JONO DUNS SKOTO VEIKALŲ KRITIŠKĄ LAIDĄ SUTINKANT Spausdinti
Parašė Tėv. B. Grauslys, O.F.M.   


Jonas   D u n s   S c o t a s, žymus vidurinių amžių teologas, dėl savo   didelio   įžvalgumo   vadinamas "subtiliuoju daktaru".

Patobulėjus kritiškam teksto metodui ir išleidus daugybę garsiųjų viduramžių mokslininkų veikalų, buvo galvota paruošti spaudai ir Skoto veikalų kritišką laidą. Tuo tikslu jau 1927 metais buvo sudaryta ypatinga komisija, kuri dešimties metų bėgyje peržiūrėjo Europos didžiąsias bibliotekas, nufotografavo užsilikusius iš viduramžių Skoto veikalų rankraščius ir paruošė kelią naujai laidai. 1938 m. Skoto veikeilų leidimo komisija, susidedanti iš 12 narių su T. K. Balič priešakyje, pradėjo tiesioginį darbą. Po kruopštaus dvylikos metų triūso šventųjų Metų proga pasirodė spaudoje pirmieji du Skoto veikalų tomai, apima prologą ir dvi pirmąsias Ordi-nacijos  distinkcijas.
šia proga norime patiekti keletą žinių apie senąsias pagrindinio Skoto veikalo laidas, jo likimą rankraščių tradicijoje ir apie kritiškosios laidos tikslą bei metodą.

Vos išradus spaudą, tuoj buvo pradėta leisti ir Skoto pagrindiniai veikalai. 1472 m. išėjo dvi pirmosios Sentencijų knygos, paruoštos Vandelinio ir Trombettos. Sekančiais metais pasirodė ir trečioji. Tos laidos tačiau buvo labai netobulos. Leidėjai nesulygino įvairių skirtingų rankraščių. Jie tik perspausdino vieną kurį, pripuolamai atrastą. Be to, jie nekreipė dėmesio į rankraščio laukuose pažymėtas pastabas ir tekste įterptus priedus (additiones), neturinčius sąryšio su kontekstu. Kai kuriuos priedus jie visai išmetė, kitus nukėlė į knygos galą. Panašiu metodu sekė ir Tomas Penketh, 1477 m. išleidęs visas keturias Skoto Sentencijų knygas. Ne kitaip pasielgė ir Gratianas iš Briksijoa 1490 m. bei P. Bagnacavallo 1497 m., išleidę tas pačias knygas.

Toks sauvališkas elgesys su pagrindiniu Skoto veikalu nepatiko patiems skotistams. Dėl to garsusis ano laiko skotistas T. Mauricius iš Porto 150S m. ėmėsi atitaisymo darbo. Tikrumoje jis tik perspausdino vieną, jo nuomone, geresnių Skoto Sentencijų tekstų, pridedamas laukuose rastas pastabas ir priedus tekste. Jo metodu sekė A. de Fantis, davęs 1520 m. naują Skoto Sentencijų laidą. Bet ir šies laidos pasirodė netinkamos: grubus ir neapdirbtas tekstas, įterpti priedai, neturi sąryšio su kontekstu, ne visiems suprantamos pastabos laukuose darė tekstą susipainiojusį ir sunkiai prieinamą skaitytojui. Tad nestebėtina, kad D. Giner 1603 m. paruošė naują Sentencijų laidą. Jis išlygino savo nuožiūra teksto neaiškumus, išmetė tai, kas jam atrodė nereikalinga, padare tekstą aiškų ir prieinamą publikai. Dar sauvališkiau pasielgė Cavellus, davęs kritišką Skoto Sentencijų laidą. Tekstas, tiesa, bet labai nutolęs nuo originalo.

Tokiame stovyje buvo pagrindinis Skoto veikalas — Sentencijų knygos iki 1639 metų, kada L. Waddingas išleido visus jo veikalus. Iki Waddin-go laikų buvo įsivyravusi nuomone, kad Skotas aiškinęs Petro Lombardo Sentencijas Paryžiaus ir Oksfordo universitetuose. Waddingas iš to padarė išvadą, kad Skotas paraše tik du komentarus į P. Lombardo Sentencijų knygas. Vieną jų jis pavadino "Opus Oxoniense", kitą gi — "Re-portatio Parisiensis". šiam paskutiniam jis davė Reportatos vardą, nes nesuprato žodžio "reportatio" prasmes viduramžių rankraščių terminologijoje. Jo nuomone, Skotas pakartojo arba pertvarkė Paryžiaus komentaruose tai, ką buvo parašęs Oksfordo komentaruose. Benagrinėdamas įvairius viduramžių rankraščius, kuriuose buvo nurašytos Skoto Reportatos, Waddingas pastebėjo labai didelį skirtumą tarp jų. Nesigilindamas į skirtingumo priežastis, jis pasirinko savo nuožiūra tik vieną jų, kitas gi atmetė kaip neautentiškas, šių dienų išorines teksto kritikos pagalba prieita aiškios išvados, kad 'reportatio" viduramžių terminologijoje reiškia studentų užrašus, darytus paskaitų metu. Taigi, "Reportatio Parisiensis", kurią išleido Waddingas, nėra paties Skoto parašytas veikalas, bet paprasčiausi studentų užrašai. Dėl to teks didelis jų įvairumas ir skirtingumas. Kai kurias jų pats Skotas yra pataisęs, kitos gi nebuvo jo patikrintos. Jos pasiliko labai netikslios ir neretai net klaidingos.

Ne tik Reportatos sąvokoje ir jos prasmėje Skoto veikaluose Waddingas padarė esminę klaidą, bet ir apie "Opus Oxoniense", arba Oksforde parašytuose komentaruose. Bevartant įvairius viduramžių rankraščius, jis užtiko nemaža pastabų laukuose, kurios nurodo į Skoto "Ordinaciją". Nesuprasdamas to termino prasmės, Waddingas jį laikė sinonimu Oksfordo komentarams. Jo nuomone, Skotas paliko nebaigtas pirmą ir ketvirtą Sentencijų knygas, kurias sutvarkė jo mokiniai, papildydami trūkumus Oxoniensi et Parisiensi ordinatum ištraukomis. Dėl to "Ordinatio", sako Waddingas. "quia ex utraque Lectura Oxoniensi et Parisiensi ordinatum si-ve compactum". Tuo tarpu šiandie patobulinta teksto kritika teigia, kad "Ordinatio" reiškia pagrindinį Skoto veikalą, parašytą savo privačiam vartojimui iš Paryžiuje ir Oksforde laikytų  paskaitų  Užrašų.

Waddingo pasirinktas kritiškas metodas mažai skyrėsi nuo pirmykščių Skoto raštų laidų. Tiesa, jis bandė palyginti senąsias laidas su keliais Vatikano bibliotekoje rastais kodeksais, bet tai darė labai prabėgomis.

Jis nesuprato ir neįvertino rankraščiuose rastų pastabų, kurios kalba apie Skoto originalą, jo knygą, užrašus, priedus, pataisymus originale ir t. t. Waddingas išleido Skoto veikalus atbaigtus ir jo mokinių pataisytus, bet ne tokius, kokie jie išėjo iš Subtiliojo Daktaro rankų. Jo nuomonė apie Skoto veikalus buvo tapusi tradicinė, o jo išleista Subtiliojo Daktaro raštų laida buvo vienintelis skotistų šaltints per ištisus tris šimtmečius.

Tik šio šimtmečio pradžioje, išradus išorinės teksto kritikos metodą, pasirodė Waddingo nuomonės klaidingumas. Nufotografavus visus viduramžių rankraščius, kurie suima Skoto veikalus ir palyginus juos bei išstudijavus, buvo prieita galutinio sprendimo apie jo veikalų autentiškumą ir teksto originalumą.

Pagrindinis Skoto veikalas yra komentarai į Petro Lombardo Sentencijų knygas, jie pasiekė mus įvairiomis formomis Pirmoji, labai primityvi forma yra paties Skoto paskaitų užrašai, kurias laike Paryžiaus ir Oksfordo universitetuose. Rankraščių tradicija juos vadina "Lectura prima" ir "Lectura secunda". Jie iki šiol tebėra  viduramžių  rankraščiuose.

šiais užrašais naudojosi Skotas, diktuodamas savo asmeniniam sekretoriui naujus komentarus, kuriuos pavadino "Ordinatio" vardu. Kadangi pirmykštė Ordinacijos forma buvo skirta privačiam autoriaus vartojimui, ji buvo netobula ir pilna trūkumų. Joje atrandame ištisus klausimus, perrašytus iš vienų ar antrų užrašų, sutrumpintus ar išplėstus. Kartais autorius, nenorėdamas pažodžiui diktuoti kurio nors argumento, liepė sekretoriui padėti pastabą laukuose: apie tai jieškok užrašuose. Neretai ten užtinkame ir naujų argumentų. Netrūksta Ordinacijoje net tuščių vietų, kurias paliko pats Skotas, neturėdamas tuo metu gerai suformuluoto argumento. Jis tikėjosi vėliau ten sugrįžti ir papildyti. Taip suredaguota Ordinaciją Skotas savo ranka taisė ir tobulino. Kai kuriuos klausimus jis išbraukė, pataisė, papildė naujais argumentais, naujomis pastabomis laukuose. Nelaukta mirtis nutraukė jo darbą. Skoto Ordinaciją liko nebaigta ir neišleista viešam vartojimui.

Tuoj po Subtiliojo Daktaro mirties vienas jo mokinių, greičiausiai W. Alnwik, tęsė mokytojo pradėtą darbą. Jis užpildė tuščias Ordinacijos vietas turimais autoriaus raštais, perkėlė laukuose paliktus argumentus į tekstą ir, kiek galima geriau sutvarkęs patį tekstą, išleido jį publikai.

Ne visi tačiau buvo patenkinti tokiu Ordinacijos suredagavimu. Ji buvo perdaug artima pačiam originalui. Skaitytojai gi norėjo patogaus ir lengvai prieinamo teksto. Dėl to kiti redaktoriai ėmė jį tobulinti ir taisyti. Nėra tačiau ko stebėtis, kad taip sauvališkai buvo pasielgta su Skoto veikalais. Panašaus likimo susilaukė visi senovės ir viduramžių rastai. Pats Ovidijus prisipažįsta, kad jo Metamorphoseon "adhuc cres-cens et rude carmen, incorrectum populi pervenit in ora". Tai atsitiko todėl, kad jo mokiniai pavogė dar neatbaigtą poemą ir sauvališkai pataisę išleido viešumon. Panašiai buvo pasielgta su šv. Anselmo "Cur Deus hemo" veikalu ir kitų skolastikų raštais. Tais amžiais nebuvo atsižvelgiama į autoriaus teises. Viduramžių mokslininkai naudojosi ana didžiąja laisve, kurią išreiškia vienas Vatikano bibliotekoje rastos Skoto Ordinacijos redaktorius: "Jei pastebėsi ką nors apleista ar nenaudinga, pataisyk. Pataisa bus naudinga ateinančioms kartoms", šis redaktorius, kaip ir daugelis kitų, neatsižvelgė į tai, ką Skotas parašė savo originale, bet ką jame atrado sau naudinga. Dėl tn pataisė jo tekstą, išlygino visus nesklandumus, įterpdamas jame naujų žodžių, suskaldymas sakinius, — trumpai, padarė Skoto tekstą naudingą. Kiti ėjo dar toliau: apleido net pastabas, paties autoriaus padėtas laukuose, ir paruošė skaitytojams lengvą ir švarų Skoto Ordinacijos tekstą.

Ne visus tačiau patenkino tokia Skoto Ordinacijos laida. Jau pirmaisiais dešmtmečiais po Subtiliojo Daktaro mirties (1308) kilo ginčų tarp jo pasekėjų ir prieštarautojų apie kai kurių mokytojo minčių autentiškumą. Joms įrodyti ne vienas nusigręžė nuo viešumai išleistų Skoto veikalų, kreipdamiesi į patį originalą. Tai davė progos objektyvios tiesos jieškote-jams patikrinti išleistus Skoto veikalus su jo orginalu.

Asyžiaus miesto bibliotekoje atrastas rankraštis liudija, kad jo redaktorius turėjo prieš akis paties Skoto rašytą Ordinaciją. Tai vienas iš charakteringiausių viduramžių teksto kritikos pavyzdžių. Sekdamas savo laiko dvasia, redaktorius nedėjo pagrindu paties Skoto originalo, bet vieną jau suredaguotų laidų, artimiausių pirmajai laidai, šią laidą jis palygino su Skoto originalu ir kitomis, dar labiau nutolusiomis nuo originalo laidomis. Teksto laukuose Asyžiaus kodekso autorius padėjo kritiškas pastabas, iš kurių galima susidaryti pilną vaizdą apie patį Ordinacijos originalą. Ten kiekvienas teksto sakinys kritiškai vertinamas, laukuose padėtomis pastabomis: to nėra Skoto knygoje, tai Skotas išbraukė savo knygoje, čia Skotas pataisė, tai Skotas parašė laukuose, tai Skotas pridėjo savo ranka, Skoto knygoje taip yra ir t. t. Nors Asyžiaus kodeksas buvo didelis įnašas į Skcto Ordinacijos atstatymą, tačiau nebuvo lemiamas. Laukuose padėtos pastabos, nurodančios santykį su originalu, ne visų buvo suprastos ir įvertintos. Ne vienam sekančių redaktorių jos davė progos naujoms klaidoms. Taip tad, juo labiau dauginosi ranka rašytos Skoto Ordinacijos laidos, tuo jos tekstas labiau tolo nuo originalo.

Kritiškos laidos tikslas yra išleisti Skoto veikalus tokius, kokie jie išėjo iš paties autoriaus rankų. Nesvarbu, kad jie atrodys pilni trūkumų ir netobulumų. Nesvarbu net, ar juose užtiksime klaidų ir, šių dienų akimis žiūrint, net erezijų. Teksto kritika nejieško autoriuje objektyvios tiesos, bet istorinės. Leidėjai seka principu, kad tiesa Bažnyčioje vystosi ir auga, jos paveldėtojams įsigyvenant į apreiškimą. Teigti, kad kuris Bažnyčios Daktaras pasiekė absoliučios tiesos, yra paneigti Šventosios Dvasios veikimą joje. Kiekvienas autorius turi būti vertinamas savo laiko dvasioje, kiek jis pajėgė įsigyventi į ją ir peržengti savo laiko dvasią.

Naujoji laida nori padaryti Skotą prieinamą visiems, kad nesikartotų prielaidinio sprendimo klaidos, esą, Skoto veikalų vienintelis tikslas buvęs sugriauti šv. Tomą Akvinietį. Dėl to nereikią skaityti Skoto. Pasižiūrėjus į Akvinietį, esą galima atspėti jo nuomonę. Tokių klaidų pilni šių dienų teologijos ir filosofijos vadovėliai. Tuo tarpu Skotas yra suvedęs į mokslinę sintezę šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasią ir atbaigęs pranciškoniškąją mokyklą. Tiesa, kad Skotas yra aštrus kritikas. Be kritikos jis nebūtų pajėgęs sukurti taip nuostabiom mokslinės sintezės. Jo kritika tačiau nesiekia tik vieno autoriaus. Naujoji laida parodo kaip Skotas vien pirmojoje Ordinacijos knygoje aštriai kritikuoja net 30 savo laiko autorių.

Šiam tikslui pasiekti Skoto veikalų leidėjai yra išdirbę savo metodą, patobulindami Lachmanno ir Dom Quintain išorinės teksto kritikos metodus. Nesurasdami Skoto rankraščio, turėjo jie pasitenkinti visu šimtu viduramžių ranka rašytų Ordinacijos laidų, kurios viena nuo kitos labai skiriasi. Pirmiausia leidėjai suskirstė visus rankraščius į šeimas, surasdami jų prototipus, o iš jų — artimiausio originalui. Kadangi Skoto rankraštis yra pražuvęs, jo vietą atstoja visi tie rankraščiai, kurie savo pastabomis nurodo į jį. Tokių Ordinacijos rankraščių leidėjai yra suradę virš 30. Sulyginus visas jų pastabas ir išstudijavus kiekvieną jų, lengva nustatyti, kuris artimiausias originalui. Tai pirmos klasės rankraščiai.

Sąryšyje su pirmos klasės prototipu buvo surastas ir trečios klasės rankraščių prototipas. Šie rankraščiai, kurių leidėjai panaudoja virš 20, visai nekreipė dėmesio į Skoto pastabas, apdirbdami tekstą savo nuožiūra skaitytojų patogumui. Kelio vidurį ėmė antrosios klasės rankraščiai. Juose sutinkame Skcto pa-dėtar pastabas, tekstą gi randame savaip pertvarkytą. Suradus prototipus, buvo lengva leidėjams susekti Kitų rankraščių klaidas ir jų priežastis. Iš visų prototipų pirmoje vietoje stovi Asyžiaus kodeksas. Leidėjai jį deda naujosios laidos pagrindu, ypatingai atstatant tas vietas, kurios buvo pažymėtos Skoto originalo laukuose. Ne visuomet juo sekama, atstatant tekstą. Yra kodeksų, kurie turi patikimesnį tekstą. Iš viso, leidėjai seka Griesbacho taisykle, pagal kurią nė vienu viduramžių rankraščiu negalima pasitikėti, kol išoriniai argumentai paliudija jį esant patikimą.

Iš čia suprantamas darbo sunkumas. Leidėjai turėjo išstudijuoti kiekvieną teksto žodį pusantro šimtmečio rankraščių tradicijoje, kad prieitų išvados jį išėjus iš Skoto rankų. Naujasis tekstas, jų įsitikinimu, labai mažu nuošimčiu skiriasi nuo Skoto originalo. Ir suradus paties Subtiliojo Daktaro rankraštį, nereikėtu padaryti esminių pakeitimų.
Tėv. B. Grauslys, O.F.M.