KELIOS PASTABOS ILIUSTRACIJOS MENO KLAUSIMU Spausdinti
Parašė L. M.   
Klasiškas meno istorijoje menininko ir publikos konfliktas nuolatos grįžta ir įvairiomis formomis pasikartoja aktualioje kasdienybėje. Publika visais laikais norėjo ir dabar tebenori menininką suvaržyti savo skoniu bei estetiniu interesu. Publika visuomet reikalavo, kad meno kūrinys jai būtų be jokių pastangų suprantamas, nereikalautų nieko iš žiūrovo ir būtų nelyginant koks desertas po normalių pietų. Kartais neklaužadai dailininkui publika bandė taikyti net sankcijas, kišdamasi ir į grynai techninius dalykus ir, žinoma, niekad nepagalvodama, kad nevisuomet kaltas būna uždavinys, kad būna kartais kaltas  ir sprendėjo nepasiruošimas

Pereitame (5) Aidų Nr. skaitėme Jono Aisčio straipsnį (pastabas) "Apverstos iliustracijos proga", kuriame mūsų tik ką minėta, konfliktas dar kartą suaktualinamas. Jonas Aistis savo pastabose stovi publikos tribūnoje ir "vox populi" titulu dėsto savo samprotavimus dėl M. Katiliškio "Užuovėjos" iliustracijų, darytų R. Viesulo, ta proga padarydamas keletą ginčytinų pastabų iliustravimo klausimu apskritai. J. Aisčiui atrodo, kad R. Viesulo iliustracijos blogos. Tai yra skonio dalykas. Man atrodo, kod jos toli gražu nėra tokios blogos. Bet ne mano uždavinys čia įrodinėti jų gerumą. Tik pastebėsiu, kad Jono Aisčio argumentacija yra pernelyg populiari, anekdotinė. Apversto aug-štyn kojom paveikslo anekdotas tokiais atvejais buvo panaudotas šimtus kartų. Daugiau norėčiau paliesti tik bendresnio pobūdžio priekaištus ir teigimus iliustravimo meno klausimais.

Aistis rašo ". . . mūsų menininkai taip individualūs ir uždari, jog jie savo menu negali ir nenori kito ko reikšti, kaip tik savo individualybę". Keistas priekaištas. Dailininkas, mano supratimu, negali nebūti uždaras, ypač kuomet jam visi norėtų įrodinėti, ką ir kaip jis turėtų daryti. Pa-klausymas publikos kiekvienu atveju reikštų katastrofą. Praėjus ilgesniam laikui ir atsiradus laiko perspektyvai, toji pati publika, užmiršusi ankstyvesniuosius reikalavimus, šaltai ir dalykiškai pasakytų, kad tas ar kitas dailininkas būtų daug daugiau pasiekęs, jei nebūtų pataikavęs publikai. ..

Kalbėdamas apie iliustracijos tikslą, Aistis toliau rašo: "Iliustracija turi du tikslu: gražinti knygą ir aiškinti tekstą. Norėtume paklausti pačių iliustratorių, kiek mes turime jų paruoštų knygų, kuriose iliustracijas būtų pasiekusios šiuos du iliustracijos tikslus arba bent kuriose jaustųsi dailininko pastanga juos atsiekti".

Pirmiausia dėl iliustracijos tikslo nusakymo. Jonas Aistis teigia kategoriškai ir paskui tuojau pat klausia, ar bent kas yra davęs iliustracijos pavyzdžių, atitinkančių jo apibrėžimą. Pirmiausia, šitokio nusakymo nenorėčiau laikyti dogma ir dargi laikyčiau netiksliu. Iliustratoriaus (menininko) akimis žiūrint, iliustracija pirmiausia yra meno kūrinys ir iš esmės absoliučiai neturi tikslo aiškinti tekstą. Iš šio formulavimo suprastina, kad Aistis norėtų realistines — akademinės iliustracijos, kuri, šių dienų akimis žiūrint, vargiai beįmanoma. Sprendimas šiuo klausimu priklauso išimtinai epochai. Todėl ir iš R. Viesulo reikalauti realistinės iliustracijos, aiškinančios tekstą, knygų personažus vaizduojančiomis su autoriaus nurodytomis smulkmenomis, būtų tas pats, kaip iš H. Matisss reikalauti S. Dorė stiliaus darbų, šiuo atveju publika stovi 19 a. vidury, gi Viesulas — XX amžiaus antrojoje pusėje.

Tiesa, kad iliustracijos puošia knygą, bet vėlgi tas puošimas neturi anos vulgarios, grynai pritaikomos prasmės. Pirmiausia jos egzistuoja kaip meno kūriniai. Negalima, pavyzdžiui, sakyti, kad meno kūriniai puošia meno galeriją.

Savo pastabų pabaigoje J. Aistis siūlo grafikams - iliustratoriams domėtis ne tik tuo popierių, kuriame daromi originalai, bet ir tuo, kuriame tie originalai bus atspausdinti. Galiu pasakyti tiek, kad iliustratoriai visa tai tikrai atsimena ir žino nuo pat prmųjų meno mokyklos kursų. Tik leidėjai nevisuomet. Ir R. Viesulo atveju, jeigu iliustracijos nevisai tobulai atspaustos, dailininko kaltė labai abejotina.
L. M.