LIETUVIŲ TEATRO PROBLEMOS Spausdinti
Parašė JURGIS BLEKAITIS   
(Pabaiga)
 
IŠEIVIJOS PATYRIMAS
1. Tremtiniška dabartis jau siekia beveik dešimtmečio senumo. Mūsų visų buvimas toje dabartyje ir stoka atotraukos trukdo aiškias išvadas, tačiau šioks toks vertinimas jau yra galimas dėl dviejų aplinkybių: dėl pakankamo atitrūkimo nuo nepriklausomojo laikotarpio, kuris leidžiasi ryškiai lyginamas su šia diena, ir dėl jau svaraus skaičiaus metų, kuriuose vyko ir tebevyksta tremtiniška pastanga. Šis bemaž dešimtmetis naująsias sąlygas padaro jau nebe tokias naujas, vis labiau apibrėžtas ir aprėžtas, vis daugiau pažintas ir galimas vertinti.

Šių naujų patyrimų pradžioje buvo gyvenama daugeliu iliuzijų. Jų visų pagrinde buvo negalėjimas ir nenoras pripažinti susidariusios situacijos, kaip realybės. Buvo tęsiamas, tiksliau — vaizduojamas tęsiant, gyvenimo ir kūrybos būdas, pagrįstas buvusios valstybės, bet ne emigracijos padėtimi. Tuo tarpu susidariusios sąlygos iš pačių pagrindų buvo kitokios ir reikalavo naujai apsispręsti ir prisiderinti. Tai lietė visą kultūrinį gyvenimą, ir gal labiau, negu kitas sritis, — tokią šakotą instituciją, reikalaujančią savo žemės po kojom, kokia yra teatras.

Teatro sąlygų pagrindiniai pasikeitimai, padarę jį nebeįmanomą senąja prasme, buvo šie: veikimo bazė, buvusi įprastai (ir natūraliai) visa lietuvių tauta, pirmiausia — miestų gyventojų masė, per kelis dešimtmečius priėmusi teatrą, kaip vieną iš būtinybių šalia dienraščio, knygos ar mokyklos, — toji bazė liko pakeista atsitiktiniais, mišriais ir negausiais tremtinių susibūrimais stovyklose arba — vėliau — dar mišresnėmis išeivių kolonijomis Amerikoj ir kitur. Tokia bazė yra nepakankama mūsų įprasto tipo teatrui, kuris buvo plati, valstybės tvarkoma ir remiama institucija. Antra — teatrinė organizacija: mūsų aktoriai buvo pratę dirbti, pakenčiamai aprūpinti savo egzistencijos reikaluos, pa-klusę valdžios įstaigos tvarkai, drausmei ir aktoriškų katagori jų gradacijai, nustatytai pagal patyrimą ir gebėjimą. Aktoriams kolektyvas buvo didelė šeima, tvarkoma iš augščiau skirtųjų ir todėl nedisputuojamo autoriteto globėjų. Jei vyko kokia rivalizacija, tai dėl geresnių vaidmenų, dėl meninio iškilimo, bet ne dėl valdžios ar cento. Tremty aktoriai atsidūrė ne kolektyviai, bet kaip atskalos nuo įvairiausių, skirtingų amžium, tradicija ir pajėgumu teatrų. Iš senųjų ypatybių liko noras ir įprotis vaidinti, bet neliko nei aprūpintojų, nei direktorių, nei meno vadovų, nei techninių pagelbininkų, nei teatro patalpos, nei jokio turto, scenerijos, rekvizito, ir t.t. Tuo tarpu, teatro ir jo veiklos supratimas liko senas, neprisitaikęs prie realybės ir nebeįmanomas realizuoti.

Tuo būdu, šiedu pagrindiniai pasikeitimai savo esmėj yra lemiami nuostoliai: netekta veikimo pagrindo — tautos, ir meninės organizacijos — paties teatro. Iš jų išplaukia visos konsek-vencijos. Netekimas plataus ir jau teatrą priėmusio pagrindo sukūrė naują "teatro" santykį su tremtinių telkiniais, tapusiais "visuomene". Bendruomenės dalis, kaip ir aktoriai, gyveno praeities vaizdais ir iš tremties teatro norėjo mielo senų, laimingų dienų priminimo: Lietuvoje ėjusių veikalų, pažįstamų aktorių, bent panašių Į anuos spektaklių. Todėl naujas gyvenimas neatnešė naujo dramaturgo, bet su nostalgija atkasė eilę "aukso vidurio" veikalų, kadaise masiškiausiai traukusių žiūrovą. Taip, su vargais ir nepritekliais, nuo pirmųjų stovyklinių dienų ir iki šiol vis tebešvysčioja "Naujieji žmonės", "Pirmas skambutis", "Mokyklos draugai". . . Būtų galima pratęsti šią vardų liniją, bet jie terodytų tą patį: kad mes gyvename galvomis, persuktomis i nugarą — į praeitį. Jei savo atsiradimo metu Lietuvoj šie ir panašūs veikalai sudarė dalį gana įvairaus repertuaro ir buvo visiškai savo vietoj, tai naujose sąlygose jie virto liūdnais anachronizmais, mirusio Lietuvos teatro antkapiais. Tačiau tremtiniškų teatrinių pastangų praktika rodo, būtent, gausesnį tokių veikalų lankymą, negu naujųjų, ir tuo būdu atsakomybė už juos krinta visuomenei labiau, nei aktoriams, nes šie turi turėti žiūrovų, kad jų pastanga išsaugotų bent kokią prasmę.

Susiformavo naujas ir skaudus santykis su visuomene: teatras liovėsi buvęs tos visuomenės institucija, jos organizuojamas ir remiamas. Vadinamieji veiksniai teatro atžvilgiu neperėmė buvusių valstybės funkcijų ir teatro nesuorganizavo. Jie neparėmė teatro administratyviai, ką būtų galėję atlikti panašiu būdu, kaip jie sugebėjo suorganizuoti mokyklas. Nepadėjo jam susigaudyti padėty idėjiškai, surasti, ką ir kaip naujose sąlygose kalbėti. Neparėmė nei materialiai, nors visuomenėje buvo ir, turbūt, yra tiek įmonių, tiek pasiturinčių asmenų, kurie rastų lėšų, jei tikėtų, kad jos skiriamos rimtam ir svarbiam reikalui. (Materialinę pagalbą — senais drabužiais — tėra tiekęs Balfas.) Beje, buvo užsimezgęs globos santykis su Tremtinių Bendruomene, bet jis, ilgai netvėręs, nutrūko-Lieka įspūdis, kad vyraujančios organizacijos pažiūrėjo į teatrą arba kaip į nereikalingą prabangą, arba kaip į privatų pačių aktorių reikalą.

Veltui ne kartą beldęsi pagalbos, bet palikti patys sau, aktoriai parodė stebinančiai daug iniciatyvos ir energijos, ir visa, kas Vokietijoj ar Amerikoj teatro srity suorganizuota, per vargą sulipdyta, yra jų vienų desperatiškos pastangos vaisius. Netenka tačiau stebėtis, kad iš tų partizaniškų žygių neišėjo ne tik naujų meno šedevrų, bet niekad nebuvo priartėta prie lygio, jau atsiekto prieš dešimtį metų Lietuvoje. Kiekvienas nepriteklius — ar meninis: stoka vieningo kolektyvo ir meno vadovybės, stoka naujo savo arba gero svetimo veikalo, stoka vedamosios idėjos, įprasminančios veiklą ir nukreiptos į ateitį; ar organizacinis — nebuvimas tvarkančios rankos, administracijos, techninio personalo, stipraus ir nuolatinio ryšio su spauda; ar materialinis — būtinybė kitais keliais užsitikrinti egzistenciją, stoka repeticinių patalpų, scenos ir viso, kas ją aprengia, — visi tie trūkumai neigiamai atsiliepia meniniam spektaklių lygiui. Maža to — tie trūkumai yra tiek lemiami, jog, jų nepašalinus, teatro įprastine mūsų prasme iš viso negali būti.

Vienoms negerovėms pasišaukiant kitas, iškyla ir neigiamybių, kurių normalusis teatras ne-sivaizdavo. Taip, susirūpinę egzistencija, aktoriai vis daugiau ima žiūrėti į reikalus komerciškai, vardan geresnių kasos pajamų sąmoningai žemindami ir taip neaugštą meninį pasirodymų lygį, pataikaudami mažiausiai išprususiam žiūrovui, o dažnai nueidami ir į tokias žemas "chaltūras", kokių Lietuvoje jie patys be pasibjaurėjimo nepajėgtų žiūrėti. Blogiausia, kad kartą nuėjęs lengvu keliu, aktorius nebetenka rimtesnės meninės ambicijos ir nebetinka tikrai kūrybai, sunkiai ir skaudžiai jieškančiai. Ir už šią korupciją, kaip ir repertuarinį prisitaikymą, didele dalimi tenka kaltinti bendruomenės daugumos linkimą į pigų skonį, kuris aktoriams,
besistengiantiems pritraukti žiūrovus, pakiša "Klumpės" sumanymą, bet ne Krėvę ar Sruogą. Vėlgi: geresnieji veikalai, nauji bandymai dažnai nepadengia nė įdėtų išlaidų. Bet aktorius teisingai jaučia turįs teisę už savo rimtą meninį darbą būti atlyginamas — bent ketvirtadaliu to, kaip solistai. Stoka vieningos organizacijos, apjungiančios scenos menininkus, teisingai paskirstančios darbą, apsaugojančios drauge menininkus nuo išnaudojimo, drauge ir žiūrovus — nuo mulkinimo, — toji stoka palieka aktorių plūduriuoti visuotinėj baloj savo paties išmanymu. Tokiomis sąlygomis daug logiškiau tikėtis iš teatrininkų ne tauraus, herojiško pasiaukojimo, bet to pat bruožo, kuriuo žymisi ir kiti bendruomenės nariai — praktiško apskaičiavimo. Iš čia — komercializmo ir prisitaikymo yda.

Išvirkščiam gyvenime, koks yra išeivija, išsivystė iki negirdėto pražydimo ir tokia negatyvinė ypatybė, kaip išnykimas bet kokio vertės masto. Lietuvoje žiūrovą orijentavo spaudos kritika, tegu toli gražu ne visada profesionališka ar didelio skonio, bet vis dėlto daugiau ar mažiau sąžininga, nuoširdi, dažnai — per ilgesnį laiką sutelkta tų pačių asmenų rankose. Neturinti savo nuomonės visuomenės dalis (o tokios visada apie 90%) galėjo orijentuotis dar ir iš tokių išorinių faktorių, kaip veikalą statančio teatro solidumas, aktorių ar dramaturgų garsumas, pa-statyman sudėtos išlaidos, ir 1.1. Gi jau Vokietijoje, o ypač — Amerikoje, visos šios žymės išnyko. Spaudoje nepralenkiamu begėdiškumu ėmė rašyti patapšnojančias ar barančias recenzijas asmens, niekad nieko bendra neturėję su menu ar, iš viso, kultūriniu gyvenimu. Mėgėjų būreliai susilaukia (iš savo draugų ar šeimos narių, be abejo) sieksninių recenzijų, su plačiai nagrinėjama kiekvieno "vaidyba", su nepaprastais visų talentų pagerbimais. Profesionalų pasirodymai, kaip rimtesni, atiduodami vertinti reiklesniems recenzentams, ir šie (visai teisingai!) randa daugybes nepriteklių ir ydų. Tačiau, lyginant atsiliepimus, bendra išvada iš visos musų trem-tiniškos spaudos yra akinančiai aiški: visi mėgėjai, ar Rochestery, Memmingene, Sidnėjuj ar Coventry, visada stato ir vaidina nepalyginti geriau, nepamainomiau ir meniškiau, negu visi ikšioliniai vargšai eks-profesionalai savo nevertuose pasirodymuose. Šalia "recenzijų" nepaprastai paplito ir nemažesnio begėdiškumo reklama, kokios Lietuvoje jau nė panašumo neturėjome. Niekad negirdėti seni "scenos vilkai" ir "publikos mylimi menininkai" užima tiek vietos avansiniuose pagarbinimuose, kad naivesniam gali sukelti neišsakomą entuziazmą: juk tai tikras aukso amžius mūsų scenoje! Iš kitos pusės, pavydas, asmeniškos sąskaitos, šiaipjau — antipatijos ir tyras, grynaširdis neišmanymas dažnai suniekina ir tą nedaugelį prošvaisčių, kuriomis teatrinė veikla dar galėtų pasidžiaugti. Visi tie neatsakingi spaudos reiškiniai, užuot tarnavę visuomenei objektyviai ir teisingai orijentuoti, galutinai sumaišo nepasiruošusio skaitytojo supratimą, ir, nepasitikėdamas savimi, žiūrovas visai vertai negali pasitikėti ir savo laikraščiu. O juk, rodos, būtų paprasta šią padėtį bent kiek sunor-malinti: ar negalėtų kiekvienas reikšmingas laikraštis pasikviesti teatro reikalui po nuolatinį bendradarbį, nesakau specialistą — kur jį gausi? — bet žmogų kultūringą, su skoniu ir sąžine, kuris objektyviai informuotų skaitytojus tiek apie įvykusius, tiek apie ruošiamus sceninius pasirodymus. Toks nuolatinis kritikas po ilgesnio laiko tampa skaitytojo pažįstamas, jo pažiūros ir skonis žinomas, ir teatrinis žiūrovas įgyja jo asmeny mastą ir tais atvejais, kada su jo nuomone nesutinka.

2. Palietus visokias "konjunktūrines" negeroves, tenka atsisukti veidu ir į liūdnesnes tremties teatro ligas, turinčias savo priežastis jau principinėje plotmėje — pačiame teatro mene, koks jis mūsų šiandien prezentuojamas. Nevisur mes galime pasiteisinti visuomenės abejingumu ar net neigiamu poveikiu, stoka teatrinės organizacijos, negalėjimu gyventi iš teatro ir teatrui (o ar daug kitų mūsų kultūrininkų gyvena iš savo specialybės?). Nevisur pasiteisinsim ir sunkiu nuovargiu po neįprastų darbų, laiko ir energijos stoka. Yra blogybių, kurios iškyla drauge su tomis pastangomis, kurias mes ištesime, yra trūkumų, kurių net ir šiose sąlygose galėtų nebūti, jei su didesniu sąmoningumu ir pagarba prieitume prie teatro meno.

Mūsų teatrinės pastangos savo sumoje rodo: ne tik neturėjimą ryškesnio meninio veido, bet ir jo nejieškojimą, nesidomėjimą vidinėmis ar techninėmis vaidybos meno problemomis, — priešingai, didžiausią nevieningumą, mišrainę iš visokų kartų ir "mokyklų" priemonių, imtinai iki štampelių ir triukelių; rodo nesistengimą, atsistojus ant Lietuvoje įgyto pagrindo, žengti toliau, pasinaudojant visu tuo, ką naujo mums atveria Vakarų pasaulis, — priešingai, regime tingų ir nekultūringą numojimą ranka į visa, kas "svetima": didžiąją pasaulinę dramaturgiją, teatrinius stilius (skirtingus, pvz., Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje ir Amerikoje), naujus mums teatrinės technikos dalykus; rodo nejieškojimą aiškios vedamos idėjos, siekiamybės savo veikimui, nesistengimą rasti dvasinę bazę Lietuvos ateity ar bent šioje dabarty. Priešingai, matome gyvenimą pasenusiais, baigiančiais išdilti praeities likučiais- Nepagalvojama, kad šis sustojimas veidu į praeitį ne tik nepadaro mūsų ištikimais laisvosios Lietuvos teatro ritieriais-gynėjais, o kaip tik tą teatrą išduoda: Lietuvos teatras, nors ir jaunas, nors ir netobulas, buvo kūrybingas ir gyvas, nes jis kaip tik ir mokėsi visur, kur galėjo pasiekti, ir žengė priekin, nes jis kaip tik nuolat kratėsi viso, kas buvo Įsisenėję, jis jieš-kojo, o atskiromis epochomis — ir turėjo savo meninį veidą. Suprantama, kad pusiau mėgėjiškam viršlaikio veikimui negali būti taikomi dideli reikalavimai nei kiekybės, nei kokybės prasme, kokie jie tiko laisvos valstybės augančiam teatrui. Tačiau, jei jau iš viso kas nors daroma, tai turėtų būti aiškiai įsisąmoninta, ko tuo siekiama, kas ir kaip norima pasakyti, kam tarnaujama — žmonių palinksminimui, savo kišenei, ar teatro menui. Jei yra bent pretenzija į meniškumą, tai jokios sąlygos nepateisina nesidomėji-mo to meno problemomis. Sąlygos pateisina garbingą visišką nutilimą, suprantant, kad mūsų turėtasis teatras čia neįmanomas, ir nerandant prasmės kitokiam. Bet jei pasirenkama žūtbūt gyvuoti, atsistojamą prieš atsakomybę: kam, kas ir kaip daroma.

3. Į klausimą kam aplenksiu atvejus: savo didesniam garsui, žmonių palinksminimui ir šiokiam tokiam centui įsigyti. Anaip į klausimą atsakiusieji save iš meninio vertinimo patys išjungė. Lieka rimto pašaukimo atvejis, susijęs su sąmoningu tarnavimu dvasiniams bendruomenės reikalams, su meile teatrui, tokia skirtinga nuo meilės sau teatre. Ši atvejį atstovaująs aktorius visada skausmingai išgyvens savo darbo prasmingumo problemą, kadangi jis nesitenkins vien malonumu pavaidinti. Prasmės gi problema tikrai sunki dėl esamos situacijos: juk aišku, kad tikro teatro tremty negali būti, nes nėra tautos, nėra visuomenės, o tik pabiros, tik atskirų kolonijų asitiktiniai telkiniai.

Tačiau yra vis dar nenumarinta viltis į ateitį, į išlaisvinimą, į grįžimą namo ir reikalingumą ten. Nereikia būti entuziastu — priešingai, ir juodžiausias pesimistas negali absoliučiai tvirtinti, kad šios ateities tikrai niekad nebus, kad iš šios valstybės mirties jau nebėra prisikėlimo. O jeigu yra bent nedidelis procentas vilties, bet vilties realios — ne į stebuklą, o į visai galimąjį įvykių susidėstymą, — ar toji viltis nėra pakankama Įprasminti net utopiškai atrodančią meninę veiklą? Ar nėra pareiga ruoštis tam grįžimui, tam galimam reikalingumui savo kraštui ateityje? Toks yra tolimesnis, bet vienintelis pateisinantis egzistenciją, vienintelis prasmingas tikslas.
Tačiau teatras negali gyventi svajone apie ateitį — jis turi kažkokia forma būti gyvas čia ir dabar, nes tik kontakte su žiūrovais, tik vyksme jis gyvena. Tad, žiūrint į darbą čia, ne kaip į sau tikslą, bet kaip į ilgą ir akmenuotą taką į ateitį, — ir šioji veikla, kukli ir netobula, vis-tik gali būti prasminga- Į skeptiškąjį: o kas, jei visa tai liks bergždžia, jei niekad nebegrįšime, ar nebus beprasmė toji pastanga? — atsakytume: ne, ne beprasmė. Nes tuo atveju bus paaiškėję, kad visa mūsų egzistencija tremty buvo beprasmė, o pastanga, ruošiantis ateičiai, vis dėlto bus buvus — atlikta pareiga.

4. Išeinant iš pagrindinės siekiamybės — naujos kūrybos išlaisvintoje Lietuvoje, sąmoningai nusišviečia ir tie veikimo būdai, kuriais galima juo prasmingiau sunaudoti laukimo ir ruo-šimosi laiką. Tremtis negali sukurti teatro, bet ji gali būti didele mokykla, kokios negalėtume turėti nė namie laisvaisiais laikais. Čia įmanoma, atitrūkus nuo savo krašto praeities, pasverti turimąjį palikimą ir palyginti jį su tais teatriniais reiškiniais, — teorinės minties, dramaturgijos ir sceninio stiliaus, su kuriais, norėdami, beveik visi aktoriai turi galimybės rasti sąlytį. Toks palyginimas ryškiai nušviečia vertybes, kurias mes turėjome ir už kurias verta kovoti, jas vystant; nušviečia tuos trūkumus, kurie išryškėja, lyginant su vakarietiškais atsiekimais; nušviečia visus praeities atmestinus ir visus išmoktinus scenos meno dalykus. Jei, įvertinę praeitį ir pasimokę tremty, dar prijungtume žvilgsnį į ateitį, spėjant, ko daugmaž gali reikti Lietuvai, išlaisvintai iš bolševikų, — gautume pakankamai apčiuopiamą atsakymą į kitą svarbų klausimą: kaip turime veikti.

Nepretenduojant į visų klausimų sprendimą ir receptų rašymą (prasmingo teatrinio tremties veikimo būdai galėtų išryškėti tik pačios kūrybos eigoje ir tik kolektyvinėmis pastangomis per ilgesnį laiką), vistik būtų galima keliais konkrečiais samprotavimais detaliau pagrįsti čia s'ūlomąiį galvojimo kelią.

Grįžkime prie vidinės vaidybos technikos problemų, paliestų pirmoje šio rašinio dalyje. Mūsų teatre, jo geriausiuos spektakliuos, buvo kultivuojama vidinė jausmų, dvasinių būsenų, bendravimo su aplinka ir partneriais "tiesa", t. y., vadinamasis "tikras" išgyvenimas, sukuriamas su pagalba visos eilės psichologine prasme organiškai ir tikroviškai suorganizuotų sceninio veiksmo elementų. Suglaudus visi šie paskiri elementai pajungiami šiam pagrindiniam principui: žinant sceninio veiksmo iliuzoriškumą ir vykdant jį griežtai nusistojusiu, sąmoningai kontroliuojamu būdu, vis dėlto vidiniai reaguoti į jį taip, lyg jis būtų buvęs tikras ir čia pat besi-vystąs pirmą kartą. Po ilgo studijinio darbo, po daugelio repeticijų išmokstama suorganizuoti šis tikroviškas vidinis nusiteikimas, kuris leidžia kontroliuotai vaidybai skambėti, lyg ji būtų šviežia improvizacija, prisotina ją emocionalaus intensyvumo, nuoširdumo, šilimos. Tai ir yra vadinamoji "tiesa", arba "gyvenimas" scenoje- Jis esmėje skiriasi nuo tikrojo išgyvenimo, nes yra atsiekiamas su visos eilės pakartojimų ir vidinės technikos priemonių pagalba ir esti griežčiausiai, kiekvienoje kūno padėty, judesy ar balso intonacijoje iš anksto "surastas" ir užfiksuotas. Štai, šio mūsų teatro išgyvenimo meno lyginimas su vakarietiškojo aktoriaus būsena scenoje rodo jį buvus labai brangų ir tikrą estetinį laimėjimą, nors ir su kaikuriais šalutiniais trūkumais ir pa-p:ldytinais momentais. Mūsų aktorių išgyvenimo meno trūkumai dažniausiai glūdėjo nepakankamai augštame kultūros lygy, skonio ir formos pajautimo stokoj. Todėl, rusų mokyklos įtakoj, vidinė tiesa dažnai nuriedėdavo į natūralistinį išsireiškimą su visais gal ir nuoširdžiai gaivališkais, bet neestetškais ypatumais — gyvenimišku riaumojančiu pykčiu, bjauriomis, springdinan-čiomis ašaromis, šlapiomis nosimis, daužymusi ir spjaudymusi ir panašiai. Ypač vadinamasis "temperamentas", naiviai suprantamas, kaip nežabotas gaivalo prasiveržimas, buvo mūsų augš-tai vertinamas, beveik —- ekvivalentas talentui. Tuo tarpu tos rūšies charakterio pasireiškimai paprastai būdingi tik nekultyvuotam žmogui, gi tokio pat intensyvumo kultūringo žmogaus išgyvenimas paprastai nesprogsta paviršiun taip palaidai, o randa sau subtilesnes formas. Šio gaivališko emocionalumo atžvilgiu, jei tat mums paguoda, Vakaruose artimiausiai į mus panašūs yra amerikiečiai, kurie taip pat nepasižymi skoniu, bet praneša mus "rafinuotumu", nes brangina visokeriopą isteriją, anomaliją ir seksualinių pojūčių išreiškimą.

Arbit Blatas   Šventųjų statulėlės (aliejus)

Tačau iš to, kas mums teko matyti Vokietijoje, taip pat — iš anglų ir prancūzų gastroli-nių spektaklių, vaizdas susidaro visai kitas. Vakarų Europos aktoriui, atrodo, būdinga augšta asmenine kultūra, kuri ir rizikingiausiose scenose išlaiko jį skonio ir saiko ribose. Menas ne-atmiešiamas "nemeluotu" išoriniu gyvenimu. Vidinė būsena susubtilėja, išreiškia gilesnes ir problematiškesnes dvasines situacijas. Ten, kur mes mėgom ir kultyvavom gryną, žalią jausmą, vakarietis aktorius visada primaišo nemažą dozę intelektualizmo, kurio pas mus buvo bijomasi ir vengiama, kaip kažko būtinai "bedvasio", sauso ir nenuoširdaus. Tuo tarpu — ir čia mums reiktų mokytis pirmiausia iš anglų — mums kaip tik trūko kilnios, jieškančios, žmoniškos minties scenoje. Visą svorį sumesdami emocinei reakcijai, mes buvom gerokai suvulgarinę savo "žmogaus dvasios gyvenimą scenoje" (Stanis-lavskis) ir apvogę ji, kaip mąstančią būtybę. Mes nebuvom supratę, kad mintis nebūtinai reiškia varlės kraują, kad ji taip pat gali būti aistringa, skrendanti, užkrečianti, jaudinanti, skaud' ir džiugi, kad ji, be to, gali veikti visiškai neribota skale subtiliausių niuansų — daug gausesnių, negu jausmo, kad ji, galų gale, neatjungiama dalis sceninės tiesos. Aistringos minties herojus Hamletas negalimas vaidinti, nevaldant minties technikos scenoie, nes jo esmės negali perduoti nei vien jausmai, nei vien formalinės priemonės-
Jei mums niekad nebus perdaug kultūros ir skonio, jei mums reikia nuolat ir nuolat plėsti savo filosofinį, psichologinį, literatūrinį, meninį bagažą, kad priartėtume prie geriausiųjų Europos pavyzdžių visapusiškam ir giliam žmogaus vidinių problemų išreiškime, — tai kaikurių vakarietiškųjų pavojų mums reiktų ir pasisaugoti, nes savo metu prigimties pagalba buvome jų išvengę.

Taip, vokiškasis išgyvenimas turi tendencijos nuslysti į dirbtinę patetiką, gal persimetusią iš ankstesnių epochų tradicijos, arba į ašaringą sentimentalumą, kuris yra priešingybė tikram jautrumui. Anglai kartais, atrodo, nueina per toli savo minties kontroliuojamoje vaidyboje, visiškai eliminuodami jausmą, — blogybė, priešinga mūsų "slapiajai" prigimčiai, bet vienodai griaunanti organišką vidinį gyvenimą, kuriame mintys turi jausti ir jausmai mąstyti. Prancūzai (Barrault teatras) rodo palinkimą į formalistinį perkrypimą, kuris užmuša poveikio betarpiškumą, nes perdaug užakcentuoja priemonę, nors ir kokią gražią ir skoningą. Gal panašūs pavojai labiau būdingi, būtent, šioms tautoms, tačiau jų pastebėjimas ir įvertinimas gali padėti mums patiems nenukrypti į tos rūšies klaidas, kurios ir mums gali būti arčiau prigimties.

Didelis mūsų pranašumas prieš beveik visus Vakarus glūdėjo pačioje mūsų teatro organizacijoje. Repertuarinis teatras, valdžios lėšomis išlaikomas, nepriverstas vaikytis greito ir lengvo uždarbio, buvo kūrybos bazė, kurios gali tik pavydėti visas be išimties garsusis Brodvėjus, anglų teatrai ir daugumas paryžietiškųjų. Mūsų teatre buvo įmanoma repetuoti "Norą" devynetą mėnesių, iki aktoriai tikrai "pergimė" vaidmenyse, — Brodvėjus repetuoja vieną mėnesį. Pastoviame mūsiško teatro kolektyve susidarydavo bendras vaidybos pobūdis, spektakliuose — ansambliškumas. To visiškai nėra ne tik čia, Amerikoje, kur kiekvienam spektakliui surenkama nauja grupė, bet ir Barrault prieš keletą metų per Prancūzijos radiją, kaip naujieną, dėstė ir propagavo prancūzams ansambliškumo reikšmę teatre. Mūsiško tipo teatre buvo panaikintas vadinamas "amplua", t. y., aktorius nebuvo priveržtas tik prie vieno tipo vaidmenų, artimiausių jo daviniams (iki šiai dienai vokiečiai, bent provincijoje, turi specialius aktorius vien "komiško tėvo", "jaunos naivėlės", "antrojo meilužio", ir pan. vaidmenims). Mūsų aktorius, turėdamas galimybių ir laiko ilgiau studijuoti vaidmenį, turėjo progos plėsti savo diapazoną kartais labai skirtingo tipo darbe. Ir čia mūsų Henrikui Kačinskui galėtų pavydėti 99'/< Brodvėjaus "žvaigždžių", kviečiamų vaidinti visada vieną ir tą patį tipą — save. Šiuo atžvilgiu, blogybė — mūsų teatrinių kolektyvų mažumas — aktoriams buvo labai naudinga- Repertuarinis teatras žymiai sveikesnis aktoriui už bukinantį ir mechanišką amerikonišką ir ta prasme, kad mūsų aktorius kas vakarą vaidindavo kitą vaidmenį, grįždamas prie to pat veikalo po pertraukos, o amerikietis, pasisekimo atveju, vis tą patį veikalą vaidina iki apstulbimo — per keletą metų 8 kartus savaitėje, nevisada turėdamas bent vieną laisvą vakarą. Tuo būdu, mūsų teatrinė organizacija ir kai kurie darbo metodai buvo pranašesni ir pažangesni už daugelio Vakarų teatrų. Tą principą mums reiktų išsaugoti ir ateity.

Jei organizacijos ir vidinės vaidybos technikos prasme mes turėjome privalumų, tai išorinė technika pas mus buvo žymiai žemesnė už bet kurio Vakarų teatro. Žodžio ir judesio kultūros srity mums reiktų pasimokyti labai daug ko, ir jau vien ta prasme tremties laikas galėtų būti sunaudotas vaisingai.

Žodis Vakarų Europos scenose buvo kultivuojamas šimtmečiais, persiduodančia tradicija, iki susikūrė ne tik nuostabiai lankstus ir tobulas jo techniškas perteikimas, bet ir pati rinktinė, graži sceninė kalba, pati savyje —• meno kūrinys, pakilęs virš gyvenimiškojo šnekėjimo. Mes gi dažnai tauškėjom šančišku žargonu, atsilikę tarimo prasme nuo dažno scenos nemačiusio ūkininko. Nei kvėpavimas, nei balso tekėjimas, nei ištarimo atbaigtumas, aiškumas ir grožis — niekas neprilygo nė iš tolo, pvz., prancūzų sceninio žodžio meistrystei. Šalia to techninio negebėjimo, mūsų scena dar pasižymėjo intonavimo perdėtu spalvinimu ir spaudimu, išmoktu iš rusų, kurio visiškai nėra vakarietiškoje scenoje, kur kalbos grožis jungiamas su dideliu paprastumu. Pas mus dažnai buvo vaidinamas, būtent, žodis ar sakinys, o ne jo vidinis turinys, išreikštas atbaigta žodžių forma.
Ne geriau su mūsų judesiu. Mūsų aktorius daugumoje juda nekultivuotai, maišiškai, jo gestas — kampuotas, arba, jei laisvas — beprasmis. Daug jo gestikuliavimo — tik iliustratyvinis arba motorinis maskatavimas. Nėra nei mizanscenos kultūros, t. y., fizinių padėčių išjieškojimo prasminga kompozicija. Į judesį buvo kreipiamas tik paviršutiniškas dėmesys vaidybos mokykloje —    gimnastika, plastika, fechtavimas ar šokiai, netaikyti individui, neiškelia ir neišreiškia jo vidinių būsenų, mažai ką bepadeda scenai. Lengvas ir banalus gimnasto žingsnis lygiai nieko nesako, kaip ir charakteringi pačiam aktoriui įpratimai gestai ar padėtys. Į judesį nebuvo išmokta žiūrėti, kaip į kūno kalbą. Atskiros, gabios išimtys nesudarė lemiamos atsvaros pilkame bendrame vaizde. Meniškas judesio suvokimas gimė su Žilinsku ir, vos švystelėjęs, mirė su Jakševičium.

Prieš sekant nors ir tokiu Barrault, mums reiktų išmokti pirma matyti plastiškai, suprasti ir įvertinti judesį ne teoriškai, be organiškai, per save pačius.

Tiek žodžio, tiek judesio valdymui negana atitinkamų fizinių davinių, bet reikia vėlgi daug meninės kultūros, kad, iš viso, išmoktume matyti ir vertinti formos grožį ir jos savarankišką kalbą, kad įgytume ne tik skonio, kaip pasakyti, bet ir kultivuotą vidų, kurį turim pasakyti. Kitaip tarus, formos pajautimas yra ankstesnis už jos apvaldymą judesio ar žodžio srityse ir turi tą patį šaltinį, kaip ir turtingesnė, gilesnė vidinė "technika", priaugusi spręsti ir reikšti painias moderniojo žmogaus problemas: — kultivuotą ir kūrybišką asmenybę.

5. Apsprendę savo pagrindinį tikslą, vėliau —    palyginę lietuviškąją tradiciją su tremties patyrimu ir išvados apsibrėžę, kas išsaugotina ir kas išmoktina mūsų vaidybos raidoje, — pagaliau susiduriame su paskutiniąja mūsų sąmoningo apsisprendimo problema: kas darytina?

Čia ar tik nebus vietoj truputį pasvarstyti, kas galėtų mūsų laukti Lietuvoje. Mus pasiekia žinios, ką stato bolševikiniai teatrai, pažįstama yra toji suprimityvinta, supropagandinta plakatiškos vaidybos rūšis, kuri ten dabar kultivuojama. Nėra pagrindo manyti, kad be sprendžiamų įvykių, savaime kas nors artimoje ateityje ten pasikeistų teatre. Taigi, politinis teatras, dalinai atremtas į seną, dar meniškąją, rusų tradiciją, kurioje veikė ir laisvosios Lietuvos scena, bet didžiąja dalimi — betkokius meninius siekimus paniekinęs vardan grubiai peršamųjų idėjų propagavimo, teatras — dialogizuota diskusija aktualijomis, teatras — be mažiausio savarankiško meninio jieškojimo, be tautinio atšešėlio, kur lietuvių kalba tėra neišvengiama blogybė, verčiant maskviškės scenos šūkius, — toks teatras šiandien "kuria" Lietuvoje. Toks bus buvęs vienintelis teatro "menas", kurį bus matęs krašto jauinmas. Tad, tenka skaitytis su dviem faktais: bolševikinė teatro rutina, kad ir kaip nekenčiama, bus įaugusi į jaunesniuosius aktorius ir jų žiūrovus; kitokio meno pavyzdžio iš viso nebus buvę. Tiek gyvesnė idėja, tiek vaidybos būdai ir formos turės būti "importuoti" su grįž-tančiaisiais. Iš "vakariečių" bus teisingai daug laukiama ir reikalaujama, jie bus sutikti su dideliu smalsumu ir viltimi, bet ir drauge su suprantamu nepasitikėjimu, kaip tie, kurie nutolo nuo savo krašto, nekentėjo ir nekovojo drauge su juo, kurie prisigaudę svetimybių, nesuprantamų naujovių, ir panašiai. Toks spėjimas, atrodo, visai realus- Vadinas, reikės daug pastangų, pranašaus žinojimo ir gebėjimo, kad tai, ką mes tikėsim esant reikalinga Lietuvai, būtų priimta, suprasta, prigydyta.

Tuo tarpu šiandien mes grįžtume tuščiomis rankomis, tik su nutrintais seno bagažo likučiais, kurie ten nieko nenustebintų, be ničnieko naujo. Realus žvilgsnis į trokštamąją ateitį nemato ru-žavų iliuzijų, bet regi reikalą — didelio darbo, atsikūrimo, kovos.

Taip ryškėja, kas siektina. Visų pirma — aiškios, konstruktyvios, sveikos meninės idėjos: žinojimas, ko siekiama, kas gali būti reikalinga kraštui, kokiomis meno priemonėmis galima išstumti su bolševizmu tampriai sutapusią seną, rusiškąją rutiną, koks teatras galėtų būti arti-miasias atsikuriančiai Lietuvai. Tos idėjos, be abejo, turi išsikristalizuoti darbe, ne samprotavimuos, kaip šie, bet naujuos veikaluos ir scenoj. Jas turi nešti, ginti, vykdyti jau pasiruošę ir dar matantys ateity savo darbo prasmę vyresnieji teatro žmonės drauge su savo talkininkais, dar turinčiais ruoštis, jaunais, dar tebelaukiamais naujo, antirusiško, todėl — labiau vakarietiško tipo aktoriais.

Svarbiausias uždavinys tektų tai kertinei teatrinės kūrybos sričiai, kurioje mes esame ypač skurdūs: naujai dramaturgijai. Kaip didelį palikimą, mes tegalėsime atsivežti Sruogą, gal šalia jo — keletą veikalų. Bet mums reikia stipraus ir naujo žodžio, kuris, būtent, griautų paskutinius pasėtojo komunistinio materializmo likučius jo įtakoj susiformavusiose sąmonėse, kuris atneštų ir paskleistų naujų, ten dar neprasiskverbusių minčių, kuris atsigręžtų į išlaisvintą lietuvį ir padėtų jam spręsti jo problemas, tiek visuotines, tautines ir ideologines, tiek pačias intymiąsias, žmoniškas. Mūsų teatrui reikia dramaturgo, kuris taip pat gyvena ta pačia idėja — veidu į ateitį, kuris nepasitenkina kapstymusi po šiandieninę aktualiją, ar sekimu madingų destruktyvių reiškinių Vakarų literatūroje. Reikia idealisto ir kovotojo — naujo Sruogos, kalbančio iš meilės tautai, iš tikėjimo ja, jos gyvastingumu ir ateitim, reikia gilaus žmogaus žinovo, žodžio ir scenos meistro. Be savo dramaturgo tremties teatras yra pasmerktas skursti ir toliau. Taip, mes esame itin reikalingi vis didesnio kontakto su didžiąja pasauline dramaturgija, klasine ir moderniąja, vystančia visuotines idėjas, kalbančia visiems suprantamą ir reikalingą žodį, kokio mes dar negalime svajoti, — tačiau ji reikalinga mūsų bendrojo kultūrinio lygio pakėlimui, kad įeitume ir susilietume su didžiąja Vakarų tradicija, kartą atsirišę nuo amžiais mus tragiškai slegiančių ir žudančių Rytų. Bet toji dramaturgija niekad neatstos stipraus, kūrybiško savo žodžio, kalbančio lietuviams apie lietuvius, sprendžiančio specifines mūsų problemas.

Antrasis rūpestis — jauni būsimojo Lietuvos teatro kūrėjai ir kovotojai, tie žmonės, kurie, įsijungę į Lietuvos teatrą, savo gyvu pavyzdžiu turėtų persodinti naują vaidybos būdą, pajėgų išstumti rusiškosios mokyklos trūkumus, aktoriai, nešini nauja kultūra, idėjingumu, technika. Tas nedaugelis Lietuvos profesinių scenų atstovų, kuris išliko kūrybiškas ir nepasimetęs tremty, kuris nenuėjo pigiais asmeniško reklamavimosi ar pinigavimo keliais, bet kuriam te-berūpi tikrasis lietuvių teatro menas ir jo ateitis, turėtų padėti jauniems žmonėms žengti bent pirmuosius žingsnius- Vienas svarbiausiųjų uždavinių šiandien yra vaidybos studija, telkianti pakankamą skaičių gabaus ir kultūringo jaunimo, iš kurio būtų galima tikėtis sukurti teatrinio organizmo branduolį. Drauge su patyresniais vyresniais aktoriais ir tuo talentingu jaunimu, kuris jau spėjo švystelti šen bei ten tremties grupiruotėse, būtų galima tikėtis sudaryti kažką panašaus į teatrinę eksperimentinę laboratoriją, dabarty ir mūsų žiūrovų pagalba kuriančią medžiagą ateičiai.

Labai vykęs pasiruošimo kelias yra studijavimas ir darbas bet kurio krašto svetimam, bet geram teatre. Iš gero vokiečių, amerikiečių ar kito teatro į Lietuvą grįšiantis aktorius parveš žymiai autentiškesnę naujos vidinės ir išorinės technikos pakrovą, negu jis gali tikėtis įgyti, dirbdamas tarp savųjų tremtinio sąlygomis. Bet geras taip pat ir įdėmus svetimų scenų stebėjimas, teorinės m'nties studijavimas, mokymasis iš senesnių už mūsų teatrų privalumų ir klaidų.

6. Kas galėtų būti daroma dabar ir esamomis pajėgomis, išeinant iš čia siūlomųjų samprotavimu? Visų pirma, reikia atsižadėti minties apie teatrą, kokį kažkada turėjome, profesionalinį, seno, lietuviško tipo. Visi bandymai tedavė apgailėtinus, vaiduokliškus rezultatus. Palikime mėgėjams vietinio pobūdžio laisvalaikio pramogavimą. Jiems tai nekenksminga. Menininkams gi "parengimų" pobūdžio linksmi vaidinimėliai yra mirtis. Jei jie turi ir tikro mokėjimo, jie turi ir rimtesnę pareigą.

Nedidelė grupė pasiruošusių žmonių galėtų prasmingai vykdyti kalbėtąjį eksperimentinį arba laboratorinį darbą, ruošdamasi ateičiai su dabarties bendruomeninių organizacijų pagalba ir prieinamąja auditorija. Tokia grupė turėtų atsižadėti senovės iškasenų repertuare, lygiai kaip ir pigių dabartinių "šlagerių", sukoncentruodama savo pastangas pirmiausia į savą kūrybą, į rimtą medžiagą (ir komedija gali būti rimta!) iš Vakarų literatūrų didžiulio lobyno, į naujų idėjų, naujų formų, naujų vidinės ir išorinės technikos būdų jieškojimą ir apvaldymą. Techninio įforminimo prasme reikia atsižadėti įsisenėjusios mūsų klaidos — griozdiškų scenovaizdžių, padarančių pastatymą vos pakeliamu, nepajudinamu iš vietos ir vistiek neprilygstančiu Kauno ar Vilniaus scenų grandioziškumui. Tremties teatras turi būti judrus visomis prasmėmis

—    darbo, organizacijos ir susisiekimo, todėl ir sceninės priemonės turėtų lengvai tilpti į nedidelę priekabą prie lengvos mašinos. Jos turėtų susidėti daugiausia iš skoningų užuolaidų (kurios leistų pridengti mūsų lietuviškų scenų tep-liorystes) ir pakenčiamo rinkinio smulkiųjų, judriųjų šviesos taškų- Su minimaliais priedais, to turėtų pakakti, kaip įforminimo pagrindo. Reikėtų taip pat pamiršti sunkius ir prabangius senų, gerų laikų kostiumus, perukus ir perkrautus grimus, kuriuos mes bandėme vartoti tremty, vaidindami krepšinių salėse, lyg tai būtų Metropolitan opera. Sena tiesa, kad teatrui pakanka aktoriaus ir žiūrovo. Reiktų visą dėmesį sukoncentruoti į pačią vaidybą, jos pastatyminį darnumą ir prasmingumą, jos elementus — judesį ir ypač žodį.

Kad toks teatras galėtų tapti kūnu, reikia, kad būtų suprasta, jog teatras reikalingas lie-viškajai bendruomenei ir Lietuvai, o ne pačių aktorių malonumui ir ne menkai pramogai. Įtakingos organizacijos, visuomeninės ar kitokios, net — atskiri asmenys savo iniciatyva, pagalba ir parama galėtų suburti ir įkurdinti nedidelį kolektyvą tokioje vietoje, iš kurios būtų lengvai pasiekiamos kitos lietuvių kolonijos. Nesunkūs darbai aktoriams, nedidelė parama teatrui, patalpos repeticijoms ir vaidinimams — tai būtų svarbesnės materialinės būtinybės tokiai grupei sėkmingai veikti.

Tikiuos, nereikia brėžti, kokia galėtų būti reikšmė tokios teatrinės iniciatyvos, pasišovusios siekti to vienintelio prasmingo tikslo, kuris mūsų sąlygomis įmanomas: būti lieptu, permestu iš nepriklausomos Lietuvos kūrybos, per išeivijos tuštumą — į būsimą, laisvąją Lietuvą, kuria mes tikime ir dėl kurios norime ir turime dirbti.