EILĖRAŠČIAI |
Parašė BALYS RUKŠA |
RUDENS RANKOSE Aš suaudžiau paveikslą vasaros prie kojų Aistringai saulę mylinčios jaunos moters. Ir skundžiasi dangus ir ežeras banguoja, Kad vyną iš ugnies rudens burna išgers. Aš sudaužiau paveikslą vasaros ir rėmuos Skeveldrom valandos ir sudrumsta širdis. O juokias didelis, niaurus ruduo įrėmęs Gelsvus durklus į mano vasaros krūtis. Bet nesakysiu, kad ruduo — likimo ungis, Kasnakt apie prarastą moterį kuždąs, Jei vienu judesiu aš pats esu išjungęs Man kelią rodžiusias pas ją žvaigždes. Ir tamsoje juntu: vienatvės musės rungias, Įkyriai zvimbdamos apie manas klaidas. ŠEŠĖLIO SKUNDAS KAS tu, o prakeiktasis tu, didžiulėj saules jūroj Suradęs formų skambesį ir žėrinčias spalvas,— Kai aš atsigręžiu, kai aš savin pažiurau Ir pro tave nebematau ir negirdžiu savęs? Naktim, kada geri, kada geries žvaigždžių lijundrom, Dainuodamas keistas ir nesuprantamas dainas,— Man lieka vejų dykumos ir pamiršimo tundros; Nei tavo dainoje, nei gėrime nėra manęs. Nors tiek kančios bevalkataudamas kartu pakėliau Ir ašarom dažnai, o prakeiktasis, nevilty. Dabar tu vėl skambi, aš kaip anksčiau šešėlis, Aš negirdžiu savęs ir ištirpstu nakty. MĖNULIO KRYŽIUJE RUDENS naktim, kada dangum menulis valkatauja, Gerai žinodamas, kad jo išblyškusi šviesa Įsimylėjėliams įsisunkia geismais į kraują Ir blizga svaigalu keistu jų akyse — Aš pro geismų, pro svaigalų sroves akim ir kūnui, Pasiramsčiuodamas nelaimėm ir kančia einu Pasižiūrėt, kur baigias žemė ir takai bastūno, Ir pajieškoti sau daug ramesnių namų, Kurių langais ir sienomis daugiau neslankios Seno dangaus gašlautojo akių ugnis gelsva; Kur man nurims širdis ir nebebėgs vėl rankos, Įsimylėjusiam į mirštančią kasnakt tave... A. Galdikas - Piešinys rašalu |