LIETUVIU TAUTOSAKOS LOBYNAS Spausdinti
Parašė A. Mažiulis   

BALYS, JONAS, RED., LIETUVIŲ TAUTOSAKOS LOBYNAS I-II, —
A TREASURY OF LITHUANIAN FOLKLORE I—II, 126 94 psl. in 89, Bloomington, Ind. 1951. Viršelis ir ženklas dail. V. K. Jonyno. Autoriaus leidinys- Kaina 3 dol.
I- Dvasios ir žmones. Liaudies sakmės. Ghosts and men. Lithuan-ian folk legends about the Dead.
Šiame Lobyno tome sutelkta 166 įvairūs pasakojimai apie Mirtį ir vaidulius (psl. 11—117). Visos sakmės, išskyrus tris, pirmą kartą spausdinamos1)  Ir nors šis rinkinė-!is nėra didelis bei sakmėmis gausus, tačiau jis apima visos Lietuvos sritį, ne tik Sūduvą ir jos apylinkes, koks buvo J. Basanavičiaus "Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių". Tuo būdu šis rinkinėlis aną didįjį (Basanavičiaus) žymiai papildo ir praplečia, jau nekalbant, jog dabartinio rinkinio medžiaga tiksliau užrašyta.

Šiems pasakojimams J. Balys teikia ir trumpą įvadėlį (psl. 5—10), kur įterpta viena kita mintis, įdomi ne tik eiliniam skaitytojui, bet ir tautotyrininkui.

Lietuvis savo mirusiųjų nebijo, nes jie pikta nieko žmogui nedaro. Tik juos įžeidus arba nuskriaudus, visi vargai prasideda, mirusieji ima keršyti. Ir šis bruožas, būtent mirusiųjų savybė bei talka gyviesiems, paliudytas ne tik tautosakos, bet ir tautos gyvenimo visumos. Mūsų kaimų kapinaitės labai dažnai sutinkamos pačiose kaimų sodybose (pvz. Daveinių km., Dutų vis.) arba visiškai šalia jų, išskyrus tik maro kapinaites. Šis kapinaičių artumas liudija, kad lietuvis savo mirusiuosius nori išlaikyti kiek galint arčiau savo sodybų bei namų ir jų visai nesibaido. Tik pikta mirtimi mirusių, kurie paprastai ima vai-dintis, nelaidodavo savo kaimų kapinaitėse, bet išveždavo į pelkes, kemsynes ir kitas negyvenamąsias vietas. Tas jau daug vėlyvesnė, germaniška, pažiūra.

Tiesa, galima manyti, kad mūsų kapinaitės iš senovės tebeturi išlaikiusios apsaugos ratą, būtent jos apkastos grioviu arba apdėtos akmenų vainiku, vėliau išvirtusiu net tvora, tačiau gi visi pikti vaiduliai šio magiškojo rato nevaržomi, jie pasirodo ir už kapinių, net atsiveja iki pat sodybų ir namų. Tuo būdu geriausiems mirusiems šis ratas nėra reikalingas, jis beprasmis. Tačiau vistik šis griovys ir akmenų ratas mūsuose yra labai sena apraiška, atrodo, sietina net su prois-torės dienomis, išskirianti mirusiųjų bendruomenės gyvenamąsias vietas, kur negalima skinti nei žolė, nei paimti medžio šakelė—visa tai mirusiems priklauso. Net ir mažyčio daiktelio, iš kapų paimto, vėlės atgal pareikalauja.

Piktasis numirėlis, kurio taip bijojosi germanas ir jieškojo visokiausių priemonių nusikratyti 2), išliko iki mūsų dienų. Autorius, nagrinėdamas įvairias germaniškąsias mirties bausmes, pateikia daug medžiagos ir šiems klausimams. Jis pamini nuostatus, jog nužudytajam turi būti nukirsta galva ir padėta tarp kojų, kad jis nesivaidentų( iš Ulmo 1457 m., žr. 164 psl.) ir pan.

Ir patekę į šį rinkinį žmonių pasakojimai, jog vaiduliui nukertama galva, surišamas šermukšniu ir pan. (nr. 85—104), yra dar visai nessni ir tikri įvykiai. Gal tuos dalykus dar pasakojo net patys atsitikimų liudininkai, tik dažnai dėl kaimynystės ar kitų priežasčių išleidę tikrąsias pavardes, vietas ir laiką. Kartais visai sąmoningai bus pavardes ir laiką bei Įvykio vietą išleidę patys užrašinėtojai, nes patys pasakotojai labai dažnai to iš užrašinėtojo reikalauja. Su tokiais žmonių reikalavimais esu susidūręs ne kartą ir aš pats, taip pat kartais seniau tuos dalykus pralei-dinėjęs, o vėliau—vistik aiškiai žymėjęs  pavardes,  vietas  ir  laiką,

Mūsų administracijos įstaigose buvo gana daug susitelkę tikros medžiagos apie tokius įvykius, tik ja niekas nebuvo susidomėjęs ir paskelbęs. Ir iš šių archyvų man tėra žinomi šiandieną tik du aiškūs dokumentiniai įvykiai. Kauno gubernatorius rašė vysk. M. Valančiui, kad Kartenos par., Robulių sodos gyventojas Kazimieras Gontą rastąjį daržinėje pakaruoklį palaidojo pelkėje. Prieš palaidojant pakaruoklį, kad jis nesivaidentų, buvo jam nukirsdinta galva ir surištos kojos. Vysk. M. Valančius tuojau pat parašė ganytojišką laišką Kartenos parapijiečiams, tačiau jame negrasino bažnytinėmis baudomis, t. y. nepareikalavo, kad dalyviai atvažiuotų pas jį patį išpažinties, kaip jis elgėsi, įspėdamas
---------
1) Tris šios rinkinio sakmes (nr. nr. 39 B; 98 A ir 166) šiuo metu J. Balys išspausdino angliškai, žr. Lithuanian Ghost Stories from Pittsburgh, Pennsylvania, — Midwest Folklore, vol. II—1, 47—52, 1952.
2) Žr. Folke Stroem, On the Sacral Origin of the Germanic Death Penalties, Stockholm 1942

žmones dėl meškininkų ar kitų niektikėjimų (žiūr. Mūsų Senovė II, 117—118 psl.) Iš žmonių pasakojimų galima suprasti, kad vysk. M. Valančius yra smarkiai baręs žmones dėl šių papročių, nes tai esąs labai didelis griekas ir išpažinties reikią važiuoti net pas vyskupą (Dusetos, Užpaliai). Ir visuose pasakojimuose minimas kunigo leidimas tokį lavoną atkasti ir jam galvą nukirsti, atrodo, kad bus tik paprastas pasakotojų pagražinimas, nes už tokius leidimus vyskupai kunigus būtų tikrai prigriebę.

Antroji dokumentinė žinia iš 1892 m. spalių mėn. liečia šeiminiškių km., Užpalių vis., Utenos, seniau Ukmergės, apskr. pasikorusį Gaigalą. Jam buvusi taip pat nukirsdinta galva. Tai pateko į Kauno gubernijos žinias, o iš ten nekartą buvo ir kitur žymima. Apie šį Gaigalą užpalėnai ir dabar dar kartais pasakoja.

Šiaip apie tokius Įvykius mūsų žmonės nemaža pasakoja, minėdami asmenis, vietas ir įvykių metus. Kelis tokius pasakojimus, ne senų dienų įvykius, čia pateikiu.
a)    "Vienas mano augime pasikorė. Pasikardamas anas nusiėmė rožančių ir škaplierius. Jam nukirto galvą. Bet tas pakaruoklis ją pasiimąs ir vėl sviedžiąs. Paskui jam surišo šermukšnio atžalomis kojas, o jo galvą numetę toliau į balą.
Tai buvo apie 1900 m. Jis buvo iš Vaičionių km., Kamajų vis., Rokiškio apskr., tik jo pavardės dabar neprisimenu. Jį palaidojo Veparaisčio baloje. Paskui ant jo krūtinės dar akmenį užritė. Bet anas dar ir vėliau, sakydavo žmonės, vaidenęsis. Visus svaidydavęs savo nukirsta galva.

Kuris pasikardavęs su škaplieriais ir rožančiumi, tokiam galvos nebe kirsdavo." (1952. IV. 17, iš A. K., augusio Petraukos km., Kamajų vis., prieš 3 m. atvažiavusio į Broo-klyną).

b)    Apie 1920—22 m. vienai moteriškei iš Daržininkų ar Salinių km., Antazavės vis., Zarasų apskr. buvo nukirsta galva. Ji buvusi palaidota Antazavės par. kapuose, bet vis pareidavusi ir pareidavusi namo. Tada ją atkasė, ir pats sūnus nukirtęs savo motinai galvą! Atkasę nakties metu, klebonui leidus(!). Pagal kitų pasakojimus, tai moteriškei galvą nukirtęs visoje apylinkėje žinomas girtuoklis už gorčinę.

c)    "Luokės miestelyje buvo toks valkata Julijonas. Ir tas Julijonas apie 1920—25 m. nukirto galvą tokiam Bytautui iš Pašatrės. Tas Bytautas buvo skustuvu pasipjovęs. Bet kai palaidojo, tai vis pareina ir pareina namo. Ir namiškiams neduodavo jis ramybės. Nei kunigo šventinimai, nei visa kita negelbėjo. Bytautas vis pareina. Senieji žmonės patarė, kad nukirstų galvą, ir ją padėtų tarp kojų ir liepų karnomis pririštų. Atkasė. Klebonas leido atkasti. Paprašė (Julijoną). Tas pusglušis Julijonas nukirto kirviu. "Kaip daviau, taip ir nuriedėjo, — jis girdavosi. Patį Julijoną pažinau, miestelyje grodavo tokia išdužusiu šonu skripkele, o gautus pinigus slėpdavo, pats badaudamas. Jis buvo nuėmęs ir daugiau pakaruoklių bei juos sutvarkęs. Mirė 1928 m. turėdamas apie 70 m." (1952. I. 4, iš A. J. nuo Luokės, 1951 m. atvažiavusio į Brooklyną).

d) "Norėję nukirsti galvą ir tokiam Jogminui (Myžikų km., Luokės vis., Telšių apskr.), kuris mirė 1929 m. Jogminas buvęs keistas žmogus, toks "cicilikas". Tai po mirties ir pradėjęs namo sugrįžti. Namiškiai girdėdavo jį naktimis su klumpėmis bevaikštant. Ypač jis mėgdavęs siūti mašina, kuri stovėjusi alkieriukyje. Tačiau vieną kartą laimingai pavyko visa išaiškinti ir "siuvėją" pagauti. Tai buvo jaunas katinukas, kuris bežaisdamas įsukdavo alkieriukyje mašiną. Taip ir nebekirto Jogminui galvos." (Santrauka A. J. pasakojimo, kuriam Jogminų namai buvo giminės), šie paskutiniai pasakojimai ir atskleidžia, jog vaiduliui galvos kirtimas buvo išlikęs mūsų dienoms, t. y. žinomas ir iš Nepr. Lietuvos laikų.

Labai įdomi smulkmena, jog vaidenasi tame klojime, kur ant mirusiojo "kapo pastatė pėdžią" (Valkininkas, psl. 110). Tačiau ne tik pėdžia čia kalta, bet ir aplamai gyv. namo esantysis arti krosnies stulpas panašios reikšmės. Prie to stulpo, kurį dusetiškiai kartais vadina seneliu, pasirodo visos namų dvasios, vaiduokliai. Ant to stulpo pasakose sėdi žmogus, kai jam reikia vaiduoklių namuose permiegoti; šį stulpą ir pakuria velniai a-biems galais nudegintomis skalomis, norėdami pasiimti visokius drąsuo'ius. Todėl ir užkliūva mintis, jog ši smulkmena tebemena dar tuos laikus, kai žmogus buvo laidojamas prie židinio. Atsiradus židinio stulpui, vėlės buvo sutelktos šalia jo, jis sutapdintas su protėvių kultu. Ir, pagaliau, ši mintis buvo išplėsta kiekvieno pastato stulpui, šiuo kartu klojimo pėdžiai, šventasis namų stulpas—senelis—, kuris buvo seniau kiekvienoje dūminėje pirkioje, mūsų namotyrininkų tebėra nepaliestas.   Šios   sakmės toji mažytė smulkmena šį klausimą primena. Ir mes, atrodo, daug kuo galėtume papildyti W. Schmidtą (Anthropos XXXV—VI, psl. 966 — 969, 1940—41; plg. t. p. XXXII — XXXXL, psl. 309—311, 1942—1945), o taip pat ir Bela Gunda (Folkliv XI, psl. 71—75, 1947), kuris rašė apie vengrų gyv. namo tokį pat šventąjį namų stulpą, lygindamas ir su slavais.

Šios knygos įvade J. Balys keliais žodžiais paliečia ir vadinamuosius "tuščiuosius kapus" (Kenotaphe). Toki kapai šiuo metu praplitę visoje Vokietijoje, o ypač jie labai gausūs Austrijoje (Tirolyje). Jie Tirolyje būdingi ne tik atskirais kryžiais, bet ir risai atskirais kapais, tuščiais, be lavono. Tokį kryžių arba kapą padaro šeima, norėdama prisiminti kažkur toli palaidotus ar dingusius saviškius. Tačiau vargu ar dar austrai kaimiečiai tik vienam prisiminimui tokius kapus supila ir kryžių pastato. Man atrodo, kad pas juos tebeglūdi iš dalies ir senoji pažiūra, nes jie tiems "tuš-čiųjų kapų" kryžiams pritaiso taip pat atskirą indelį šv. vandeniui, kuriame yra ir visai atskira žolelė (šlakstyklėlė). Ir šį kapą austras kalnietis lygiai šlaksto kaip tikrąjį, nedarydamas jokio skirtumo. Apraiška labai būdinga ir reikšminga religinei tautotyrai.

"Tuščiųjų kapų" šiandieną Lietuvoje jau nebepasitaiko, tačiau mūsų krašto proistorė juos paliudija, pvz. Pryšmančiuose (VI. Nagevičius, Mūsų pajūrio medžiaginė kultūra, Senovė I, 54 ir kt. psl.) ir kt- mūsų pajūryje. Vėliau tokie kapai, priėmus Lietuvai krikščionybę, nebepasitaiko, nors greičiausia, pasikeitus laidojimo būdui, jie lieka nebepastebėti. šiandieną, mūsuose, jei tik giminės išgali ant kapo kryžių stato kiekvienam mirusiam. Tačiau, kitur mirusiam ir čia nepalaidotam pas mus jokio kryžiaus nestato, bet mėgsta jo vardą iškalti tėvų kryžiuje (Dusetos, Kamajai). Taip pat neseniai Augštaičiuo-se tebebuvo gyvas paprotys, kad jaunamartė ir bevaikė moteris buvo parvežama laidoti į savo tėvų kaimo kapines, t. y. ji, nepradėjusi naujos šeimos, sugrįžta prie savos giminės net ir mirusi- Ir su šiuo papročiu man menasi, rodos, iš Salako apylinkės girdėtas pasakojimas, jog sugrąžinus mirusią moterį giminės kapuosna, mirus jos vyrui, ant vyro kapo pasodinamas iš žsbeliukų (tokie smėlynų augalai, —panašūs savo dydžiu ir iš dalies pavidalu į pušies žebelį) ne tik jam, bet ir moters prisiminimui kryžiukas. Jei tas buvo seno papročio liekana, bet ne atsitiktine apraiška, tuomet šis antrasis kryžiukas būtų galima sieti ir su "tuščių-jų kapų" (Kenotaphe) papročiu, lavonų deginimo laikais. Jis krikščionybės poveikyje bus išnykęs.

Šiai pasakojimų daliai J. Balys parūpino ir motyvų indeksą (psl. 118—126) anglų kalba, šis, kaip ir visi kiti, jau Amerikoje paruoštieji, J. Balio lietuvių pasakojamosios tautosakos indeksai, yra sudaryti Stith Thompsono (sistema3). Anksčiau, Europoje, mes buvome į-pratę naudotis suomio Antti Aarne (1867—1925) pasakojimų klasifikacija. Nežiūrint visų jos painiavų, St- Thompsono sistema yra pilnutinė ir tuo pačiu ateities klasifikacija papasakojamai tautosakai. Ir šis J. Balio posūkis yra labai sveikintinas, nors dar šiandieną, kol išsilei-sime naują motyvų katalogą, tenka naudotis jau dviemis pasakų klasifikacijomis ir tarp jų painiotis.

II. Liaudies magija ir medicina. Folk magic and folk medicine. Lithuanian incantations and charms.
Antroji Lobyno dalis, įrišta drauge su pirmąja, sutelkia 575 įvairius liaudies tikėjimus, užkalbėjimus, maldeles ir kt. Po suomio J. V. Mansikka, "Litauische Zauber-sprueche", FFC XXX (87), 116 psl., Helsinki 1929, sutelkusio 239 įvairius šios rūšies dalykus, šis J. Balio rinkinys yra didžiausias ir svarbiausias. Tiek vienas, tiek kitas turi daug labai reikšmingos medžiagos senajam mūsų tikėjimui, tačiau šis daugiausia. Čia galime rasti tebeminint dar Perkūno karalystę (nr. 1, 2; psl. 17) su labai į-domiais prierašais, iškeliančiais mūsų senųjų žmonių polinkį kai ką jau ir sukrikščioninti, ši apraiška labai svarbi kiekvieno krašto religijos tautotyrininkui, juo labiau lietuviui. Kiekvienas tautoty-rininkas džiaugsis maldelėmis Saulei, Debesiui, Gabijai, žemynai irkt. Tačiau nr. 362, užrašytos Kumuta-čio apie 1866 m., nenorėčiau priskirti ir aš liaudžiai. Ji sueiliuota labai naujoviškai. Ir toji pastaba, kurią prirašė J- Balys seniau (Lietuvių Tautosakos Skaitymai, II, 17 psl., Tuebingene 1948), prašyte prašosi pakartojama. Kalbant apie maldas žemynai,   negaliu   nepa-
-------------------
3) šiuo metu prof. Stith Thomp-sonas dirba Indianos universitete (Bloomington, Ind.). Tai pasaulinis pasakojamosios tautosakos žinovas. Jo pasakoj amaj ai tautosakai in-deksinė sistema paskelbta FFC žurnale, "Motive index of folk literature", tt. XXXIX—XLII (1932—34) ir XLVI—XLVII (1935—1936).

skelbti vienos labai įdomios žemei maldos iš Dzūkijos. 1940 m. pavasarį ją užsirašiau iš Aleksiūnienės, 44 m. iš Daugų apyl. ir tuojau pat pasiunčiau J. Lingiui į Stockholmą. Po karo šią maldą, savotišką "keleivę" ir tremtinę, vėl gavau.

"šventa žemeli, šventa raseli, tegul nešioja mano kojelas, šioj mieloj dzienelaj".4) Kalbant apie maldas žemei, tenka priminti ir jų apeiginis kalbėjimo būdas, kurį daugelis tautosakos rinkėjų bus praleidę. 1939 m. vasarą man daugelis žemaičių pasakojo (Viduklė, Nemakščiai, Eržvilkas ir kt.), kad žemei malda reikia kalbėti atsiklaupus ir kaktą prie žemės pridėjus. Tą patį man paliudijo senesnieji, jau pačias maldas pamiršę, ir žmonės nuo Pašvitinio, Linkuvos. Mano rinkiniuose esančios pastabos nuo Valkininko tą patį sako. Ten buvę grieku laikoma kitaip žemelei maldas kalbėti, todėl senieji kas rytą ir vakarą prie žemės kaktą ne tik pridėdavę, bet net primušdavę.

žemės kultas pas mus išliko ne tik maldomis ir jos pabučiavimu, bet ir žmonių priesaikoje. Pvz. Veprių apyl. (Ukmergės apskr.) prieš 50 m. tebebuvo gyvas paprotys, kad pagautas vagilius ir tinkamai jau nubaustas, turėdavo suvalgyti saują žemės ir ją pabučiuoti. Žemės suvalgymas buvusi didžiausia priesaika. Kapčiamiesčio ir Merkinės apyl. piemenys pavasariais, pirmą kartą suginę į draugę bei gerokai vieni kitus prikūlę, darydavo sutartį, kad visus metus taikoje gyvens, nesimuš, vieni kitų būdų nedegins ir pan. Sutarties priesaikai patvirtinti, jie valgydavę žemę iš seno ugniakuro vietos, o jei tokio nesurasdavo — iš kur papuola. Tokią priesaiką mena ir kai kurios pasakos, pvz. "Prisiek man tai, su-valgydama smėlio saują" (Lietuviškos pasakos, 34 psl., Chicago 1951).

Senąjį žemės gerbimo būdą pas mus buvo sukrikščioninę lietuviai kunigai. Pvz. kun. J. S. Dovydaitis, tas didysis vysk. M. Valančiaus talkininkas, savo didaktinėje knygutėje "Sziauleniszkis Senelis" 'Vilniuje 1863) moko po poterėlių bučiuoti žemelę (I, 19 psl.). Taip pat elgiasi ir kun. K. Aleknavičius (Elementorius arba lengvas mokslas..., psl. 56, 57, 69). Tuo metu pabučiuoti šv. Žemelę tebebuvo, matyti visuotinis paprotys ir kitaip, atrodė net nekrikščioniška.

4) Kitos, iš Žemaitijos, žemynai maldas žr. A. Mažiulis, Lietuvis meldžiasi žemei, Ateitis, 94—96 psl., 1939—40.
Įdomių ugniai maldų J. Balys šiame rinkinyje pateikia gražų pluoštą. Gabijos kultą jis buvo nagrinėjęs 1944 m. "Kūryboje", kuri šiuo metu tiesiog niekur jau negaunama. Ir perspausdintoji medžiaga darosi labai vertinga, nes kiekvienas tautotyrininkas ja gali pasinaudoti. Antra, be jų ir pačiam leidiniui daug ko trūktų, jis būtų nepilnas.

Mūsų senieji, jau ir prieš daugelį metų į šį kraštą atvažiavę, senąjį ugnies kultą dažnai iki šių dienų išlaikė. Pvz. viena senukė nuo Ramygalos, šin kraštan atvykusi prieš 45 metus, dar ir dabar šv. Ugnelę peržegnojanti ir sakanti:
"Švinta Gobija, būk spakaina." (E. Jas-nė, 86 m., Brooklyne). Ir pagal ją, visą gyvenimą šv. ugnelė jai nieko pikta nepadariusi. Ji priedu man dar papasakojo žinomą sakmę apie "ugnelių pasivaikščiojimą", į pasakojimą įterpdama ir tą pačią Gabijos maldą.
Šios knygos įvade J. Balys sumini visą eilę labai įdomių smulkmenų mūsų seniesiems tikėjimams. Jis mini burtų knygeles (14 p.), kurios esančios rusiškos, lenkiškos, kartais latviškos. Pagal žmonių įsitikinimus, tokios knygos esančios rašytos arba spausdintos juodame popieryje baltomis raidėmis (peklos knygos, čertknygės). Kartais čia pasitaiko tiesiog linksmų nesusipratimų. Pvz. šalia Petraučiznos miško, Antazavės vis., Zarasų apsk. gyveno toks senukas "pagal visas senovės ir mokėjo ažukalbėti ugnį, ligas...". Jis buvęs labai "dievobaimingas parmazonas ir didelis pra-civninkas", tai kartais klebonas lankydamas parapiją jį ir aplenkdavęs. Jo pavardė buvo Galvydis ar Jogminas. Ir 1940 m. aplankęs jo namus pastebėjau, kad jo "čertknygės" buvo gotiškai spausdintosios paprastos lietuviškos, dažniausiai protestantiškos, knygos. Jis nukalbėdamas ligas skaitė tam tikras vietas iš S. ir N. Testamento.

Lietuviškieji užkalbėjimai tikrai nėra gausūs krikščioniškaisiais intarpais. Tik paskutiniuoju metu, kunigams itin sujudus bartis ir per išpažintį reikalauti baigti su nu-kalbėjimais, vis dažniau ir dažniau atsiranda krikščioniškųjų maldų priedurai. Juos dažnai prisideda patys nukalbėtojai, kai kunigas neduoda jiems išrišimo už šiuos šnabždėjimus. Antru kartu toks nu-kalbėtojas, atėjęs išpažinties, pasisako, kad žmonės pas jį plūsta ir jis negalįs jų atsigint, taigi, ir toliau kalbąs, bet tik krikščioniškas maldas, čia kartais toks kalbėtojas pasisako, kad tik vien krikščioniškas maldas kalbąs, kitas tik pri-duriąs ir pan. Tačiau iš esmes jis paprastai kalba senąsias, tik su naujais priedurais. Pas tokį "krikščionišką" nukalbetoją išlieka ir senieji maginiai veiksmai, k. a- braukymai, pūtimai,...; duona, druska ir kt. Labai dažnai toki "krikščioniški" kalbėtojai visas krikščioniškąsias maldas (Tėve mūsų, Sveika Marija...) kalba atžagariai arba nesako Amen. Už nukalbėjimus jie neima pinigų arba užmokesnio, bet (ik dovanas, paprastai maistu, drobe... Savo žinias perduoda tik pirmagimiui arba pagramdinukui, nes kitaip nukalbėjimai nebeveiktų. Ir man pavyko užrašyti keliolika tokių nukalbėjimų, vien tik įtikinus nukalbėtojus, jog esu pirmasis šeimos vaikas, taigi, jo galia nepranyks.

Yra dvi nukalbėjimų rūšys, žmonės, atrodo, jas skiria- Vienuose nukalbę j imuose yra prašoma, o kituose — įsakoma, keikiama. Pirmieji nukalbėjimai nuo gyvatės, ligų ir pan. vadinami nukalbėjimais, nukalbėti, atkalbėti, atžadėti, nu-šnabždėti, nužadėti, nuvardinti ir pan. O keikiamiesiems sakoma: pakerėti, pagadinti, ažužadėti, ažu-kalbėti..., pačėravoti...

Prisimenu keletą atsitikimų, kai aš savo krašte nepataikiau pavartoti žodžiui priešdėlį. Vieną kartą pats būdamas kalvėje pas Izidorių Kairį (Vainiūnų km., Dusetų vis.), mačiau pats visą nukalbėjimą. Atbėgo netolima kaimynė Tumašaus-kė (Budriškių km.), kad jos karvę gyvatė įkirtusi. Senukas Kairys tuo metu derino prie ratų ašį, o aš jam padėjau. Netraukdamas pypkės iš dantų, pradėjo šnabždėti (mačiau krutančias lūpas) ir sako:
"Eik namo, tavo karvė bus sveika. Atkalbėjau". Jis paskui man pasakojo, kad jis gyvatės nekeikia, tik prašo. Tokių nukalbėjimų ir kunigai nedraudžia.
Po metų ar vėliau aš pasakiau seseriai Rozalijai žirnikienei (žuk-liškių km., Dusetų vis.), kad aš pats mačiau, kaip jos brolis nuo gyvatės ažukalbėjo. Ji supyko ir pradėjo ant manęs bartis. Jos brolis neažu-kalbąs, bet nukalbąs arba atkalbąs. Jos brolis gyvatėlės nekeikiąs, bet tik gražiai paprašąs Dievulio vardu. Tą maldelę brolį išmokęs jų tėvelis. Tik Pranienė (Teresė Ru-dzinskienė, Smilgių km-, Dusetų v!s.) buvo išmokiusi jos dukterį Augenę (Mažiulytę, gim. 1910) ažu-kalbėti. Ir toji malda buvo tokia:
— Gyvate gelaže,
eik tu ir savo gieluonį pasiimk
iš (Jono, žalosios...)..."
Toliau sekė grasinimas, jei gyvatė savo geluonies nepasiimtų. Tada, tegu išdegtų raistai, jos nematytų saulės, mėnulio ir nepriimtų Žemė... Gale buvo prijungiama 3 Sv. Marijos, be Amen. Ištarus Amen, tai žmogus mirtų, o gyvulys — iš-dvėstų. Vėliau T. Rudzinskienė šios maldos nekalbėjo, nes kunigas jai uždraudęs (1941).

Todėl man atrodo, kad visos šios kalbamosios užkerėjimų maldelės negalima skirti prie maldų. (plg. 10 psl) Jų nepriskiria daug kur ir žmonės, net ir ten, kur maldele kartais vadina ir paprastus piemenų lojimus bei išskaičiavimus, pvz. "vienaitė, dvaitė, trijė, kerulė..." (Dusetos). Maldos, aukos ir sielos sąvokos yra labai plačiai suprantamos, kartais viena kitai prieštaraujančios. Pirmykščių tautų, taip pat ir lietuvių, pirminės maldos nėra maginės. Pirmuonių aukomis (Erstlingsopfer) ir padėkos maldomis žmogus pareiškia Dievybei padėka už maistą, buvimą ir pan. Tose, padėkos, maldose ir žodis tebėra laisvas, kintantis, kai magija reikalauja žodžio, pastovaus tariamo su tuo pačiu veiksmu, intonacija. Pirmuonių aukose ir padėkos maldose visiškai nesigriebiama nei veiksmų, nei kitų priemonių Dievybės galią sau palenkti. Ten tik dėkojama, kartais dar prašoma. Ten matyti ir jausti tiesioginis ryšys arba jungtis žmogaus su Dievybe, su Dievybe kaip vyresne ir pirmesne būtimi, arba šeimos santykiais nusakant—vaiko santykis su geru tėvu. Todėl padėkos aukoje bei maldoje magijos ir nėra.

Magijos dažnai nematyti ir atsiprašymo aukose bei maldose. Jos nevisada yra ir prašymo aukose bei maldose. Ji daugiau pasireiškia ir išsivysto, turint reikalus su žemesnės reikšmės dvasiomis ir būtybėmis. Taigi, magija būtų jau antrinės reikšmės apraiška. Todėl malda ir kerėjimas (maginės maldos) nėra tas pats, nors H. Baechtold-Staeubl žodžiais tariant, tarp maldos ir užkalbėjimo esminio skirtumo nėra. Čia ne vieta su didžiuoju, dabar jau mirusiu, tautotyrininku H- Baechtold-Stauebl ginčytis, tačiau vien tik gryniems tautotyrinės praktikos reikalams reikėtų skirti malda ir keras, kas taip pat neprieštarautų nė religinei fenomenologijai.

Taip pat ne visoms aukoms ir maldoms galima pritaikyti ir racionalistiškąjį "do-ut-des" išsireiškimą (10 psl.). Pirmasis lietuviškajam tikėjimui šį "do-ut-des" visuotinai pritaikė vokiečių slavistas ir lietuvių religijos tyrinėtojas Al. Brueckneris (žr. Lehrbuch der Re-ligionsgeschichte, Bd. II, 533 psl., Tuebingen 1925). Tačiau šiandieną ši racionalistinė "do-ut-des" aukos ir maldos samprata vis mažiau ir mažiau taikoma, nes kiekviena auka ir malda nevyksta pagal griežtus, iš anksto protu nustatytus dėsnius. Kiekvienoje maldoje, tas pats ir aukoje, esama gana daug irra-cionalumo ir sunkiai įspraudžiamų dalykų į betkokias iš anksto priimtas normas. "Do-ut-des" pagrindus smarkiai pajudino jau 1921 m. G. van der Leeuw (Die do-ut-des For-mel in der Opfertheorie, AfR XX, 241—253 psl., 1920—21). Vėliau, tyrinėdamas religijos fenomenologiją, jis dar toliau nuėjo. Jis racionalistinę "do-ut-des" aukos ir maldos sampratą reiškia kita — "do ut possis dare" (Phaenomenologie der Religion, 332 psl., Tuebingen 1933). Ir tikrai, visi nukalbėjimai, t. y. kur tik būtybė prašoma, geriau derinasi su G. van der Leeuw naująja aukos bei maldos samprata.

"Atžingis", kurį tautotyrininkui paskutiniu metu padovanojo dr. K. Grinius (Apie gyvačių dievaitį At-žingį, Naujienos, nr. 255, 1949 ir tas pat—Literatūra. Metraštis, 146 —157 psl., 1950), yra pirmą kartą suminėtas 1847 m. Katekizme. Ten prieš pirmąjį Dievo įsakymą grieši-ja labai daugeliu niektikėjimų, jų tarpe minimas ir atžingis. "Kurie tik pasakuoms apej bajdikles, sz-mieklas, wajksztiojemus nakti pik-tun dwasiu, numirielu, ar gala sau padariusiu... Kurie tik sužawieja-mams, atžingiams, pastebiejemams, paczidijemams, ir anun bijos tejp, jog akis, rąkas, kraus žmogaus kita blogajs bus esaties..." (Ed. Volter, Litovskij Katachizis N. Daukši,... psl. 172. Priloženie k IlI-mu tomu Zapisok Imp. Akamemij Nauk, St. Peterburg 1886). Iš šio suminėjimo matyti, kad atžingis nėra kažkokia ypatinga dvasia arba dievaitis, bet paprastas žavėjimas, greičiausia atžindulis, kaip mano ir J. Balys (13 psl.).

Baigiant, reikia nuoširdžiai pasidžiaugti, kad šiandieninėje pinigo gadynėje atsiranda žmonių, kurie savąsias santaupas paskiria lituanistiniams dalykams ir juos padovanoja mums. J. Balio pradėtasis leisti LIETUVIŲ TAUTOSAKOS LOBYNAS yra didelės asmeninės aukos išdava ir liudijimas, kad lietuviškasis darbas dirbamas ne tuščiai ginčijantis dėl kokio nors susė-dimo bei Jurgio kepurės, bet ir išsaugant visiems laikams savo tautos kultūrinį palikimą.
A. Mažiulis