Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Šiaudiniai protagonistai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DOMAS GIRDŽIUS   

Iškorijusi scenos uždanga buvo prišalusi ir ašarojo ilgais ledo varvekliais. Viename scenos krašte stovėjo kresnas Jeronimas, kitame — iš-varvėtakis Alijošius, du heroldai, laukdami ženklo trimitams pūsti, prieš prasidedant vaidinimui. Iš publikos vienas toks skurdupelis jau nuo žlie-jos ryšojo prie scenos uždangos ir laukė vaidinimo, žiūrėdamas nuo karščio paraudusiomis akimis pro Jeronimo pažastį.
— O ką ten rodys? — jaudama jovalą, pasiteiravo savo Mykolo nupilvusi boba.

Pro jovalo garus vaikas gerai nematė. Jis tik girdėjo, kaip leidžiantis saulei raudonuose gaisuose piovėsi aprieti šunys, kaip tiško varvančios jų seilės ir kraujas ant šarmoto vieškelio. Vieškeliu jojo raitelis su monokliu ir vokiečių karininko šineliu.
—Rodys, kaip vienam riteriui išvyniojo vidurius, — Mykolas bumbtelėjo, degančia skala svilindamas rudas kakšles suskilusios galiorkos plyšiuose. — Pastojusioms negalima žiūrėti tragedijų, kunigas sakė.
— Negi būčiau pastojusi? — knyktelėjo piemenei iš po kuodo. — Nuo berno ar nuo Mykolo? Abu meiliai žiūrėdavo.
Parterin įvirto trys nauji žiūrėtojai — vienas po kito. Išsituštinusi avis nulaižė gleivėtus svečius ir, kapstydamasi nuovalose, įsmeigė akis į vargšą Jeronimą, kėsindamasi jį praryti.
Tada vaikas prisiglaudė prie heroldo, savo kūnu jį pridengdamas, kad kvaila avis nesuėstų be reikalo.
— Būk pasiruošęs, — jis sakė heroldui, pamatęs iš tolo vieškeliu atjojant protagonistą, o sufleris pradėjo:
— Pas seną bajorą, aukštajam dvare, ten augo jaunutė mergelė!
— Žiūrėk, naujasis mokytojas jau nebesupranta lietuviškai, — kalbėjo bernas, verždamasis kenkles su ilgomis kariško milo juostomis. — Kasnakt pas Fridą jodinėja, monoklį užsidėjęs.
— Gulėti ar vokiškai pasikalbėti? — teiravosi Mykolas, bet bernas buvo jau ant vieškelio, parterio vidury nusispiovęs.
Fojose buvo šalta ir kraupu. Piemenė, su-keitusi kojas, drebėjo, kad jos neaprietų pasiutę šunys. O rainys, išgirdęs suflerio būdelėje braškant, suglaudė ausis, pasišiaušė ir puolė ten, Sufleris susiprato peranksti pradėjęs: protagonistas dar nebuvo atvykęs. Jis tebejojo šarmotu vieškeliu, dairydamasis gintarėlių nuo kaklo.
Temo. Iš fojų sunkėsi parterin pašvinkusi drėgmė, surūgęs ilgesys ir aprieto šuns baimė. Prie uždangos vaikas vis teberyšojo, ir jo akys dar labiau paraudo. O jovalo garai jau buvo sukrekėję ir ritosi scenon pro voratinklius, lyg žiūrėtojų ašaros. Netoli galiorkos vienoje ložėje sugiedojo.
— Plis speigas, ir bus atlydys, jei gaidys gieda vakare, — vapėjo senė parterio užbukty, pasikišusi po sijonu puoduką su karštomis anglimis.
— Tai protagonistas! Tai riteris, užsidėjęs šalmą su plunksnomis, atjodamas dainuoja, — sakė vaikas išvarvėtakiui Alijošiui, žiūrėdamas pro Jeronimo pažastį scenon. — Laikas pakelti uždangą. Alijošiau, laikas pūsti trimitus!
— Graži kaip saulutė, kaip laimė meili ir liūdna kaip rudenio rytas! — sufleris taip pavarė, kad Mykolui iš rankos iškrito pušinė skala, ir pasidarė visai tamsu partery. Pro prišalusią uždangą įsižiūrėjęs, vaikas pamatė gęstančiuose vakarų pažaruose pilnas kraujo upes, tekančias per Aistmarių kraštą, ir degančias pilis su iš dūmų kyšančiomis piligrimų rankomis. Bet protagonisto ten nebuvo.
— Kur riteris? — klausė režisierius?
— Viskas blogai baigiasi, kas blogai prasideda, — atbėgęs iš už kulisų, mostagavo bažnyčios maršalka. — Pakeliui riteris mylisi. Kas girdėjo vaidinti pagonišką vaidinimą!
— Bet juk riteris krikščionis. Su kryžiaus ženklu.
— Nemoka lenkiškai. Vaidinsime Šventą Ceciliją.
— Ne, ne, Kerštą. Kaip išvyniojo vidurius, — nenusileido režisierius. — Sufleri, tęsk toliau!
— Nemyli ji nieko, nes savo dievams gyvybę ir meilę paskyrė, — sufleris tęsė. Tik niekas nedainavo.
— Riteri, dainuok! Režisierius tau įsako.
Raitelis su monokliu ir vokiečių karininko šineliu neklausė. Prajojo vieškeliu ir, atidavęs karišką pagarbą Alijošiui ir Jeronimui, dingo žliejoje. Bedantė senė užmetė kelis šakalius ant puodo su anglimis, kad būtų šviesiau partery. Išsigandusi avis pasitraukė nuo Jeronimo prie savo naujagimių.
— Režisieriau, nelauk protagonisto. Jis į-duotas krivių teismui, ir laužas jau paruoštas, — švokštė scenon įpuolusi Fridą, riterio apkūni meilužė.
— Už ką?

— Kad gintarėlių nuo kaklo ieškojo.
Kad mokytojas pas Fridą jojo, Mykolas suabejojo:
— Tokiame šalty?
—Tokiame šalty senam — tik savas užpakalis, — vapėjo bedantė, nulipdama nuo puodo.
— Sakiau, jog jis bermontininkų šnipas. Ei, heroldai! Skelbkite publikai, kad vaidinsime Šventą Ceciliją, — įsakė bažnyčios maršalka Alijošiui ir Jeronimui.
— Kas protagoniste? — paklausė režisierius.
— Juzefą.

— Ar ji moka lotyniškai cantantibus or-ganis?
— Ei, Juze, nuplauk man kojas į kiaul-viedrį, aš nepasilenkiu, — susirūpino pilvota boba. — Nei diena, nei valanda nežinoma, kada į pasaulį ateis naujas žmogus. Strėnas lyg lau-žyte laužytų.
Vaikas žiūrėjo į sceną ir laukė naujo žmogaus. Piemenė Juzė atsidavė visa jovalu, jos storos blauzdos — kiaultvarčiu. Kas kita Juzefą, šilkų kilpelėmis susivarsčiusi, nerinėliais apsidangsčiusi. Kiekvieną sekmadienį jis tykodavo josios bažnyčioje, už pilioriaus užsiglaudęs, klausydavos jos žingsnelių. Tik ji neskubėdavo. Valandų valandas pas modistę sėdėdavo, kad patrumpintų jai suknelę.
— Pagarba patricijų namams, garbė kilniajai matronai, — pradėjo sufleris.
Rainys vėl suglaudė ausis ir pasišiaušė. Ložėje antrą kartą sugiedojo. Tik protagonistės — nebuvo.
— Kur tavo sesuo, Tiburcijau? — klausė režisierius, už kulisų sutikęs jos brolį.
— Dar pirty. Nepajėgia atsklęsti durų.
— O Valerijus, jos sužadėtinis, kam?

— Herojai miršta išdidžiai, Nepratę bėgti nuo pavojų.
— Tokie visai nežino, kas vaidinimas. Tai aklos stichijos, — susimąstė režisierius ir jau norėjo grąžinti publikai pinigus.
— Palauk! — šaukė vaikas, į tolius rodydamas. — Ar nebus tik ten toji šventoji? Herojų veidai, kančios nuskaidrinti, spindi iš tolo.
Protagoniste toli ant ežero paviršiaus šoko valsą su dvarininku, neseniai pardavusiu dvarą. Kiekvieną kartą, kai apsukdavo didžiulį ratą, ji vykdavo pas modistę pasitrumpinti suknelę.
Vaikas, nutraukęs Alijošiui nuo kaklo skarelę, jai mojo, akimis maldavo paskubėti, bet protagoniste pralėkdavo ir vėl sugrįždavo, lyg viliodama, lyg žadėdama. Kai didžiulė žuvis, ii praperšos iššokusi, jai kelią pastojo, partneris šovė, o kai vėl glėbin ją pasigavo, abu iš džiaugsmo tik šoko, tik bučiavosi.
— Kur jinai? — šūkavo nekantrus režisierius.
— Ledą prasikirtusi žvejoja, kol ką sužvejos, — scenon įsilaužė partijos lyderis su glėbiu proklamacijų. — Tik regėkite, vaidinti kokią Ceciliją! Praėjo tie laikai, kada kunigėliai mulkindavo liaudį. Piliečiai ir pilietės, vaidinsime Blindą, svieto lygintoją.
— Ne, vaidinsime Šventą Ceciliją. Sufleri! — nenusileido režisierius.
— Laiku atvykai, Valerijau, brangus sužadėtini. Laiku kartu numirti, — tęsė sufleris toliau iš teksto, bet protagoniste nesirodė.

— Kur panelė Juzefą? Laikas jai stoti į sceną, — kumštimi grasino režisierius dvarininkui. — Tu atsakysi už viską!
— Štai, pone režisieriau, — dvarininkas mėgino, pakišdamas kūlį šimtinių. — Grąžinkite publikai pinigus. Tarp mūsų šnekant, aktore kartais prireikia mažutės operacijos.
— Sakiau, jog sužvejos vaiką. Ei, heroldai, paskelbkite publikai, kad vaidinsime SZindą. — įsakė partijos lyderis Alijošiui ir Jeronimui.
— Penkiolikos minučių pertrauka, — paskelbė.
Partery pravirko vienas žiūrėtojas. Vargšelis buvo kątik atvykęs ir be bilieto. Motina, nuplėšusi padurko kraštą, apdengė kliunkį ir padavė Mykolui palaikyti ant rankų, kad įsitikintų, jog iš tikro atėjo naujas žmogus.
— Viena burna prie stalo bus daugiau. — jis susirūpino.
Vaiką taip krėtė šaltis, kad jis buvo bešokąs pro Jeronimą ant scenos užsidėti Tiburcijaus paliktą togą, bet sujudėjęs nulaužė heroldui tik ranką. Koks heroldas be rankos, Alijošius galvojo.
— Sušalę daiktai visados trapūs, — paskui vaikas sakė. — Nereikės žiūrėti pro pažastį.
— Piliečiai ir pilietės! — partijos lyderis po pertraukos pradėjo.
— Kur protagonistas? Ar jis moka savo rolę? — teiravosi režisierius.
— Jam nebereikės suflerio. Dabar agituoja už mano partiją. Poviliukas, jei norite žinoti
Vienturtis Poviliukas buvo vyras, moto-ciklistas. Tik, kai bėda, ant arklio lipo. Išgėręs visados sumokėjo, tik niekas nežinojo, iš kur jis pinigus ėmė.
— Ar galiu pradėti? — paklausė sufleri: režisieriaus. Rainys vėl suglaudė ausis.
— Nereikia tavęs. Moka be suflerio. Publikoje vienas žiūrėtojas linkęs į alergiją: kai tik tave išgirsta, pastato ausis.
Sufleris iš pykčio sudraskė tekstą, užpūtė


A.Mončys Perkomponuota figūra (medis)


žvakę ir išsirepečkino iš būdelės, o už scenos sušvilpė. Galiorkoj trečią kartą sugiedojo.
— Kad tik neateitų plėšikai... Gaidys niekados negieda tris kartus vakare, — susirūpino Mykolas, paduodamas naujagimį motinai prie krūties, pats ieškodamas kirvio.
Vaikas nudžiugo išgirdęs, jog vaidinimas bus su prologu. Prologas prasidėjo:
Žydas: "Tadas Blinda į dvarą atjoja ne ant savo arklio. Sulygins jis žmones".
Čigonas: "Kelią jam parodysi, ir būsi kaip buvęs turtingas, barone".
Žydas: "Tadas Blinda neaplenks nė klebonijos. Sulygins jis žmones, čigone".
Čigonas: "Vargšo vaikai bus vargšai, turtingi — barono".
— Ponios ir ponai, c'est insupportable! Kokia kakofonija, kokia kakofonija. Tik turėkite nors kiek skonio, — įsikišo literatas. — Lietuvių vakarų laikai jau seniai praėję, žinokite. Tauta laukia skonio ir elegancijos. Vaidinsime Mariage De Figaro. Ar moka čia visi prancūziškai?
— Prie kokios partijos tamsta priklausai? — sujudo partijos lyderis.
— Keturių Vėjų.
— Nėra tokios. Išmeskite jį laukan! Piliečiai ir pilietės, vaidinsime Blindą, svieto lygintoją.
— Žyde, kur protagonistas? — klausė režisierius.
— Išgėręs visados sumokėjo. Geriau klausk čigono.
— Čigone, kur protagonistas?
— Joja ant ne savo arklio . . . Geriau pasiklausk suflerio, jis su velniais žinosi. Girdėjai, kaip sušvilpė?
Mykolas greitai išbėgo iš parterio ir su kirviu rankose nuskubėjo į fojas.
— Sušvilpė. . . Švilpė į mitingą žmones. Velnių nėra. Sakyk, kur protagonistas, — draskė už krūtinės čigoną partijos lyderis.
— Joja ant ne savo arklio... — sukosi čigonas, o už scenos antrąkart sušvilpė.
Šaunus buvo vyras tas Poviliukas, didelis patriotas. Balsuoti, galvą padėti už savo kraštą jis visus ragino. Nuo motociklo ant arklio lipo, per sieną jodinėjo, kai pinigų reikėjo.
Kai trečiąkart sušvilpė, vaikas krūptelėjęs pasistiebė ir scenos gilumoje pamatė ilgą vieškelį, nusmaigstytą svetimais parašais. Puikūs namai siekė dangų, mirgėjo šviesos, žėrėjo pinigų krūvos.
— Nejok ten! — šaukė vaikas liuoksinčiam raiteliui. — Nustosi garbės, kai sužinos, iš kur imi pinigus.
Kai protagonistas, neatidavęs pagarbos berankiui Jeronimui ir išvarvėtakiui Alijošiui, liuoktelėjo per sieną, vaikas iš širdgėlos sukniubo ant scenos krašto, susitrenkęs galvą į nušiupėjusią briauną. Kodėl raitelis neatidavė pagarbos heroldams? Kodėl taip skubėjo į svetimą šalį? Heroldai nušluostė vaikui kraują ir vėl stovėjo įsitempę prie scenos.
— Piliečiai ir pilietės! Skirstykitės, kad rytoj anksti atsikėlę galėtumėte gerai balsuoti už mano partiją.

Vaikas pakėlė praskeltą galvą ir akimis maldavo partijos lyderio.
— Aš noriu vaidinimo.
— Yra minioje vienas, kuriam nerūpi balsavimai. Jis išsiilgęs tiesos, ne demagogijos, — nepasidavė literatas.
— Ne vienas svarbu, o minia. Minia išrenka. Vaikas nori pamatyti, kaip liaudis kovoja už būvį. Kova už būvį yra tiesa.
— Tai partijos tiesa. Gana mitingų, gana pažadų! Ką mes iš to turime?
— Vaidinsime Blindą, kai tik atvyks arklį pardavęs protagonistas, — spyrėsi partijos lyderis. — Ei, režisieriau!

— Heroldai, pūskite trimitus, kelkite uždangą! — maldavo vaikas. — Noriu vaidinimo
— Vaikas nori pamatyti, kaip miršta herojai už tikėjimą. Tikėjimas yra tiesa, — įsiterpė vėl atkervinęs bažnyčios maršalka.
— Tai religijos tiesa. Gana maldų ir pasninkų! Ką mes iš to turime?
— Vaidinsime Šventą Ceciliją, kai tik atvyks protagoniste. Ei, režisieriau!
— Heroldai, pūskite trimitus, kelkite uždangą! — maldavo vaikas. — Noriu vaidinimo.
— Vaikas nori pamatyti tautos praeitį, — posmikavo atkretėjęs veteranas. — Tautos praeitis yra tiesa.
— Tai istorijos tiesa. Gana tėvynės meilės! Ką mes iš to turime?

— Vaidinsime Kerštą, kai tik atvyks iš kalėjimo protagonistas, — skelbė publikai veteranas. — Ei, režisieriau!
— Heroldai, pūskite trimitus, kelkite uždangą! — maldavo vaikas. — Noriu vaidinimo.
— Vaikas nori tiesų tiesos. Jūsų tiesos — atliekami rakandai. Tik menas yra gyvoji tiesa. Vaidinsime Mariage De Figaro, — paskelbė literatas dar kartą. — Ei, režisieriau! Pradėk.
— Aš atsisakau: pabėgo sufleris.
Vaikas norėjo šokti ant scenos, pabučiuoti režisieriui į ranką, kad vaidintų, norėjo bėgti už scenos susiieškoti suflerį, bet jo kojos jau buvo ledinės, todėl susilaikė atsiminęs, kaip nulaužė heroldui ranką. Aprieti šunys ir benamės katės jam fojose grasino, per strėnas volai speigo ritosi, zvimbdami šarmoti telefono stulpai ant jo griuvo, laužydami šonkaulius. Iš fojų sunkėsi parterin drėgnas šaltis, karvės ašaros ir aprieto šuns baimė. Senė vėl užmetė ant puodo su anglimis kelis šakalius.
— Tada . . . Ponios ir ponai, tada, — kreipėsi literatas. — Pagarbos grakščiausiam šokiui, j e vous en prie. Heroldai, skelbkite publikai kankaną. Ei, baletmeisteri!
Senė laukė ant puodo, kada ją išves šokti, tvinkčiojo jai iššokusios venos kojose.
— Pagarbos Jokūbui Offenbachui, vietos dvarininkui, pardavusiam dvarą! — kapelmeisteris pakėlė savo lazdelę.
Ant perdžiūvusios drankos piemenė karpė-si kojų nagus. Išgirdusi įeinant Mykolą, ji pašoko nuo drankos ir taip aukštai išmetė koją, kad Mykolas tik išsižiojo. Bet pamatęs žmoną pasakė:
— Sarčio tvarte nėra.
— O Atpirkėjau! Tokį arklį. ..
— Taigi.
Ir gimdyvė kad pašoko, kad spyrė avelei į snukį, puldama prie lango.
— O tu, rupūžoke, dar kitą nelaimę užtrauksi persišaldęs! — griebė ji vaiką už sprando ir sviedė jį ant krosnies, — Užkrosny tau smirdėti, o ne prie apšalusio lango ryšoti visą dieną. Tokį arklį!


A.Mončys Katedra (alebastras)

— Ką tu čia, motin...
Ką tu čia, motin . . . Užstos dar tą velnio išperą! Štai, žiūrėk, nulaužė Jeronimo šaką,nugnybė alijošiui viršūnę.
Kokį jis ten velnią visados mato, prasipūtęs užšalusį langą?
-- Vaikas, žinai, vis prie lango. O šiandien miestelyje lietuvių vakaras, kunigas užsakė.
— Kas yra tie lietuvių vakarai?
— Hm ... aš manau, jau laikas išnešti avį tvartan: sutarps ėriukai. Geriau atsigabenti kiaulę. Turi jau greit paršuotis. Tvarte tai visus sutraiškins.
— Degloji pernai pusę suėdė.
— Netikusi kiaulė. Užpernai išsibarstė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai