Eilėraščiai |
Parašė VENANCIJUS ALIŠAS |
POETUI Žydi marios per naktį pražydę Baltų putų baltuos pusnynuos. Debesėliai jose susibridę Nuolatos tavo nerimą lydi, Nuolatos tavo sapną sūpuos. Tu girdi tą skambėjimą tylų? Jis atplaukia iš metų anų, Kurie jau amžinybėn nukilo. Tatai kankliai senovės vaidilų, Tai byla šviesesniųjų dienų. Nūn, deja, nebėra šventų girių Anei žilo vaidilos išvis. Kauburėliuose kaulai jų tvyro. Tai tik jie, o ne giesmės jų mirė; Tai tik jie — ne lietuvio širdis. Tokią jautrią ją Dievas tau davė, Kad sušukti norėtum: "Gana!" Gegužė lopšyje iškukavo: "Saulės amžis — gyvenimas tavo; Be saulėleidžių — tavo diena". Kas tave, o poezijos broli, Nedalioj mokė guostis kančia? Savos visos tau žemės ir toliai, O visas jas už vieną kupole Atiduotum Joninių nakčia. Tu kenti, tu verki, tu juokiesi Su tauta, o dažniau gi — už ją. Erškėtynais keliaujate dviese. Jie pražysta, vos pirštais paliesi — Stebuklingai šviesu širdyje! |