ŽVAIGŽDĖTOS NAKTYS

Parašė Aug. R

J. Augustaitytė - Vaičiūnienė: ŽVAIGŽDĖTOS NAKTYS. Išleido Chicagos Skautininkės. 1952 m. 126 p. Cia turime trečią J. Augustaitytės-Vaičiūnienės poezijos knygą. Pirmoji buvo "Po baltu nuometu", antroji — "Skeveldros". "Žvaigždėtose Naktyse" pagrindine gaida nuskamba tėvynė — jos laukai ir girios, jos naktys ir aušros, jos pievų žiedai ir motinos namai su koplytėle galulaukėje, šiuos atminimus ir dar daugelį kitų autorė apglobia savo jausmų švelnumu ir tam tikra romantika, į kurią gražiai įsipina ir tautosakinis žodynas, štai grakštus tokio derinio pavyzdys: Pagiriais pūkšnoja vėjas, Girioje ramu. Atvažiuoja vakarėlis Palšu vežimu. Mėnuo dangumi skarotu Ritasi tyliai; Kabo ant šakų barzdotų Aukso obuoliai. Laumės vystyklus našlaitei Audžia šilkinius. . . Kaspinais brangiais išnarstę Pagalvius žalius. (75 p.) Su ilgesiu ir meile kalbėdama apie savo žemę, į ją žvelgdama iš svetimų kalnų ir didžiųjų miestų, autorė išlaiko artumo ryšį ir nuotaiką su savo tėvynės paveikslu. Tą artumo įspūdį neša ir josios pasirinktieji žodžiai, kurie teikia savą spalvą jos lyrikai. O tie žodžiai yra— kaimenė, piemuo, rugiai, šilainių kadugiai, vėjas, molis, šienas, juodmargės bandos, žirgas, eglė, dievmedis, klėtis ir panašūs. Be to, savumo jausmą žadina ir ta aplinkybė, kad J. Augustaitytė - Vaičiūnienė imasi vaizduoti ir tradicinių, lietuviui taip brangių švenčių — Kūčių, Kalėdų, Velykų, žolinės, šie kiek proginiai eilėraščiai kitų yra lyg apmirštami. Tačiau autorės skalė čia dar nesibaigia Ji prieina ir prie būties, ir prie laiko, ir dar kitų temų. Laiko temą ji gražiai susieja su gamta, kada apdainuoja aušrą, rytą ar dieną. Nesikeičiama į abstraktinę plotmę, jinai čia pasuka dargi atvirkščių keliu — suasmenina laiko apraiškas, kaip štai: Slepias rytas, nepaspėjęs Apsivilkti marškiniais. . . Juos nutvėręs drasko vėjas, Lėkdamas savais keliais.      (63 p) Personifikacija yra gan būdinga poetės savybė, ir sumaniai jos pasi-gaunama. Jos posmams dažnai tai suteikia tam tikro žaismingumo bei lakumo. Iš viso J. Augustaitytė-Vaičiūnienė yra šauni vaizdingų išsireiškimų kūrėja, šiame rinkinyje tekių vietų gali semtis rieškučiomis. Užgriuvę medžių debesys žali. . . Ganyklą tuščią vėjas braido. . . Laukinės bitės lekia iš drevių. . . 9 p. Tu man prisikeli sapnuos, kaip motina, graudi. .. 13 p. Dykumose upes pirštu vedžioji. . . čia dangiški atklysta vėjai. . . 46 p. Kaip žemuogė, prinokęs vakaras ilsė-sis. . . 58 p. Paimki   jovaro  viršūnėje  įkliuvusią žvaigždelę. . .60 p. Paskutinė eilutė savo mostu gali priminti  John Donne garsaus  eilėraščio pirmuosius žodžius, būtent: "Eiki ir pagauki krintančią žvaigždelę". Šio vaizdinio ryškumo autorė nepalaiko visame eilėraštyje, o tik paskiruose posmuose. Todėl visumoje eilėraščių svoris yra lengvesnis. Taigi, būdama stipri ir gaivi detalėje, jinai yra vienodesnė visumoje. Jai trūksta prasiveržiančių ir nešančių dalykų. Be to, eilėraščių pabaiga, paskutinė eilutė neretai išsimuša — čia autorė lyg ir pereina į apibendrinimą, lyg duoda kokią sentenciją. Tai lyg iššoksta iš vagos, atskamba lyg jau girdėtu balsu. Ilgai nejieškant, tokių eilėraščio uždarymų galime rasti visame tarpe nuo 12 ligi 15 puslapių, ir apsčiai kitose vietose. Ji daug savesnė ir įdomesnė, kur išklysta iš apibendrinančio ar girdėto tono, kaip — "Gale jo rožė kruvina", 55 p. — ir dainuoja savo laukų ir susimąstymų dainą. Aug. R.