|
|
Parašė STANISLAW MACKIEWICZ
|
Studijos apie Dostojevskį fragmentas jo mirties 90 metų sukakties proga.
Dostojevskis buvo didelis, Servanteso, Šekspyro, Voltero masto rašytojas. Šį krikščioniškąjį mąstytoją, Kristaus moralės gynėją galima statyti ne tik šalia Balzako, bet ir greta šv. Pranciškaus Asyžiečio arba Tomo Kempiečio. Savo prozinei kūrybai Dostojevskis pasirinko bulvarinio romano formą, savo rūšies kriminalinį romaną, su apgavystėm, peiliu, žmogžudyste, pinigų vagyste etc. Veik iš kiekvieno šio bažnyčios tėvo knygų lakšto žvelgia į mus Sher-locko Holmes'o nuotykių grimasa. Dostojevskis nepakentė katalikybės ir visų "jos sektų", o "katalikybės sektomis" jis vadino Liuterio, Kalvino ir anglikonų tikėjimus. "Visa tai yra blogiau negu ateizmas, — niršo užsiputojęs rašytojas, — Kristus gyvena tik stačiatikių cerkvėj". Dostojevskis niekino lenkus, šlykštėjosi žydais, neapkentė visos Vakarų Europos, mylėjo carus.
Iš didžiųjų savo kartos rusų rašytojų jis buvo vienintelis agresyvus monarchistas. Caras pasmerkė jį miriop (sušaudyti), pagailos aktu išsiuntė jį paskiau Sibiro katorgon. Iki paskutiniųjų gyvenimo valandų jis buvo laikomas į-kyrioj policijos priežiūroj. Nepaisant to, Dostojevskis tapo rusiškojo nacionalizmo dvasiniu tėvu, iš jo raštų įkvėpimo sėmėsi carai, atėję sos-tan po jo mirties, t. y. Aleksandras III ir Mikalojus II. Dostojevskio laiškų rinkinio pratarmėj Dolininas apie jį rašo:
". . . tai ne tik didžiausias XIX šimtmečio menininkas, bet ir žymiausias reiškinys pasaulio kultūros istorijoje. Savo gyvenimo kelyje Dostojevskis buvo priėjęs net prie to, kad rašė paskvilius prieš revoliucininkus bei revoliucijos idėjas ir siuntinėjo vergiškus laiškus Romanovams. Visa tai buvo, žinoma, šleikštu ir niekšiška. Jis buvo vienas tų, kurie kovojo su revoliucija, taigi neturėtų mūsų dominti. Bet tarp tų priešų, tartum tarp liliputų, jis buvo minties gigantu. . . savo meniniuose vaizduose, publicistikoj, laiškiniame palikime . . . davė mums idėjinę filosofinę sistemą, giliausią ir gražiausią iš tų visų, kurias galima priešpastatyti socializmui..." (Tai sovietinis požiūris į D. — Red.).
Krikščioniškasis moralistas Dostojevskis sukūrė "dostojevščinos" sąvoką. Taip šiandien vadiname žmones, stovinčius prie pamišimo ribos, nesugebančius tramdyti savo pašėlusių, keistų aistrų. Žmogaus psichiką Dostojevskis analizavo tartum pro mikroskopą: geresniam apžvelgi-mui, pažinimui ir išaiškinimui jis žmonių ydas padidindavo iki fantastiško masto. Ar matėte kuomet musės akį mikroskope? Ji panaši į vulkano kraterį. Dostojevskio romanai tai nesiliaujantis šauksmas ir skandalas. Tai Dostojevskio stebėjimo metodo rezultatas. Kai kine sporto kronikoje panaudojamas sulėtintas tempas ir mes stebime arklį, šokantį per tvorą, kai jis lekia virš tvoros tartum grakšti, tingi žuvis, tai irgi turime reikalo su nenatūraliu, fantastišku metodu, palengvinančiu mums stebėjimą ir arklio šuolio paslapties geresnį pažinimą. Bet tuo būdu duodamas mums vaizdas tikrovėje nesantis ir deformuotas. Visai tą patį užtinkame pas Dostojevskį. Be to, Dostojevskio gyvenimo studijavimas dar ir dėl to yra toks patrauklus ir absorbuojantis, kad jo paties gyvenime kas žingsnis užtinkame žmones iš "dostojevščinos" klimato bei atmosferos. Vis sukasi aplink jį žmonės, viena koja stovį bepročių namuose, fantastai, keistuoliai, avantiūristai. Toks jau Dostojevskio vietos ir laiko genijus, anos Rusijos su valstiečių vergijos ir tų valstiečių laisvinimo etapais, autokrato Nikalojaus I ir caro -revoliucininko Aleksandro II gadynėje.
Dostojevskis buvo savitas savo bendralai-kių portretininkas. Kai rašytojas ką nors por-tretuoja, tai įasmenina jį kuriame nors savo romanų herojuje. Dostojevskis, kai ką portretuo-davo, tai kūrė ne vieną, bet kelis asmenis. Tik mesdamas į dramos vyksmą kelis, dažnu atve^ j u vienas prieš kitą kovojančius ir sudėtingais ryšiais su savimi surištus asmenis, Dostojevskis įsivaizduoja, piešia ir rodo mums vieną kurį žymų personažą. Žinome, pavyzdžiui, kad "Onoje Kareninoje" herojės vyras tai portretas Konstantino Petrovičiaus Pobiedonoscevo, įžymaus XIX a. pabaigos valstybininko. Įtikina mus tas portretas lieso senio, su atlapom ausim, su ordinu ant krakmolytos krūtinės ir su pirštais aiškiai traškančiais suneriant rankas. Taigi, jei Dostojevskis portretuotų kuriame nors savo romane Pobiedonoscevą, jis išsakytų jį sukurdamas ne tik caro ministrą, kuriuo būtų Pobiedonoscevas, bet taip pat vienuolį - nuodėmklausį, kuriuo irgi būtų Pobiedonoscevas, taip pat bobą - akušerę, kuria irgi būtų Pobiedonoscevas ir pagaliau gimnazijos mokinį, naivų entuziastą, kuriuo taip pat būtų Pobiedonoscevas. Įsidėmėkime, kad Dostojevskio romanų personažai tai ne žmonės - simboliai, bet gyvi, pilni žmonės, tai ne žmonės - fragmentai, o meniškai išbaigtos individualybės. Dostojevskis, tasai apysakinės literatūros Goya, tas rusiškasai Goya, tapė žmones negirdėtai komplikuotus. Jo herojai nesiskirsto į žmones gerus ir blogus, į šykštuolių, bailių, prostitučių, riterių, filantropų, ir dievobaimingų ponių "tipus". Priešingai! Dostojevskis yra įsitikinęs, jog žmogaus prigimtyje, tos prigimties esmėje glūdi bekraščiai moraliniai priešingumai, kurie žmogaus viduje nuolat ir be atodairos grumiasi, žmogaus sieloje vyksta nepaliaunama ir žiauri kova. Dr. Jekyll ir Mr. Hyde personažai gimė sąmoningoje ar nesąmoningoje Dostojevskio raštų įtakoje. Tai ne tik dinamiška ir draminės įtampos pilna išorinė kova, pasireiškianti įvairių moralinių tezių ir antitezių pavidalu, tai vienu kartu atkakli, skaudi, visokių moralinių vertybių viduje kova. Ji vyksta kiekvieno Dostojevskio herojaus sieloje. Jei Dostojevskis piešia šykštuolio, besaikio, apokaliptiško šykštuolio tipą, tai jis parodo jį mums dykinėjimo ir pinigų švaistymo furijos pagautą. Jei Dostojevskis tapo išgąsčio nepažįstančio riterio tipą, tai tik tam, kad pamatytume, jog toks narsuolis riteris irgi gali elgtis kaip dvokiantis šeškas. Dostojevskis nepažįsta, nesupranta, pagaliau nekenčia žmonių - monolitų, žmonių iš vieno akmens gabalo. Dostojevskiui žmogaus prigimtis tai moralinių priešingybių sandėlis, tai padaras su šuns nasrais, angelo sparnais ir banginio uodega. Taurumas ir niekšybė visuomet kovoja žmogaus viduje ir siekia užvaldyti žmogų. Žmogaus charakterio dvilypumas, trilypumas ir įvairybė — štai vyraujanti dostojevščinos žymė. Vienas iš Dostojevskio herojų, kuris kasdien, kiekvienu metu sugeba būti tauriausiu didvyriu ir čia pat daryti visokias šlykštybes ir niekšybes, beprotystės aistros pagautas sviedžia į pečiaus kampą Dievo Motinos įkoną. Šventoji ikona sudūžta į dvi lygias dalis. Štai ir yra visas Dostojevskis.
Dostojevskio gyvenimas rodo, kad ir jam pačiam nebuvo svetimas šis vidinis žaismas bei gražių ir gerų polinkių vidinė kova su blogais ir niekšingais. Angelas ir šėtonas grūmėsi taip pat ir jame ir dėl jo. Jo gyvenimas šiandien jau nušviestas ir ištisai paaiškintas visur surankiotų ir paskelbtų dokumentų pagalba.
Dostojevskio gyvenimą galėtume padalyti į dvi nelygias dalis. Pirmojoj yra skurdas, nuolatinė kančia ir nepriteklius ir, kad mums bene svarbiausia — kūrybos negalia. Pirmojoj gyvenimo fazėj viešpatavo baisus girgždesys, kažkoks geležinių skardų trenksmas ir šėlsmas, kurtinantis šį epileptiką. Tik antrojoj gyvenimo fazėj vietoje triukšmo pasigirsta rojalio garsai, pradžioje tykūs, ilgainiui vis tikresni ir harmoningesni. Antrojoj gyvenimo daly pasirodo Aniu-ta. Savo didžiuosius šedevrus Dostojevskis sukūrė tik pažinęs Aniutą. Dostojevskiui tada jau buvo keturiasdešimt penkeri metai, jis laikomas antraeiliu ar trečiaeiliu rašytoju. Ligonis epileptikas, buvęs katorgininkas, kandidatas naujam įkalinimui, šį kartą už skolas. Aniutai devyniolika metų. Visame, ką Dostojevskis sukūrė iki pažinties su Aniuta, buvo genialumo pradų, bet dėl ligų, vargo, nelaimių ir nuolatinių kančių, kokių jam negailėjo žmonės, o ypač moterys, su kuriom gyveno, tie genijaus grūdai negalėjo pilnai prasikalti. Jei ne Aniuta, Dostojevskio pavardė nefigūruotų pasaulio enciklopedijose. Tai būtų Napoleonas, miręs prieš Tulo-ną. Toje nervinės depresijos būklėje, kurioje Dostojevskis skendėjo visą laiką iki palaimingos pažinties su Aniuta, jis negalėjo kurti šedevrų. Aniutai turime būti dėkingi už Dostojevskį, be jos Dostojevskio nebūtume turėję. Ta devyniolikos metų mergina nebuvo nei labai graži, nei turtinga, nei ypatingai linksma, žaisminga ar meili. Ji buvo labai paprasta ir mums atrodo, veikiau negraži: turėjo plačias lūpas ir dideles šnerves. Bet ji labai gerbė Dostojevskio talentą ir jautėsi laiminga, galėdama fiziškai ir moraliai būti šalia jo, kai jis kančioje kūrė savo personažus. Ji turėjo jam daug meilės, supratimo ir užuojautos. Aniuta ištraukė Dostojevskį iš skurdo, iš skolų, paėmė į savo rankas ir sutvarkė jo piniginius reikalus, išgelbėjo jį ne tik nuo palūkininkų išnaudojimo, bet ir nuo giminių bei profesionalų elgetų. Taigi Aniuta buvo tartum tuo moterišku Sancho Pansa, kuris ant miesčioniško praktiškumo asiliuko nutrapsė j o paskui to Don Kichoto žirgą. O! . . Tai anaiptol ne viskas! Nuraminti Dostojevskio sielai, užgydyti žaizdoms, kurių jam nepašykštėjo gyvenimas ir ligų negandai, Aniuta parodė tiek pasiaukojimo, tiek pakantos, tiek pasišventimo, kiek negirdėjau, nemačiau, nemaniau, kad kuri kita moteris būtų sugebėjus pakelti dėl kito kurio vyro. Iš lenkų kalbos išvertė Juozas Kėkštas
Stanislaw Mackiewicz, "Dostojewski", PIW, Warszwa. 1957.
|
|
|
|