|
Parašė JANINA DEGUTYTE
|
|
CUKRINĖS VARPINĖS
Toks baltas gruodžio miestas —
Aukštos cukrinės varpinės,
Langai su sidabro paukščiais
Ir medžiai — sniego diemedžiai
ligi aukštų debesų.
Toks šventiškas miestas — lyg netikras.
Toks baltas —
lyg niekada nebuvo
nei suodžių,
nei kraujo.
Lyg viskas išplauta ir pateisinta.
Lyg nieko neįrašyta.
Lyg viskas dar bus.
Dar bus
UPĖS
Teka upės per baltą gruodį . . .
Tokios juodos ir tokios sunkios . . .
Pro įdrėkstą gruodą sula sunkias . ..
Per baltą gruodą — ižo lūženos . ..
Žuvys užnuodytos, pelekai žali. . .
Paukščių sparnai nukirsti ...
Gruodžio upės — pro mano širdį. . .
DIALOGAI
Mažytėj negyvenamoj saloj —
Pagalvis, užuolaidos, ciklamenai.
Vidur pilko sniego — vidur pelenų,
Po mėnesiena — po tyliu kriokliu
Guliu, lunatiškai akis atvėrus .. .
. . . Tęsiasi dialogai
su tais, kurių nebėra ...
Vėjas kalbasi su debesiu,
Medis kalbasi su paukščiu.
Senas galulaukės kryžius — su akmeniu.
Mažas tėviškės langas kalbasi su saulėlydžiu
Slenkstis — su žingsniais nutolusiais.
Aš kalbuosi su peršautu paltu,
kurį mano tėvas paliko.
it
Ilgiausią metų naktį
Ji pasirišo baltą skarelę, ištraukus iš skrynios,
Ir nuėjo į tvartą,
Ir pasikalbėjo su gyvuliais,
Kiekvienam davus po saują šieno.
O paskui sugrįžo į trobą,
Pastatė ant stalo keturias pilnas lėkštes
Ir keturis šaukštus,
Pataisė žiburį, kad degtų šviesiau,
Ir, sunėrusi sausas rankas,
Atsistojo prie juodo lango.
KAI ŠVIEČIA SNIEGAS
Juodos eglės laiko taip lengvai
baltą žiemos dangų--------------
O man dar linksma, kad šviečia sniegas.
O aš dar jaučiu duonos skonį.
Dar moku klausytis bičių, lietaus ir žolės. ..
Ir pakelti — staiga atsivėrusią tuštumą. ..
Dar smogia abejingumas. Dar botagu kerta melas.
Dar negaliu miegot, kai už sienos verkia.
Vis dar nustembu,
šarmotam lange
briedžius ir paparčius atpažinus . .. Tik negaliu įprasti,
kai peržengia žmogų kaip slenkstį. . .
KOVO SAULEI
Nuplauk mane —
nuo to suodino sniego,
nuo viso kasdieniško margo balasto.
Jau laikas laivus latakais paleisti.
Jau kregždės — sekundžių rodyklėm plasta.
Nušviesk mane —
mano bokštus ir požemius.
Ten kertės šešėlių — šikšnosparniais šlama.
Tesutviska akmenio sienos
(sukruvintą kaktą pamiršiu). Nušviesk šią gaublio pusę — mano šiaurišką
namą.
Sušildyk mane!
Mažytis raudonas pajacas pamestas kažkada — ryškėja iš tirpstančio
ledo korio.
Tarpuvarčių vėjas pulsuoja.
Atlošti galvą. Užmerkti akis. Ir viską matyti, ką nori.
Kur aš nueisiu ledinėm upėm,
ledinėm upėm,
sidabro tiltais?
Už ledo upių geltonos pievos,
geltonos pievos,
kur saulė vaikšto.
Kur aš nueisiu geltonom pievom,
Kur aš nueisiu geltonom pievom,
saulės išvaikščiotom?
Už saulės pievų ant aukšto kalno
tai nusilenksiu žemei ir dangui.
RUGPIŪTIS
Karaliau, atleisk savo vergei ir maištininkei,
nuolankiai neklaužadai, tyliai ir nenutylančiai.
Tavo budeliams galvą nulenksiu,
bet ginklo neatiduosiu.
Tavo narvas toks pat nepalaužiamas,
kaip mano laisvė.
Šiltą rugpiūčio vidudienį
dalinu kvapius žolynus, saulės spalvas,
lietaus ir vėjo šnarėjimą,
iš tavo rankų imdama duoną ir akmenį
Aš meldžiuos į žvaigždę ir į žolę,
Į šaltinio gyvą šventą srovę.
Aš meldžiuos šįvakar už visus —
Šventus ir prakeiktus — už tiesius.
Katakombas — inkvizicijas — konclagerius
Jungia
Vienas
Kraujo ir ugnies laukinis tiltas ...
. . . Aukštas kalnas pelenų supiltas . ..
. . . Pilkas vakaras ir paukštis pilkas...
Aš meldžiuos šįvakar už visus . ..
POPIETĖ
Ant upės kranto
Aukštoj žolėj
Po dideliu gluosnio šešėliu
Miega baltas arklys.
Nuskambėjo sidabriniai prosenių dalgiai.
Nudardėjo vieškeliais mediniai vežimai
Lyg birželio perkūnija.
Išdžiūvo šuliniai ir diemedžiai.
Užgeso naktigonių ugnys.
Ant upės kranto
Aukštoj žolėj
Po dideliu gluosnio šešėliu
Miega baltas arklys.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
