EILĖRAŠTIS IR EILĖS Spausdinti
Parašė Kl. Jurgelionis   
Mūsų kalboje žodis "eilėraštis", rodos, yra amžinai įgyvendintas ir suakmenėjęs.
Jis man nepatinka — gremėzdiškas ir nepoetiškas. Jis yra dirbtinis, vienpusiškai surišąs eiles su rašymu, tarytum plunksna neparašytos eilės nebūtų eilės.

Ir tai yra dvilypis žodis, be abejo, nukaltas labai grubios vokiečių kalbos įtakoje. Lietuvių kalba nemėgsta dvilypių žodžių. Dvilypiai žodžiai, kokius turime, tai dažniausiai ne mūsų žodžiai, bet vergiškai išversti svetimų kalbų žodžiai, kaip "rankraštis" yra vertimas žodžio "manuscriptum" (kurs atsirado lotynų kalboje tik viduramžiuose).

Tarp nedaugelio tikrai lietuviškų dvilypių žodžių turime rugpjūtis, rugsėjis, lapkritis, saulėleidis. Vietoj dvilypumo lietuvių kalba pasivaduoja prefiksais ir sufiksais, taip sausis (ne sausmetis), kovas (ne kovmetls), liepas (ne liepžyda), nors turime darbymetį.

Žodis "eilės" yra geresnis, bentgi lietuviškesnis, nors tik metaforiškai rišasi su ritmingai sudėtų žodžių posmais. Lotyniškas žodis versus pagrindinai reiškia vagą. Tai buvusių žemdirbių kalbos žodis. Taip eiliavimas lotynams iš pradžių reiškė žodžių arimą vagomis. Kai mes sudedame ritmingų žodžių eilę, galėtume sakyti, kad "nuvarome vagą". "Eilėraštis" lotyniškai yra vagos, vaga daug-skaitoje. Taip lenkai, priėmę lotynišką žodį "versus" už savą, eiles vadina "wiersze".

Lietuviai daug ką dirbo "eilėmis", nors arė vagomis. Suprantama, mums nėra reikalo, sekant lotynų semantika, vadinti eiles vagomis. Bet eilė daugskaitoje — tai eilės. Mes rašome eilėmis ir vadiname eiles eilėmis. Kam gi mums tas vokiškas eilėraštis ?
Kl. Jurgelionis