EILĖRAŠČIAI Spausdinti
Parašė BALYS RUKŠA   
RUDENS   RANKOSE

Aš suaudžiau paveikslą vasaros prie kojų
Aistringai saulę mylinčios jaunos moters.
Ir skundžiasi dangus ir ežeras banguoja,
Kad vyną iš ugnies rudens burna išgers.

Aš sudaužiau paveikslą vasaros ir rėmuos
Skeveldrom valandos ir sudrumsta širdis.
O juokias didelis, niaurus ruduo įrėmęs
Gelsvus durklus į mano vasaros krūtis.

Bet nesakysiu, kad ruduo — likimo ungis,
Kasnakt apie prarastą moterį kuždąs,
Jei vienu judesiu aš pats esu išjungęs

Man kelią rodžiusias pas ją žvaigždes.
Ir tamsoje juntu: vienatvės musės rungias,
Įkyriai zvimbdamos apie manas klaidas.

ŠEŠĖLIO    SKUNDAS

KAS tu, o prakeiktasis tu, didžiulėj saules jūroj
Suradęs formų skambesį ir žėrinčias spalvas,—
Kai aš atsigręžiu, kai aš savin pažiurau
Ir pro tave nebematau ir negirdžiu savęs?

Naktim, kada geri, kada geries žvaigždžių lijundrom,
Dainuodamas keistas ir nesuprantamas dainas,—
Man lieka vejų dykumos ir pamiršimo tundros;
Nei tavo dainoje, nei gėrime nėra manęs.

Nors tiek kančios bevalkataudamas kartu pakėliau
Ir ašarom dažnai, o prakeiktasis, nevilty.
Dabar tu vėl skambi, aš kaip anksčiau šešėlis,
Aš negirdžiu savęs ir ištirpstu nakty.

MĖNULIO   KRYŽIUJE

RUDENS naktim, kada dangum menulis valkatauja,
Gerai žinodamas, kad jo išblyškusi šviesa
Įsimylėjėliams įsisunkia geismais į kraują
Ir blizga svaigalu keistu jų akyse —

Aš pro geismų, pro svaigalų sroves akim ir kūnui,
Pasiramsčiuodamas nelaimėm ir kančia einu
Pasižiūrėt, kur baigias žemė ir takai bastūno,
Ir pajieškoti sau daug ramesnių namų,

Kurių langais ir sienomis daugiau neslankios
Seno dangaus gašlautojo akių ugnis gelsva;
Kur man nurims širdis ir nebebėgs vėl rankos,
Įsimylėjusiam į mirštančią kasnakt tave...

A. Galdikas  - Piešinys rašalu