LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS Spausdinti
Parašė J. Jakštas   

M. Biržiška: Lietuvių Tautos Kelias į naująjį gyvenimą. I t. Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe. Los Angeles 1952.
Mokslinių veikalų, kaip šis prof. M. Biržiškos, pasirodymas yra retas reiškinys mūsų buity. Pirmiausia, mūsų mokslo atstovai, nors jų yra nemaža, dabartinėse sąlygose — neturi priemonių ir progos atsidėti mokslo darbui. Jie daugiausia priversti pelnytis ,sau duoną fiziniu darbu ir su mokslu ryšius kaip ir nutraukė. O jei kuris vargais negalais ir pajėgtų ką sukurti, tai sutiktų dideles kliūtis veikalui išspausdinti. Mat, mokslo veikalai perdaug skaitytojų neturi ir leidėjams neapsimoka jie leisti. Tad kokiam mokslo darbininkui ateis noras atsidėti kūrybai, jei jis neturi aiškios vilties galėsiąs savo kruopštaus darbo vaisiais pasidalyti su visuomene?
Šiose aplinkybėse itin vertintinas M. Biržiškos "Lietuvių tautos kelias" pasirodymas ir dėl retumo, vertas ypatingo dėmesio.

Iš knygos pavadinimo galima būtų spręsti, kad čia turime reikalo su istoriniu veikalu, kur dėstoma mūsų tautos gyvenimo kelias nuo seniausių laikų iki dabarties. Tačiau skaitydami pastebime, kad jame ne tiek dėstomas chronologine tvarka tautos nueitas kelias, kiek sistemingai vaizduojami įvairūs kultūrinio gyvenimo faktai. Tad iš dalies teisingai Dr. A. šešplauskis — Tyruolis Biržiškos knygą pavadino kultūros istorijos vardu. Iš tikrųjų, joje ant istorinio pagrindo profesorius vaizduoja tuos veiksnius, kur reiškėsi mūsų tautos dvasia. Tad joje kertasi istorinė ir sisteminė pusė, kaip, tariuos, iš smulkesnės veikalo ana-lyzės paaiškės.

Pirmoji veikalo dalis: "Savieji ir svetimieji, tarpusavio įtakos ir darbai", yra tipinga mūsų istoriniams veikalams (plg. pvz., A. Aleknos Istoriją) įžengiamoji dalis, kur išdėstoma lietuvių vieta kaimynų tarpe.
Kaip šiuo atveju yra įprasta, profesorius nupasakoja pirmiausia labai bendrais bruožais, kad krikščionys kaimynai nepažino lietuvių tautos ir todėl paniekinamai apie ją atsiliepdavo. Tačiau netrūko metraštininkų, kurie mokėjo lietuvius girti, net garbinti. Tarp tų dviejų kraštutinumų autoriaus patarimas — "Sveikai galvokime", atseit ragina ir nurodo daugelio mokslo atstovų pavyzdžiu pažinti tautą tokią, kiokia ji iš tikrųjų buvo.

Lietuvių ryšių su kaimynais dėstymas pradedamas nuo germanų, ypač kryžiuočių. Gaila, kad šiuo atveju, kur užsimenama apie vikingus, nepaliečiami naujausi archeologiniai tyrinėjimai, kurie išvilko į dienos šviesą nemaža medžiagos apie vikingų ryšius su aisčiais. Atsiminkime tik gausias iškasenas Viskiantuose, be to, švedo archeologo B. Nermano nor-manų liekanų tyrinėjimus Klaipėdos krašte, pagaliau archeologų atradimus Apuolės piliakalny. Iš panašios apžvalgos profesorius būtų galėjęs daryti tikresnes išvadas apie vikingų ryšius su lietuviais, nei abejotinos vertės vardų sugretinimais (5-6 p.).

Ilgametė kryžiuočių ir lietuvių dvikova jo trumpai apibūdinama jau įsigyvenusia prasme: "Kryžiuočiai ė-jo į prūsus ir lietuvių kraštus. .. ne tiek pagonių krikštyti ir priskirti krikščioniškam pasauliui. . . kiek jų žemių su žmonėmis ar be jų užvaldyti ir surišti su vokiškais kraštais". Tai itin moderniškas ir ne visai istoriškas, atseit neatitinkąs anų viduramžių laikų dvasios samprotavimas. Juk atsiminkime, kad kryžiuočių ordinas buvo karinė organizacija, gimusi kryžiaus karų metu, dargi karų su netikėliais aplinkoj. Tad jam pagonių krikštas ir jų nukariavimas buvo neatskiriami dalykai. Jis nebuvo taikos misijos organizacija, kaip sakysim, buvo beveik jo metu įsikūrę pranciškonai ir domininkonai. Kryžiuočiai stengėsi pirma lietuvius nukariauti ir tik paskui krikštyti ir tuo būdu įteisinti tai, kas jiems imperatorių ir popiežių duota. Kadangi lietuviai sugebėjo ginti savo laisvę ir atsispirti kryžiuočių   (ir Vakarų pasaulio) užmačiomis, tai jie ir išsilaikė ilgai pagonimis, nes dėl kryžiuočių priešinimori kiti misionieriai nė negalėjo bandyti lietuvių krikštyti. Kiek nukrypsta M. Biržiška nuo tieses, kai jis gretina du kryžiuočių istorikus, būtent A. Kotzebes ir J. Voigtą, sakydamas juos tinkamai įvertinus ordino žygius. Iš tikrųjų, tie abu istorikai buvo diametrališ-kai priešingi. Pirmasis buvo švietimo ideologijos atstovas ir todėl, iš neapykantos ordinui, smerkiamai jį atvaizdavo, štai kodėl jis patikęs ir mūsų Daukantui, kuris, rašydamas savo "Darbus" 1822 m., iš arti sekė juo. O tuo tarpu J. Voigtas jau buvo vokiško romantizmo paveiktas ir jis rašė ordino istoriją contra Kotze-bue, daugiau iškeldamas ordino nuopelnus. Tad profesoriaus duodama Benno Martingo citata Voigtui tikrai nepritinka.
Tolimesni poordininiai lietuvių — vokiečių santykiai kursoriškai atpasakoti, suminėjus prabėgomis daugybę vardų ir veikalų.

Kažkam profesorius trumpai pamini ir vokiečių — lenkų tarpusavius santykius, kur, atrodo, lyg perdeda visokeriopą vokiečių įtaką lenkams. Pagaliau lyg sušvelnindamas savo teigimus, jis pastebi, jog per vokiečius lenkai iš tikrųjų gavo bendrus viduramžių ir humanizmo kultūros pradus. Iš tikrųjų, vokiečiai — kaip ir kiekviena tauta — buvo anais laikais ne kokios savaimingos, bet bendros krikščioniškos kultūros nešėja vidurio Europos tautoms, taigi ir lenkams. Tad ką lenkai pasisavino iš vokiečių, buvo ne specifiškai vokiška, bet vakarietiška krikščioniška, šioji kultūra po krikšto daugiau per Lenkiją smelkėsi ir į Lietuvą. Teisingai M. Biržiška čia pat pastebi, kad josios sėmėsi lietuviai ne vien iš lenkų. Jie turėjo ryšių su Vakarų pasauliu ir jie sėmėsi, kas jiems pritiko.

Poskyris "Rytai ir Lietuva" skirtas iš tikrųjų Lietuvos ir Rusijos santykiams nagrinėti. Autorius čia visai teisingai iškelia faktą, kad Lietuva kultūriškai buvo suaugusi su Vakarais, ir rusiškieji Rytai jai liko svetimi. Iš čia lietuvių bodėjimasis jais naujaisiais laikais, neišskiriant nė šių dienų.
Poskyry "Gudai ir lietuviai" profesorius liečia grynai istorinę temą, būtent Lietuvos valstybės plėtimąsi į rytus ir josios .slavų kalbos pasisavinimą valstybiniams reikalams. Taikliai ir trumpai nupasakojama šios kalbos atsiradimas ir jos plitimas rytų slavų tarpe.

šia proga tinka priminti ir profesoriaus naujai nukaltą  rusenu terminą, kuriuo jis vadina Lietuvos D.
kunigaikštijos ribose gyvenusius slavus, atseit gudus ir ukrainiečius. To termino tinkamumu tenka abejoti jau dėl jo artumo su rusinu žodžiu, kuriuo vadinami Galicijos ukrainiečiai (arba iš viso ukrainiečiai). Tad ruseno terminas būtų lyg praplėtimas (tegul kiek ir iškreipto) ukrainiečių sinonimo gudams. Numanu, kad profesorius šį naujovišką terminą įvedė, vengdamas rusų žodžio Lietuvos D. Kunigaikštijos slavams žymėti, kaip, sekant maskvinės Rusijos istorikais, buvo daroma. Iš tikrųjų, Lietuvos D. K-jos slavai buvo gudai ir ukrainiečiaai (su maža rusų priemaiša) ; todėl ar negeriau būtų pasekti didžiuoju ukrainiečių istoriku M. Hruševskiu ir vadinti praeities Lietuvos slavus tais dviem vardais, nesudarant naujo termine.

Šiame poskyry profesorius užsimena ir dabartines gudų "pretenzijas" į buvusią Lietuvos D. K-ją, nebandydamas jų šiaip bei taip aiškinti bei atremti. Klausimas paliekamas, taip sakant, atviras.

Poskyris apie Amerikos lietuvius iškelia šio krašto tautiečių nuopelnus Lietuvai kuriantis ir yra gan bendro pobūdžio.
Tame pačiame skyriuj, kur dėstomi lietuvių ryšiai su kaimynais, kalbama ir apie tris tautybes, Lietuvoj gyvenusias, būtent lenkus, totorius (karaimus) ir žydus. Iš tikrųjų M. Biržiška kalba ne tiek apie pačius lenkus, kiek apie lietuvių lenkėjimą, ypač Vilniaus krašte. Totoriai bei karaimai, tiesa, trumpai, bet ryškiai pažymėti, suminint eilę žinomų lietuviškų šeimų, iš totorių kilusių.

Ilgiausiai M. Biržiška sustoja ties žydais, skirdamas jiems net trečią skyriaus dalį. Rodos, būtų geriau tikę kalbėti apie juos skyriuj, skirtame miestiečiams, nes žydai nuo seniausių laikų buvo perdėm miestiečiai ir šiųjų tarpe nemaža svėrė.

Palyginti plačiai, bet vis dėlto bendrais vaizdais dėstoma žydų istorija Lietuvoj, ypač naujaisiais laikais. Suminimi rašytojai ir lietuviškieji raštai, kalbantieji apie žydus. Dėstymas visai objektyvus. Itin plačiai rašoma apie baisią žydų tragediją vokiečių okupacijoj (1941 m.), žinoma, sunku kalbėti apie tai šiose aplinkybėse, kur trūksta parengiamųjų darbų ir šaltinių. Ir profesorius čia, rodos, bus vadovavęsis girdais, savo pastebėjimais bei informacijomis. Baigdamas jis visai teisingai pastebi, kad Sis dalykas laukia nuodugnaus ir bešališko nagrinėjimo, kuris tegali būti galimas tik laisvo gyvenimo sąlygose.
Skyrius baigiamas, iškeliant vakarietiškų pradmenų vyravimą, nors teigimas nėra pakankamai motyvuotas ir išryškintas.

Antrame skyriuj, kur kalbama apie tautą savyje, pirmiausia liečiamas vyraujantis bajorų luomas. M. Biržiška nekalba nei apie politinį, nei apie socialinį, nei pagaliau apie ekonominį bajorų vaidmenį. Jis, būdamas daugiau kultūros istorikas, sumini tik eilę bajoriškos kilmės žmonių, ką nors reiškusių Lietuvai, ypač jos kultūrai. Turėdamas galvoj artimus ryšius bajorų su bažnyčia, profesorius apžvelgia ir dvasiškijos rantykius su bajoriškomis tradicijomis. Nors, pasak jo, dvasiškijos luomas ir nebuvo grynai bajoriškas, nes jame visais laikais įsimaišydavo ir kaimiečių kilmės žmonių, tačiau jame vyravo bajoriški papročiai bei polinkiai.

Poskyris apie bajorus, nebajorus ir mokyklą yra ne kas kita, kaip trumpa mūsų mokyklų istorijos apžvalga. Pabrėžiama lenkiškas mokyklos pobūdis. Bet drauge pažymima, kad jos davusios lietuviams didelę eilę žmonių, jiems šį tą reiškusių. Skyrium paminimos parapijinės mokyklos, skiriamos daugiau kaimiečių vaikams. Pagaliau gražiai jis parodo, kaip bajoriškumas ir ne-bajeriškumas ilgainiui susiliejo ir davė jau, taip sakant, vienlyčius tautos šviesuolius, kurių visą virtinę jis čia pat sumini.

Po bajorų kalbama apie miestiečius bei miestus, pirmoj eilėj apie Vilnių ir Kauną. Iš pat pradžių pastebima, kad mūsų miestai buvo mišrūs, ir sumini įvairias tautybes, ypač Vilniaus mieste. Tenka kiek apgailestauti, kad skyrium neiškeliamas kiekvienos tautybės vaidmuo. Ypač, rodos, būtų pravertę pažymėti vokiečių veiklą Vilniuj ir Kaune. Atrodo, kad jau nuo Gedimino laikų jie ėmė kurtis Vilniuj ir Kęstučio metu dalyvavo sukilime prieš jį. Žinoma, kad vokiečių vilniečių atstovas Hene-ke buvo narys Jogailos pasiuntinybėj, vykstančioj į Lenkiją vedybų su Jadvyga reikalais. Pagaliau, daug čia pasako ir Vilniuj nuo senų laikų esanti Vokiečių gatvė. Taip pat ir Kaune jų reikšmė bus nemaža jau ryšium su 14 amž. pabaigoj įsikūrusia Hanza.

Kalbant apie miestus, būtų tikę paliesti cechai ir ypač Magdeburgo teisė, kuri Lietuvoj buvo paplitusi ir net 17 amž. buvo duodama. Bet M. Biržiška, būdamas literatūros istorikas, apsiribojo daugiau literatūriniais bei kultūriniais reiškiniais atskiruose miestuose ir kitų sričių beveik nelietė.

Dar naujas ir mūsų literatūroj, bs-rods, nebandytas užsimojimas apibūdinti atskirų Lietuvos sričių visuomenę, čia jis duoda puikias, gali sakyti, klasiškas žemaičių ir augštai-čių charakteristikas. Prašmatni žemaičių charakteristika labai vykusiai grindžiama istoriniais išvedžiojimais, jų vadovaujančiais asmenimis ir šiųjų kūryba. Lyg antipodus žemaičiams profesorius stato augštaičius. Vėl istorine apybraiža ir keliais žymiais vardais grindžiamas augštai-čių būdas. Aplamai, žemaičių ir aug-štaičių charakteristikos yra patrauklios vietos knygoj ir patartinos kiekvienam pasiskaityti. Jos tiesiog vertos būti įdėtos į mokyklų skaitymus jaunimui — bent kiek susipažinti su mūsų etnologija.

Poskyris apie sūduvius-užnemu-niečius yra daugiau trumpa istorinė to kampelio apžvalga. Ne visai atitinka istorinę tikrovę M. Biržiškos išvedžiojimas, kad užnemunę kolonizavo "daugiausia augštaičiai". Jis visai nepaiso žemaičių (istorinių) kolonizacijos iš šiaurinės Nemuno pusės (nuo Jurbarko ir Veliuonos). Juk žinoma, kad užnemunė iki pat Virbalio buvo daugiausia žemaičių kolonizuota, kaip rodo J. Totoraičio tyrinėjimai jo stambiame veikale. Juk dėl to Virbalio dekanatas ir priklausė žemaičių vyskupijai.

Baigdamas ilgą skyrių autorius dar užsimena apie dzūkus, mažalietuvius ir pagaliau Amerikos lietuvius.
Pačiam tautos kamienui, atseit kaimui, M. Biržiška pašvenčia ištisą ilgiausią trečią skyrių. Pažymėjęs, jog lietuviai daugiau nei kiti kaimynai, pvz., lenkai, vokiečiai, jungė kaimą su bendrąja tautos kultūra, jis pirmiausia apibūdina lietuviškąją katalikybę, šis apibūdinimas iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip labai trumpai nubrėžta Bažnyčios istorija, kur bandoma nurodyti specifiškai tautines žymes lietuviškoje katalikybėje. Kai profesorius vienoj vietoj užsimena apie mūsų kunigų kaimietišką kilmę ir iš to veda jos didesnį demokratiškumą, tai jis taria ir kaikuriuos bajorus, kaip Brastauską, Karpių ir kitus buvus taip pat demokratus. Iš tikrųjų, tariamas kai kurių bajorų demokratiškumas greičiau buvo vakarietiškos švietimo ideologijos ir ūkinės fiziokratizmo doktrinos įtaka. Kas per demokratizmas galėjo būti nors ir tokio Joniškėlio dvarininko Karpio, kuris atleido baudžiauninkus be žemės? Matyti, jo laisvės supratimas buvo grynai doktrinietiško pobūdžio ir su demokratiškumu nieko bendro neturįs, šios,' sakysim, atitrauktos laisvės idėjos šviesoj reikėtų vertinti ir Dionizo Poškos "Žemaičių ir Lietuvos mužiką".

Po katalikybės sekanti lietuvių žemdirbių bei jų būdo apybraiža yra lyg trumpa mūsų žemės ūkio istorija. Itin pabrėžiama lietuvio meilė žemei ir jo pasiaukojimas jai. Skyrium kiek plačiau nupasakojamas senų lietuvių polinkis gerti svaigalus. Deja, nenurodoma, iš kur tas polinkis mūsuose atsirado. Ar tik nebus jis dvarininkų iš savanaudiškumo (pelno godumo) baudžiauninkams įdiegtas ir iki paskutinių laikų išlikęs?

Iš ūkinės apybraižos M. Biržiška pereina į karinę, kai labai originališkai pavadintame poskyry: "Kariai nustoja savo vėliavos ir vėl ją atgauna", duoda trumpą mūsų tautiečių kovų apžvalgą. Reikia pripažinti, kad čia duotas trumpas kariškių ir kovų apibūdinimas yra daugiau publicistinio pobūdžio ir vietomis ne visai tikslus. Pvz., vargiai teisinga profesoriaus pastaba, kad pirmame Didžiajame kare vokiečiai buvo"lau-kiami išvaduotojais iš sunkaus maskolių jungo". Iš tikrųjų žmonės — gal propagandos paveikti — bijojo "germano" — ir daug jų patraukė į Rusijos gilumą.

Kalbėdamas vėl apie kaimui skiriamas mokyklas, M. Biržiška aptaria du dalykus: liaudžiai skiriamų raštų (daugiausia maldaknygių) platinimą ir pačių mokyklų augimą. Pabrėžiama lietuvių kaimiečių pagarba mokslui ir stengimasis šviestis, nors tam ir buvo didelės kliūtys. Ryšium su švietimu profesoriaus užmintas raganų persekiojimas 17-18 amž. iš tikrųjų buvo bendras visam Vakarų krikščioniškam pasauliui reiškinys ir neturėjęs nieko bendra su senoviškąja lietuvių tikyba.

Kalbėdamas apie kaimiečius M. Biržiška užsimena ir apie jų kalbą, kuri čia ne skyrium, bet ryšium su jų raštija (nuo Mažvydo katekizmo) budinama. Be to, bendrais bruožais šis tas pasakoma ir apie tautosaką.
Kažkam profesorius šiame skyriuje dėsto ir Donelaičio (autorius nuosekliai rašo Duonelaitis) kūrybą, matyti, norėdamas iškelti jos kaimietišką pobūdį, nors kaimiečiams ji iš tikrųjų nebuvo prieinama.
Po Donelaičio suminima eilė, tiesa, nežymių D. Lietuvos bažnytinių ir pasaulinių raštų autorių, kurių kūryba siejosi su kaimu. Taip pat paminima eilė dainų, kuries galėjo būti kaimiečių dainuojamos.

Poskyris apie kalbininkus, pašvęsta lietuvių kalbos tyrinėtojams ir jų raštams apžvelgti. Tarp kitų paminėtas labai žinomas pabaiskėnas prelatas Bauža buvo gimęs ne prie Baužių, bet prie Bagužiškių kaimo, rodos, prie jo esančiame Vaisgenių vienkiemy. Visai galima M. Biržiškos prielaida, kad jis lietuviškai va-dinęsis Bagužis (nors prof. P. Skardžius spėja jo pavardę buvus Bagu-žas). Šiaip mūsų žinomieji kalbininkai, neišskiriant nė Jablonskio, apibūdinami kažkodėl iš neigiamos pusės, nurodant jų nukrypimus nuo liaudies kalbos ir sauvališkai kuriant. Pabaręs kalbininkus, procesorius kelia aikštėn tarmes, pažymėdamas, kad jau Vytautas ( ?) jas skyręs. Pagaliau keliamas reikalas parodyti mūsų tautiečiams pačią kalbos dvasią, sukurti kalbos filosofijos veikalą, kaip kadaise R. Bytautas yra daręs. Itin įsidėmėtinas profesoriaus raginimas sukurti lietuviams moksleiviams tokius svetimų kalbų vadovėlius, kur savoji kalba būtų lyginama su svetimosiomis. Atseit, vadovėlis turėtų būti parašytas lietuviškai ir lietuviui mokiniui, nors ir skirtas svetimai kalbai mokytis.

Toliau sekantieji M. Biržiškos samprotavimai apie nulietu dėjimą ir su-lietuvėjimą priklauso daugiau publicistinei, o ne istorinei bei literatūrinei sričiai, ir todėl laikytina įtarpais veikale. Pabrėžtina vis dėlto viena pastaba: "Taigi — kraujo giminystė, bet dar labiau — bendras sugyvenimas, bendri reikalai paprastai čia nulemia sulietuvėjimą."
Poskyris apie dainas yra daugiau mūsų dainų rinkinio trumpa istorija, uažymint drauge ir dainų plitimo aplinkybes, čia visai teisingai pastebėta, kad mūsų daina plėtojosi ne nepriklausomai nuo svetimųjų įtakų, šia proga tenka padaryti pastabą dėl Strikauskio ir Guagninio, kurie laikomi skirtingais autoriais. Iš tikrųjų, Guagnini nebuvo joks autorius. Jis pavogė Strikauskio rankraštį ir jį išspausdino (Bazely)  savo vardu.
Pridurmu sekąs poskyris apie gaidas ir chorus yra priminimas kai kurių liaudies dainų kompozitorių ir paties dainavimo meno (chorų).

Itin patrauklus poskyris — sakmės, kur suregistruojami asmenys ir veikalai, liečiantieji tą literatūros rūš;, kurią mes vadiname padavimais. Taip pat suminimi autoriai ir veikalai, kur pasitaiko literatūriškai perdirbti padavimai.
Trumpai, nors ir nepilnai, suminimi ir keli pasakų rinkiniai.

Skyrium kalbama apie autoriaus vadinamą rmulkiosaką, atseit apie priežodžius, patarles bei mįsles, geriau pasakius, apie jų inventorizavimą įvairiuose rinkiniuose, čia itin pabrėžtina profesoriaus iškelta dar viena smulkiosakos rūšis, būtent — garsniai (profesoriui intuityviškai įkritęs terminas), atseit, žmonių, paukščių, gyvulių, darbo įrankių ir t. t. pamėgdžiojimas, šia proga itin pabrėžiamas Ažukalnio-Zagurskio "Vėver-sėlis" — įžymiausias šios rūšies.

Poskyry "Kaimo muzika" aptariami įvairūs mūsų tautos vartoti muzikos instrumentai, ypač kanklės. Pažymėtinas sugretinimas mūsų kanklių su kitų tautų muzikiniais padargais, neišskiriant nė šių dienų Kaukazo "kanklininko" Džambalu. šiuo sugretinimu profesorius, rodos, bus padaręs pirmą užuominą, kaip turėtų būti tiriama mūsų kanklių istorija. Autorius ypač iškelia vargonin-ky.stę ir vargoninkų reikšmę mūsų dainos ir muzikos menui.

Neapeinama nepaminėjus ir mūsų šokių bei jų priklausomybes nuo tolimesnių ir artimesnių kaimynų. Kokie šokiai yra tautiniai ir kokie iš svetur atėję, — ryškiai nenurodoma.
Ilgas skyrius baigiamas vaizdinio meno apibūdininmu. Pirmoj eilšj paminima skaptyba, smūtkeliai ir kryžiai. Pvz., pažymima, kad statulėlėse turime daugiausia jėzuitinių laikų mokinių kūrybos palikimą ir jose nėra nieko lietuviška. Daugiausia dėmesio kreipiama kryžiams, ir suminimi jų rinkiniai bei rinkėjai. Profesorius apgailestauja, kad iki šiol nesusirūpinta pakankamai antkapiais bei jų įrašais.

Lietuviškas statybos stilius, pasak profesoriaus, yra pastebimas tik kaimo statyboj. Jis ypač ryškus pagar-sėjusioj numoj, iš kurios išsivystęs lietuviškas namas. Tuo tarpu dvarų statyboj vyravusi svetimoji įtaka, žymi ypač jų rūmuose. Bažnyčių stilius buvęs perdėm importuotas, nes jas statė daugiausia svetimieji. Šia proga M. Biržiška ragina būsimus Lietuvos architektus jieškoti savaimingų tautinių architektūrinių formų ir jas taikyti.

Gan tiksliai, nors suglaustai, išdėstyta tapybos istorija nuo seniausių laikų iki dabarties. Kalbama daugiau apie portretinę tapybą, suminint jos atstovus, mokyklas ir kūrinius. Itin akcentuojami istoriniai siužetai.
Ryšium su tapybos menu liečiami ir meterų audiniai — juostos. Čia iškeliama aikštėn prieš kelias dešimtis metų Maž. Lietuvoj rasta juosta su įaustais dainos žodžiais.

Ilgas ckyrius baigiamas rūbų apžvalga, kur pirmoj eilėj aptariami moters tautiniai rūbai. Nors M. Biržiška ir neneigia svetimų įtakų šiems tautiniams rūbams, tačiau pataria juos puoselėti, kadangi jie esą giliai prigiję tautoj. Bet vyrams tautinių rūbų, be sermėgų, autorius nesuranda ir todėl pataria jas tausoti ir jomis remtis, sudarant tautinius rūbus vyrams. Jis nesikrato ir buvusių Lietuvoj rusiškų mokyklų uniformų ir net linkęs patarti naudotis, joms nustatant uniformas mūsų būsimoms mokykloms.

Pagaliau ketvirtame ir paskutiniame skyriuje, pavadintame: "Liaudis virsta tauta", trumpai apžvelgiama literatūros istorija priešaušriniais laikais. Tai autoriaus jau skersai ir išilgai išvagota dirva ir, ją dar kartą ardamas, atlieka tai perdėm prityrusio, su darbu susigyvenusio darbininko būdu. Tad šis skyrius ir išėjo geriausiai pasisekusia, sklandžiausiai parašyta knygos dalimi.

Apžvelgęs trumpai Lietuvos nuo-polį nuo D. Kunigaikštijos iki susitraukimo jos liaudies į parapijas ir užsidarymą šiose, M. Biržiška išdėsto žemaičių sąjūdį pirmoj 19 amžiaus pusėj, čia jis praleidžia pro skaitytojo akis ištisą galeriįą žemaičių autorių, šį bei tą sukūrusių. Kiek platesnis išeina antras poskyris, kur suminimi Lietuvos lenkiški autoriai, sukūrusieji kapitalinius veikalus iš garbingos Lietuvos praeities. Visur pabrėžiama šių lenkiškų poetų, literatų, istorikų lietuviškas romantizmas ir net atsiribojimas nuo lenkų. Vieni kiti autoriai, kaip, pvz. Bagu-žis, Krašiauskis ir kiti, kiek plačiau apibūdinami su kai kuriomis jų gyvenimo datomis. Šiame sąryšy kliudomas ir Vilniaus universitetas, nurodant jo profesorius, pirmoj eilėj istorikus, tyrusius Lietuvos praeitį.

Bene daugiausia dėmesio vertas bus poskyris apie Daugantą ir Valančių, nupasakojamas jų gyvenimas, darbai ir paliečiami kiek jų tarpusa-vūs santykiai. Tarp ko kita paminimas jų išsiskyrimas ir Valančiaus nesutikimas spausdinti Daukanto istorijos. Reikia pripažinti, kad mūsų literatūroj nėra pakankamai išaiškinta jų "susipykimo" priežastis. Tik J. Matusas, rašydamas apie Valančių ("Margutis", 1952 m. gruodžio m.) bene pirmas bus iškėlęs svarbiausią jų persiskyrimo priežastį, būtent, visai skirtingą Lietuvos praeities traktavimą. Iš tikrųjų, Valančius buvo istorikas realistas, kaip aiškėja iš jo "žemaičių vyskupystės". Jam istorija — tai blaivus, realus, paremtas tikriausiais šaltiniais praeities vaizdavimas, vaizdavimas be jokių įkaltinių minčių, be siekimo ką nors teigti, ką nors skaitytojui įrodyti, ko negalima tiesiog ar netiesiog iš šaltinių išvesti. Jam istorija buvo ne kas kita, kaip dėstymas praeities gyvenimo taip, kaip jis vyko. Tad Valančius turėjo puikią istorinės tikrovės nuovoką, buvo tikrai talentingas istorikas. Jam trūko pasiruošimo, tuometinio istorijos mokslo ir jo metodo pažinimo. Jeigu Valančiui būtų buvę lemta atsidėti vien istorinėms studijoms, jis būtų, be abejo, prilygęs tokiems savo bendralaikiams, kaip Leleveliui, Danilavičiui, Jaroševičiui ir kitiems. Neveltui Krokuvos mokslo akademija pripažino leistiną, jo lenkiškai išverstą "žemaičių vyskupystę" ir jai gan palankią prakalbą parašė žymusis lenkų istorikas Stanislovas Smolka.

Kas kita Daukantas. Jis rašė ne tiek protu, kiek vaizduote bei jausmais. Jo tikslas ne tiek atvaizduoti Lietuvos praeitis, kiek įdiegti skaitytojams josios meilę. Jis siekė ne mokslinio, bet didaktinio tikslo, kad ir prasilenkdamas vietomis su istorine tikrove. Jis neįnyksta į šaltinius — ko iš istoriko pirmiausia reikalaujama — ir jam svetima yra jų kritika. Jis rašo, tiesą pasakius, ne tiek pagal šaltinius, kiek pagal literatūrą, ir naudojasi ja pagal savo polinkius modifikuodamas, žodžiu, Daukantas istorikas buvo svajoklis, entuziastas, degęs tėvynės meile, bet jam trūko istorinės tikrovės nuovokos, štai šiuo atveju jis ir skyrėsi nuo Valančiaus. Prof. M. Biržiškos pakartotinai cituojama Valančiaus pastaba Daukantui dėl jo istorijos: "Ar tu girtas buvai, kai taip rašei?" — ryškiai apibūdina dviejų istorikų diametrališką priešingumą, šis priešingumas ir buvo greičiausia pagrindine jų persiskyrimo priežastis.

Baigdamas M. Biržiška trumpai aptaria 19 amžiaus pirmosios pusės mūsų kultūrininkų veiklą, kaip Ivinskio, Tatarės, Barono, Akelaičio ir kitų, susiedamas juos su visuomeninės buities pakitimu (baudžiavos panaikinimas). Reikšminga yra čia pravedama ir trejopa bajorų klasifikacija: rusiška, lenkiška ir lietuviška. Pabaigoj apžvelgiama rusifikacijos politika po lenkmečio, lietusi bažnyčias ir ypač mokyklas.

Sutraukiant čia duotą veikalo apžvalgą, galima būtų jį trumpai apibūdinti lituanistinės bio-bibliografijos vardu. Profesorius gan atidžiai registruoja jame asmenis ir jų veikalus, bet ką reiškusius mūsų kultūrai. Asmenų bei veikalų apžvalga atliekama pagal tam tikras temas, kurios sudaro veikalo skyrius. Iš čia vardų ir veikalų neretas pasikartojimas, nes asmenys gali būti susiję su keliomis apžvelgiamomis sritimis. M. Biržiškos veikalas — tai galerija didesnių ar mažesnių asmenybių, ką nors reiškusių mūsų tautos buičiai.

Reikia stebėtis, kad šios rūšies, sakysim, vardyninį veikalą profesorius galėjo parašyti labai neįprastose tremtiniško gyvenimo sąlygose. Bepigu jis būtų buvęs rašyti ramaus kabinetinio darbo aplinkoj, naudojantis bibliotekomis su sukauptais lituanistiniais veikalais. To M. Biržiška neturėjo. Jis, kaip iš prakalbos matyti, neturėjo nė pastovios buveinės jo rašymo metu ir buvo blaškomas iš vietos į vietą. Profesorius, dirbdamas šiose aplinkybėse, tegalėjo išdėstyti tiesiog savo galvojimus apie tautą, pasiremdamas vien atmintimi, ir iš jos imti vardus, veikalus ir faktus. Tik žmogus, visą gražų gyvenimą galvojęs, tyręs, skaitęs ir kūręs tautos kultūros klausimais, tegali turėti sukaupęs savyje tokį milžinišką lobį ir jį, jau būdamas tremtinys, vadinasi, iš tam tikros distancijos žvelgdamas į savo tautos nueitą kelią, galėjo patiekti lietuviui skaitytojui. Tad kalbamas veikalas yra betarpiškiausias autoriaus kūrinys, išreiškiąs tai, ką jis savyje nešioja. Tuo būdu profesorius labai gražiai galėtų prisitaikyti sau žinomą romėnų posakį: Omnia mea mecum porto.

O mums, apatridams, ypač sergantiems tėvynės ilgesio liga, šis veikalas gali būti gaivinančiu dvasiniu penu. Jis itin brangintinas todėl, kad šiose tremtiniško gyvenimo sąlygose labai retas — jei nesakyti vienintelis — kūrinys. Juk tik lietuviškoj aplinkoj žmogus dirbęs, gyvenęs ir pasenęs besirūpindamas lituanistika, galėjo tokį veikalą pagaminti. O tokių žmonių yra maža ir ateity jų nebebus. Tad profesorius M. Biržiška su savo veikalu mums yra paskutinis mohikanas. Branginkime jį ir skaitykime pakartotinai jo knygą. Tegul jis bus mums stalo knyga ir tremties lietuvio, bent inteligento, neaplenkiama.    J. Jakštas