EILĖRAŠČIAI Spausdinti
Parašė ALGIMANTAS PAGĖGIS   
ATSISPINDĖJIMAS

Save mąstydamas svajojau
ir upes veidrody žiūrėjau į save.
(Prie upių visi valkatos prastovi, norėję būti žemėm ar srove).

Galbūt, gerai, kad atėjau be irklo
ir noro pasisemti kibirą vandens,
žiūrėjau aš į savo veidą pridengtą
staigios pakrantės šipuliais.

Galbūt, gerai, kad aš tiktai žiūrėjau,
kaip upė savo vandenį irklavo
ir upės srovėje atsispindėjo

šviesa ant kranto stovinčio miestelio.
Galbūt, gerai, nes niekas nepasėmė kibirais
upės vandenio su miesto žiburiais.


ŽEMES ATSIŽADĖJIMAS

Kada sudegs diena ir žingsnis
daugiau nebegalės lėtėti,
žinau, kad aš kiekvieno savo žodžio
išsižadėsiu.

Ir kai mirtis atėjusi manęs paimti
su sopuliu į mano kraują įtekės
žinosiu, kad kiekvienas mano žingsnis
buvo dalim lėtėjančios širdies,

nupuolusios į plačią, didelę ir sopulingą žemę,
kuri mane maitino duona ir skausmu,
kad nusižeminęs praeičiau
nederlingu žemės arimu,

kad atkartočiau pačią sopulingą žemę,
kiekvieną žingsnį ir kiekvieną žodį,
kad artėdamas į mirtį ramią ar neramią
neščiau žemės sopulį.