VARNOS ANT GARADO Spausdinti
Parašė ANTANAS TULYS   
Jo vardas buvo Mykolas Skatkauskas. Į fabriko biuro knygas jis įrašytas Mike Skat. Todėl, kad nei jis pats, nei raštininkas nežinojo, kaip tą ilgą vardą bei pavardę įtraukti. Taip nauju vardu atėjo į savo darbo vietą tas vaikinas. Jis čia atėjo, kada mūsų keliai buvo dar reti ir trumpi, ir juose retai kada pamatydavai automobilį. Čia vieni jį šaukė Mike, kiti Skat. Jis iš karto priprato prie abiejų vardų. Atsivežtas iš Lietuvos jo vardas po kelių metų buvo užmirštas. Ir pats Mikas aiškiai nebeatminė tikros savo pavardės. Paklaustas, jis lengvai pasakydavo: Mike Skatė.

Mikas buvo mažytis, menkutis, visada nusmukusiu klynu vaikinas. Jo pečiai buvo siauručiai, bet jo strėnos, kaip vyro, plačios, o rankos—didelės. Jo veidas žibėjo, kaip nusirpęs obuolys, atrodė jaunesnis, negu iš tikrųjų buvo, ir buvo apvalus, mažytis ir plynas. Be bruožų, be išraiškos, visad tuščias, visad šypsantis. Ir ten, kur žmogui tenka būtinai reaguoti, jo veidas žibėjo plynas, šypsantis ir tuščias. Tokios buvo ir jo akys. Rudos, mažytės jos stovėjo išverstos ir nemirksėjo. Jose nieko nesimatė.

Mikas maišėsi tarp žmonių, tylėdamas ir visur išlaikydamas tą patį savo veidą, visad tuščią. Atsistojęs prieš žymų vyrą, arba prieš tokį, kaip jis pats, Mikas laikė tą patį šypsantį, tuščią veidą. Jie šeši vyrai miegojo vienam kambaryje, o sekmadieniais visi šeši apsirengdavo kaip vienas. Mėlynomis eilutėmis, kietais, apvaliais skribliais ir juodais batais su augštais priešakiais. Jei jiems visiems kartu pasitaikydavo išeiti į gatvę pasivaikščioti, tai Mikas visad sekdavo iš paskos. Bet labai retą sekmadienį jis išeidavo į gatvę. Jis mėgo šventadienius praleisti pats vienas, prie sto-tinės vandens kieme. Ten savo smilium pirštu jis rašė ir rašė ratą ant vandens. Vis toj pačioj vietoj — kairiajame statinės šone. Kiti jauni žmonės šoko, mylėjo, kortavo arba knygas skaitė, o Mikas braižė ratą ant vandens. Paklaustas, kodėl jis neina prie žmonių, su jais nepasilinksmina, jis atsakydavo klausimu: "A ne tas pats?" Ir taip jis leido jaunas savo dienas, dažniausiai pats vienas, visų užmirštas. Merginos į jį nežiūrėjo. Net ir Apolonija, ta negalinti vyro gauti merga, į jį nežvilgčiojo. Ir tai nebuvo jam svarbu. Merginos jam nerūpėjo. Gal niekas jam nerūpėjo. Jis nesekė darbininkų judėjimo, nežinojo, kur lietuviai buriasi ir linksminasi; nesuprato, kam žmonės skaito laikraštį. Jis nežinojo, ar kur yra bažnyčia. Jį pažįstantieji sakė, kad Mikas nežino, ar į Čikagą ateina traukinys.

Fabrike, kurioje kertėje balsas surikdavo Skat, Mikas ten ir bėgo. Dažnai nežinodamas, kas jį šaukia ir ko iš jo nori. Juo daugiau Mikas bėgiojo po fabriką, juo daugiau jam mojo, daugiau balsų jį šaukinėjo. Pribėgęs prie šaukiančio, Skatė nekaltomis kūdikio akimis žiūrėjo ir laikė augštyn pakeltą apskritą, tuščią savo veidą. Kada pasitaikydavo, o tai būdavo dažnai, kad jis ten tyčia buvo iššauktas, tuomet Mikas, laikydamas savo veidą nukreiptą į šaukėją, pamažu, atbulas traukėsi ir paskui bėgo atgal prie pirmiau jam pamesto darbo.
Eiliniai darbininkai šiame fabrike dažnai keitėsi. Vieni išeidavo, kiti ateidavo. Tik Mikas, kaip ąžuolas šaknimis, laikė savo vietą; nėjo j ieškoti lengvesnio darbo, pasitenkino, kad nauji darbininkai taip pat jį šaukinėjo ir stumdė.

Bet vieną vidurvasario dieną Mike Skat spontaniškai nušvito, kaip krintanti žvaigždė.
Buvo baisiai karšta. Oras sustingęs. Miko fabrike darbininkai nuolat rijo druskos tabletes ir gėrė vandenį. Ir tai jiems nepadėjo. Vyrai judėjo, kaip automatai, dažnai nepažindami vienas kito ir nežinodami ką darą. Jų užpakalyje stovėjo pirmosios pagalbos vienetas, kuris karščio parmuštą darbininką tuojau pagriebdavo ir kažin kur išnešdavo.

Šiame fabriko svaigulyje pasirodė tarp darbininkų superintendentas ir keturi jo svečiai. Baltais marškiniais, šviesiomis kelnėmis pasipuošę, baltais veidais, baltomis rankomis, tie laimingi žmones ėjo siaurais takais, dairydamiesi, staptelėdami ir dusliai kalbėdami. Jie sustojo prie ugnį iš burnos spjaudančios krosnies, kur dirbo Mike Skatė ir keli kiti vyrai. Čia vienas karščio sumaišytas vyras paleido kastuvą į vieno baltmarš-kinio galvą. Tuo pačiu sykiu ir greitumu Mikas pakišo savo kastuvą po ano ranka, ir pirmasis kastuvas nukrito ant žemės, nepasiekęs pono galvos.

Šią valandėlę Mikas buvo herojus. Bet jis pats to nežinojo. Penki labai balti vyrai apstojo jį. Žmogus, kuriam prieš minutę buvo atsuktas kastuvo smūgis į galvą, prašė Miko pasakyti jam savo vardą ir pavardę; kitas, jau senas, maloniu veidu vyras savo skepetaite nubraukė prakaitą ir suodžius nuo Miko veido; kitas klausė jo, kiek jis sveria, iš kurio krašto čia atvykęs, ar vedęs. Tas augštas vyras uždėjo baltą savo delną ant šlapio ir juodo Miko peties. Dar kitas paėmė jo smakrą i saują. O Mikas pasiliko Mikas. Jo veidas buvo iškeltas, šypsojosi, bet toks pat, kaip visad: plynas ir tuščias.

Mikas nesuprato, kam šventadieniškai pasipuošę vyrai purvina baltas savo rankas ant jo—mažyčio. Bet jis ir nesirūpino. Nebuvo jam svarbu. Mikui niekad nerūpėjo drąsa bei didvyriškumas. Vardai be pavidalo niekad nelindo į jo galvą. Jisai stovėjo viduryje šauniai pasipuošusių vyrų, jau užmiršęs, kad jo kastuvas, kam ten pakištas DO ranka, išgelbėjo kieno ten gyvastį. Ką ten Mikas padarė, padarė žaibo greitumu, nežinodamas kodėl. Jei kas vėl kam kastuvą pakeltų, gal Mikas šį kartą šoktų į šalį, kad smūgis nekliūtų jam pačiam.
Geri vyrai nusivedė Miką į fabriko biurą, pasodino į minkštą kėdę. Vienas padavė jam didelį stiklą degtinės. Liepė gerti. Mikas papurtė galvą. Jis dar nebuvo išmokęs gerti. Tada tas pats vyras padavė jam stiklą raudono, šalto lemonado, kurį Mikas tuojau išgėrė. Kitas padavė jam bananą. Liepė valgyti. Mikas suvalgė gananą. Kitas atvedė prie Miko augštą, laibą merginą, kuri tuojau pradėjo jį matuoti. Liepė jam batus nusiauti. Mergina pabučiavo į jo skruostą. Paskui liepė jam eiti išsimaudyti. Paskui mergina padėjo Mikui apsirengti. Ji apvilko jį nauja eilute, kuri buvo šviesiai pilka, naujais batais, kurių galai nebuvo augšti, naujais marškiniais, kurių apikak-lė buvo prie marškinių prisiūta ir minkšta. Mėlyną skepetaitę įkišo į viršutinę jo švarko kišenaitę Gražiai sulankstytą, kurios visos keturios kertės stovėjo išlindusios iš kišenės. Baltą, šiaudinę skrybėlę uždėjo ant jo galvos, truputį pakreiptą į dešinį šoną. Paskui per vertėją Mikui pasakė, kad šioji augšta, laiba, graži mergina visą mėnesį bus Miko draugė ir mokytoja. Ji mokys jį anglų kalbos ir tai, ką reikia žinoti, prisiekiant šio krašto pilietybei, padės jam gauti šio krašto piliečio popierius. Per vertėją Mikui pasakė, kad jis visą mėnesį būtų namie ir šventadieniškai apsirengęs. Toji mergina atvažiuos pas jį kas dieną — mokyti jo ir automobiliu pavažinėti. Popierinių pinigų įkišo į Miko kelnių kišenę. Mikui pasakė, kad už mėnesio jo darbas bus kitas, kitoj vietoje. Jis turės Bell kompanijoje ženitoriaus darbą — lengvą, gerai apmokamą. Ten jis bus inžinierius. Jis ten bus ženitorius, bet galės vadintis inžinierium.

Aprengtas, Mikas vėl sėdėjo žemoje kėdėje ant minkšto priegalvio prieš keletą vyrų, kurių visų buvo mažos ir baltos rankos. Vienas padavė jam cigarą. Liepė rūkyti. Mikas pasakė jiems, kad jis dar nerūko. Padavė jam plunksną, liepė parašyti jiems savo tikrą vardą ir pavardę. Mikas jiems pasakė, kad jis nemoka nei rašyti, nei skaityti.
Mikas sėdėjo ten krėsle ant priegalvio. Jo galva buvo pakelta, akys nusuktos į duris. Jo veidas šypsojo, bet taip pat, kaip visad: buvo plynas ir tuščias.

Visą mėnesį Mikas dykavo, kitaip valgė, kai kada sekė merginos pirštą paveiksluotoje knygoje. Ta augšta, laiba mergina buvo nusivedus jį į restoraną, kur buvo daug marmuro, blizgančių durų, daug stalų ir kėdžių. Buvo išsivežus jį toli už Čikagos, prie vieno ežero, kur jie laiveliu buvo išplaukę toli į ežerą, kur vanduo buvo labai mėlynas ir giliai matyti. Ten ta laiba, augšta mergina jo prašė ją apkabinti, bučiuoti, spausti ją prie savęs kietai. Mikas suprato, ką mergina jam liepė ir rodė daryti. Jis klausė. Kai jam vėl reikėjo eiti į darbą, toji augšta mergina jį ten nuvežė, pristatė jį prie būsimų jo bendradarbių, kurių buvo penki — be jo. Paskui toji gera mergina daugiau nebepasirodė.

Mikas žinojo jos vardą, bet kitą dieną jį užmiršo. Merginos veidas dar ilgai pasiliko Miko akyse, bet ir tą pamažu jis užmiršo. Miko veidas pasiliko tas pats — šypsantis, plynas ir tuščias.

Naujas Miko darbas buvo, kaip ponui paduotas, pono darbas. Čia dirbo švelnūs darbininkai. Vienas jų seniau kada buvęs profesoriumi. Ir Mikui buvo pasakyta, kad jis nieko nebijotų; kad iš darbo jo niekas nepaleis, nežiūrint, kas atsitiktų, ar ateitų. Jo bendradarbiams buvo įsakyta Mikui padėti, kur reikia. Bet spėjo praeiti kelios dienos, ir jo bendradarbiai, lygiai kaip aname fabrike, tik ne taip grubiai, pradėjo jį stumdyti ir šaukti Skat. O jis, kaip savo vardu pašauktas šuniukas, bėgiojo iš vienos kertės į kitą, kur tik išgirdo jį šaukiantį balsą. Bet vis tik čia, po storų vamzdžių daugybe, tarp koridorių Mikui buvo smagiau ir lengviau.

Vieną vakarą priėjo prie Miko Jim Brown, tas profesorius, ir parodė jam kėdę.
—    Mike, tu sėsk čia ir sėdėk. Gali užmigti, jei nori. Jei kas tave šauks, tegu šaukia — neatsiliepk. Tu savo darbą jau padirbai, — jam pasakė tas vyras.
Mikas atsisėdo ir užsidegė cigaretę. Jis jau mokėsi rūkyti. Jis nesuprato, kam tas žmogus jį pasodino. Liepė jam atsisėsti, jis atsisėdo.
Už kelių minučių toli suriko balsas:
—    Mike!
Mikas pakėlė galvą, bet nesijudino. Jis buvo tik ką atsisėdęs. Dabar ne jo galva, bet jo kojos priešinosi atsiliepti.
—Skat! — vėl suriko tas pats balsas.
Šį kartą Mikas tuojau atsistojo, užmiršęs nuovargį, kuris jį migdė. Jis nubėgo prie šaukiančiojo. Atstatė į Fredą savo šypsantį ir tuščią 'veidą ir laukė.
—    Iškask pelenus, — paliepė jam Fredas. Mikas kasė žarijų pilnus pelenus, o Fredas
atsisėdo ir užsnūdo.

Pradėjęs senti, Mikas atrodė, kaip iš pelenų ištrauktas. Pilki, bespalviai jo plaukai stovėjo visad susivėlę, nudribę ant kaktos. Jo lūpos visad prasivėpusios, dažnai kabojo cigaretės nuorūka, prilipus prie apatinės lūpos. Jo akys buvo ašarotos, o veidas, — tas toks plynas buvęs, — skersai ir išilgai raukšlėtas, pilkas, bet taip pat, kaip seniau: tuščias. Plačios jo strėnos jau buvo paslinkusios į užpakalį, bet jo kelnės taip pat, kaip seniau, buvo pasmukusios. Kai kada jo marškiniai buvo išlindę iš kelnių.

Mikas buvo jau išmokęs gerti ir kalbėti. Jis gėrė daug. Atrodė, kad jis visad sėdi Kazio Petrausko smuklėje girtas. Ten baro kertėje, pats paskutinis. Kone visuomet matei jį kalbantį, su cigarete, dažnai prilipusia prie apatinės lūpos. Prie baro jis mėgo kalbėti. Jis jau nemokėjo tylėti. Bet niekas jo nesiklausė, nes nesuprato, ką jis kalba. Jis negalėjo nieko aiškiai pasakyti, nei surištais sakiniais, nei palaidais žodžiais. Nė vienoj kalboje jis negalėjo aiškiai išreikšti tai, kas stovėjo jo galvoje, ką jis bandė pasakyti.

Petrausko smuklėje jMikas vadinosi inžinieriumi ir gyrėsi, kiek jis uždirba. Kai koks girtas norėjo jį pašiepti, Mikas pašokdavo, iškėsdavo kojas, o savo akis rišdavo per didelio vyro pilvą augštyn.
—    Na, come on! Aš uždirbu daugiau už tave! — šaukė Mikas.
Tais momentais visa smuklė juokdavosi.
—    Come on, Mike, come on! — vyrai šaukė.
Bet Mikas tuojau pasitraukdavo nuo didelio vyro, nueidavo prie Tonio Mirono, kuris buvo ne ką didesnis už Miką, bet labai smarkus.
—    Ką gersi, Toni? Aš perku. Gerk, — prašė Mikas.
Atsisukęs į kitą, ar trečią vyrą pakartojo tą
patį.
—    Ką gersi? Aš perku.
Bet Mikas nė kiek nesupykdavo, kai jo kas nors paklausdavo:
—    Ar prie statinės jau nebeatsisėdi, Mikai?
—    Nebenoriu. Ir čia tas pats, — atsakydavo Mikas ir tuojau paklausdavo: — Na, ką gersi? Gerk. Aš statau.

Vieną rytą, kada Mikas buvo jau peršokęs penktą dešimtį metų, vienas sėdėjo ir snaudė ten baro kertėje, savo vietoje, smuklės savininkas, Kazys Petrauskas, ilgai į jį žiūrėjo ir galvojo. Pagaliau, tylėdamas, jis priėjo ir paspaudė Miko petį. Mikas pakėlė galvą.
—    Na, ką? Ką gersi, Čali? — paklausė Mikas.
—    Šiandien nebegersime, — pasakė Petrauskas.
—    Ką gersi? Gerk. Aš perku.
—    Mykolai, tavo gyvenimas nuobodus, ar ne? — paklausė Petrauskas.
—    Nežinau, — atsakė Mikas.
—    Nuobodus. Aš žinau. Neturi, kas tave apskalbtų, valgyti namie padarytų, apkabintų.
—    O tai ką tas reiškia? Aš pavalgau. Morta mane apskalbia.

—    Bet nėra kas apkabina.
—    Man nereikia.

—    Jei turėtum žmoną, būtų smagiau gyventi.
—    Tai kad aš ir jaunas negalvojau apie moterį.
—    Be žmonos visur vienas, visur užmirštas. Kai buvai jaunas, buvo kitaip. Senam sunku be žmonos gyventi.
—    Jos nebuvo man jaunam, o kam man dabar jos reikia?

—    Tu esi šio krašto pilietis, ar ne?
—    Yes, sir, — greitai atsakė Mikas.
—    Skatuk, tau reikia geros žmonos. Gera moteris dar padarytų iš tavęs vyrą. Be moters ilgu gyventi ir nežinai, kas ateis.
—    O kas ateis?
—    Nežinai, sakau, kas ateis. Aš turiu pas save iš Lietuvos atvažiavusią savo brolio dukterį. Jos vardas Marytė. Raudona, kaip uoga, tikras sveikatos žiedas. Jauna, graži ir išmintinga.
—    Tai kad man moteries nereikia.
—    Su žmona, Skatuk, smagiau gyventi. Išvirtų valgyti, apskalbtų. Turėtum moterį ir savo namus. Einame į viršų, aš tau parodysiu, kokia ji mergina yra.
—    Moteries aš nenoriu, man nereikia. Ir tu be žmonos gyveni.
—    Manoji mirė. Aš jai prižadėjau kitos neimti.
—    Na, ką gersi, Čali? Gerkime.
—    Paskui, Mykolai. Dabar einame į viršų.
—    Galime nueiti, bet moteries tai aš nenoriu. Man nebereikia.
—    Ale einame, — Petrauskas jau tempė Mi-
ką.
—    Na, einame. Bet pasiimkime butelį.
—    Yra viršuje.
Į smuklę įėjo Jonas Krauklis, kurį Petrauskas paliko už baro.
Marytė buvo ką tik atsikėlusi.

Pamatęs ją, Mikas atstatė jai tą patį šypsantį, tuščią savo veidą.
—    Na, ką gersi? Gerkime, — Mikas prabilo
i ją-
Marytė laukė Mike Skates, todėl nenusigando ir nenustebo. Ji tuojau priėjo prie Miko ir pabraukė pirštus per jo veidą.
—    Mykolai, tu dar nenusiprausęs šiandien, — pastebėjo ji.
— Tai kad man nereikia praustis, — atsakė
jis.
—    Še muilą, rankšluostį, eik nusiprausti. Bus akims ir veidui smagiau, — sakė Marytė.
Ji uždėjo vieną savo ranką ant Miko nugaros ir nuvedė jį nusiprausti.
—    Praustis, Mykolai, reikia, — ji sakė.
—    Kada atsimenu, nusiprausiu, — jis kalbėjo.
—    Išgerk kavos, Mykolai.
—    Man geriau butelį alaus.
—    Mykolai, tavo marškiniai išlindę iš kelnių.
Marytė sukišę marškinius į kelnes, patempė Miko kelnes augštyn. Sušukavo jo plaukus.
—    Maryte, tamsta esi gera, — pasakė Mikas. Čia ji apkabino Miko kaklą, prispaudė savo
lūpas tiesiai prie jo lūpų.
—    Brangus (Mykolai, pabučiuok mane. Tu nedidelis, bet aš tave myliu, labai myliu.
—    Maryte, aš nežinau, kaip reikia mylėti. Aš nemoku mylėti.

—    Mykolai, tau reikia barzdą nusiskusti.
—    Aš skutu barzdą kas trečią dieną.
—    Dabar tau reikia nusiskusti.
Ji nuvedė Miką prie veidrodžio nusiskusti. Padavė jam dėdės skustuvą. Pastatė Miką prieš veidrodį, išmuilino jo veidą.
 

A.    KRIVICKAS —SĖDINTI   MOTERIS
 
Mikas nusiskuto.
—    Mykolai, tavo marškiniai kažin kada skalbti, reikia kelnes išvalyti ir suprosyti. Tavo marškiniai suplyšę. Kokio numerio marškinius nešioji?
—    Keturiolikto, — pasakė Mikas.
—    Nusimauk kelnes, Mykolai, — paprašė Marytė.
Mikas nusimovė kelnes.
Visą tą laiką Petrauskas sėdėjo už stalo, prie butelio alaus, ir tylėjo.
—    Dėde, eik nupirk Mykolui naujus marškinius ir naujas kelnes. Jo kelnės trisdešimto numerio. Ilgumą aš pati pataisysiu. Petrauskas išėjo.
Po valandos sugrįžęs, jis numetė ant kėdės Mikui naujus marškinius, naujas kelnes ir naujus batus.
—    Maikiuk, tu myli Marytę, ar ne? — paklausė Petrauskas.
—    Tai kad man moteries nereikia, — atsakė Mikas.
—    Tu pasižiūrėk, kokia balta tavo oda, kaip popieris. Turėtum žmoną, atsirastų kraujo.
Marytė padavė Mikui išplautus ir prosu išdžiovintus apatinius. Pamatavus ilgį, atsisėdo nukirpti ir atsiūti naujų (Miko kelnių apačios. Paskui ji aprengė Miką naujomis kelnėmis, naujais marškiniais. Parišo po kaklu blizgantį kaklaraištį.
—    Skatuk, tu esi šio krašto pilietis, ar ne? — patikrino Petrauskas.
—    Yes, sir, — atsakė Mikas. Taip pat, kaip ten smuklėje.
—    Kaip tu pasidavęs ant popierių?
—    Mike Skat.
—    Kur yra tavo popieriai?
—    Aš nežinau.
—    Kur tu laikai savo brangius daiktus?
—    Brangių daiktų neturiu.
—    Ar savo čemodaną laikai užrakintą?
—    Ne.
Kazys Petrauskas vel išėjo. Bet tuojau sugrįžo.
—    Važiuojame. Maryte, ar tu gatava? — pasakė dabar Petrauskas.
—    Seniai gatava, — tarė mergina.
—    Come on, Mike. Važiuojame. Aš jums išimsiu leidimą susivesti.
—    Kad Marytė manęs nemyli, — pasiskundė Mikas.
—    Mykolai, kam tu taip kalbi? Aš myliu tave, labai myliu.
Marytė tvirtai pabučiavo Miką. Tiesiai į lūpas.
Paskui, už trijų dienų, buvo Miko ir Marytės šliūbas. Iš bažnyčios jie grįžo tiesiai į Petrausko taverną. Marytė tuojau nubėgo į viršų, o Mikas pasiliko prie baro. Jis turėjo baltą gėlę prisisegęs, ant piršto auksinį žiedą.
—    Žiedus sumainėm, — jis pasakė Toniui Mironui.
Paskui apsidairė.
—    Na, ką gersite. Visi gerkite. Aš perku, — Mikas garsiau pasakė.
Vyrai gėrė. Mikas daugiau statė. Kai kas jau dainavo. Murkūnas paguldė Miką ant savo delno, iškėlė jį augštai ir nešiojo po smuklę, šaukdamas:
—    Valio, Mike! Valio, Mike!
Mikui tai nepatiko. Jis šiaip taip išsirito iš tvirtų rankų ir nuslydo galva į sieną, o kūnu į grindis. Atsistojęs, jis žiūrėjo į naują savo eilutę, į sumintą ant grindų vestuvių gėlę. Paskui jis pradėjo rėkti.
— Gėriaut, gėriaut! — jis rėkė.
Mikui ši smuklė dabar atrodė, kaip būtų sava: juk tai jo žmonos dėdės smuklė. Čia jis staiga pajuto drąsą. Šį kartą ir jo veidas parodė išraišką. Šis, rodos, buvo pirmas drąsus Miko žygis ginti savo asmens teises. Bet ir šioj pastogėje ir dabar jam nepasisekė.
—    Skatuk, you shut up! — reikšmingai pasakė Petrauskas.
Mikas nutilo ir atsisėdo prie baro ten kertėje. Bet neilgai sėdėjo.
—    Aš einu pas savo žmoną, — jis pasakė.
—    Pirma eik stiklus išplauk, aš pažiūrėsiu, ar ji tavęs jau laukia, — pasakė Petrauskas.
Petrauskas nuėjo į viršų, o Mikas prie stiklų už baro.
Marytė buvo jau pasidėjus šliūbinę suknelę ir apsivilkus kasdienine. Ji verkė.
—    Jis nori ateiti pas tave, — tarė dėdė.
—    Varyk tu jį namo, arba kitur kur įkišk, bet pas mane jo neleisk! — suriko Marytė.
Petrauskas grįžo į taverną. Tuo pačiu sykiu iš gatvės į vidų įėjo du nematyti vyrai ir viena moteris. Jie buvo imigracijos biuro pareigūnai, atvykę išvežti Marytės — deportacijai į Lietuvą, kaip nelegaliai, per Kanadą Amerikon įšmu-geliuoto asmens. Petrauskas nenustebo, nes jis jų laukė. Jis džiaugėsi, kad jie atėjo būtent šiandien, o ne vakar ir ne rytoj.
—    Ji šiandien ištekėjo už šio krašto piliečio, — Petrauskas pranešė imigracijos pareigūnams.
Vyrai ir moteris pasitarė ir vienas iš jų pasakė:
—    Tuomet mes ateisime jos paimti rytoj.
—    Gerai, bet aš už ją neatsakau, jei rytoj ar vėliau čia jos nerasite, — pasakė Petrauskas.
—    Tuo atveju mes ją išsivežame dabar, — pasakė jų vienas.
—    Taip bus geriau, — sutiko Petrauskas. Mikas žiūrėjo ir tylėjo. Jis nieko nesakė. Petrauskas žinojo, kaip tas reikalas baigsis.
Marytė parvažiuos į Lietuvą, ten pagyvens tris mėnesius ir paskui grįš legaliai, kaip šio krašto piliečio žmona. Paskui panaikins savo vedybas ir galės j ieškotis kito vyro. Bet Mikas nesuprato, kas čia prasideda, nes jis nežinojo su tuo reikalu surištos praeities ir Petrausko numatomos ateities. Be to, jis buvo girtas, kad reikalą rimtai suprastų.
—    Jie mane erzina. Aš einu pas savo žmoną ir užsirakinsiu duris, — pasakė Mikas.
—    Tu sėdėk, kur sėdi, — pasakė jam dėdė. Kai Marytė tarp vyro ir moteries ėjo per
smuklę, Mikas atsistojo ir pagriebė vyrui už rankovės.
—    Say! — Mikas suriko.
Agentai, sužinoję, kas Mikas yra, pasakė jam, kad jis gali pasakyti savo žmonai sudiev, ją pabučiuoti. Bet Marytė iškėlė rankas prieš savo veidą.
—    Kai sugrįšiu, Mykoliuk. Kai sugrįšiu! — ji šaukė.
Ji mosavo rankas prieš savo veidą, tarytum baidydama nuo jo muses.
Taip Mikas paliko vėl vienas. Taip Marytė iškeliavo į tolimą kelionę.

Smuklėj tuojau nustatyta, kad Marytė nieko nebučiuoja prie svetimų akių. Prie svetimų akių ir savo vyro ji nebučiuoja. Nebučiuoja ir tuomet, kai jai reikia labai toli iškeliauti.
Kai smuklėj atvėso ūžimas, vyrai sugrįžo prie savo stiklų, Petrauskas dar kartą uždėjo savo ranką ant Miko peties.
—    Skatuk, dabar tu esi mano giminė, mano brolio dukterį paėmei, tu esi dabar mano žentas. Galėsi su manim gyventi, parsinešk savo daiktus pas mane. Aš žiūrėsiu, kad tu būtum vyras, — pasakė Petrauskas.
Kitą rytą Mikas įėjo į taverną, vidutine, truputį aptrinta valiza nešinas. Į ją buvo sukimštas visas jo turtas. Petrauskas nusivedė jį į viršų, į Mikui skirtą kambarį. Kambarys buvo nedidelis, bet šimtą kartų geresnis už tą, kur jis ligšiol gyveno. Čia buvo gera lova, vienas langas, žiūrintis į kaimyno sieną, viena kėdė, komoda ir kilimėlis ant grindų. Lova atrodė labai balta.

—    Sėsk prie stalo. Gal salamio nori? Šilto valgio čia nebus, arba retai kada, bet mes gerai valgysime, — kalbėjo Petrauskas.
Jis pastatė ant stalo kelis butelius alaus.
—    Aš tau pasakysiu dabar, Skatuk. Tu turi žmoną. Pinigų tu daugiau taip nemėtyk. Tau reikės jai nusiųsti, — Petrauskas mokė Miką.
—    Savo žmonos tai aš neužmiršiu. Niekada, — pasakė Mikas.
Šį rytą Mikas buvo dar blaivus.
—    Tu esi mano brolio žentas, mano giminė. Kaip giminės mes ir gyvensime. Dabar aš esu tavo dėdė. Čia tu sau vienas turėsi savo kambarį, iš čia tavęs niekas neišvarys. Tu čia gyvensi, kaip pats savo mamą.
Kitą rytą, vos švintant, sunkus kumštis trenkė Mikui į galvą. Tvirtas balsas spiegė į jo ausis.
—    Skatuk! Skatuk! Po velniais, kad tu kietai miegi. Kelkis. Laikas smuklę išvalyti, — Petrauskas žadino Miką.

Mikas pravėrė akis. Jo galvą daužė Petrauskas.
—    Tai, kad sunkiai tu miegi, — jau švelnesniu balsu nusistebėjo smuklininkas.
—    Aš neseniai atsiguliau, — atsiliepė Mikas.
—    Žinau. Bet kelkis, Maikiuk, reikia smuklę išvalyti. Eikš, aš tau parodysiu kaip.
Savo darbe Mikui reikėjo išbūti ligi dviejų ryto. Paskui kelionėje vieną valandą. O dabar prieš šeštą jo dėdė jau kėlė jį.
Petrauskas nusivedė Miką į apačią išmokyti naujo darbo. Parodė nuo kur darbą pradėti ir kur pabaigti.
—    Tu žiūrėk, Maikiuk, kad atsimintum, tai bus tavo darbas. Apsidirbęs, galėsi vėl atsigulti, jei norėsi, — kalbėjo Petrauskas.
—    Aš atsiminsiu, — atsakė Mikas.
Mikas nė nepagalvojo, dėl ko nuo šiandien reikės jam kas rytą anksti keltis, smuklės grindis plauti ir dar už baro iš ryto pastovėti, kai jam reikėtų miegoti. Vakare jis turi eiti į darbą. Į savo darbą, už kurį jis gauna algą.
Vieną rytą Mikas surinko visas spjaudykles į krūvą išplauti. Buvo dar tamsu. Kažin kas pasibeldė į užrakintas smuklės duris. Mikas priėjo prie durų. Ten stovėjo Tony Mironas. Jisai visą naktį netoli lošė pokerį. Eidamas namo, sustojo išgerti. Mikas įsileido Mironą į vidų. Tas, pamatęs, ką Mikas dirba, nusispjovė tiesiai į vidurį grindų. Tuojau dar kartą nusispjovė į tą pačią vietą.

—    Tai inžinierius! Ir gatvės šlavikas dabar iš augšto į tave pažiūrėtų. Tai paskutinis darbas, paskutinė nelaimė, kokia gali žmogų užpulti. Ir ką tu už tai gauni? Aš Petrauskui į galvą šer-siu, — karščiavosi Mironas.
—    Kai sugrįš Marytė, tada bus kitaip, — pasakė Mikas.
—    Tavo Marytei taip pat reikia skelti į galvą, — pasakė Mironas.
Mikas laukė sugrįžtančios Marytės. Bet — pirma buvo mėnesiai, paskui metai, o Marytė vis dar negalėjo grįžti.
Mikas Bell kompanijoje buvo ženitorius, arba inžinierius, kaip jis sakėsi, Petrausko smuklėje jis buvo spjaudyklių valytojas. Iš ryto dar pastovėdavo už baro. Paskui dažnai važiuodavo į Imigracijos biurą arba pas advokatą. Mikas sekiodavo Petrauską siaurais koridoriais, kur buvo daug nepermatomo stiklo durų ir ant jų daug auksinių raidžių. Mikas bijojo liftais keltis, bet jam reikėjo sekti dėdę į liftą. Ir vis tai — kad Marytė galėtų sugrįžti. Dėdė kalbėjo su vyru, atsisėdusiu ant labai augšto krėslo, o Mikas stovėjo savo dėdės Petrausko užpakalyje ir klausė. Visur visi jiems žadėjo, bet Marytė vistiek negalėjo sugrįžti.

Kartą jiedu, išėję iš Imigracijos biuro, sustojo plačioj gatvėje ir dairėsi. Petrauskas buvo be skrybėlės. Čia jis griebė sau už plaukų, išsišiepė ir pradėjo keiktis.
—    Rupūžė, gyvatė, žaltys! — jis kažin ką keikė.
Paskui jis atsisuko į Miką, pastūmė jį.
—    Inspektorius, į tave pažiūrėjęs, pamano, kad ir tavo žmona yra tokia, kaip tu, todėl ir neįleidžia Marytės, — Mikui pasakė Petrauskas. — Jie tokių žmonių čia nenori, bijo, kad jūs vaikų nesusilauktumėte.
—    O kuo tu už mane geresnis? Aš turiu dvi kojas, dvi rankas, dvi ausis ir vieną nosį. Ką tu daugiau už mane turi? Pasakyk? — Mikas kalbėjo Petrauskui.

Lygiai tą patį buvo pasakęs Mikui vienas jo bendradarbis, mokydamas Miką kitų nebijoti, svetimo darbo nedirbti. Mikas tai gražiai atsiminė ir gražiai pakartojo. Paskui Mikas žiūrėjo į Petrauską. Jis stovėjo galvą iškėlęs ir išsižiojęs. Prie apatinės jo lūpos buvo prilipus cigaretės nuorūka. Petrauskas dar labiau supyko.
—    Tu varna ant garado! Tu Dievo avinėli. Ftiū! — Petrauskas pažengė žingsnį į priešakį ir spjovė į gatvę. Jis pataikė į pravažiuojantį automobilį. — Tu varna ant garado! Tu Dievo avinėli! — jis kartojo. — Ką tu dabar pasakei? Ar tu supranti, ką tu kalbi? Gal tu manai, kad tu esi toks geras, kaip aš? Man nusibodo landžioti po visas skyles. Jei tu būtum vyras, pats žinotum, kur nuvažiuoti, ką pamatyti ir ką padaryti. Bet dabar tu esi durnas, kaip Dzindzilieto pavalkai. O atrodai, kaip nuskuręs ežiukas. Man nereikėjo su tavim prasidėti. Kur dabar eisime? Ar tu žinai?

—    Ne, — atsakė Mikas.
—    Važiuosime namo. Ar tu žinai, kaip parvažiuoti namo?
—    Žinau, — greitai atsakė Mikas.
Kitą rytą Mikas stovėjo už dė.'ės baro. Jo marškiniai buvo suodini, apikaklė atlapa, plaukai susivėlę. Mikui nebuvo laiko gerai išsimiegoti. Jis pradėjo pavargti, tokį gyvenimą gyvendamas. Jo kojos sunkiau jį nešė, šaukiamas jis nebe taip greitai išgirdo. Retai kada beįlįsdavo į vonią, retai rūbus mainė. Parėjęs iš darbo, nenusirengęs, jis krisdavo į lovą, o šeštą valandą Petrauskas vėl tampė jį už peties, arba kumščiu trankė jo galvą. Verčiamas iš lovos, Mikas kažką murmėjo, lyg protestavo smuklininkui, bet kėlėsi ir ėjo smuklės valyti. Tą darbą atlikęs, jis atsistodavo už baro — Petrausko vietoje. Anksti rytą retai kas užsukdavo. O dienos metu reikėjo išgerti su pažįstamais. Ir šį rytą Mikas, toks susivėlęs, stovėjo už baro.

Smuklėje, kaip visad, buvo tamsoka. Keturi vyrai sėdėjo prie baro prieš ilgą veidrodį, apačioje visokįais buteliais apstatytą. Vienas jų miegojo, padėjęs galvą ant baro. Kažin kas buvo įmetęs nikelį į džiūtboksą. Smarki muzika trenkė smuklėje. Laiškanešys, pravėręs duris, numetė ant baro kelis laiškus ir dienraštį. Mikas paėmė paštą ir padavė Jonui Kraukliui, kuris mokėjo skaityti.

—    Pažiūrėk, Žan, gal man laiškas yra nuo Marytės, — Mikas paprašė.
—    Tau laiškas iš Kauno yra, — pasakė tas ir padavė laišką Mikui.
Mikas paėmė laišką, pažvelgė į jį ir tuojau grąžino Kraukliui.
—    Prašau man paskaityti. Aš nemoku. Krauklis perskaitė. Laiškas buvo trumpas,
nuo Miko sesers sūnaus, kuris lankė Vytauto Didžiojo universitetą. Laiške buvo parašyta: "Jos mažytės, bet auksinės žuvytės. Jos paštu, kaip laikrodis — klakt, klakt, eina ir eina kas savaitę dvidešimt penki amerikoniški doleriai. O aš jam — laiškelį, dėkui pasakau ir dar vieną bėdą sugalvoju — stogas prakiuro, reikia tvoras tverti, bekonų nepriėmė, arba ką kitą sugalvoju. Chi, chi, chi!' — Tai taip Tamstos 'žmona' Lietuvoje iš Tamstos juokiasi. Ji su kitu vyru gyvena ir juokiasi, kad amerikoniški doleriai, kaip laikrodis, punktualiai jai plaukia, kaip Nemunas".

—    Tai ką jis rašo? Aš nesuprantu. Tu, Jonai, man savo žodžiais pasakyk, ką man mano sese-ries sūnus rašo, — paprašė Mikas.
—    Naują rūpestį tau atsiuntė tavo sesutės sūnus, Mikai.
Mikas pastūmė prie Krauklio butelį degtinės.
-— Še, gerk. Prašau. Gerk, Jonai. Gerkime abudu. Bet pasakyk man, ką rašo mano seselės sūnus.
—    Tavo seselės sūnus rašo, kad tavo žmona su kitu vyru gyvena, o tu, kaip asilas, siunti jai pinigus. Daugiau jis nieko nerašo. Ar tau aišku?
—    Dabar suprantu.

Mikas įkišo laišką į vieną kelnių kišenę, o iš kitos kišenės ištraukė krūvą mėlynų papierė-lių. Juos pažėrė ant baro prieš Krauklį.
—    Pažiūrėk, — pasakė Mikas.
Tai buvo pašto kvitos nuo Marytei išsiųstų pinigų.
—    Dabar ir aš matau, kad tu asilas, — pasakė Krauklis.
—    Jonai, nesakyk taip. Tu matai mane — aš noriu būti geras.
Mikas pagriebė du butelius degtinės ir pastatė prieš Krauklį. Apsisukęs, dar du pastatė. Paskui padėjo ant baro penkis tuščius alinius stiklus, pripylė pilnus degtinės. Pabudino miegantį vyrą.
—    Gerkime, visi gerkime! Ir aš geriu! — rėkė Mikas.
Prie nusekusių degtinės butelių jis dar keturis padėjo ant baro.
—    Gerkite, vyrai, aš statau! — jis ragino. Dabar jis vikriau judėjo ir aiškiau šnekėjo.
Jis padavė Kraukliui vieną neatkimštą butelį.

—    Še tau, Žan, tą įsikišk į kišenę. Aš tave myliu. Čia jo, bet čia ir mano smuklė. Gerkime, va, pripilsiu daugiau, — Mikas ragino gerti, kilnojo butelius.
Kaip tik dabar nulipo iš viršaus Petrauskas.
—    Kas čia? — paklausė jis.
Mikas greitai atsisuko į smuklininką. Ir išsižiojo. Cigaretės nuorūka buvo prilipus prie apatinės jo lūpos.
—    Petrauskai, žiūrėk, ką tavo kalė daro, — pasakė Mikas, paduodamas laišką Petrauskui.
Tas perskaitė laišką ir tuojau sudraskė.
—    Kas tau tą laišką paskaitė? — paklausė
jis.
—    Jonas, — atsake Mikas.
—- Nebūk tu durnas, tu jo neklausyk. Tas melagis meluoja tau.
Petrauskas pažiūrėjo į Krauklį, paskui greitai atsisuko į Miką.
—    Skatuk! Aš pastebėjau, kad tenai už durų labai nešvaru. Tuojau eik ir išvalyk, — piktai pasakė Petrauskas.

Atsistojo Tony Mironas. Jis buvo mažiukas, ne ką diktesnis už Miką. Bet jis buvo smarkus vyras. Petrauskas jo ir savo smuklėje bijojo.
—    Mes geriame. Tu prie jo nelįsk, — pasakė Petrauskui Mironas.
—    Pinigų Marytei aš daugiau nesiųsiu, — tarė Mikas.
—    Siųsi, siųsi. Tu tik tylėk, — įkalbinėjo Petrauskas.
—    Marytės man nebereikia.

—    Tu varna! Tai ką čia man dabar plepi? Dabar tu tylėk, mes pasikalbėsime rytoj. Tai varna! Varna ant garado, Dievo avinėlis! Ftiū! O tu, Mironai, tu eik namo, — Petrauskas rinko nuo baro butelius.
Po šio nesusipratimėlio greitai prasidėjo antras pasaulinis karas. Miko susirašinėjimas su Maryte nutrūko. Jo veide maža ką tematei. Retai iš jo išgirdai nusiskundimo žodelį, bet iš tikrųjų Mikas labai kentėjo, kad jis nebegali padiktuoti laiško savo Marytei; nebegali jai pinigų nusiųsti. Mikas labai kentėjo. Liūdna ir ilgu jam buvo, nusibodo gyventi. Ir vieną dieną ten baro kertėje Mikas užmigo, padėjęs rankas ant baro, o ant rankų savo galvą. Į vakarą Petrauskas pradėjo jį judinti.

—    Skatuk! Skatuk!, laikas į darbą, — jis sakė.
Bet šį kartą Mikas nebeatsiliepė. Jis buvo miręs.
Dvidešimt automobilių nulydėjo Mykolo Skatkausko kūną į Tautines kapines. Atskiras limuzinas turėjo nuvežti į kapus Mikui suneštas gėles. Prie karsto, pastatyto prie duobės, Mironas pasakė gražią kalbelę — paskutinio atsisveikinimo žodį. Mykolas Statkauskas palaidotas gražioj vietoj, ant kalnelio, iš kur matyti Dėdės Šerno paminklas. Už kelių savaičių iš Mike Ska-tės apdraudos pinigų pastatytas didelis, impozantiškas akmuo ant Mykolo kapo. Pilkam akmenyje iškalta didelės raidės MYKOLAS SKAT-KAUSKAS. Paminklas gražiu stiliumi padirbtas, turtingas. Bet koks praeivis, pažvelgęs į jį, tuojau supras, kad čia palaidotas kažkas buvęs svarbus, ne koks eilinis žmogus.

Kai Mikas gyveno, Petrausko smuklės lankytojai iš jo dažnai pasijuokdavo. Kai Mikas numirė, tie patys žmonės gailisi jo ir pasigenda. Mike Skatė tebegyvena Petrausko smuklėj ir, atrodo, dar ilgai gyvens, nors jau beveik metai suėjo, kai jo nebėra.
Grįždami iš kapų, Mykolo Skatkausko kūną palydėję žmonės visi užsuko į Petrausko smuklę, kur jie valgė ir ilgai gėrė — Mykolo atminimui. Tony Mironas šį kartą sėdėjo Mike Skatės vietoje, ten kertėje prie baro, pats paskutinis. Ten staiga prieš jį pasirodė Mike Skat — Mykolas Skatkauskas. Jis stovėjo prieš Mironą, lyg būtų gyvas: vienmarškinis, išsižiojęs, prie apatinės jo lūpos kabojo cigaretės nuorūka. "Na, ką gersi, Toni? Gerk, aš perku", — pasakė Mironui Mikas.

Mironas pabraukė pirštus per savo akis ir greitai atsistojo.
—    Čali, pripilk, — jis smarkiai pasakė Petrauskui.
Petrauskas pripylė stiklą degtinės.
—    Pripilk kitą šalia šito, — paprašė Mironas.
Petrauskas tai padarė, bet paklausė:
—    O kam tas?
—    O tau nuo Miko, — pasakė Mironas ir išliejo degtinę į smuklininko Kazio Petrausko veidą.
Tiesiai į veidą.

Taip. Jau beveik metai, kai Miko Skatės nebėra, bet Petrausko smuklėj Mikas dar ne vienam pasivaidena. Pasirodo, kaip gyvas. Su cigaretės nuorūka prie apatinės lūpos. Mikas kalb", o nuorūka greitai kilnojasi augštyn ir žemy i, augštyn ir žemyn. "Na, ką gersi? Aš perku",— jam sako Mikas.
Ir tai, ką pradėjo Mironas, šioj smuklėje įėjo madon. Girtas vyras, pamatęs Miko šešėlį savo akyse, tuojau prašo Petrausko pripilti du stiklus, kurių vieną jis išpila į smuklininko veidą.
—    Še tau nuo Miko, — jis pasako.
Petrauskas nebepažįsta savo lankytojų, nebežino, kuriam jų pasivaidens Mike Skatukas.