EUGENE O'NEILL Spausdinti
Parašė J. B.   

Kai 1936 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta amerikiečiui Eugene Gladstone O'Neill, ne vienas save klausėme: — "O kas jis toks?"

Lietuvoje mes susipažinome su O'Neill tik 1938 m. rudenį, kada Algirdas Jakševičius savo drąsiam debiutui Valst. Teatre Kaune pasirinko jo veikalą "Marko milijonus". Vieniems mūsų šis veikalas buvo tikra revoliucija — įžvelgimas į gilesnio, filosofiškai poetinio teatro galimybes, kitiems — nuobodus vakaras. Neigiamo, ar bent abejingo, visuomenes nuosprendžio nepaveikė kritika, parodžiusi anuo metu nemažą susidomėjimo ir palankumo. Nepaveikė mūsų sveikos bei individualistinės prigimties nei "svetimi vėjai", kurie pūtė apie tai, kad Eugene O'Neill verčiamas į visas kultūrines kalbas, vaidinamas visuos penkiuos kontinentuos ir kad tik Shakespeare, o mūsų amžiuje — Shaw, pralenkia jį savo visuotiniu pripažinimu ir pastovia vieta repertuare.

Tiesa, O'NeiU'o "mada" lietuviškoje scenoje atsispindėjo dar du kartu: 1939 m. tas pats A. Jakševičius savo Akad. Teatro Studijos baigiamame spektakly pastatė jo vienaveiksmę dramą "Kur kryžius padėtas", o 1952 m. Čikagoje J. Blekai-tis tremtinių aktorių jėgomis parodė jo "Anna Christie". Kadangi abu reiškiniai negali būti lyginami savo reikšme su plataus masto, profesiniu "Marko milijonų" spektakliu, tai ir mūsų visuomenės santykio su dramaturgu jie nebus pakeitę.
Eugene O'Neill biografijoje kažkur ties gyvenimo viduriu praeina riba, atskirianti audringą, pilną nuotykių ir tiesioginių išgyvenimų jaunystę, nuo subrendusio laikotarpio, vienišo, beveik atsiskyrėlio, skirto kūrybai.

Gimęs 1888 m. spalio 16 d. New Yorke, jo teatriniame sektoriuje (43 gatvė prie Broadway), Eugene buvo garsaus aktoriaus sūnus. Tėvas turėjo didžiulį pasisekimą, ypač vaidindamas po Ameriką grafą Montekris-tą, ir ligi 7 metų amžiaus vaikas su savo motina trankėsi paskui jį gastrolėse, nuo mažens įpratęs prie klajokliškos buities ir scenos dulkių. Paūgėjusį sūnų aktorius leido į mokslus, kurie visi pasibaigė, Eugene sukakus 18 metų, kai jis įmetė fatališką plytgalį į kažkeno langą. Tai buvo, studijuojant Princetone. Paskui Eugene ėmėsi liūdno duonos pelnymo, čia raštininkaudamas New Yorko biznio įmonėj, čia nevykusiai reporteriaudamas, čia gelbėdamas savo tėvui, kaip techninis scenos padėjėjas ar net mažų vaidmenų atlikėjas.

Prie jo spalvingiausių "darbų" priklauso Hcnduro džiunglių tyrinėjimas, bejieškant aukso. Nematytų, tolimų kraštų ilgesys išviliojo jį iš troškaus tėvo užkulisio į norvegų prekinį laivą, plaukusį į Buenos Aires. Kiti laivai kėlė jį į portugalų Afriką ir vėl atgal į Argentiną it-New Yorką. Jūra, jos nerami dvasia, jos specifinė žmonių rasė tvirtai įžengs į daugelį jo būsimų garsių veikalų. Krante jūrininkai turi savo amžinas tradicijas, ir O'Neill pažino daugelio uostų smukles ir jų personažus, malšindamas savo kone legendinį troškulį.
Po jūrinių vėjų ir neramių rekreacijų krante 1912 m. sunegalavo O'Neill'as plaučiais. Sanatorija Con-necticute. 5 mėnesiai ramybės, Strindbergo skaitymas ir mąstymas buvo pirmas staptelėjimas šios jaunystės įsibėgėjime, pirmas bandymas apsvarstyti įgytus įspūdžius, suprasti žmones ir save. Čia O'Neill nusprendė rašyti teatrui. Strindbergas, parodęs jam, jc žodžiais, "vizijas to, kuo galėtų būti modernus teatras", liko jo pirmoji ir stipriausioji literatūrinė įtaka.

Visada atskubąs su pagalba tėvas savo kaštu išleido pirmąjį O'NeiU'o vienaveiksmių pjesių tomelį, vardu "Thirst" ("Troškulys"), ir nusiuntė sūnų metams į Harvardą specialaus teatrinio kurso klausyti. Tačiau dramaturgo sceninis debiutas atėjo tik po poros metų į provincijos miesto Provincetown, Mass., teatrą, kur 1916 m. suvaidino jo vienaveiksmę jūrinę pjesę, vieną iš serijos apie Karibų jūros mėnulį, vardu "Bound East for Cardiff".

Apie tą laiką 30 metų Eugene ima vis labiau atsidėti kūrybai, atsisveikindamas triukšmingą, klajoklišką jaunystę. Jis išsinuomoja vienišą jūros sargo namelį 3 mylių atstume nuo Provincetcwno ir ima rašyti didesnio užsimojimo veikalus. Tuo metu Provincetowno vaidintojai persikelia į New Yorko mažutį Greenwich Village teatrėlį ir ten visiems laikams įsispraudžia į Amerikos teatro istoriją, įkeliami jon Eugene O'Neill talento ir vis augančio garso.

1920 m. O'Neill'as užkariauja Broadway, gauna pripažinimą Pulitzer premijos pavidale ir nusikratė materialinio vargo vienu galingu smūgiu: "Beyond the Horizon". Nuo čia prasideda ilgas triumfų keäas, dar dvi Pulitzerio premijos: 1922 m. — su "Anna Christie", 1928 m. — su "Strange Interlude", Nobelio premija 1936 metais. Parašęs apie 38 scenos veikalus, Eugene O'Neill tampa pirmuoju Amerikos dramaturgu, kurio veikalai apskrieja pasaulį, suteikdami jam vieno žymiausiųjų šio laikotarpio dramaturgų reikšmę ir drauge atžymėdami amerikiečių scenos subrendimą. Pats O'Neill, savo laiške Nobelio premijos komitetui, laikė save tik pirmuoju, kuriam atiteko laimė iškelti originalinę amerikiečių dramą pasauliniu mastu. Tačiau rimtieji šios šalies kritikai beveik vienu balsu  pripažįsta,  kad
O'Neill ir tebelieka didžiausias Amerikos scenos rašytojas.

Jo veikalus charakterizuoja, visų pirma, didžiulis rašytojiškas temperamentas, galia plačiai ir giliai jausti ir suprasti, kuri suteikia jo piešiamiems charakteriams herojines dimensijas, tokias retas poibseniniais laikais. Jei šis šimtmetis yra davęs monumentalų veikalą, aistra ir konflikto jėga artėjantį prie klasikines tragedijos, tai toks veikalas yra O'Neill'o "Mourning Becomes Elect-ra", didžiule trilogija, parafrazuojanti antikinę temą, — žmogaus besigrumiančio beviltiškoje kovoje su nepalenkiamu likimu.
O'Neill gimė su scenos jau:mu kraujuje, ir tatai teikia jo veikalams ekspresyvumo, dinamizmo, charakterių patrauklaus ryškumo, stiprių, sceniškų situacijų, ir dar daugelį neišskaičiuojamų ypatybių, kurios scenos veikalą padaro gyvu teatru ir skiria jį nuo daugybės protingų, prasmingų, bet beviltiškai nuobodžių "šnekamųjų" veikalų.

Kaip kažkada gyvenime, taip vėliau kūryboje — besiblaškąs, jieš-kąs O'Neill nepasitenkina rastomis formomis, nuolat kurdamas naujas išraiškos priemones. Nuo kraštutinio natūralizmo ("Desire under the Elms", arba "The Hairy Ape") jis pereina įvairias stadijas ryškiau ar silpniau pabrėžto simbolizmo ("Days without End", "The Ieeman Cometh"), stapteli konvencionalinėj miesčioniškoj papročių komedijoj ("Ah, Wilderness!"), duoda itin originalų psicho-analitinės pjesės pavyzdi ("Strange Interlude"), nuostabiai talentingą junginį socialinės satyros su augšta poezija ("Marco Millions"), arba vi-zicnierišką, beveik irracionalų kūrinį ("Emperor Jone").
Pastaraisiais metai", ligos ištiktas, O'Neill'as nebepajėgė rašyti. Paskutinį kūrinį, "Long Day's Voyage into Night", dramaturgo testamentas teleidžia vaidinti, 25 m. praslinkus po jo mirties.

Tylioje Bostono rezidencijoje, vien žmonos ir gydytojo globojamas, či-dysis dramaturgas leido paskutinias gyvenimo dienas ir mirė lapkričio 27 d.
J. B.