EDUARD WIIRALT 1898-1954 Spausdinti
Parašė V. K. JONYNAS   
Staigi mirtis iš gyvųjų tarpo išplėšė vieną iš ryškiausių estų tautos sūnų, kurio kūryba atkreipė viso pasaulio meno žinovų dėmesį, o autorius buvo vainikuotas nupelnytu pripažinimu, kaip vienas genialiųjų šio meto grafikų.

Wiiralto kūryboje yra keletas etapų su skirtingu dailininko žvelgimu į išorinį ir dvasinį žmogaus pasaulį. Šie etapai tačiau yra giminingi ir apjungti Wiiralto asmenybės. Ilgainiui jis keitė savo kūrybos siužetus. Keitė ir formą bei savo grafikos techniką. Individualus siužetas ir individuali grafinė priemonė yra du būdingieji Wiiralto kūrybos bruožai. Šiuo savo individualumu jis išsikovojo pasaulinio grafiko vardą.

Wiiralto siužetas
Sąmoningai sustoju prie Wiiralto siužeto, nes jis skyrė jam daugiau reikšmės, negu kiti šio meto dailininkai. Paryžiaus Nacionalinės Bib-lioteko konservatorius ir žymus grafikos meno kritikas Pierre Mornand, savo veikale "Trente Artistes du Livre" 1945 m. rašydamas apie Wiiralto siužetą, sako: "Taip tarp moderniškiausių dailininkų, vartojančių moderniškiausią techniką, mes susitinkame su fantastinėmis (Wiiral-to) kompozicijomis, kurios buvo vaizduotos XV šimtmetyje Jeronimo Bosch arba Sebastijono Brand". Žymiuose Wiiralto šio meto darbuose, "Haliucinacijoje" ir "Kabarete" (1931), matome dail'ninką visame neįprastos fantazijos išsiskleidime. Nežiūrint ypatingos svarbos tematikoj, o taip pat to moralinio protesto, kurį autorius skelbė šiuose darbuose, jis sava menine forma ir kūrėjo jėga išvengė įprasto banalumo, brutalumo ir neskoningumo.

Šalia šių fantastinių ir filosofinių kūrinių, dailininkas su nepaprastu atidumu, kruopštumu ir tikslumu studijuoja gamtą, žmogaus kūną ir fauną. Šie siužetai sudarė pasaulį, kuriame Wii-raltas, nelyginant jo karališkasis liūtas, sukryžiavęs rankas, mėnesiais stebėjo medžius ir gyvulius, kad savo šiaurietiškame ramume mums perduotų pasirinktą siužetą — tobula grafikos technika ir forma.

Žmogus Wiiralto kūryboje niekuomet nebuvo pamirštas. Bet kurioje jo technikoje ir visais kūrybos laikotarpiais rasime įvairiausiose pozose baltus vaikų ir moterų kūnus, įvairių žmonių rasių portretus ir ištisas tų portretų kompozicijas. Juose dailininkas erelio akies pastabumu pro išorinę formą neretai įžvelgė į slėpiningąsias žmogaus dvasios kryžkeles, iškeldamas būdingiausias asmens savybes. Prie išorinių žmogaus formų supratimo Wiiraltas ėjo per žmogaus sielos pasaulį. Dėl to jo portretai yra persunkti dvasios ir žvelgia į mus neišbrendamomis savų akių platybėmis.

Peisažistas ir animalistas
Eduardas Wiiraltas čia tikrai puikus. Būtų sunku nusakyti, ar jis norėjo savame peisaže pravesti savo individualų žvilgsnį, ar, priešingai, jis, žiūrėdamas į gamtą, ilsėjosi drauge su turtinga pietų kraštų augmenija. Atrodo, tarsi jis būtų bijojęs liesti ar keisti matomus gamtos reginius, kad nesubyrėtų ta stebuklingoji ramybės atmosfera. Šiuose jo peisažuose, su enciklopediniu tikslumu, jūs išskirsite kiekvieną medžio rūšį, o pirmame plane lengvai įžvelgsite apnuogintas medžių šakas ir saulės išvargintus lapus. Savuose peisažuose nuėjęs ligi rafinuočiausių detalių, Wiiraltas išsaugojo peisažo didybę, nepasimetė jo smulkmenose, bet magiška ranka gamtos gyvybę ir esmę perkėlė į nebylio popierio lapus. Ant estiško debesuoto dangaus išsišakojęs milžinas ąžuolas, Wiiralto raižinyje, išgyvens amžius, nors kirvis patį originalą gal jau seniai pakirto.

Žvali akis ir puikūs piešėjo savumai Wiiral-tą nuvedė į zoologijos sodą, kur jis labiausiai pamėgo savimi užtikrintus liūtus, jautrius tigrus ir ramybe žvelgiančius kupranugarius. Su retu pamėgimu ir atsidavimu jis sugebėjo ne tik tiksliai užfiksuoti nuolatos besikeičiančius žvėrių judesius ir formas, bet kartu į jų akis įlieti tiek gyvybės, kad, žiūrėdamas į jo paišytus žvėris, patiri jų žvilgsnyje slypintį netikrumo jausmą.

Wiiralto technika ir forma
Prancūzų meno kritikas Andrė Salmón, rašydamas apie Montparnasso įžymybes, konstatuoja, kad "Wiiraltas atleis savo šimtmečiui už dabarties netikrų graviūros kūrėjų suktą ir savanaudišką apsukrumą. Kas iš šių dienų grafikų senoje kūryboje pasiekė tokių tobulų derinių tarp linijos ir formos?"

Šiais dviems sakiniais Andrė Salmón išsamiai nusako Wiiralto kaip grafiko esminį charakterį ir dabarties grafikos pasaulį. Tikrai Wiiraltas buvo nuostabus grafikas — ne tiek naujo pasaulio atradime, kiek jau mene žinomų išraiškos priemonių tobulinime ir jų sukoordinavime, privedant prie tobulybės. Savo kūrybines galias jis nukreipė ne į horizontalias platybes, bet į vertikalias gilybes. Šioje plotmėje nediskutuotini laimėjimai jį išskyrė iš daugelio šio meto didžiųjų dailininkų. Jis išsiskyrė ne tik neįprastu šiam laikotarpiui technišku tobulumu, bet ir tuo, kad vienuolišku užsidarymu jis vertino ir brangino technikos, kaip išraiškos priemonės, magiškąjį veikimą.

Meno kritikas Aleksis Rannitas, įvairiomis kalbomis parašęs eilę veikalų ir straipsnių apie Wiiraltą, jo techniškąjį pasaulį taip apibūdina: "Eduard Wiiralt — nepaprastas technikas. Tačiau Wiiralto meno siela glūdi ne technikoje. Technika tėra tik tas kelias, kuris leidžia meisteriui perprasti patį save ir pasaulį". (Eduard Wiiralt, 1943 m. Vilniaus Dailės Muziejaus leidinys).

Tiesa, Wiiralto kūriniai reikalauja iš žiūrovo daugiau atidumo ir laiko, daugiau meninės kultūros, kad pilnumoje būtų įžvelgti. Betgi ir nepatyrusi akis juose mato tą pastovią rimtį ir meistriškumą. Jo kūriniai mums primena ramiai tekančius gilios upės vandenis.
Nešto Jacometti, La Guilde Internationale de la gravure pirmininkas, rašydamas apie Wii-ralto kūrybą, "Gazette de Geneve" 1940 m. konstatuoja, kad jo darbai pasižymi jėga ir originalumu. Tai esąs menas "vieno amatininko, kuris sugebėjo savo rankų darbo vaisių iškelti į dieviškąsias nemirtingųjų meno kūriniu augšty-bes".

Linijos meisteris.
Visas Wiiralto ankstyvasis ir vidurinis laikotarpis, gal iki 1946-1948 metų, buvo grafinės linijos ženkle. Tik jo litografijos sudarė išimtį. Kaip klasinės formos adoratorius, jis savo piešiniuose, ofortuose ir vario raižiniuose linijai skiria centrinį vaidmenį. Ši santūri ir ribota grafinė priemonė dailininko pirštuose suvirpa margaspalve palete, leisdama jam taip praturtinti savo kūrinius, kad jie savo toniniu spalvingumu neretai pralaužia ligtol pažintas, medžiagos diktuojamas technines ribas. Ne be pagrindo jau minėtame veikale Pierre Mornand pabrėžė, kad "Wiiraltas su didžiausiu rūpesčiu ir pilnu klasiniu tobulumu mums duoda kai kurias kūno ir galvų studijas tokiuose lengvuose kontūruose ir tiksliose linijose, jog jos įgauna Ingres linijos tyrumą, patobulintą Chassėriaux, kad joje suliepsnotų gyvybės ugnis".

Tapytojas
Tobulindamas grafinę liniją, Wiiraltas mėgo ir daug dirbo visose grafikos technikose, kaip litografija, spalvotas medžio raižinys, aąuatinta, mezzotinto, vernis mou ir pagaliau linoleumo ir medžio raižiniuose. Be linijos, Wiiraltas savo grafikoje sprendė ir grynai tapybines problemas.

Būdamas nepaprastas grafikos technikos virtuozas, jis paliko nemaža kūrinių, kur medžiagos varžtai buvo galutinai sutarpdinti. Jam nebuvo sunku taip išraižyti medyje savo kupranugario galvą, kad ir specialistui toks techniškas medžiagos apvaldymas atrodė negalimas. Pamėgęs, pasakyčiau, medžiagos varžtų panaikinimo meną, Wiiraltas linksta j toninę grafiką, palikdamas linijai tik antraeilę paskirtį. Todėl suprantama, kodėl anglų meno kritikas G. S. Whittet, rašydamas 1947 m. apie Wiiralto kūrybą ("The Studio" meno žurnale, kuriame buvo ir 7 dideles Wiiralto darbų nuotraukos) prisimena žymiojo italų tapytojo Tintoretto nuomonę, kad "gražiausios spalvos yra balta ir juoda, nes jos suteikia formai daugiausia reljefo".

Spręsdamas tapybos problemą savo grafikoje, Wiiraltas nejučiomis pakeičia ir savo, kaip grafiko, pirmykštį veidą. Jau 1951 m. meno kritikas Philippe Schuwer "Le Courrier Graphique" meno žurnale Paryžiuje, peržvelgdamas Wiiralto kūrybą, konstatuoja, kad dailininkas pasikeitė. "Šalimai apkartusios morales kūrinių genialusis demono ir angelo dailininkas (Wiiralt) kuria harmoningą laimes pasaulį". Nors visoje jo kūryboje randame darbų su tapybinėmis problemomis, tačiau paskutiniais metais ši tapybinė paslaptis grafikoje Wiiralta buvo galutinai sužavėjus. Džiugu, kad jo šios rūšies darbai mus veikia stipriausiai. (Iš jų "Aiduose" dedami "Okapis", "Moters galva peisaže" ir "Dailininkas").

Tapybines problemas spręsdamas, Wiiraltas atsigaivino nauju kūrybiniu akstinu. Tobulas jo klasiškas, bet kartu santūrus pasaulis sužibo šildančia šviesa. Šioje šviesoje mes matome Wiiralta daugiau dailininką nei mąstytoją, daugiau kūrėją nei stebėtoją. Šioje kryžkelėje jis pakeitė literatūrinį siužetą į konstruktyvią, paprastą, bet kartu plastiškai įtikinančią galingą formą. Iš iliustratyvinio pasaulio jis nuėjo į savito grafikos pasaulio kūrimą. Paskutinieji Wiiralto kūriniai laimėjo savitesnę ir stipresnę grafinę formą. Jie žvelgia į mus ne rafinuotu detalių apvaldymu, bet paprasta ir didinga tikrove, kurioje kaip granite virpa įvairiausių metalų atspindžiai. Turtinga grafinė spalva — faktūra — prabyla į mus suprantama ir įtikinančia kalba. Nežiūrint šio paprastumo, Wiiraltas ir toliau paliko tuo didžiuoju grafikos meisteriu, atskleisdamas dar naują savosios dvasios paslaptį. Šie jo kūriniai spindi kažkokia mistine šviesa ir jėga. kurios galią tepradėjo atidengti šis didysis šiaurės žmogus per savo sugebėjimą, darbą ir genialumą.

Mirtis nulaužė šį estų tautos ąžuolą, atskleisdama mums liūdnos tikrovės horizontus. Mes pasijutome dar mažesni ir dar bailiau apsižval-gėme aplinkui. Su širdgėla konstatavome, kad negreit šiaurės pašvaistė vėl apšvies panašų kūrėją grafikos mene, kokį turėjom Eduardo Wii-ralto asmenyje.

BIOGRAFINĖS   2INIOS
Eduard Wiiralt gimė 1898 m. kovo mėn. 20 d. Peterburgo gubernijoje. 1909 m. jo tėvai grįžta su juo į Estiją., o jau 1915 m. VViiraltas įstoja į pritaikomojo meno mokyklą Taline. 1920 m. studijuoja skulptūrą "Pallas'o" dailės mokykloje. Nuo 1922-23 m. kaip stipendininkas studijuoja grafiką Dresdene. 1924 m. baigia mokslus "Pallase" (Estijoje), grafikos skyrių, ir vienerius metus ten pat dėsto grafiką. 1925-1938 m. gyvena Paryžiuje, o 1938-39 m. Šiaurės Afrikoje. 1939-1944 m. Wiiraltas gyvena vėl Estijoje, 1944-45 Vokietijoje, 1945 Švedijoje ir nuo 1946 m. vėl Paryžiuje, kur 1954 m. sausio mėn. 8 d. miršta nuo pavėluotos vėžio operacijos. Dailininkas palaidotas Paryžiuje Pere Lachaise kapinėse.
 


KELETAS BIBLIOGRAFINIŲ ŽINIŲ
 
Atskiri leidiniai
Pierre Mornand: Eduard Wiiralt. graveur estonien, Paris, 1934.
Rasmus Kangro-Pool: Eduard Wiiralt, monografija estų kalba su prancūziška santrauka, Tallinn, 1938.
Julius Genss: Eduard Wiiralt loob gravuuri ("Eduard Wiiralt kuria graviūras"). Tartu, 193?
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt. trumpa monografija lietuvių ir vokiečių kalbomis, Vilniaus Dailės Muziejaus leidinys, 1943.
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt. Genius and Demon, Hamburgas ir Flenzburgas. 1946.
Hanno Kompus: Eduard Wiiralt, Stockholm, 1948 (estiškai) .
G. S. Whittet: Eduard Wiiralt, Stockholm, 1948, (angliškai).
Aleksis Rannit: "Der Prediger" von Eduard Wiiralt, Freiburgas, 1948.

Atskiri straipsniai knygose:
Nešto Jacometti: Edouard Wiiralt, jo knygoj "Tėtes de Montparnasse", Paris. 1933.
Pierre Mornand: Eduard Wiiralt, jo knygoj "Trente artistes du livre", Paris, 1945.
Paul Durupt: Wiiralt. La maniėre noire, jo knygoj "La Gravure sur Cuivre", Paris, 1951.

Straipsniai lietuvių kalba:
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt, "Naujoji Romuva", N. 3. 1937.
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt, "Į Laisvę", N.?, 1942.
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt, Vytauto Didžiojo Kultūros Muziejaus katalogas, 1943.
Paulius Galaunė: Eduard Wiiralt, estų grafikas, "Dabartis" N.?, 1943.
Vytautas K. Jonynas: Eduardo Wiiralto paroda, "Dabartis", N. ?, 1943.
 Ignas Šlapelis: Eduardo Wiiralto parodos proga, "Dabartis", N.?, 1943.
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt Vilniaus Dailės Muziejuje, "Naujoji Lietuva", N.?, 1944.
Mikalojus Vorobjovas: Eduard Wiiralt, "Naujoji Lietuva", N.?, 1944.
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt, "Aidai", N. 14, 1948.

Svarbesni straipsniai prancūzų, anglų  ir vokiečių kalbomis:
Pierre Mornand: Eduard Wiiralt, "Le Courrier Graphique", N. 4, 1932, Paryžius.
Nesto Jacometti: Eduard Wiiralt, graveur de génie, "Gazette de Genéva", 1940-8-14.
Carl Georg Heise: Eduard Wiiralt, "Die Zeit", 1946—VIII-8, Hamburgas.
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt. La Magie de la Réalité, Freiburgo Augustiner Museum parodos katalogas, 1947.
G. S. Whittet:  Wiiralt. Estonian Graphie Artist,  "The
Studio",    N. 11, 1947, Londonas. Hilde Herrmann: Eduard Wiiralt, "Our Life", N. 3, 1948. Nesto Jacometti: Eduard Wiiralt, "Art-Documents" N. 3,
1950. Ženeva.
Aleksis Rannit: Eduard Wiiralt, "Das Kunstwerk" N. 5. 1950.
Philippe Schuwer: Eduard Wiiralt, "Le Courrier Graphique", N. 53, 1951, Paryžius.

Wiiralto  darbus  turi   įsigiję  šie  muziejai:
1.    Paryžiaus Miesto Muziejus.
2.    Luvro Muziejus Paryžiuje, graviūrų kabinetas.
3.    Paryžiaus Nacionaline Biblioteka.
4.    Vienos (Austrijoje) "Albertina" Muizejus.
5.    Kaisėr - Friedrich - Muziejus, Berlyne, graviūrų kabinetas.
6.    Vakarų Meno Muziejus, Maskvoje.
7.    Stockholmo Nacionalinis Muziejus.
8.    Freiburgo Brsg. Muziejus (Vokietija).
9.    Gottingeno ir Marburgo Muziejai (Vokietija).
10.    Kopenhagos Muziejus.
11.    Romos Muziejus.
12.    M. K. Ciurlionies galerija Kaune ir Vilniaus Dailės Muziejus.
Visos Wiiralto darbų nuotraukos, dedamos "Aiduose", yra padarytos iš latvių dail. Reinhold Kalnius kolekcijos.