PALEOLITO MENAS Spausdinti
Parašė M. GIMBUTIENĖ   


Ką mes žinome apie ankstyviausiąjį meną, kiek jis senas, kaip ir kodėl jis buvo kurtas?

Jau devyniolikto amžiaus gale buvo žinoma jog pirmieji žmonijos meno paminklai siekia labai ankstyvus laikus — senojo akmens amžiaus arba paleolito laikotarpį. Ypatingą dėmesį sukėlė įvairiomis spalvomis nutapyti gyvuliai, rasti pietinės Prancūzijos ir šiaurinės Ispanijos urvų sienose. Šalia urvinės tapybos, paleolito menui taip pat priklauso paprasti piešiniai pirštu, raižiniai, bareljefai bei skulptūros, įamžinti sunkiai pasiekiamose urvų sienose, kaule, dramblio kaule ir akmenyje. Visas ankstyvojo meno palikimas, kuris apima gyvulių, geometrinių bei augalinių motyvų piešinius, gyvulių bei žmonių bareljefus ir skulptūras, pagal paskutiniuosius archeologijos duomenis priklauso vėlyvojo paleolito laikotarpiui, maždaug tarp 12,000 ir 20,000 metų atgal.

Ankstyvą šių meno paminklų datą visų pirma palengvino nustatyti tokių gyvulių piešiniai ir skulptūros, kurie pietų vakarų Europos srityje yra seniai išnykę arba iškeliavę į kitas sritis. Tai mamutas, raganosis, bizonas, saiga-antilopė, laukinis jautis, laukinis arklys, urvinis lokys, elnias ir urvinis liūtas. Dramblio kaulo ar elnio rago paminklai su graviūromis fosilizacijos proceso keliu yra suakmenėję, kas irgi yra senos praeities įrodymas. Stratigrafijos duomenys labiausiai padėjo nustatyti, kuriai paleolito kultūrai meno paminklai turi būti priskiriami, nes kai kurie urvai pietinėje Prancūzijoje užkonservavo kelių paleolitinių kultūrų sluogsnius.

Paleolito laikotarpis apima apie milijoną ankstyviausios žmonijos istorijos metų. Jis sutampa su pleistocenu arba ketvirtine geologijos epocha, kurioje ledynai keturis kartus buvo atslinkę ir vėl pasitraukę, keisdami gyvūnijos, augmenijos ir klimato charakterį. (Žiūr. diagramą). Paleolitinio žmogaus istorija vystėsi tarpledyniniais laikotarpiais, kada klimatas buvo dar šiltesnis nei dabar. Urvinio žmogaus akmens dirbiniai kaskart vis tobulėjo, palaipsniui jis išmoko ne tik nuskelti akmenį, bet, prieš skeldamas, gražiai paruošti ir vėliau tinkamai retušuoti.

Kultūros įvairėjimas bei tobulėjimas ir jų susiejimas laiko atžvilgiu su tam tikru ledyno ar tarpledyniniu laikotarpiu archeologams davė galimybę ilgąjį paleolito laikotarpį suskirstyti daugiau nei į dešimt grupių. Vėlyvasis paleolitas, kuriam priklauso pirmieji meno radiniai, priklauso ketvirto ledyninio laikotarpio galui. Šis laikotarpis turėjo kelis tarpledyninius šiltus peri j o-dus; antrame ir trečiame atšilimo perij ode egzistavusios kultūros pasireiškė žymiu savo paau-gimu ir nuostabių meno paminklų sukūrimu. Vėlyvojo paleolito perijodas šiuo metu skirstomas į šias chronologines grupes: 1) ankstyvą Perigor-dinę, 2) Aurignakinę, 3) vėlyvą Perigordinę, 4) Solutrinę ir 5) Magdaleninę. Diagrama rodo paleolito kultūrų schemą ir jų atitikimą su ledynų atslinkimu ir pasitraukimu. (Žiūr. diagramą). Yra nustatyta, jog patys ankstyviausieji meno paminklai yra kilę iš Perigordinės ir Aurignac'o kultūros, kiek vėlyvesnį — iš Magdaleninės. Magdaleninės kultūros laikotarpis sutampa su pačia ledyninio laikotarpio pabaiga ir geologiniu būdu yra datuojamas apie 12,000 metų atgal. Pe-rigortinės kultūros laikotarpis, spėjama, siekia 20,000 metų atgal, tačiau tiksliai ši data dar nėra apspręsta. Visi ligšiol žinomi paleolito meno paminklai priklauso laikui tarp šitų dviejų ribų: 20,000 ir 12,000 metų.

Žinomas prancūzų proistorikas Henri Breuil paleolito meną grupuoja į du ciklus, pavadintus pagal tų kultūrų vardus, su kuriomis jie yra susiję: 1) Aurignakinį-Perigordinį ir 2) Magdale-ninį.
Tie ciklai stilistiškai šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, yra pastebėta, jog pirmame cikle vaizduojant gyvulių figūras vartojama pasukta per-
 
Urvinės   tapybos pavyzdžiai

450 pusi. — bizonai, nutapyti įvairiu laiku vienas ant kito. Į dešinįjį bizoną susmigusios keturios st, ėlės. Apačioje matyti laukinio arklio galva. Rasta Niaux urve, pietinėje Prancūzijoje.
šiame puslapyje — a. Bizonai. Portel urvas, Prancūzija, b. Laukinis akrlys. Portel urvas. c. Kalnų ožys ir šernas. Niaux urvas, Prancūzija, d. Laukinio arklio galva ir stirna. Niaux urvas, Prancūzija.

Šalia urvinės tapybos keliomis spalvomis paleplito menui priklauso rankų (a) bei geometriniai (d) piešiniai, bareljefai (b) skulptūros (c) ir raižiniai (e)


spektyva (perspective tcrdue), būdinga tuo, kad  , kad gyvulių kanopos ir ragai atsukti į žiūrovą. Vėliau šis savotiškas vaizdavimas nebesutinkamas. Pirmame cikle skulptūros ir bareljefai yra daug gausesni nei antrame, dėl to kai kurie mokslininkai teigia, kad skulptūra atsirado anksčiau nei piešiniai.

Tačiau patys paprasčiausi linijiniai piešiniai pasirodo taip pat ankstyviausiuose pirmojo ciklo sluogsniuose. Vieni iš pirmųjų piešinių yra piešti pirštais, rasti ant urvų sienų. Tai paraleliškai vingiuojančios ar susikertančios linijos, vadinamos "macaroni" motyvais. (Fig. 3: d). Virš šių primityvių piešinių kai kuriuose urvuose buvo aptikti anksty viausiej i gyvulių kontūriniai piešiniai. Gyvuliai dažniausiai vaizduojami be akių. Su šiais pirmaisiais gyvulių piešiniais yra susiję ir geometriniai ženklai, kurie daugumos mokslininkų laikomi magiškais simboliais.

Pirmajam ciklui taip pat priklauso žmogaus rankų piešiniai. (Fig. 3: a). Rankos dažnai nega-tyviškai nutapytos raudoname ar juodame fone arba pozityviškai ir spalvotai. Yra manoma, jog spalvoti žmogaus rankų paveikslai yra pirmieji urvinio žmogaus spalvoti piešiniai. Ankstyviausi spalvoti gyvulių piešiniai yra ne ištisai nuspal-voti, bet tik kontūrai raudona, geltona arba juoda spalva. Bizonų, arklių ir kitų gyvulių figūros sukelia stebėtiną judesio iliuziją. Antrame cikle gyvulių vaizdavimo technika dar labiau patobu-


CHRONOLOGINĖ    PALEOLITO     KULTŪROS   DIAGRAMA

Kultūros apimančios apie milijoną žmonijos istorijos metų (pavadintos daugiausia pagal svarbesniąsias radimo vietas Prancūzijoje) atitinka tam tikrą ledyno artėjimo ar pasitraukimo laikotarpį (vingiuota linija). Ankstyviausieji meno paminklai priklauso vėlyvajam paleolitui, kuris laiko atžvilgiu sutampa su ketvirtuoju ledynu (vadinamu "Würm") )ir jo pasitraukimu.

Įėjo, jie piešiami natūralistiškiau, dažnai net dviem spalvomis, o kontūrai paryškinami įrėžta linija. Nors daugumas piešinių tapyta juoda arba raudona spalva, tačiau bendrai buvo vartojama visa eilė spalvų, ypač įvairių atspalvių geltonos ir rudos spalvos. Gyvulių plaukai parodyti nutrukti-ne linija, ilgomis paralelinėmis linijomis išryškintos kūno dalys ir šešėliai. Magdaleniniame cikle gyvulių tapyba pasiekė savo kulminacinį tašką. Iš šito laikotarpio yra žinomi šimtai piešinių, kurie savo tobulumu stebina modernųjį menininką (Fig. 1, 2). Žinomosios urvinio žmogaus tapybos galerijos yra Altamira, La Pasiega (šiaurinėje Ispanijoje), Lascaux, Les Combarelles, Niaux, Por-tel (pietinėje Prancūzijoje).

Dažai buvo pasigaminami iš netoli urvų randamų ochros gabalų. Ji yra įvairių atspalvių raudonos iki tamsiai rudos spalvos, oranžinės ir geltonos. Juoda spalva buvo gaunama iš degintos medžiagos, pvz. apdegusių kaulų. Mėlyna, žalia ir balta spalva neaptikta. Ochra buvo sutrupinama ir sumaišoma su gyvulių riebalais. Įraižoms buvo vartojami titnaginiai įrankiai; tokie rėžtukai yra rasti šalia meno paminklų. Piešinių galerijos urvuose yra taip giliai, jog nutapytos gyvulių figūros galima įžiūrėti tik apšvie-čiant jas stipriu žiburiu. Paleolito žmogus galėjo piešti ir matyti tik pasišviesdamas. Kad jis taip darė, įrodo atrastos akmeninės lempos, kurių įdubimuose buvo pripilama gyvulių riebalų, o knatas padaromas iš kurios nors samanų rūšies. Lempoms pagaminti buvo vartojamos ir gyvulių kaukolės. Tokios lempos galėjo degti pora valandų.

Kokios priežastys vertė raižyti ir tapyti mūsų senąjį protėvį sunkiai įžengiamuose giliuose urvuose, amžinoje tamsoje? Visi tyrinėjimai rodo, kad tose vietose, kur yra piešiniai, žmogus nuolatos negyveno, nes stovyklos randamos uolų prieangiuose ar po išsikišusia uola. Sukūręs tokius meno kūrinius, kaip spalvotus laukinių gyvulių piešinius, paleolito žmogus, deja, jais nuolat nesigrožėjo, nes juos perdaug sunku buvo pasiekti. Įdomu, kad randama ištisa serija piešinių nupieštų vienas ant kito, visai neatsižvelgiant į ankstyvesnių piešinių meninę vertę.
Šie ir kiti duomenys rodo, kad pirmasis menas turėjo kitus nei estetinius tikslus. Neabejojama, jog svarbiu impulsu buvo medžioklės magija. Dažnai nuo medžioklės pasisekimo ar nepasisekimo priklausė medžiotojų ir jų šeimų likimas, dėl to jo gyvas dėmesys smigo į medžiojamąjį žvėrį. Kai kurios gyvulių figūros rodo susmeigtas į kūną strėles (Fig. 1), kai kurios patelės vaizduojamos nėščios. Tokiu menu norėta užsitikrinti medžioklės pasisekimą bei gyvulių dauginimąsi. Rankų su išskėstais pirštais piešiniai greičiausiai reiškia jėgos užsitikrinimą. Geometriniai ženklai irgi galėjo turėti panašią prasmę. Ne visuose urvuose, kuriuose aptikti žmogaus pėdsakai, rasti meno paminklai. Pastebėta, kad tam tikroje apylinkėje buvo viena ar kelios vietos su piešiniais, ir dėl to manoma, jog tokios "galerijos" urvuose turėjo dideles reikšmes religiniame rituale. Iki šiai dienai išlikę laukinių tautelių papročiai duoda palyginamosios medžiagos ir leidžia spėti, kad paleolito žmones rinkdavosi urvuose prie nutapytų gyvulių ir kitų ženklų ir čia ekstazes stovyje, su šokiais, dainomis ir riksmais atlikinėjo religines ceremonijas, susijusias su vaisingumo kultu ir medžiokles magija. Su vaisingumo kultu susijusios ir moteriškos apvalios skulptūrėlės iš akmens, vadinamos "paleolito Veneromis", kurių gana daug rasta ne tik vakarų ir vidurio Europoje, bet ir Azijoje iki rytinio vidurio Sibiro.

Be abejones, vertingiausieji paleolito meno paminklai yra laukinių žvėrių piešiniai ir skulptūros, rodančios nepaprastą kūrybinę energiją ir pajėgumą perteikti gyvulio esmę su jo trykštančia vitaline jėga. Tokie meno šedevrai galėjo būti sukurti menininkų, esančių kūrimo ekstazėje, susijusioje su labai stipriais religiniais įsitikinimais.

Archeologiniai duomenys liudija, kad geometriniai, gyvuliniai, augaliniai bei antropomorfiniai motyvai mene kilmes atžvilgiu yra labai seni, visi sutinkami jau paleolite. Klaidinga manyti, kad tam tikrose žmonijos istorijos epochose buvo vien tik geometrinis, ar vien tik augalinis, ar gyvulinis menas (plg. mūsų menininkų diskusijas 1953, birželio men. kultūriniame "Draugo" priede). Geometriniai, faunos, floros ir antropomorfiniai motyvai randami visuose priešistoriniuose laikuose, tiek paleolite, tiek popaleoliti-niame laikotarpyje, iš kurių turime išlikusių meno paminklų. Meno turinys ir forma kito drauge su religija, ekonomija bei socialine santvarka. Kol medžiotojas kūrė meną, vyraujantieji motyvai buvo laukiniai žvėrys, kai žmogus pasidarė gyvulių augintojas ir žemdirbys, jo religijoje ir mene labiau įsigalėjo abstraktiniai geometriniai motyvai bei augalinių ir gyvulinių motyvų vaizdavimas. Priešistorinio meno istorijoje galima aiškiai išskirti medžiotojo (paleolito ir mezolito) ir žemdirbio (neolito ir vėlyvesnių laikų) meno epochas, bet abiejose greta realistinio vaizdavimo aptinkame abstraktinius simbolinius ženklus.

Visas meno epochas jungė viena ypatybe: ankstyvasis žmogaus menas buvo neatskiriamas nuo religijos.
Paskutiniųjų metų bibliografija paleolitinio meno klausimu:
THE LASCAUX CAVE PAINTINGS. Fernand Win-dels. Faber and Paber, 1949.
FOUR HUNDRED CENTURIES OF CAVE ART. Abbe H. Breuil. (Vertimas iš prancūzų kalbos). Centre d'Etudes et de Documentation Préhistorique, 1952.
ARCHAEOLOGY AND THE EARLIEST ART. Hallam L. Moius, Jr. Scientific American, August 1953.
Diagrama ir iliustracijos pagal Dr. Hallam L. Mo-vius, Jr., 1953.