Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kad tu, gude, nesulauktum PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Žlt.   
Duodame "Kelionės Petaburkan" ištraukų, nors pažįstamų jau iš mokyklos suolo, viešai protestuodami prieš šio kūrinio "represavimą" (sovietiniu terminu tariant) pernai Vilniuje išleistuose Antano Baranausko raštuose. Pirmajame tome (486 psl.) pateikiama A. Baranausko poetinė kūryba: ne tik lietuviškoji, bet ir lenkiškoji (su proziniu vertimu į lietuvių kalbą); ne tik meniškai vertingieji dalykai, bet ir įvairūs proginiai eilėraščiai. Antrajame tome (570 psl.) pateikiamas poeto jaunystės dienoraštis ir nemažas pluoštas jo laiškų.

Tai reikšmingas darbas, kuriuo reikėtų tik džiaugtis. Deja, negalime tik džiaugtis, kai 1056 puslapių leidinyje nebuvo rasta vietos 22 puslapiams, kurių būtų reikėję "Kelionei Petaburkan" (14 eilėraščių ciklas, apie 700 eilučių).

Ne vieta taupyta, o nuspręsta į A. Baranausko raštus neįtraukti to kūrinio, kuriame yra tokie eilėraščiai, kaip "Sudiev, Lietuva" ar "Nu, Lietuva, nu Dauguva", kurie ir nuo paties poeto neatsiejami, ir seniai įaugę į tautą.

Negalime tokiu sprendimu nesipiktinti ir prieš jį neprotestuoti, nes tai yra brutalus mokslinio darbo, šiaip sąžiningai ir kruopščiai atlikto, sužalojimas.

Kokiu motyvu apsispręsta šitaip nedorai pasielgti? Pratarmėj taip į šį klausimą atsakoma: "Iš poetinių kūrinių nespausdinamas eilėraščių ciklas 'Kelionė Petaburkan', kuriame vyrauja mūsų skaitytojams svetima ideologija".

Šis atsakymas verčia piktintis dvejopu melu. Pirma, neteisu dengtis "skaitytojais", kai sprendimas ne jų padarytas. Norint patirti skaitytojų nuomonę, būtų reikėję parizikuoti dar 22 puslapių pridėjimu: ar nebūtų tie patys raštai buvę dar greičiau iš knygynų išgraibstyti. Antra, neteisu dengtis ir "ideologija". Tokia pat "ideologija" atsispindi visuose A. Baranausko raštuose. Bijantis "svetimos ideologijos", reikėtų panašiai represuoti visą "ikitarybinę" (sovietiniu terminu vėl pasinaudojant) lietuvių literatūrą. Duotosios A. Baranausko religinės giesmės ("Sveika Marija, dangaus lelija", "Piemenėliams vargdienėliams", "Linksma diena mums prašvito" ir kt.), be abejo, yra svetimos komunistų prievarta diegiamam ateizmui. Bet jos vis vien pateikiamos.

"Kelionė Petaburkan" buvo pasmerkta visų pirma ne dėl ideologinio svetimumo, o kaip tik dėl jos savumo lietuvių tautai. Šiame gi eilėraščių cikle yra ir "Nu, Lietuva, nu, Dauguva", kurią Vaižgantas savo "Pragiedruliuose" buvo pavadinęs "lietuvių marseliete", keturias dešimtis metų žadinusia Lietuvą "nepasiduoti fizinei pajėgai". Vaižganto žodžiais, autorius "pats ne-sižinojo, kiek dvasios stiprybės bus lietuviams įpylęs ta viena savo giesme" (1969 metų leidimo 315-316 psl.). Ir V. Mykolaitis - Putinas savo "Naujojoj lietuvių literatūroj" kartojo "maištingosios 'marselietės' " apibūdinimą šiam A. Baranausko kūriniui, šaukiusiam nepasiduoti "žieminio gudo" valiai (1936, p. 10). Net vadinamoji akademinė K. Korsako redaguotoji "Lietuvių literatūros istorija" nenutylėjo šio eilėraščio, kuris "išreiškė nusistatymą prieš Lietuvoje varomą carizmo politiką", "engiamąją carizmo politiką", "kolonijinę bei rusifikacinę carizmo politiką". Tik drauge ši sovietinė mūsų literatūros istorija apkaltina Baranauską, kad. "griežtai smerkdamas engiamąją carizmo politiką ir pranašaudamas lietuvių tautai galutinę pergalę", jis "skleidė šovinistinę neapykantą visai rusų tautai, neskirdamas jos nuo carizmo" (I t., 1957, p. 564).

Sovietinis apkaltinimas atspindėjo ne pačių lietuvių, o rusiškojo okupanto žvilgį. Tie "drąsūs carinės priespaudos sąlygomis žodžiai, jaudinę skaitytojus savo pilietiniu sąmoningumu" ir karštai skelbę galą "cariniam despotizmui ir priespaudai", buvo ne kokio šovinizmo skelbimas, o tik "audringas elementarių nacionalinių teisių gynimas". Nors "niekas ligi Baranausko lietuvių poezijoje" nebuvo taip prabilęs, jo " 'Nu Lietuva, nu, Dauguva' posmų, tiesiogiai nukreiptų prieš carinę patvaldystę, negalima vertinti kaip šovinistinių ar nacionalistinių šūkių" (R. Mikšytė, Antano Baranausko kūryba, 1964, 212-213).

Tiesa, kad "Kelionė Petaburkan" yra kūrinys, kuriame "garsiau, negu visoje XIX a. lietuvių poezijoje iki Maironio, suskambėjo kovos prieš carizmą, prieš nacionalinį pavergimą gaida" (id., 203). Pripažįstama tai ir dabartinio A. Baranausko raštų leidinio įvadiniame straipsnyje: " 'Kelionė Petaburkan' parašymo metu aštriausiai visoje lietuvių poezijoje išreiškė lietuvių tautos protestą prieš carizmo priespaudą" (I, 17). Ir vis dėlto šis kūrinys buvo pasmerktas likti neįdėtu į jo raštus.

Moksliniu požiūriu tai brutalus mokslinio objektyvumo paneigimas tokia inkvizicine cenzūra. Lietuvišku požiūriu tai žiaurus rusiškos priespaudos veiksmas. Negalime nesipiktinti tokiu brutalumu ir nekelti protesto balso prieš tokį žiaurumą.

Ne į tuos kreipiame savo protestą, kurių pavardės figūruoja šiame Baranausko raštų leidinyje. Abu jų tomus paruošė Regina Mikšytė, jau anksčiau paskelbusi rimtą A. Baranausko monografiją (Antano Baranausko kūryba, 1964). Ji ir dabar savo darbą rūpestingai atliko (kalbiniuose paaiškinimuose jai dar talkino A. Vidugiris). Be abejo, ne nuo jos priklausė sprendimas "represuoti" kalbamąjį A. Baranausko kūrinį. Redakcinėn komisijon įrašyti: K. Korsakas pirm.), A. Venclova, R. Šarmaitis, J. Jurginis, a. a. J. Lebedys ir A. Maldonis. Formaliai jie atsakingi už tą sprendimą. Išskyrus J. Lebedį, įtrauktą kaip buvusį pagrindinį senosios mūsų literatūros istoriką mokslininką, visi "redaktoriai" yra pakankamai žinomi kaip seni partiečiai (patikimiausias okupantams, be abejo, R. Šarmaitis, Lietuvon grįžęs iš Rusijos jau pirmajame bolševikmetyje, o dabar vadovaująs Partijos istorijos institutui). Tačiau greičiausiai ir ne nuo šių vyrų priklausė nuspręsti "Kelionės Petaburkan" pasmerkimą. Netikime, kad būta lietuvių prisidėjusių prie šitokio sprendimo. Kad ir kiek komunizmą įtikėjusiam lietuviui turėjo būti aišku, jog tai ir nedora, ir neišmintinga (naudos prasme). Sprendimas turėjo ateiti iš "partijos" kaip okupanto įrankio, būtent — iš tų pačių rusų, kuriems lietuvių priešinimasis svetimųjų priespaudai jau yra nusikaltimas "šovinizmu".

Pavadinome šį sprendimą ir 'neišmintingu", nes jis kaip tik akivaizdžiai parodo, kad ne tokia Lietuvos padėtis "broliškojoj tautų šeimoj", kaip propagandiškai stengiamasi įtikinti. Pasmerkiant A. Baranausko "Kelionę Petaburkan", paliudytas jos ir šiuolaikinis aktualumas. Nepabūgta Marijos, kalėdinių ąr velykinių giesmių. Bet pabūgta "Nu, Lietuva, nu, Dauguva" posmų.

"Kelionė Peterburkan" sukurta 1858, taigi, jau daugiau kaip prieš šimtą metų. Rodos, nebebūtų ko tokios "atgyvenos" besibaiminti. Viskas per tą laiką ir pasikeitė, ir kojomis viršun apsivertė. Nebereikia lietuviui, kaip "Petaburko kelionės" eilėraštyje "Man taip skaudė, taip neramu buvo", guostis baudžiavinės Lietuvos "surūkusiomis gryčiomis" prieš rusų "šilkus" ir "auksą". Priešingai, greičiau Lietuva, nors jau ir "nubuožinta", vis dar tebevilioja rusus. Seniai nebėra ir caro: jo patvaldystę pakeitė partijos patvaldystę "proletariato diktatūros" pavidalu. Ir "drukas" nebedraudžiamas, o nuo elementoriaus naudojamas lietuvių maskviškam švietimui, diegiant komunizmą kaip "mūsų laikais aukščiausią patriotizmo pavidalą" (G. Zimanas, Per suklestėjimą į vienybę, 1968, 272 ir skelbiant "visišką internacionalizmo pergalę" (id., 373), kai visos "nacijos" susilies į rusų viešpataujamą "socialistinį" pasaulį.
Deja, svetima buvo caro priespauda, tokia pat lieka "vyresniojo brolio" priespauda, nes jokia priespauda negali būti sava. Sava tėra laisvė. Todėl ir reikia baimintis A. Baranausko tautinės atsparos įkvėptų posmų šiuolaikinio aktualumo. Kas kad šiandien, po daugiau kaip šimto metų, kitos keliavimo priemonės. Vis vien kelias iš tėvynės lieka toks pat savo skaudumu. Todėl lieka pavojingi net eleginiai "Nu, Lietuva, nu, Dauguva" pabaigos posmai:
Ne taip skamba akmenėliai

Patkavom daužyti,

Kaip vaitoja mūsų broliai

Šiaurėn išvaryti.


Ne taip staugia platus plentas,

Gniaužtas diližonais,

Kaip vaitoja mūsų žemė

Po svetimais ponais.


Ne taip puola drėgnas rūkas,

Kai dienelė švinta,

Kaip gausingai mūsų brolių

Ašarėlės krinta.


Kiek besistengtų apie "laisvę" bečiulbėti sovietinės propagandos lakštingalos, A. Baranausko poezija liks aktuali ir dėl to pavojinga, kol "svetimi ponai" mūsų žemėj dėsis "broliais". Broliai yra lygūs. O "vyresnysis brolis" jau nebe "brolis", o toks pat "ponas", ar jis vadinosi caru, ar šiandien — partija. Žlt.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai