių mistikės raštų. Vėliau tuo pačiu klausimu Antanas Maceina yra rašęs "Židinio" žurnale, berods, 1937 metais. Kaip paprastai naujas ir originalus, ir "Židiny" A. Maceina pareiškė naujų pažiūrų lyčių santykių bei moterystės klausimu. Vienam kitam kunigui atrodė, kad jos nesuderinamos su tradicine Bažnyčios pažiūra. Kartą valgant pietus kunigas N. Raštutis pradėjo tas Maceino pažiūras kritikuoti. Aš neiškenčiau neįsikišęs, gindamas Maceinos pažiūras. Buvau beveik tikras, kad Jakštas palaikys tradicines pažiūras ar bent pareikš abejonių dėl Maceinos naujovių. Bet Jakštas, mano nustebimui, taip pakalbėjo, jog man buvo aišku, kad jis yra daugiau Maceinos negu Raštučio pusėj. Vėliau man paaiškėjo kodėl.

Jakštas daug kuo buvo nepatenkintas ir reikalavo reformų, net ir teologijos moksle, o ypač moralinės teologijos. Kartą netyčia teko paskaityti vieno jo laiško juodraštį. Mat, jo tarnaitė Magdalena, sudeginusi kartą netyčia jo parašytą straipsnį, vėliau buvo atsargi ir kokią savaitę laikydavo savo kambary kampe sumestą krūvą popierių, kad vėl nesudegintų ko gero. Ištraukė ji kartą keletą laiškinių lapų iš tos krūvos ir pakišo man pažiūrėti, ar tai nėra koks straipsnis. Tai buvo juodraštis laiško, kuris buvo rašytas vienuoliui, matyt, prašiusiam patarimų ar literatūros jo ruošiamam moralinės teologijos veikalui. Jo turinys mane labai nustebino. Jis buvo gana smarkus, jakštiškas. Jo turinys buvo maždaug toks: tos rūšies knygų yra tūkstančiai ir vis naujų pasirodo, bet jose nėra nieko naujo, tik kartojami tie patys seni dalykai. O tas mokslas tikrai yra pasenęs, atgyvenęs, reikalingas reformų (Jakšto žodžiai). Ir kreipėsi į adresatą tokiais žodžiais: pasakyk man, tėve, ar turi ką nors naujo tarti, nors vieną naują mintį. Jei taip, tai rašyk. Jei ne, tai patariu nuoširdžiai: mesk plunksną ir negaišink veltui laiko.

Nereikia, žinoma, manyti, kad Jakštas tokiais kritiškais žodžiais pasisako prieš pačius moralės pagrindus ar atmeta visą ligšiolinį krikščioniškos etikos mokslą. Jis norėjo greičiau pasakyti, kad tame moksle yra tik taisytinų vietų.

Kartą besikalbant apie vadinamuosius modernistus, Jakštas pastebėjo, kad geriausi katalikų teologai esą vokiečiai ir prancūzai, bet Romos kurijoj bent seniau daugiausia buvo italai, kurie praktiškai daugiausia nulemia.

Būdingas Jakštui ir jo nusistatymas indekso atžvilgiu. Pasirodžius Putino-Mykolaičio "Altorių Šešėly", kai kas galvojo, ar nevertėtų įtraukti šią knygą indeksan. Kai kan. M. Vaitkus tuos gandus papasakojo Jakštui, šis atsistojęs ir mosikuodamas ranka: "Į pečių, į pečių visą tą indeksą!" Paskui aiškino, kad indeksas nepasiekia savo tikslo, draudžiamos knygos dar labiau skaitomos. O seminarijos rektorius prel. P. Penkauskas gerai padaręs, pats liepdamas klierikams perskaityti "Altorių Šešėly".

Jakšto originalumą rodo dar ir šis įvykis. Kartą atvažiavo jo brolis ūkininkas ir pietų metu pasakojo apie sunkią ūkininkų padėtį. Tai buvo ūkio krizės metais. Sunkiausia buvo su darbininkais samdiniais, kurie už mažas algas dirbti nėjo, o didesnių algų ūkininkas mokėti nepajėgė. Tuo pat metu kažkas užkliudė vienuolius. Jakštui staiga, matyt, atėjo nauja mintis. Padėjo šakutes ir peilį į lėkštę ir pakeltu tonu ėmė kalbėti:
—    Tai mat! Visi ordinai tik vieną darbą težino — švietimą. Koks tik ordinas įsisteigia, tuoj gimnaziją atidaro. Tartum be jų nebūtų kam gimnazijose dirbti. O kas reikalingiausia, to nėra — bernų ordino!
Aprimęs ėmė toliau aiškinti, kad tokio ordino nariai, eidami pas ūkininkus dirbti už nedidelį, ūkininkui pakeliamą atlyginimą, turėtų labai didelės reikšmės ne tik pačiam ūkininkui, bet ir visam kaimui, visai aplinkai. Tai būtų tikrieji liaudies švietėjai, dorintojai.

Šis pasiūlymas pietų dalyviams pasirodė tiesiog juokingas — toks jis buvo netikėtas, naujas ir, atrodė, net nerealus. Bet kas tuomet atrodė nerealu, dabar kai kuriuose Europos kraštuose yra realybė. Po paskutiniojo karo laikraščiai rašė, kad Italijoj kaip tik ir atsirado toks darbininkų ordinas, kurio nariai dirba fabrikuose kartu su darbininkais, jokiomis uniformomis nuo jų visai nesiskirdami.

Politika

Politikoje Jakštas vertino žmones ir partijas pagal tai, kiek jie pozityvių darbų atliko. Kritikavo visų partijų darbus, kurie jam atrodė kritikuotini, ir nevengė pripažinti jų tikrų nuopelnų. Pagirdavo kartais ir Smetoną, bet labai jaudindavosi dėl tokių "žygių", kaip Suvalkijos ūkininkų streiko likvidavimas, ateitininkų persekiojimas, spaudos cenzūra ir p. Kartą, besikalbant apie tas negeroves, daviau tokį pasiūlymą: susirinkti visiems Lietuvos veteranams aušrininkams ir pareikšti aiškų savo nusistatymą režimo atžvilgiu.
—    Tu manai, kad paklausytų? — tarė.
Čia Jakštas papasakojo, kad neseniai net keletą jo straipsnių cenzūra nepraleido; kai kurie jų buvo net nepolitiniai, pvz. vienas apie Londono biblinės draugijos savo leidinių platinimą Lietuvoj. Kai cenzūra įkyrėdavo, ir "Rytas" ateidavo su tuščiais lapais ar ir visai neateidavo, Jakštas įpykęs rašydavo laišką Vaižgantui, gyvenančiam kitoj pusėj Rotušės aikštės:
—    Nueik ir pasakyk Smetonai, kad ne tam mes kovojom dėl spaudos laisvės, kad dabar koks mažamokslis cenzorėlis darkytų laikraščius!

Jo laiškai Tumui-Vaižgantui buvo išspausdinti "Athenaeum" žurnale jau po mirties, bet ir tada dar šios vietos, matyt, cenzūros per neapsižiūrėjimą praleistos, vėliau žurnale buvo juodai užteptos.
Voldemaro "vilkų" siautėjimo laikais pats ėjo pas Voldemarą, kai eilė mokinių tėvų-ūki-ninkų buvo nubausti už tai, kad jie palaikė progimnazijos kapeliono pusę jo konflikte su Šėtos progimnazijos direktorium.
Kartą Karo Muziejaus salėj buvo kažkoks kariuomenės iškilmingas posėdis. Dalyvavo vyriausybė su prezidentu priešaky. Generolas Nagevičius sukvietė ir visus senus veikėjus. Jie iš anksto buvo paprašyti pasakyti ta proga savo žodį. Jakštas buvo "taktiškas": pasakė karininkams komplimentų, pagyrė, kad kai kurie jų domisi mokslo dalykais (tokiems jis pripažino daug kreditų) ir baigė moralinio pobūdžio pastabomis. Kitoks buvo Šliūpas. Jis pasakė smarkią kalbą prieš spaudos cenzūrą ir cenzorius, ypač prieš tai, kad spaudos įstatymas reikalauja augšto mokslo cenzo iš redaktorių, bet nereikalauja iš cenzorių. Jakštui ta Šliūpo kalba labai patiko. Jis daug kam paskui pasakojo apie Šliūpo pilietinę drąsą "pasakyti karaliui į akis visą teisybę", ir kad už tai jam būsią daug nuodėmių atleista.

Kritika

Tuo atžvilgiu daugumos nuomonė, kad Jakštas buvo konservatyvus. Jakštas nelaikė ir negalėjo savęs laikyti tikruoju literatūros ar meno kritiku. Jis tą darbą dirbo tik kaip visuomenininkas publicistas, ir tai tik todėl, kad nebuvo kam jo dirbti. Knygų tada pasirodydavo tiek nedaug, kad nepaminėti jų pasirodymo proga buvo negalima. Todėl nėra visai tikslu kalbėti apie Jakštą kaip apie tikrą literatūros kritiką, kaip mes jį šiandien suprantame, ir kritikuoti jo kritikas, kad jos neatitinka kritikos esmės.

Kaip pačią ano meto literatūrą, taip ir jos kritiką tenka vertinti ne absoliučiu, bet reliatyviu mastu. Ano meto literatūrai ir kritikai buvo ypač nepriimtina pažiūra — menas menui. Rašymas ir kritika buvo pirmiausia tarnyba tautai. Tai, žinoma, nereiškia, kad ir tuomet būtų kas galvojęs, jog tėra reikalinga tik didaktinė, patriotinė, žodžiu, siaurai tendencinė literatūra. Jakštas žiūrėjo į literatūros uždavinius panašiai kaip lenkų rašytojas Henrikas Sienkevičius, kuris buvo talentingas rašytojas, Nobelio premijos laureatas, bet kuriam, anot Jakšto, kūryba buvusi tarnyba tautai. Sienkevičius sakėsi rašęs anuo priespaudos metu lenkų sieloms sustiprinti (dla pokrzepienia ducha).

Būdamas publicistas, Jakštas ir literatūros veikalą vertino pirmiausia pagal tai, kokios reikšmės jis turės visuomenei. Juk literatūra veikia skaitytoją ne tik savo grynai estetine vertybe, bet ir tomis idėjomis, kurios vienokiu ar kitokiu būdu veikale yra reiškiamos. Dėl to ir Jakštas savo kritikose labiau vertino tuos kūrinius, kurie teikia ne tik estetinio pasigrožėjjimo, bet kartu reiškia pazityvių idėjų plačiai visuomenei suprantama kalba, pvz. Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Krėvė, Šatrijos Ragana ir kiti. Dėl to suprantama, kodėl jis nevertino tokių novatorių, kaip Herbačiauskas, kuris, anot Jakšto, gal ir turėjęs kokios įtakos vienam kitam jaunam rašytojui, bet pačiai visuomenei — jokios.

Grynai literatūros kritikai berods rūpi daugiau veikalo formalinė pusė. Jakštui, be abejo, daugiau svėrė turinys. Užtat jam kaip kritikui ir daromas didžiausias priekaištas, kad jis buvo nepalankus naujoms eiliavimo formoms. Tai nesiderina su jo jieškojimu naujumo, pažangos. Tačiau, anot Jakšto, nauja vertintina ne dėl paties naujumo, bet dėl naujų dalykų augštesnio vertingumo. Jakštui atrodė, kad pavyzdžiui vadinamasis laisvas eiliavimas nėra tobulesnė eiliavimo forma už klasiškąją, kad ji tegali būti pateisinama kaip jieškojimas, bet ne kaip pozityvus laimėjimas. Jis tuoj nurodydavo, kad geresni jaunieji poetai vis dėlto laikąsi klasiškos formos. Apie 1935, rodos, metus "Vaire" pasirodė keli Sruogos klasiškai sueiliuoti eilėraščiai. Jakštas paskaitė ir pakišo man sakydamas:
— Matai, ir Sruoga grįžta atgal, ir visai gražūs eilėraščiai.

Savo estetines pažiūras Jakštas išdėstė eilėje savo straipsnių ir apgailestavo, kad jo oponentai nėra to padarę. Jakštas kritikavo ir pats buvo nekartą kritikuojamas, bet negalima būtų sakyti, kad jis būtų buvęs nugalėtas. Prof. Mykolaitis-Putinas, gindamas savo meno apibrėžimą (menas yra kūryba) prieš Jakšto apibrėžimą (menas yra grožio kūryba) pritrūko savo argumentų ir baigė eilę poleminių straipsnių "Židiny" ilgomis kažkokios vokietės, meno žinovės, citatomis. Kitas jaunas rašytojas, norėdamas nuvainikuoti Jakštą kaip kritiką, panaudojo kaip svarbiausią argumentą faktą, kad Jakšto išgirtųjų rašytojų šiandien niekas nė vardų nežinąs, o jo sukritikuotieji iškilo į pirmąsias eiles. Čia jis sugretino eilę pavardžių. Jakštas atsakė. Paaiškėjo, kad ne visai taip buvo, kaip jauno kritiko buvo išdėstyta. Tačiau tas argumentas ir šiandien naudojamas. Prano Naujokaičio "Lietuvių Literatūroje" randame tokį sakinį: "Jis (Jakštas) yra smerkęs visą naująją mūsų poeziją". Manau, kad šį teigimą sunku būtų įrodyti ir kad Jakšto kaip kritiko vaidmuo dar laukia savo įvertinimo.

Kasdienis gyvenimas

Kasdieninis Jakšto gyvenimas buvo labai paprastas, sakyčiau, vienuoliškas. Gerus daiktus Jakštas teturėjo du — savo nuosavą biblioteką ir butą, kuris Šv. Kazimiero Draugijos namuose buvo erdviausias. Jam tad, kaip tos draugijos pirmininkui, ir teko maloni pareiga tuo butu naudotis. Tačiau tikrai atliekamų kambarių jame tebuvo vienas. Ir tą dažnai kas nors būdavo okupavęs — koks nors gyventojas ar šiaip svečias. Salionas būdavo kartais naudojamas susi-rink'mams, kai kada slaptiems, pvz. moksleivių
ateitininkų priešnepriklausomybiniais laikais ar kai nepriklausomoje Lietuvoje jie buvo uždaryti.

Apie šeštą valandą keldavos ir apie vienuoliktą paprastai eidavo gulti. Popiečiais eidavo pasivaikščioti: jei trumpam laikui — j seminarijos sodą, jei ilgesniam — kur nors į Kauno apylinkes, Aleksotą, Fredą. Šiaip visą dieną dažniausiai prie rašomojo stalo. Vasarą retai kada išvažiuodavo atostogų, bet ir tai trumpam laikui.

Jakšto pramogos irgi buvo labai paprastos. Teatro, operos ar dramos, nelankydavo. Bet kai tėvai jėzuitai čia pat Rotušės aikštėje, savo rūmuose, įtaisė mokiniams kiną, tai nueidavo. Gal jį domino ne tiek paveikslai, kiek pati technikos pažanga — garsinės filmos, mikimauzai.

Viešai Jakštas rodydavosi retai. Tačiau tautinėse ar kurių organizacijų šventėse, kai buvo kviečiamas, visuomet dalyvaudavo. Ordinais niekuomet nesipuošdavo. Kartą tautos šventės iškilmingo akto metu valstybės teatre Jakštas sėdėjo kartu su Vaižgantu, kuris buvo pasipuošęs visais savo turimais ordinais bei žvaigždėmis. Vaižgantas ir sako Jakštui:
—    Kodėl neužsidėjai ordinų?
—    Nežinau, kaip juos nešioti, — pasiteisino Jakštas.
—    Kodėl manęs nepasiklausei?
—    Nežinojau, kad esi toks ordinų žinovas,
—    vėl atšovė Jakštas.
Į svečius berods labai retai kur eidavo, o pats, kiek žinau, per paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį svečių turėdavo dukart metuose — per Kalėdas ir per Velykas. Reguliarūs šių švenčių svečiai būdavo profesoriai Volteris, Krėvė, Čepinskis su poniomis, Šilkarskis ir artimieji kaimynai — kan. Vaitkus, prof. Eretas. Retkarčiais būdavo dar Herbačiauskas, inž. Graičiūnas su žmona, artistė Unė Babickaitė-Graičiūnienė, ir k.

Būdavo ir atsitiktinių svečių, iš kurių gana dažna viešnia kurį laiką buvo rašytoja Rūtelio-nienė. Man tai įdomu buvo stebėti Jakšto laikyseną R-nės atžvilgiu. Ji ateidavo paprastai pietų ar vakarienės metu. Kadangi turėdavo daug kalbos, Jakštas kviesdavosi prie stalo. Čia ji kalbėdavo ne tik kol valgydavo, bet dar bent porą valandų pavalgius. Dažniausiai kritikuodavo kitus ir gyrė save. Vaižgantą, Putiną, Tolstojų ji laikė menkais rašytojais.

A. Vitkauskaitė - Merker  - Vienuolis

—    Ot, aš tai didelė rašytoja! — sakydavo.
—    Ateis laikai, kai mano veikalai bus verčiami į visas kalbas.
Jakštas tyli ir klauso. Rūtelionienės kalba nukrypo į šventuosius.
—Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė tai nedidelė šventoji. Tokio šventumo nesunku pasiekti. Aš tai neabejoju, kad būsiu kanonizuota.
—    Bravo, bravo, — atsiliepė Jakštas.
Ir taip visą laiką. Kas jos knygas pirko, tą gyrė, o kas ne — visiškai sukritikuodavo. Jo kantrybė klausytis tokių kalbų man buvo nevisai suprantama. Juk ji sugaišindavo nemaža laiko, kurį Jakštas taip brangino. Gal jis domėjosi ja kaip savotišku psichologiniu tipu. Mat, Rūte-lionienė lankydavo visus žymiuosius žmones — kunigus, profesorius, ministerius ir patį prezidentą. Lankydama ji platino savo raštus ir rinko aukas naujoms savo knygoms. Jei kas atsisakydavo aukoti ar iš viso jos nepriimdavo, tą Rūte-lionienė vaikščiodama per žmones "sukritikuodavo" kaip nesusipratusi, nekultūringą ir nepairi otą. Tuo būdu ji valdininkams įvarydavo nemaža baimės, ypač atskleidusi aukų lapą su prezidento ar ministerių parašais. Tačiau šie "draugiški" santykiai su Rūtelioniene vieną gražią dieną nutrūko, kai Jakštas, eilę jos knygų recenzavęs palankiai, žiauriai sukritikavo jos "Vadovo" romaną.

Šis ir daugelis nepaminėtų kitų faktų rodo, kad Jakštas anaiptol nebuvo piktas, kaip jį daug kas įsivaizduoja, ir greitas ką nors sukritikuoti ar pasmerkti. Jei jis kada įsikarščiavęs bardavo-si, tai tik kai jam kas buvo labai įkyrėjęs.