SOLOVJOVO KELIAS Į VAKARUS Spausdinti
Parašė A. Maceina   

Nors VI. Solovjovas tiek savo min-ties platumu, tiek jos gilumu nėra mažesnis metafizikas, negu F. Dostojevskis, vis dėlto pastarasis pasidarė greičiau pasaulyje žinomas, negu jaunesnysis jo draugas. Literatūrinė forma, prieinama visiems, praskynė Dostojevskiui kelią į Vakarus jau tuo metu, kai Solovjovas čia tebuvo pažįstamas dar tik atskirų Bažnyčios vienybe susidomėjusių asmenų. Net būtų galima kalbėti apie tam tikrą Dostojevskio užgožėjimą vakarietiškojo žmogaus sąmonėje: Vakarai pradejo žiūrėti į Rusiją ir apskritai į Rytus tiktai pro Dostojevskio prizmę, nebepastebėdami arba per maža pastebėdami kitus rusų mąstytojus bei rašytojus. Nepertraukiama veikalų eilė, prasidėjusi G. Brandes "Dostojevskiu" (1889), eina ligi pat šių dienų (pls;. Zenta Maurina, F. M. Dostojevvskij, 1953). Šiuo atžvilgiu Solovjovas buvo toli atsilikęs. Jeigu R. Lauth savo veikale "Die Philosophie Dostojetvvskij.s' (Muenchen 1950) galėjo priskaityti per šimtą studijų tiktai vokiečių ir prancūzų kalbomis, skirtų Dostojevskiui, tai Solovjovas tegalėtų pasigirti tiktai jų keliolika.

Todėl reikia džiaugtis, kad pastaraisiais metais Solovjovas vis labiau randa pripažinimo Vakaruose ir vis sparčiau žengia į europinio žmogaus minties pasaulį, šio mąstytojo idšjos atneša Europai šviesiąją senosios Rusijos pusę; jos atskleidžia mums aną tikrai "šventąją Rusiją", kurioje sakralinis gyvenimo pradas buvo toks gilus ir toks visuotinis. Iš Dostojevskio veikalų prabyla žmogus painiąja, tamsiąja, nuodėmingąja savo egzistencijos puse; jis prabyla kaip sukilėlis prieš Viešpaties tvarką ir net prieš Jį patį; jis kuria gyvenimą, sudūžtantį savo neprasmingume. Užtat Solovjovas sklaido žmogų kaip Dievo bendradarbį kosminiame išsivystyme, kaip dalyvį istorinėje išganymo eigoje, kaip Viešpaties patikėtini amžiniesiems Jo planams vykdyti. Istori.'a Solovjovui yra vienas ištisas didžiulis religinis aktas, kurio metu žmogus taria   savo   laisvą   'fiat'.   Tiesa,   ir Solovjovas neslepia ancs gilios dramos, išaugančios iš žmonijos apsisprendimo ne tik už Kristų, bet ir už antikristą. Vis dėlto apskritai jo filosofija yra susitelkusi ne tik apie šią skurdžią žemiškąją egzistenciją, kiek apie dieviškai turtingą žmogiškąjį idealą, šiuo atžvilgiu Solovjovas ateina į Vakarus kaip didysis Dostojevskio papildas, kaip naujo vaizdo nešėjas paklydusiai Europai.
Malonu yra konstatuoti, kad So'ov-jovui kelią į Vakarus skynė ir tebe-skina lietuviai. Jau 1918-22 metais Šveicarijos Freiburge studijuojantieji lietuviai filosofai susitarę pasirinko eilę temų savo disertacijoms, kad sistemingai išdėstytų pagrindines Solovjovo idėjas, nes anuo metu Solovjovas Vakarams dar buvo visiškai nežinomas. K. Ambrozaitis rašė apie Solovjovo valstybės teoriją, L. Bistras — apie jo etiką, kun. Gronis — apie apologetiką, V. Mykolaitis — apie estetiką, St. Šalkauskis — apie metafiziką, Iz. Tamošaitis — apie pažinimo teoriją. Vėliau prie šių darbų prisijungė dar kun. Langė, parašęs disertaciją apie Solovjovo pedagogiką, ir kun. Sidaravičius — apie jo sociologiją, žinoma, visos šios studijos buvo mokyklinio pobūdžio, todėl platesnio atgarsio nesusilaukė. Vis dėlto bent siauresniam specialistų būreliui jos parodė, kad Rusijoje esama filosofo, kurio idėjos yra vertos gilaus dėmesio ir atidaus tyrinėjimo.

Lemiančios reikšmės Solovjovo keliui į Vakarus turėjo mūsų universiteto profesorius VI. Šilkarskis. Puikiai pažindamas tiek Solovjovo gyvenimą, tiek jo raštus, jis buvo tiesiog pašauktas šio mąstytojo idėjas perkelti į Vakarų sąmonę. Tai darė trejopu būdu: asmeninėmis paskaitomis, atskiromis studijomis ir Solovjovo raštų leidimu. Susipažinęs Vilniuje su jėzuitu Fr. Muckermannu, prof. V. Šilkarskis atkreipė šio mokyto vienuolio dėmesį į Solovjovą, kuris Muckerman-nui pasirodė tarsi naujų pasaulių at-skleidėjas. Muckermannas parašė gražią knygą apie Solovjovą. Ėalia M. d'Herbigny veikale "Un Newman russe, Wl. Soloviev" (Paris, 1911) ši Muckermanno knyga buvo viena iš pirmųjų šauklių, kviečiančių Vakarus susidomėti Solovjovo filosofija. Pats prof. V. Šilkarskis, dėstydamas Kaune universitete, parašė didžiulį veikalą, skirtą sistemingam Solovjovo pasaulėžiūros išdėstymui: "Solowjews Philosophie der All-Einheit" (Kaunas, 1932 m. vokiečių kalba). Atsidūręs tremtyje, prof. Šilkarskis tęsė toliau Solovjovo tyrinėjimą, skelbdamas jo išvadas straipsniais 1), studijomis 3) ir paskaitomis 3).

Paminklinis šios rūšies prof. V. šil-karskio darbas yra Solovjovo raštų leidimas vokiečių kalba. Jis yra suplanavęs aštuoniais tomais, turinčiais maždaug po 400 puslapių, paskelbti Vakarams visus svarbesniuosius Solovjovo veikalus, pradedant "Atitrauktųjų principų kritika" ir baigiant "Trimis pokalbiais". Prie šių aštuonių tomų prof. V. Šilkarskis jungia dar plačią Solovjovo biografiją. Tuo būdu Vakarai įgys neišsemiamą šaltinį Rytų idėjoms. — Vienas iš šio leidinio tomų — septintasis — jau yra išėjęs: Deutsche Gesamtcusgabe der Werke von Wladimir Solowjew. Band VII: Erkenntnislehre, Aesthetik, Ph'loso-phie der Liebe. Erich WEWEL Verlag, Freiburg i. Brsg., Weyerhoferstr. 2 4); 450 pusi., kaina 23,50 DM (arba apie 6 US dol.). Gražus šriftas, dailus popieris, skoningas įrišimas padaro ši tomą vertą pasigėrėti ne tik dvasia, bet ir akimi.

Jeigu neskaitysime pirmųjų trijų gnoseologinių straipsnių, kuriais Solovjovas mėgina pagristi naują pažinimo teoriją, išeidamas iš suabejojimo mąstančiojo subjekto buvimu, kurių tačiau jis neužbaigė, tai visas šis septintasis tomas susitelks aplinkui grožio ir meilės problemas. Jame randame puikias Solovjovo studijas apie grožį gamtoje, apie bendrąją meno prasmę, apie lytinės meilės prasmę, apie Platono gyvenimo dramą ir ištisą eilę smulkesnių straipsnių skirtų literatūros klausimams. Pažymėtina, kad šalia Tiučevo, Polonskio, Puškino ir Lermontovo poezijos sklaidos, randame ir Adomo Mickevičiaus asmens apibūdinimą. Mickevičius Solovjovui atrodo, kaip žmogus, kuris įkopė į gyvenimo augštybes ir todėl sugebėjo iš viršaus žiūrėti į žemiškojo buvimo dramą. "Iš tikro, jis tuvo didis žmogus ir galėjo iš viršaus žvelgti į gyvenimą, nes ir gyvenimas jį kėlė augštyn. Sunkūs bandymai jo sielos nenuslėgė ir nenusiaubė. Sudužus jo asmeninei laimei, jis nepasidarė nusivylęs mizantropas ir pesimistas; sudužus tautinei laimei, jis netapo abejingu kosmopolitu; kova už vidinį religinį įsitikinimą su viršiniu autoritetu nepavertė jo Bažnyčios priešu. Jis yra didis kaip tik tuo, kad, kopdamas vis naujais laiptais į dorines augštumas, į jas nešėsi su savimi ne išdidų bei tuščią neigimą, bet meilę tam, viršum ko jis iškilo" (431 p.).

Reikia tikėti:, kad Solovjovo raštai vokiečių kalba ras atgarsio ir mūsų tremties inteligentijoje, nes tremčiai reikalinga ne tik duona, bet gal dar labiau kūrybinė mintis, kurios Solov-jovas kaip tik teikia.

1) Plg. Solowjew u. Dostojewski ('Stimmen der Zeit', November 1947); Solowjews Stellung zur kath. Kirche ('Orientalia christiana periodica, 1950, Nr. 1-2); Der junge Solowjew ('Philosophisches Jahrbuch' 1950, Nr. 1); Der russische Newmann — Wl. Solowjew ('Die neue Ordnung', 1950 m. Nr. 2).
2 ) Plg. Solowjew und Dostojewskij, Bonn 1948; Das philosophische Werk von Wl. Solowjsw, Krailling vor Muenchen 1950; taip pat užbaigos žodžius L. Muellerio studijai 'So'ovjev und der Protestantismus' ir manajam 'Der Grossinquisitor'.
3) Plg. jo paskaitas Bonnoje, Torine, Matrey ir k.
4) Užsisakyti galima tiesiog iš leidėjo kaip tik šiuo adresu.
A. Maceina