DVIEJŲ KULTŪRŲ SANKRYŽOJE Spausdinti
Parašė P. MALDEIKIS   

Kultūrų konfliktai — I. Kultūrų skirtingumai — II. Lietuvio inteligento kultūrinė analizė — III. Vertybės J. A. V. kultūroje — IV. Kultūrinės sintezės galimumai.
Skirtingų kultūrų susidūrimas gali būti trejopas: 1) ta vieta, kur susiduria dviejų skirtingų kultūrų priešingos įtakos, kur žmogui ar tautai tenka apsispręsti pasirinkti vieną ar kitą kultūrą; 2) dviejų kultūrų konfliktas kuriame nors laike, kai senoji kultūra pergyvena nykimo krizę ir kovoja dėl išlikimo, o stipriai besireiškianti kitokios krypties nauja kultūra verčia žmogų rinktis — pasilikti prie senųjų vertybių ar, jų atsižadėjus, sukti į naują kelią; 3) trečios rūšies kultūrinė krizė tenka žmogui išgyventi, kai jis, užaugęs ir subrendęs vienoje kultūroje, persikelia arba kurių nors įvykių permetamas gyventi į kitokią kultūrą, kitokią kultūrinę atmosferą su kitokiomis vertybėmis ir kitokiomis tendencijomis; šioji krizė susidaro iš to, kad perėjęs į kitą kultūrą, žmogus sunkiai susiranda sau atramą, pasijunta joje svetimas, pajunta disproporciją tarp savo vidinio pasaulio ir aplinkos.

Ši trečiosios rūšies kultūrinė krizė tenka išgyventi tiems, kurie, užaugę ir subrendę Vakarų Europos kultūroje, patenka į Naująjį Pasaulį. Jos negalėjo išvengti ir į šį kraštą atvykę lietuviai tremtiniai.

I.
Atvykusiam į Jungt. Amerikos Valstybes europiečiui tenka susidurti ne tik su jam neįprastais čia vyraujančios kultūros savotiškumais, bet ir su kitokiu kultūros supratimu.

Vakarų Europoje kultūros terminas paprastai reiškia žmogaus dvasinę pažangą, pasireiškiančią jo didžiųjų vertybių pasisavinimu. Vokiečių katalikų filosofo G. Grunwaldo aptarimu, kultūra yra darbas tiesai, gėriui, grožiui ir drauge visa tai, kas tuo darbu pasiekiama. Pagal Grunwaldą, kultūra apima visa tai, kas tenkina žmogaus dvasinius reikalus ir kur pasireiškia dvasinės krypties kūryba, kaip mokslas, menas, moralė, šventumas, socialumas. O visa tai, kas betarpiškai tarnauja tik biologiniams bendruomenės reikalams patenkinti, kaip prekyba, susisiekimas, gyvenimo patogumų įrengimai, gamtos turtų ir jos jėgų išnaudojimas, reiškia tik civilizaciją.

Amerikiečiai kultūros žodį supranta kiek kitokia prasme arba, teisingiau, keliomis prasmėmis. 1) Žmonių kalboje "kultūra" reiškia geras manieras, etiketo žinojimą, gerą skonį. 2) Antropologijoje ir sociologijoje jie kultūra vadina visa tai, ką ta ar kita tauta turi savita sukūrusi ir išlaikiusi, kas vienos kartos perduodama kitai paveldėjimo bei tradicijų keliu. Taip suprasta kultūra susideda iš visos masės išmoktų bet kurios žmonių grupės laikymosi formų, gautų iš ankstesnės kartos, dabartinės kartos papildomų ir perduodamų būsimajai kartai (K. Young, An Introductory Sociology, 19). Šia prasme kultūra nesiejama su pažanga ir neskirstoma į laipsnius. 3) Filosofijoje kultūros žodis vartojamas europiečių suprantamos kultūros ir civilizacijos prasme, nedarant tarp jų skirtumo. W. H. Kilpatrick kultūra laiko visus perteiktuosius ankstesnio žmogaus patyrimo bei sugalvojimo rezultatus, per kuriuos žmonės pratęsia savo gyvenimą; jų svarbiausiomis apraiškomis yra kalba, įpročiai, įrankiai, institucijos, mokslas, įžymybės ir standartai (Philosophies of Education, 61 p.). Lygiai tą patį amerikiečiai dažnai vadina ir civilizacija. Skirtumas tarp kultūros ir civilizacijos aptariamas nevienodai ir, atrodo, dėl jo nėra aiškaus susitarimo: ką vieni laiko kultūra, kiti apie tai kalba kaip apie civilizaciją. Kartais kalbama ir apie medžiaginę ir dvasinę civilizaciją (F. J. Brown, Educational Sociology, 61 p.).

Kaip matome, kultūros ir civilizacijos terminai čia kiek painiojami, ir jie čia reiškia ką kitą, negu V. Europoje. Tas terminų skirtingumas mums lyg ir sukelia prileidimą, kad jis kyla iš V. Europos ir J. A. Valstybių kultūrų skirtingumo. Gal būt, iš dalies taip ir yra.

Amerikos ir V. Europos kultūrų skirtingumo klausimu sutinkama labai įvairių ir kartais labai priešingų nuomonių, bandančių nusakyti tiek tų kultūrų skirtingumą, tiek ir jų vertę. Priešingas kultūras vertinant, iš abiejų pusių pasitaiko labai nekritiškų pasisakymų ir šališkų išvadų. Kartais europietis, paviršutiniškai pažinęs Amerikos gyvenimą, būna linkęs tvirtinti, kad Amerika kultūros neturi, o turi tik civilizaciją. Tokios pat vertes yra priešingas teigimas, kartais sutinkamas kai kuriuose amerikiečiuose, kuriems atrodo Europa labai toli atsilikusi, kad jos auklėjimas į kultūrą veda tik siaurais šunkeliais, o ne plačiu vieškeliu, kaip tai yra Amerikoje. Savaime suprantama, kad tokie teigimai iš tikrųjų rodo ne tų dviejų kultūrų ir jų vertės skirtingumus, o daugiau tai, kaip sunku suprasti kitas kultūras, kaip sunku suaugusiam įvertinti ar pasisavinti kitų puoselėjamas vertybes. Kartais net visai mažas skirtumas padaro vienus kitiems nesuprantamus ir svetimus.

Sprendžiant platesniu požiūriu, esminių skirtumų tarp V. Europos ir Amerikos kultūrų kaip ir nerandama. Toks teigimas pagrindžiamas tuo, kad abiejose kultūrose lygiai ir beveik tuo pat metu pergyvenami tie patys socialiniai pakitimai, abiejose pasireiškia vienodos ekonominės tendencijos; abiejose panašiai tarp savęs kovoja tos pačios filosofinės srovės; abi šios kultūros turėjo tuos pačius meno ir literatūros sąjūdžius, žanrus ir kryptis. Dar toliau siekiant, abiejų šių kultūrų dabartinis kelias lygiai tas pat, — abi jos neginčijamai turi tas pat tendencijas, būtent, abi jos tolsta nuo idėjinės ir idealistinės kultūros į juslinę — empirinę, utilitaristinę, hedonistinę, materialist;n3 ir ekonomiškai orientuotą kultūrą. Todėl kiti (pvz., P. A. Sorokin, The Crisis of Our Age) net tvirtina, kad nėra jokių esminių skirtumų tarp V. Europos ir Amerikos kultūros. Iš to išeinant, teigiama, kad nėra nė skirtingų V. Europos ir Amerikos kultūrų, o yra tik viena Euroamerikos kultūra. Čia iškeltieji argumentai yra gana įtikinami ir įrodo, kad iš tikro pagrindiniai V. Europos ir Amerikos kultūrų elementai yra tie patys. Tai, kas jas skiria, nėra pagrindiniai dalykai, o tik jų antraeiliai bruožai. Tačiau ir tai rodo, kad jos nėra visiškai vienodos, nes pakanka ir antraeilių bruožų, kad jos taptų gana skirtingomis ir sukeltų nemaža nesklandumų tuo atveju, kai tenka jas abi savyje jungti ar j ieškoti jų abiejų sintezės.

Kultūra, šalia prigimties ir religijos, yra vienas faktorių, kuris nulemia žmogaus gyvenimo kelią ir jo siekimus. Jei fizinis žmogus minta ir gyvena medžiaginiu maistu, tai visa tai, ką vadiname kultūra, yra žmogaus dvasinis maistas, kuriuo išplėtojamas jo dvasinis pasaulis.

Lietuviai tremtiniai yra išaugę toje kultūrinėje atmosferoje, kuri turi krikščioniškosios kultūros vardą. Ši kultūra yra dviejų ir pusės tūkstančio metų Europos pažangos sintezė. Jai pagrindus padėjo senovės graikai ir romėnai. Be antikinės kultūros, Europos kelias būtų buvęs kitoks. Be Platono ir Aristotelio nebūtų buvę nei Sv. Augustino, nei šv. Tomo Akviniečio. Be he-lenizmo nebūtų buvę nė Bažnyčios Tėvų. Graikų grožinė kūryba ir jų filosofija ir Romos įstatymai tebeimponuoja ir šių dienų pasauliui.

Tačiau graikų ir romėnų antikinė kultūra pasiekė mus tik per krikščionybę. Atgyvenusi savo žydėjimo laikus, ji išsigimė ir buvo barbarų sunaikinta. Ji atgimė krik?čionybėje, tapdama krikščioniška. Be krikščionybės taip pat nebūtų šių dienų Vakarų kultūros. Be krikščionybės, ji neturėtų visos eilės elementų ir turėtų būti visiškai kitokia. Krikščionybė, skelbdama žmogaus dvasinį nemirtingumą ir iškeldama žmogaus tobulumo idealą, įprasmino ir iškėlė dvasines vertybes. Krikščionybė atnešė pagarbą žmogui su nemirtinga siela, atpirkta paties Išganytojo krauju, atpirkta iš meilės, pasigailėjimo ir pasiaukojimo. Kiekvienas žmogus tapo vertas meilės, nes jis yra kiekvienam artimas; jis tapo vertas simpatijos, užuojautos, pasigailėjimo ir pagalbos, kai jis yra nelaimingas; jis turėjo būti teisingai traktuojamas, nežiūrint, kurio luomo ir kurios tautos jis būtų; jis įgavo teisę gyventi, nežiūrint, ar jis būtų silpnas ar ligonis, reikalingas kam ar nereikalingas. Antikinėje kultūroje vyravusį džiaugsmo, asmeninio laimingumo ir juslinio pasitenkinimo idealą pakeitė savęs išsižadėjimo, gerų darbų ir tobulybės idealas; moteris susilygino su vyru ir tuo ji tapo žmogumi; moralinį palaidumą pakeitė monogaminės, religiškai pašvęstos šeimos idealas. Šis krikščionybės įnašas ilgus šimtmečius formavo Europos dvasinę kryptį. Šių vertybių dvasioje buvo kitų auklėjami ir patys auklėjosi dauguma Lietuvos žmonių.

Trečias veiksnys, nulėmęs moderniosios V. Europos kultūros kryptį ir pobūdį, yra mokslų ir minties pažanga, pasiekta nuo tų laikų, kada Europą užplūdę barbarai sunaikino visą senovės kultūrą ir civilizaciią. Iki 18 amžiaus pabaigos ji buvo daugiausia krikščioniška. Tačiau nuo renesanso laikų ji yra pasukusi į laicistinį kelią ir yra jau gerokai nukrikščionėjusi. Daug krikščionybei prieštarauta filosofijoje, moksle, mene, literatūroje. Nekartą buvo bandyta griauti krikščionybę socialinėmis revoliucijomis, naujais išradimais ir gamtos mokslų duomenimis. Sekant V. Europos kultūros paskutinių šimtmečių raidą, neretai kyla abejojimų, kad kas žino, ar bever-
 

ANTANAS   M O N Č Y S - II KRYŽIAUS KELIŲ STOTIS   (GRANITAS)   ŠV.  MARCELIO BAŽNYČIOJE
LAONO MIESTE.
 
ta ją vadinti krikščioniška kultūra. Tiek daug ji jau atrodo nukrikščionėjusi.
Tiesa, kad V. Europos kultūros krikščioniškumas mums kelia rimtų abejojimų. Tačiau, giliau pažvelgę, vis dėlto rastume, kad V. Europa, nors ir bandžiusi nutolti nuo krikščionybės, nėra suradusi ką kita, kuo galėtų pakeisti krikščioniškuosius principus, kuriais ji tebegyvena. Ir religiškai nukrikščionėjus V. Europos dalis tebegyvena krikščioniškuoju kultūriniu palikimu. Ir ji daugiausia tvirta kaip tik tuo, kas joje remiasi krikščioniškosiomis vertybėmis. Tai mes labai jautriai pajutome, kai mūsų artimoje kaimynystėje — rytuose ir vakaruose — buvo bandoma iš pagrindų sunaikinti krikščioniškąją kultūrą ir iš gyvenimo pašalinti krikščioniškąją dvasią. Normaliai mes lyg ir nebejaučiame savosios kultūros krikščioniško pobūdžio. Tačiau mes savo kultūros krikščioniškumą pajutome, kai pažinome bolševikų pedagogikos teoretikų ir kitokių jų autoritetų tų vertybių niekinimą, kai susidūrėme su jų įrodinėjimais, kad teisingumas, žmoniškumas, asmens taurumas, krikščioniškai suprasta seksualinė moralė, objektyvumas ir kitos dvasinės vertybės turi būti pasmerktos kaip buržuazinės vertybės arba kai prisimename jų švietimo komisaro Lunačarskio paleistą šūkį "tegyvuoja šventasis šautuvas". Lygiai tą patį pergyvenome, kai vienos rasės atstovai naikino milijonus kitų rasių žmonių, kai, beaugindami antžmogį, šalino iš gyvenimo nelaimingus ir silpnuosius ir kai buvo nebepripažįstama jokių žmogaus įgimtųjų teisių. Tada mes pajutome, kad labai daug kas mus skiria nuo jų, ir gal įsitikinome, kad mes tebeatstovaujame krikščioniškąją kultūrą.

Ketvirtasis mūsų tremtinių kultūrą apspren-džiąs faktorius — tai mūsų lietuviškasis pagrindas. Tiesa, mes vis su dideliu respektu žiūrėjome į vakariečių kultūrą, svajojome apie galimumus jai pasisavinti, tačiau praktiškai mes vis esame išaugę lietuviškoje dvasioje. Niekas negalėsime nuoširdžiai paneigti, kad, nežiūrint mūsų įgyto mokslo, nežiūrint mūsų mokykloje ir gyvenime pasisavintų visais amžiais sukurtų kultūrinių vertybių, mūsų dvasinio gyvenimo pagrindą dauguma mūsų gavome iš savo tėvų, augdami ir bręsdami jų šeimoje. Pirmiausia mes įaugome į lietuvišką gyvenimą, į lietuvišką kultūrą, o tik vėliau pasipildėme tuo, kas jau buvo skolinta ar gauta iš kitų. Savo kultūrinį susiformavimą mes esame papildę daugeliu svetimų įtakų, praturtinome jį svetimų kultūrų kūrybiniais lobiais, brandinome jį iš kitų kraštų atėjusiomis mintimis, žavėjomės kitų kraštų genijais, — tačiau mes niekas negalėjome iš esmės pakeisti to kultūrinio pagrindo, kurį mes susiformavome savo kūdikystėje, vaikystėje, jaunystėje. Kaip mes negalime iš savo praeities išbraukti mūsų pergyventos motinos meilės, savo įsijautimo į jų mistinį tikėjimą, nei padavimų, dainų, pasakų, pakelėse kryžių ir sesers darželių prisiminimų, lygiai mes negalime iš savęs išbraukti tai, ką anoji aplinka ir mūsų tėvai mumyse išauklėjo, ir kokias įtakas mums padarė. Nepaliesti augštos civilizacijos, o daugiau bendraudami su gamta ir jos nuolat veikiami, mes išsi-ugdėme sveiką, natūralų ir neiškraipytą vertinimą visko, kas vertinga, teisinga, nuoširdų, dora. O tai jau reiškė dvasinę mūsų tautos kultūrą, daugiau ar mažiau skirtingą nuo kitų tautų kultūrų ir labai skirtingą nuo tos kultūros, kuri gimsta augštos civilizacijos aplinkoje. Kad ir kaip kritiškai mes žiūrėtume į savo liaudiškos kultūros pagrindą, kad ir kaip ji kai kam atrodytų nesudėtinga, ar primityvi, vis tik ją reikia vertinti kaip daugelio amžių patirties dvasinių vertybių atranką, nuskaidrintą krikščionybės šviesoje. Joje mes gėrimės labai giliu lietuvių religingumu, tiesumu, prisirišimu prie savo žemės, gamtos meile, natūraliu nuoširdumu, mistišku atsidavimu Dievo valiai ir noru ne tiek iškilti, kiek būti geru žmogumi. Net ir į pozityvizmą linkęs Vincas Kudirka negalėjo nieko geresnio pageidauti Lietuvai, kaip pasiaukojimo, šviesos, tiesos, tėvynės meilės ir vieningumo dorybių. Augštoje civilizacijoje, kur paprastai, vyrauja daugiau juslinės vertybės, kalbomosios dvasinės vertybės jau neturi tokios palankios dirvos.

III.
Kitokios krypties kultūrą radome Naujajame Pasaulyje, kur jai tarpti sąlygas sudaro augš-čiausia pasaulyje civilizacija ir augščiausias pasaulyje gyvenimo lygis. Jei dvasinė pažanga turėtų eiti drauge su medžiagine pažanga, čia turėtų būti vieta naujųjų laikų Atėnams. Tik, deja, istorija tokio atitikimo nepatvirtina: geras žmonių gyvenimas nevisada eira drauge su dvasinių vertybių branginimu. Dažnai būna ir prie-šingai. Sotusis rečiau pasiilgsta šviesos ir tiesos negu tas, kuriam tenka kartais ir paalkti. Lygisi ir sočiosios tautos dažniau pasižymi didesniu vertinimu to, kas konkretu, materialistiška ir prieinama empiriniam pažinimui, o nevertinimu to, kas yra šalia ar augščiau empirinio patyrimo.

Amerikos kultūroje jau nerasime kai kurių elementų, kurie sudaro lietuvio tremtinio kultūrinį pagrindą. Klasikinė kultūra, kuriai V. Europos mokyklos skiria tiek daug vietos, Amerikoje jau neranda didelio susižavėjimo ar susidomėjimo. Klasikinio tipo mokyklų čia yra tik privačių — katalikiškų. Apie antikinę kultūrą, kai ji kur paliečiama, čia rečiau kalbama kaip apie mūsų kultūros pagrindą, o dažniau kaip apie kontrastą moderniajai kultūrai. Lygiai ir tautinės praeities palikimas čia nebetenka įtakos kultūriniam žmogaus formavimui. Vaikas čia greičiau emancipuojasi iš šeimos globos ir auga nepaliestas šeimos tradicijų įtakų. Modernioji dinamika su savo technika ir triukšmu lengviau patenkina vaiko linkimą į įspūdžius ir sužavi jį įvairiausiais galimumais. Dinamiška aplinka absorbuoja vaiką su jo įvairumo interesais, maitindama ir brandindama jo kultūrinį išsiplėtojimą ir nustelbdama subtiliuosius šeimos auklėjimo faktorius.

Svarbiausias amerikiečių kultūros elementas yra mokslas. Mokslinė pažanga neretai identifikuojama su kultūros pažanga. Modernieji gamtos mokslų išradimai, taip staigiai pakeitę civilizuoto žmogaus gyvenimo būdą, čia laikomi svarbiausiu kultūrinės pažangos varikliu ir jos reiškiniu. Kai čia rašoma apie kultūrinę pažangą, tai dažniausiai suprantama gamtos ir socialinių mokslų pažanga, gerinant žmogaus gyvenimą ir jo socialinius santykius.

Amerikos kultūra jau nebevadinama krikščioniška. Taip yra ne vien dėl to, kad čia beveik pusė visų gyventojų nepriklauso jokiai konfesijai, ir ne vien dėl to, kad jau daugiau kaip šimtas metų, kai tikybos mokymas čia uždraustas viešosiose mokyklose. Akrikščionišką šio krašto kryptį nulemia jo vyraujančios materialinės tendencijos moksle, auklėjime, mene, filosofijoje, šeimos nepastovume. Išskyrus katalikus, kurie čia sudaro tik 20% visų gyventojų, su jų laikomomis visų laipsnių mokyklomis, krikščioniškos orientacijos šioje kultūroje jau beveik nebepa-stebime. Kaip čia kultūrinės vertybės ir žmogaus tikslai didelės daugumos modernių mokslininkų aptariami, tai su krikščionybe sunkiai be-suderinama arba visai nebesuderinama. Jų žmogaus supratimas daugiausia materialistiškas. Amerika turi keletą psichologinių srovių, ir jos, išskyrus katalikus, beveik visos yra mechanisti-nės. Jose nebėra vietos ne tik nemirtingai sielai, bet ir psichiniam gyvenimui ir net sąmonei. Jų psichologai atmeta viską, ką vadiname psichiniais pergyvenimais ar žmogaus sąmone. Daugumai jų nėra jokios sąmonės, o yra tik fiziologinių procesų pripuolamai juntami momentai. Didžioji dalis amerikiečių filosofijos — pragmatizmas, realizmas ir monistinis idealizmas — yra materialistiška. Įvairių sričių gyvenimas, atsisakęs dvasinių principų, yra pasukęs į hedonizmą, priešingą krikščioniškai dvasiai. Ir šeima daugumai amerikiečių jau nebėra tai, kas yra šeima krikščioniui. Jei krikščionybė siekia žmogaus antgamtinio laimingumo, tai amerikiečio siekimas yra asmeninis, juslinis laimingumas arba, kaip aptaria jų pedagogai, geras gyvenimas — gyvenimas geras gyventi. Jei krikščioniškos laisvės supratimas veda daugiau į vidinę laisvę, palenktą dvasiniam autoritetui, tai amerikietis kovoja daugiau už juslinę laisvę, pasireiškiančią siekimu turėti ko daugiausia priemonių savo norams patenkinti. Krikščionybei žmogus vertingas kaip asmuo ir ypač kaip asmenybė su jo dvasinėmis vertybėmis; amerikiečių gyvenimas labiau vertina žmogų, sugebantį daugiau sukurti medžiaginių gėrybių. Kuris nors tobulumo idealas amerikiečiui neįdomus. Kalbant apie šeimą, čia jau nebeturima galvoje religiškai sankcionuotos šeimos nesuardomumo. Daugumai ji yra papras-ta civilinė sutartis, panaši, kaip ir verslo sutartys.

Jei šių dienų Europa yra ir nukrikščioneju-si, tai ji turi labai didelį ankstesnių amžių krikščioniškosios kultūros palikimą ir juo tebegyvena. Amerikos toks palikimas yra, palyginti, daug mažesnis ir todėl jos kultūrinio gyvenimo plėtotė nėra varžoma praeities laimėjimų ar tradicijų. Ji, kaip matėme, mažiau varžoma ir antikinės kultūros palikimo. Todėl gali laisviau eiti jai likimo pripuolamai pataikytu keliu ir laisviau operuoti vertybėmis.
Jei kultūrą esame išsiaiškinę kaip pagarbą dvasinėms vertybėms, kuriomis mes formuojame savo dvasinį gyvenimą, tai tos V. Europos ir Amerikos filosofijų ir daugumas gyventojų kultivuojamos vertybės yra dažnai skirtingos, o kartais net poliškai priešingos. Skirtingomis vertybėmis abiejuose kontinentuose ugdomas priaugantysis žmogus.

Europoje daugiau žavimasi teorinėmis vertybėmis, ir jos mokyklos turi stipriai teorines programas. Amerika savo jaunimą auklėja praktiškomis vertybėmis ir atmeta teorinio pobūdžio programas, kaip jau atgyvenusią ir nenaudingą praeities liekaną. Jei Europos pedagogika labai vertina žmogaus bendrąjį teorinio pobūdžio išsilavinimą, tai J. A. Valstybių auklėjimas labai anksti pasuka į specializaciją. Jų vidurinėse mokyklose mokoma arti trijų šimtų daugiausia specialių dalykų, ir mokinių tėvai gali reikalauti iš mokyklos dėstyti viską, ką tik jie laiko savo vaikams naudinga, tik, žinoma, išskyrus tikybos mokymą.

Europos mąstymas daugiau racionalinis, ir jos mokyklose vyrauja racionalizmas. Amerikos modernioji pedagogika smerkia tokią racionalinę tendenciją, kaip sausą ir neįdomų abstrakto etiškumą, perdėtą intelektualizmą ir formalizmą.

Linkimas operuoti abstrakčiomis sąvokomis čia laikomas nenaudingu, net žalingu, nes, jų supratimu, abstraktinis mokymas visiškai nelavina žmogaus proto ir daro jį nepraktišką. Pagal prag-matininkų teoriją, žmogus auklėjasi, t. y., išmoksta prisitaikyti prie gyvenimo, tik empiriškai jį studijuodamas, pats jį patirdamas.
Europa turi stipresnę tendenciją daugiau gerbti dvasinių vertybių kūrėjus. Amerikos gi gyvenimas daugiau operuoja naudingumo principu. Pragmatinės filosofijos požiūriu, visa tai, ką europiečiai vadina dvasine kultūra, yra kažkas tuščia, išpūsta ir reiškia sugedimą (J. Dewey, Democracy and Education). Savęs tobulinimas ir pasiaukojimas yra pragmatininkų smerkiami, kaip priešingi jų pedagoginiams siekimams. Todėl europiečiams jų pedagogika atrodo perdaug materialistiška. Lygiai europiečiams atrodo materialistiškos ir amerikiečių pastangos įsigyti kiek galima daugiau turto arba, kaip jie vadina, nuolatinis dolerio gaudymas. Patys amerikiečiai tai nelaiko savo materializmo požymiu, nes jie, kaip lengvai dolerį uždirba, taip pat lengvai jį ir išleidžia. Doleris yra jiems daugiau pasisekimo, inteligencijos, sugebėjimo ir jėgos simbolis. Tikrasis amerikiečių materializmas reiškiasi kuo kitu, būtent, jų nuolatiniu operavimu kiekiais. G. Santayanos žodžiais sakant, kiekybės sąvoka dominuoja visą amerikiečių mąstymą. Kokybės sąvoka jiems beveik dingsta. Jie viską apsprendžia skaitmenimis: iš mokyklos rūmų kainos sprendžiama jos vertė; iš studentų skaičiaus sprendžiama apie universiteto lygį; skaitmenimis čia apibūdinamas mokinio mokėjimas, jo charakteris ir net jo ateitis. O visa tai, ką galima išreikšti tik kokybės sąvokomis, kaip gėris, grožis, meilė, Dievas, siela — laikomi neįrodomais dalykais, nes jų negalima išmatuoti. O tai jau reiškia gryniausios rūšies materializmą.

Mes esame daugiau įaugę į vertybių absoliutumą. Išeidami iš Dievo absoliutumo, pripažįstame tiesos ir moralės absoliutumą, siekiame absoliutaus tobulumo, jieškome absoliutaus grožio. Amerikos modernioji pedagogika atmeta bet kokį absoliutumą ir skiepija visų vertybių reliatyvumą.

Mes, lietuviai, panašiai, kaip ir apskritai europiečiai, pirmą vietą užleidome toms vertybėms, kurios yra visiems bendros, o savo individualius siekimus skelbiame esant antraeilius. Tautos, valstybės, Bažnyčios reikalai, visuomenės gerovė, sakėme, yra svarbesni už atskiro individo reikalus. Kas kitaip elgėsi, jį laikėme egoistu ir smerkėme. Europinė mokykla vaiką auklėja, siekdama, kad jis būtų visiems naudingas, būtų geras žmogus. Amerikos pedagogika tokio siekimo nepabrėžia. Lygiai čia niekas nepeikia žmogaus, jei jis rūpinasi tik savo reikalais; čia labai respektuojami žmogaus individualūs reikalai: individualinė laisvė, individualinė gerovė, individualus verslas, asmens laimingumas, individualus patyrimas. Net vaikas mokykloje individualiai apsisprendžia, ko jis turi mokytis, kas jam individualiai bus naudingiausia. Amerikos mokykla ir neskiepija vaikui: būk geras. Visi jų vadovėliai dvelkia sugestija vaikui surasti sau sritį, kur jis galėtų geriausiai pasireikšti, pasižymėti, arba, kaip sako jų pedagogai, save realizuoti.

Europos visų valstybių sistemos yra pagrįstos kultūrinių vertybių perdavimu. Ten tik toks mokymas laikomas sėkmingu, kuris geriausia įveda augantį žmogų į kultūrą, perteikia jam daug žinių ir išugdo jo intelektinį ir estetinį sugebėjimą. Amerikiečiai gi svarbiausiu auklėjimo tikslu laiko vaiko įvedimą ne į kultūrą, o į socialinį gyvenimą, įaugimą į socialinę aplinką. Didelio žinių bagažo perteikimą ir praeities kultūros evoliucijos žinojimą jie atmeta. Jų supratimu, žavėjimasis praeities palikimu užkrečia žmogų statiškomis idėjomis ir sulaiko jį nuo dinamiškųjų, vedančių į pažangą.

Jei europiečių auklėjimo idealas yra džentelmenas, tai amerikiečiui auklėtojui džentelmenas yra tik feodališkai luominės santvarkos liekana, nesiderinanti su demokratine dvasia. Džentelmeniškas kilnumas amerikiečiui neimponuoja. Amerikos modernistai nebenori žmogų auklėti pagal kuriuos nors abstrakčius principus ir rekomenduoja grynai ekonomišką "give and take" principą. Tai atitinka bendrą amerikiečių pažiūrą, kurią filosofas G. Santayana apibūdina šiaip: amerikietis gali vertinti kito gerus tikslus, bet jis negali suprasti, kad tie tikslai gali reikšti ką kita negu "biznį".

Europiečiai žmogų vertina pagal jo dvasinį gilumą, jo linkimą į problemas ir tų problemų pozityvumą. Mes gi lietuviai, be to, esame linkę ir į kontempliaciją, gilius svarstymus, didelį objektyvumą. Europos genijus yra tiek daug sukūręs jos ilgoje praeityje, kad šių laikų europiečio mąstymas yra beveik suvaržytas to praeities genijaus palikimo: jis gyvena praeities genijų mintimis, nuolat grožisi jų kūryba, tyliai sutikdamas, kad jie yra nepralenkiami, ir nededa pastangų juos pralenkti. Europą gaubia jos genijų dvasia.

Amerikiečiai, kaip matėme, nemėgsta daug gilintis į praeitį ir nevertina jos palikimo. Jis daug daugiau žiūri į ateitį, kuri jam atneš naują pažangą, naujus gyvenimo patogumus. Jo lūkesčiai krypsta į vis bekintančią ir beprogresuo-jančią civilizaciją. Vidutinis amerikietis nemėgsta didžiųjų problemų, gilių abstrakcijų, kurios daro žmogų nepraktišką ir mažina jo veiklumą. Jis žino, kad jo kraštas sukūrė žmogui geriausią gyvenimą pasaulyje ne abstrakcijomis, o veiklumu, veržlumu. Todėl vidutinis amerikietis yra praktiškas, veiklus, veržlus, kaip ir tie jo protėviai pionieriai, kurie užkariavo begalinius plotus. Jis žino, kad Amerika turi neribotus galimumus ne tik kažkam, kitam, bet ir jam pačiam, jei tik jis veršis pirmyn.

Europietis gyvena daugiau ilgesiu; nepasitenkinimas dabartimi yra jo dvasinio kūrybingumo šaltinis. Amerikiečio gi idealas — pasitenkinimas — good time. Jis dirba, kad turėtų daugiau malonumo, pasitenkinimo. Mes gėrėdavomės nežinomo menininko sukurtu smūtkeliu: jis simbolizavo mūsų dvasinius siekimus. Lietuvos aplinkoje jis labai tiko. Tačiau jis visiškai netiktų šioje atmosferoje, kurioje daug geriau tinka Hollywoodo gražuolė su savo egzotiška išraiška. Europoje meno kūryba — grožis, įkūnytas muzikoje, dailėje, literatūroje ar skulptūroje — laikomas tokia vertybe, kuri yra kažkas augščiau, kas žmogų kilnina, skatina jo augštesnįjį "aš". Amerikiečiai gi tokio didelio respekto grožinei kūrybai nerodo. Kai auklėtojai svarsto jos naudą auklėjimui, jie dažniausiai ją aptaria kaip priemonę paįvairinti laisvalaikiui.

Europa savo kultūrines aspiracijas vykdo per asmenybes, per vadus. Ten tik maža dalis priaugančiųjų išeina augštesniąsias ir augštąsias mokyklas, tampa privilegijuoti, aiškiai išsiskirdami iš masės kitų. Demokratiška Amerika išskyrimų nemėgsta: ji progresuoja visa savo mase. Jei Europoje vidurinį mokslą išeina tik nuo kelių iki keliolikos nuošimčių, J. A. V-bių vidu-riniąsias (high school) baigia arti 80% viso priaugančio jaunimo. Jei Europoje vidutinė valstybė turi keliasdešimt augštųjų mokyklų, tai J. A. Valstybės 1940-50 mokslo metais turėjo 1,851 mokyklą, kurios laikomos augštosiomis ir kurios 1950-51 m. metais davė 65,132 magistro ir jiems lygius laipsnius ir 7,338 daktaro laipsnius (The World Almanach, 566-567 pp.).

Šiuo dviejų kultūrų palyginimu nesiekiama nustatyti jų vertę. Tai būtų per sunkus uždavinys, vargu ar šiuo metu iš viso galimas. Papročių, moralės, meno ir kitų panašių dalykų lyginimams reikia vienodos bazės, kurios čia neturime, nes abiejų jų gerosios ypatybės skirtingų rūšių ir skirtingos dvasios. Kiekviena jų turi savotiškumų, kurie sunkiai suprantami kitose kultūrose išaugusiems žmonėms.

IV.
Žmogus, augdamas kurioje nors kultūroje, įauga į jos dvasią, į jos vertybes, kurios tampa neišskiriama jo dvasinio gyvenimo, jo pasaulėžiūros dalimi. Įeidamas į kitos kultūros sferą, jis randa kitą dvasią, kitas vertybes, kitą gyvenimo nuotaiką, kuri sudaro tarsi atmosferą, gaubiančią visą atvykėlio judėjimą, jo darbą, jo santykius su aplinkiniais žmonėmis, įstaigomis, institucijomis, net ir su Bažnyčia. Ta aplinkos atmosfera verčia atvykėlį suprasti tą gyvenimą, į kurį jis pateko, ir tam tikra prasme prisiderinti, kad neišsiskirtų kiekviename žingsnyje, kad nekreiptų kitų dėmesio kaip savotiškas ar svetimas. Tai sudaro socialinį spaudimą — spaudimą keistis, taikytis, pasiduoti naujai aplinkai. Ir žmogui yra nelengva ši aplinkos prievarta netekti savo dalies ir papildyti save tuo, kas jam organiškai yra svetima. Vertybių pakeitimas įmanomas per vidaus krizių išgyvenimus. Todėl kažką panašų į vidinę krizę žmogus turi pergyventi, kai jis, gyvenimo įvykių nuneštas į kitokią atmosferą, pajunta, kad toje aplinkoje nerespektuojama tai, kas jam sava ir brangu, ko jis per gyvenimą siekė, dėl ko kovojo ir ką išsaugoti jis laiko moraline pareiga. Jis jaučiasi nuvertintas ir pažemintas, kai susiduria su nuolatine aplinkos prievarta daugiau vertinti tai, ko jis savo sielos gilumoje niekada rimtai nevertino. Žmogus natūraliai pajunta savyje pasipriešinimą tam, kas jam svetima.
 
Kartais antropologai (pvz., R. F. Benedict, Patterns of Culture) kalba apie aklumą kitoms kultūroms. Giliau šį reiškinį vertindami, atrodo, turėtume rasti ne tiek aklą prie savo vertybių prisirišimą, kiek žmogaus negalėjimą save lengvai iškeisti. Žmogaus vertybių sistema nėra apdaras, kurį galima lengvai ir greitai pakeisti ir iš karto būti kuo kitu. Lengvai į kitą kultūrą pereina tie, kurių dvasinis pasaulis dar nėra nusistovėjęs ir kurių vertybių sistema dar nėra susiformavusi. Tokiems nereikia daug išsižadėti, nereikia skausmingai pergyventi savęs pažeminimo. Jų mažesnis kritiškumas leidžia jiems žavėtis viskuo, ką tik jie mato aplink save vertinga. O jų didelis linkimas į naujybes ir jieškoji-mas stiprių įspūdžių nuveda juos į susižavėjimą ir tuo, kas nevertinga. Todėl tragiškas dviejų kartų — suaugusiųjų ir priaugančiųjų — skirtingumas niekur nėra taip ryškus, kaip pereinant iš vienos kultūros į kitą. Panašiai be sunkumų kultūriškai persiorientuoja ir lengvo charakterio žmonės, kurie neturi tvirto savo "aš", kurio reikėtų išsižadėti, kurie nekovoja už jokių vertybių sistemą ir kurie visada eina mažiausio pasipriešinimo kryptimi. Lengviau prisitaikyti ir tiems, kurie duoda pirmumą materialinms vertybėms.

Kalbėdami apie amerikinių vertybių pasisavinimą ir turėdami prieš akis nutautimo bei sumaterialėjimo pavojus, lietuviai tremtiniai dažniausiai klausimą svarsto su defensyvine nuotaika. Tie pavojai yra dideli, ypač jaunimui ir silpnesnio charakterio bei neturintiems aiškių principų žmonėms. Tačiau spręstume per siaurai, jei suprastume, kad kitų vertybių pasisavinimas būtinai reiškia jau savųjų išsižadėjimą. Toks pasisavinimas gali vykti, ir savo nieko neišsižadant, o tik pasipildant tuo, kas randama kitur vertinga, ir ko mums kaip tik trūksta. Toks vertingas pasipildymas yra galimas, ir kas jį neigtų, darytų didelę klaidą, nes tuo pačiu laikytų save labai tobulu ir parodytų nesugebėjimą suprasti, kas kituose yra vertinga, ko galima pasimokyti. Lygiai negalime paneigti fakto, kad nežiūrint Europos kultūros gerųjų savybių, kai kuriais atžvilgiais ji yra vienpusiška ir turi kai kurių trūkumų, kurie gali būti pašalinti, papildant ją geromis Amerikos kultūros savybėmis.

Lietuviai tremtiniai yra patekę į tokią padėtį, kur jų atsineštoji kultūra blanksta; kitados puoselėtos jų vertybės kitokioje atmosferoje darosi mažiau aiškios, ir jie kultūriškai iš lėto kinta. Senasis jų kultūrinis sluogsnis atrofuojasi. Naujybių atžvilgiu jie daugiau pasyvūs: jos priimamos daugiau pasyviai, pripuolamai. Toks pasyvus ir daugiau pripuolamas iš .šalies pasitaikančių dalykų pasisavinimas nevisada teigiamai derinasi su žmogaus jau seniai susiformavusia asmenybe. Pasisavinimas gali būti naudingas tik tuo atveju, kai naujos vertybės sąmoningai pasirenkamos, sąmoningai siekiamos ir kritiškai įjungiamos į žmogaus asmenybę ir harmoningai suderinamos su turima vertybių sistema, kai jos nesudaro prieštaravimų ir nesukelia žmogaus asmenybėje nesklandumų. Tokios siektinos vertybės yra didesnis išsilavinimas, savo specialybės praplėtimas ar pagilinimas, naudingų įpročių pasisavinimas, savo asmeninio akiračio praplėtimas, teigiamų socialinių santykių — demokratizmo supratimas ir t.t. Priešingai, nebūdamas kalbamais atžvilgiais aktyvus ir niekuo nesirūpindamas, lietuvis tremtinys gali ir toliau regresuoti panašiai, kaip su juo buvo per keletą tremties ir stovyklų gyvenimo metų, būtent, netekdamas kultūringų įpročių, užteršdamas savo kalbą, netekdamas estetinių ir intelektinių interesų, su-materialėdamas, nusileisdamas į žemesnį kultūrinį lygį. Blogiausias atvejis būtų tas, jei tremtinys netektų to, ką turėjo, ir nepasisavintų iš naujos aplinkos nieko pozityvaus arba pasisavintų tik tai, kas paviršutiniška, pigu ir nevertinga. Tai reikštų dvasinį nubiednėjimą, labai nenaudingą nei šiam kraštui, į kurį jis atvyko, nei tam, į kurį jis dar nori sugrįžti. Geriausia išeitis būtų ta, jei atvykėlis išlaikytų visas savo vertybes ir pasisavintų tai, ką jis čia gali rasti vertingiausia. Tai reikštų žmogaus dvasinį praturtėjimą. Nenorėdamas nubiednėti ir būti nuostolingu savo tautai, jis turi išlaikyti tai, ką jis turi atsinešęs kultūriškai vertinga. Pagrindiniai dalykai, kurie iš tremtinių atsineštosios kultūros turėtų būti išlaikyti, yra šie:
1)    krikščioniškoji kultūros orientacija;
2)    lietuviškumas: lietuvių kalba, lietuviškosios tradicijos, lietuviškoji kūryba;
3)    kultūrinis interesas ir kultūrinis aktyvumas; menininkų ir mokslininkų kūrybingumas;
4)    organizuotumas ir bendruomeniškumas;
5)    idealistinis nusiteikimas ir prisirišimas
prie didžiųjų vertybių; sumaterialėjimas sužlugdo žmoguje ir religingumą, ir tautiškumą, ir kultūrinį interesą.

Susipažinimas su kitomis kultūromis bei jų vertybių pasisavinimas turėtų siekti teigiamos vertybių sintezės, būtent, pasisavinti tik tai, kas randama geriausia ir kas teigiamai mus papildo. Ta prasme mūsų intelektualinis išsiauklėjimas šio patyrimo sąlygose galėtų būti teigiamai papildytas didesniu aktyvumu, daugiau sudinamin-tas; mūsų džentelmenas galėtų būti daugiau su-demokratintas; Vakarų Europos kultūros racionalizmas ir intelektualizmas yra didelės vertybės, tačiau jie perdaug statiški ir dažnai negyvenimiški; akademiškumą galėtų teigiamai papildyti paprastumas ir gyveniškumas. Siekdama vis-pusiškumo, ir mūsų tauta savo vadovaujančius mąstytojų kadrus turėtų papildyti dinamiškos dvasios veikėjais, kad būtų užpildyta visa intelektinio veiklumo skalė nuo a. a. Stasio Šalkauskio iki prof. Kazio Pakšto, t. y., kad mūsų kultūroje netrūktų nei tų, kurie tautos dvasią jungia su krikščioniškosios filosofijos išmintimi, nei tų, kurie, nešdami gyvenimo dinamizmą, suka istorijos laikrodį visą šimtą metų pirmyn.