EILĖRAŠČIAI |
Parašė ALGIMANTAS PAGĖGIS |
ATSISPINDĖJIMAS Save mąstydamas svajojau ir upes veidrody žiūrėjau į save. (Prie upių visi valkatos prastovi, norėję būti žemėm ar srove). Galbūt, gerai, kad atėjau be irklo ir noro pasisemti kibirą vandens, žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą staigios pakrantės šipuliais. Galbūt, gerai, kad aš tiktai žiūrėjau, kaip upė savo vandenį irklavo ir upės srovėje atsispindėjo šviesa ant kranto stovinčio miestelio. Galbūt, gerai, nes niekas nepasėmė kibirais upės vandenio su miesto žiburiais. ŽEMES ATSIŽADĖJIMAS Kada sudegs diena ir žingsnis daugiau nebegalės lėtėti, žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio išsižadėsiu. Ir kai mirtis atėjusi manęs paimti su sopuliu į mano kraują įtekės žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis buvo dalim lėtėjančios širdies, nupuolusios į plačią, didelę ir sopulingą žemę, kuri mane maitino duona ir skausmu, kad nusižeminęs praeičiau nederlingu žemės arimu, kad atkartočiau pačią sopulingą žemę, kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį, kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią neščiau žemės sopulį. |