EILĖRAŠČIAI |
Parašė KAZYS BRADŪNAS |
KALĖDŲ SAULĖ Šalta Kalėdų saulė krinta Į pašarmojusius stiklus. Bet spinduliai asloj sušvinta Ir teškia šviesą į aklus Vyzdžius užakusių šaltinių — Ir atsimerkia jie staiga . .. Ten ant grindų, kietų, plūktinių, Vėl kalba poterius nuoga Ir verkia mano kūdikystė. PRARASTASIS ROJUS Po Rojaus upę taškos angelai -— Tai linksma dangiškom žuvim. Ir spindi smėly aukso vabalai Didžiulėm deimantų akim. O nusidėjėlis, godus ir kvailas, Į brangakmenius tiesia ranką. Pravirksta angelai. . . Jiem gaila, Kad aukso vabalai apanka. Nuo rojaus upių skrenda angelai — Bus liūdna dangiškom žuvim. Užgeso smėly aukso vabalai, Nespindi deimantų akim. DIDYSIS PENKTADIENIS Nervingai virpa pirštai Teisėjų, vartančių Raštą, Kad būtų ištarmės žodis Kalno sunkumo. Kaltinamojo rankos Guli it poilsy. Kai suskamba kalvėje kalamos Išsipildymo vinys, Net ir tada jos nekrūptelia. Tokią dieną ir tokią valandą Kalbamės tyliai. . . Sudėki ir mūsų rankas, Viešpatie, maldai. V E L Y K N A K T I S Aš ūkanotas upės klonis, Aš tolimas velyknakčio peizažas: Pirmam plane suklaupę žmonės, Už jų daržai, kaimelis mažas Ir mėnesienoje ant stogo Boluoja miegantys balandžiai. O varpinių varpai vos laikos, Pravėrę burnas varines. Jau paskutinis laša laikas Į karsto sienas medines, Į ūkanotą upės klonį, Į tolimą velyknakčio peizažą. |