ORA PRO NOBIS Spausdinti
Parašė Aug. Raginis   
Jurgis Gliauda: ORA PRO NOBIS.
Romanas. Iliustravo V. K. Jonynas. Draugo Bendradarbių Klubo leidinys, Chicago, 1953. 447 p. Kaina $4.00.
Šis Jurgio Gliaudos romanas skaitytoją paneria į pirmos bolševikinės okupacijos dienas. Prasideda jisai ant marių krašto Palangoj, kur komunistų agitatorius Vaitkūnas atvažiuoja naujų stabų tarnybai pakinkyti rašytojo šatrio, ir baigiasi partizanų kovomis Kauno gatvėse bei rusų bėgimu iš Lietuvos. Knyga uždaroma pagrindine idėjine šio veikalo vėliava — žodžiais apie "naujos brolių Lietuvos" ateitį.
Tokie spielčiai suima dramatiškus ir tragiškus įvykius. Smarkaus veiksmo genami, pro mūsų akis prabėga žmonės, atsitikimai, intryga, samprotavimai, idėjos, miestų ir gamtos scenos, kova ir atomazga. Knyga yra dinamiška. Jurgis Gliauda yra vienas iš tų mūsų retesnių autorių, kuriuose jaučiama energija ir įtampa. Tuo bruožu "Ora pro nobis" šliejasi prie Vinco Ramono "Kryžių".

Dabartinio veikalo pobūdį apsprendžia tradicinė šio žanro samprata, geriau tarus, — realistinis ir natūralistinis prancūzų romanas. Pats autorius yra kalbėjęs apie Zolą, tačiau idėjiniu požiūriu jis galėtų priminti ir Paul Bourget. Ši tradicinė beletristika pasižymi gera akcija, kartais paremta dramos principu. Jai būdingas psichologinis tikrumas, gera konstrukcija ir kai kada tezinis arba idėjinis tiesumas. Svarbi ir augšta stiliaus kultūra.

čia neteigiame, kad visos šios savybės atžymi Jurgio Gliaudos knygą. Autorius paėmė plačią drobę, tačiau jos neišbaigė minėtais atžvilgiais. Ne tik stilius apskritai, bet ir patsai sakinys čia reikalingas ati-desnio nušvarinimo ir išbalansavimo. Tegul autorius jau pačiuose savo romano lapuose neigiamai atsiliepia apie kritikų pastabas ir tuo iš anksto užima poziciją pastabų atveju, vis dėlto negalima laikyti deramai ap-liuobtais tokių sakinių, kaip: "Irena, apgraibomis įpratusi savo darban, pasirašydavo po buhalterio titulu, prispausdama gutaperčinį spaudą, dažydama jį į žalių dažų dažytuvą" (34 p.). Tokis tų pačių žodžių susibėgimas Jurgio Gliaudos puslapiuose neretas dalykas, ir tai greičiausia yra paskubos pasėka. Ateityje tektų į tai atkreipti kruopštaus dėmesio.

"Ora pro nobis" kalba yra bendrinio pobūdžio. Autorius nepriklauso prie tų, kurie ateina su individualaus žodyno lobiais ir varsomis. Jisai jungiasi į tą kategoriją, kurioje augščiausiu pavyzdžiu yra V. Putino Mykolaičio "Altorių žešėly". Tai gal yra ir ateities kelias, nes miestas ir mokykla vis daugiau išstums tą žodinę gausą ir įvairumą, kuriuo mums tokie brangūs paliko Valančius, žemaitė, Vaižgantas ir kuris puoselėjamas ligi paskutinių mūsų beletristų, kaip tai liudija M. Katiliškio "Užuovėja". Tačiau bendrinė kalba rašytojo uždavinio nepalengvins, o dar jį pasunkins, nes jam reikės su mažesnėmis ir įprastesnėmis priemonėmis išgauti gal net didesnius vaisius. Šios pastangos spragų matome ir Jurgio Gliaudos romane. Viena, tarpais nuslystama i abstraktinį pasakojimą. Tarp kita ko, tai turi neigiamo atgarsio gamtos vaizdavime. Štai gan nuotaikingai aprašoma jūra, tačiau paskui peršokama į daugiau abstraktinę plotmę, į samprotavimus, kurie išsimuša iš prieš tai ėjusio tono: "Tvinstančios jūros bangų dundesy glūdi visi žemės dundesiai ir triukšmai: traukinio, riedančio per geležinį tiltą nirštas; melancholiškas lietaus lašų barbenimas į skardinį stogą; sunkūs aidesiai tolybėse siaučiančio griaustinio; kurtus fabriko urzgimas. Jūros bangų potvynio dundesys užburia, ramina, keri, išplėšia iš sąmonės šios dienos mintis ir rūpesčius" (15-16 p.). Taigi, čia nueinama į bendrybę ir retoriką. Panašiu bruožu žymėjosi kai kurie ir labai stambūs vardai — to-kis Victor Hugo kartais net po keliolika puslapių išsiliedavo panašia iškalba. Vienok literatūros istorija pripažįsta, kad tai nėra jo viršūnės. Lygiai reikia pripažinti, kad retorika neina į sveikatą "Ora pro nobis" lapams. Tai ne tik kad išsimuša j bendrybių plotmę, bet dargi ir į publicistinį stilių. O tai laikytume antru bendrinės kalbos pavojum rašytojams apskritai.

Beletristikoje idėjas galima ryškinti per personažus, veiksmą, įvykius, bet galima jas ir tiesiogiai išvesti j dienos šviesą ir apie jas kalbėti arba veikėjų arba autoriaus lūpomis. Pasukus į pastarąjį kelią, sunkiau susidoroti be mažiau ar daugiau ati-trauktinio žodyno. "Ora pro nobis" autorius tokiu metodu naudojasi gan gausiai, kadangi savo veikale apsčiai vietos jis skiria idėjiniam pradui. Bet Jurgis Gliaudą savo idėjų nepajėgė sujungti vienan kūnan su savo personažais, duoti jas gyvas gyvuose žmonėse. Jo romane idėjos eina sau, o veikėjai — vėl sau. Išimtis čia būtų gal tik Leonas, iš kurio lūpų veržiasi tokios mintys, koks jis pats yra. Itin šatrys nesusiliejo su savo didžiuoju idealu — atkurti Lietuvos epą. Kiek iš romano matome, tai gal ir negalėjo pasisekti, kadangi Šatrys savo idėją regi ne kūrybiškai, o išprotautai, truputį literatūros teorijos terminais. Štai šat-rio įspūdis apie savo didžiojo kūrinio gimimą: "Jis žinojo, kad visa tai dar kartą bus taisoma, kad tai nėra formalinė atbaiga. Bet jis žinojo, kad tai buvo vidinė forma. Kad išreiškiama kūrinio siela, kuri žodžio forma apsireiškė jam pajūrio slėpiningume ... Kas herojiška ir kartu švelnu, kas stebuklinga ir kartu paprasta — suvokimas amžino ir kartu gyvenimiško — lietuvio sielos esmių sintezė" (96-97 p.).

Su šatriu galime įžengti į tolesnį etapą — į veikėjų psichologiją. Autorius itin geba nusakyti simptomus ir reakcijas duotoje padėtyje. Turime ir vykusių masinės psichologijos pavyzdžių. Bet tai tik simptomai. Ko trūksta — tai kad šios psichologinės pastabos, žvalgumas arba žinojimas suaugtų su personažais ir būtų esminė jų žymė ir jų gyvybės versmė. To stingant, romane pasigendame ir gyvų žmonių. Tai dera visiems pirmaeiliams personažams. Tarp antraeilių išimtį galėtų sudaryti minėta-sai Leonas, nors gale jo persiorientavimas nėra tinkamai pateisintas, lygiai kaip ir jo žuvimas, apgaubtas tolstojiškos filosofijos atgarsių. Išimtį galėtų sudaryti ir Irena, taip pat abu Bitėnai. Tokiu būdu, turint galvoje romano veikėjus, tenka laikyti stambiu apsirikimu vieno laikraščio žodžius, kad "Ora pro nobis" personažai primena psichologines didžiųjų klasikų gelmes.

Pati veikalo struktūra yra imponuojanti savo užsimojimais, nors ji nėra išbaigta ir lygi. šiam pastatui daugiausia kenkia nukrypimai į teoretinių svarstymų lauką, j įvairias diskusijas, o taip pat ir tam tikras autoriaus valingumas, kuriuo jisai rikiuoja ir sprendžia savo personažų kelią, traukia jų gyvenimo ir mirties siūlus. Kai užvoži knygą ir pažvelgi jon atgal, taip ir matai, kaio autorius bemaž priverstinai stumia savo herojus prie pražūties briaunos. Nei šatrių vaiko mirtis, nei Irenos nusiskandinimas Nemuno vilnyse, ypač gi abiejų šatrių tragiška atomazga nėra likiminė būtenybė ir išsprendimas. Tai net ne įvykių, o tik autoriaus akto rezultaats. šatrių kelius jis itin valingai kreipia šen ir ten, kad jiedu atsidurtų jau iš anksto numatytoje stotyje — vienas Rainių miškelyje, antra — traukinyje į Sibirą.

Laikydamasis realistinės mokyklos gairių, Jurgis Gliaudą turėjo dar vieną uždavinį — duoti vaizdu pirmosios okupacijos paveikslą, šia dokumentine ir istorine prasme veikalas turi įsidėmėtinų momentų ir epizodų, vietomis siekiančių patetiško paprastumo ir grynumo, kaip ten. kur Bitėnas su savo sūnumi išeina į Kauno gatves ir regi augštai plevėsuojančias Lietuvos vėliavas.
Aug. Raginis