Eilėraščiai |
Parašė Jurgis Вlekaitis |
RUDENS TEMA Nutrūkstančių gaidų pulkais pasikėlė su lapais nuo tūkstančiarankių čelistų rudens tema. — Ne, neklystu, variniai bukai: mes — vėlės, mes vejame vėjuose šermeninę giesmę ir skriejam su ja pro metus, mes — vėlės. Ir aš su jumis metu save po lašą, po lapą mėlynėn— kaip jie klykdami skrenda, kaip sminga į viršų, žiūrėk — kaip jie krenta augštyn, į žvangantį dangų, įniršę vanagai mano šauksmo karšti! MEDŽIOTOJAS Tyliuos miškuos skamba vienintelė švelni muzika, kurią aš pakeliu: dideli, mėlyni lietūs, nuplauną pėdsakus, ir lapai, ir lapai, variniai lapai, apkloją pėdsakus bėgančius pėdsakus žėrinčios Laimės. Ją veja pavydūs vaikai — medžiokliniai mano šunes. Aš turiu jų šimtus, alkanų, kaip strėlių, niekada jos nemačiusių, vejančių, vejančių, šimtus akimis, kurios regi tiktai už akiračio, šimtų šimtus, o vienu vardu — Norai. O už akiračio, seniai nutilusiais lapais, sruvena skaidrus, vis gilyn į girią, pėdsakų jos upokšnis. SODAS PRIE NEMUNO Mūsų sodas vėl aplankė mane, nematytas dvidešimt metų! Mano koja prisiminė, kaip dega dilgėlės palietimas, kaip rasa, ir kad žemė tik basą atpažįsta sūnų. Grįžo skraistės iš nebaltintos tylos, ant kurių bunda ankstyvas rytmetis, nuklodamas nuo lapų vėsumą ir leisdamas vėl judėti lengvai medžių siluetams. Grįžo takas tarp obelų ir serbentų, takas į upę. Ir kažkokia balta mergaičiuke tebelaksto sodu, ir noriu pas ją. Mane vėl aplanko platūs sapnai, ir jų šešėliai nutįsta į mano dieną toli už vidudienio. Ir skauda. METINĖS žiemos šviesa užkrinta man ant veido: — Pažadink man akis. Aš — pernai. Aš — čia pat. — Bet medžiuose — bežadės šerkšno raidės. Naktis, kaip kaukė, delnu užčiaupta. Tik nemigui sidabro menas gaidos iš anuomet — jos aidas, jos našta, ir sudreba naktis, gedėjusi ir geidus, kaip guolis jai, kaip skausmas, paruošta. Jau metas man. Vaiduokliai nesiguodžia! Veidai su veidrodžiais nuo sena sukeisti. Aušra užsidega, skaudi, kaip atmintis, ir gęstančias akis man geria godžiai. Jau ašaromis laša spinduliai keisti: tai man ant rankų prašos gimę žodžiai. BALTOJI TEMA Jau mėnesiais renkasi tylos aplinkui mane, ir oras nuo jų kimus, kaip vata. Dar nuojauta kartais pro sapną suklinka, o ne — kaip lunatikė nuotaka, vaikšto balta. Sueis nė sapnuos nematyti kaimynai ir antikinėm kaukėm liūdnai linguos. Ant sniego, absoliutaus, kaip tyla, ir gryno eglių šakelių nebus. Languos nebus vainikų. Ir artima moteris sutemom neis palydėti. Vos mano pirštų galais palytėta, neišsapnuota, neišliūdėta, plauko aplinkui baltoji tema. (Iš spausdinamo rinkinio "Vardai vandenims ir dienoms") |