DARBO MEDICINA - JOS REIKŠMĖ IR ATEITIS Spausdinti
Parašė DR. Z. J. BRINKIS   
Darbo medicinos *) užduotis yra pritaikyti medicinos ir biologijos žinias darbo organizacijoje bei priežiūroje. Tai ypač aktualu šiandien, kai jau beveik niekur nebežiūrima į žmogų, kaip j priemonę, bet kaip į bendradarbį. Šitaip pirmoj vietoj atsistoja reikalas sudaryti jam tinkamas darbo sąlygas.

Ekonominis gyvenimas visais laikais daugiausia rėmėsi žmogaus darbu, nors darbininko vieta viešajame gyvenime per ilgus amžius buvo, o kai kur ir dabar tebėra, labai nelygi darbininko įnašui. Amžių tėkmėje darbininkų padėtis nuolat keitėsi. Prisiminkime vergus, su kuriais buvo elgiamasi, lyg su gyvuliais, ir kuriems nebuvo pripažįstamos jokios asmeninės vertės. Baudžiauninkų darbo sąlygos taip pat nedaug kuo skyrėsi nuo vergų. Niekas nesirūpino jų materialine gerove nei sveikatos apsauga.

Pramonės išsivystymas prasidėjo su garo mašinos išradimu. Amatninkų dirbtuvių vietą užėmė fabrikai ir stambiosios įmonės, kurios, turėdamos beveik neribotą visokios darbo jėgos pasiūlą, ėmė pačią pigiausią, kad galėtų gaminti prekes žemesnėmis kainomis. Kadangi technika fizinės darbo jėgos vaidmenį buvo sumažinusi, įmonės samdėsi moteris ir vaikus. Jų darbas, be kita ko, buvo samdomas, norint numušti vyrų atlyginimą. Darbo diena truko 12-14 vai. ir daugiau — be pakankamo poilsio, blogose, nehigieniškose aplinkybėse. Darbininkų apsauga niekas nesirūpino. Profesinės ligos ir nelaimingi darbo atsitikimai buvo dažnas reiškinys. Atlyginimas buvo menkas, dažnai nereguliariai mokamas ir jo nepakakdavo, kad darbininkas su šeima galėtų pragyventi normaliose sąlygose. Socialinis ir ekonominis skurdas didėjo ir neigiamai atsiliepė į krašto sveikatingumą. Rimtesnio dėmesio darbo apsaugos klausimas susilaukė tik technikai pažengus, t. y. 19 amž. antroje pusėje.

----------
*)Lietuvoje darbo medicinos neturėjome. Gal todėl kai kam ir šiandien jinai yra nepažįstama. Kadangi laisvajame pasaulyje, ypatingai paskutiniu metu, ši medicinos mokslo šaka darosi vis populiaresnė ir įgyja daugiau reikšmės, todėl šiuo straipsniu norima arčiau supažindinti skaitytojus su pačia darbo medicina, jos tikslais ir socialine reikšme. Manau, kad tai aktualu, nes šiandien didelė mūsų išeivijos dalis dirba fizinį darbą, dažniausiai fabrikuose, ir jai bus naudinga išgirsti darbo medicinos pažiūrą į sanitarinę, techninę bei moralinę darbininkų apsaugą. Be to, darbo medicinos įvedimas įmonėse bus aktualus ir ateities Lietuvoje, todėl ir šia kryptimi vertėtų iš anksto pagalvoti ir pajieškoti būdų, kaip geriau būtų galima šią problemą išspręsti.


Dabar darbininkų apsauga tampa ne vien socialine būtinybe. Jos reikalauja darbininkai, kurie, jų skaičiui didėjant, sudaro vis galingesnę jėgą. Bet toji apsauga yra lygiai svarbi ir dėl ekonominių motyvų. Darbininkų padėties klausimą sprendžiant privatinėje ar valstybinėje plotmėje, darbo medicinai tenka svarbi vieta. Teisininkas ir ekonomistas, inžinierius ir chemikas, psichologas ir gydytojas, — kiekvienas savo srity atlieka savo įnašą, siekdami "išlaikyti gyvenimą darbui; padaryti darbą nekenksmingą gyvenimui" (Puccinotti).

I. DARBAS IR SU JUO SUSIJĘ PAVOJAI
1. Mokslinis darbo racionalizavimas. Technika padarė darbą lengvesnį, mažiau varginantį. Tačiau iš kitos pusės modernios darbo sąlygos vartoja sudėtingesnes mašinas, kurios greitinda-mos tempą ir gamybinį ritmą, pagimdė naujas negeroves. Darbas tapo labiau išsemiantis, intensyvesnis ir tuo pačiu pavojingesnis. Chemijos pramonės išsivystymas padidino profesinių apsinuodijimų (intoksikacijų) skaičių. Todėl darbo fiziologai, sociologai ir ekonomistai ats'dėję studijuoja žmogaus galimybes, stengiasi pritaikyti mašiną prie žmogaus darbo ir padėti žmogui prisitaikyti prie sumechaninto darbo reikalavimų.

Mokslinės darbo sistemos — taylorizmas, fayolizmas, Bedaux sistema — bando darbą dar labiau suprastinti, suspecializuoti, paskirstyda-mos jį į atskiras dalis. Tačiau toks darbo padalinimas ir suprastinimas suteikia jam gana monotonišką pobūdį — žmogui palieka tik mechaninio pagelbininko vietą. Darbe prie judamojo diržo darbininkas iš anksto žino savo uždavinį ir jį atlieka mechaniškai pagal esamą ritmą, kartodamas vis tuos pačius judesius. Jis nebeturi laiko galvoti, ir jo reakcijos tampa automatiškos. Serijinė gamyba didelėje darbininkų dalyje panaikino bet kokią dirbančiojo iniciatyvą ir savarankišką pasireiškimą darbe. Žmogus pavirs ta savotišku įrankiu: jis nebegali savarankiškai įdėti į darbą dalies savo asmeninių pastangų.

Mokslinė darbo organizacija, pritaikydama darbo techniką žmogaus fiziologijai, neabejotinai pagerino darbo sąlygas. Tačiau pavojų, susijusį su darbu, toli gražu, nepanaikino, nes ir šiandien darbininkas, lyg tas kareivis fronte, turi kovoti su kenksmingomis medžiagomis ir mašinomis, kurias jis aptarnauja. Šioje kovoje jis gali būti sužeistas, užmuštas, padarytas nedarbingas ar invalidas. Jo darbo aplinka visada sudaro tam tikrą profesinę riziką, nekalbant apie patį technikos pavojų, su kuriuo jis irgi turi kovoti, jei nori išlikti galvojančiu žmogumi.

2. Darbo patologija. Akivaizdoje visų šių pa-votojų darbo medicina nagrinėja darbo patologiją, kuri apima tris pagrindines grupes: a) nelaimingus darbo atsitikimus, b) profesines ligas ir c) darbo ligas.

Nelaimingu darbo atsitikimu vadiname tokį nenumatytą reiškinį, kuris iš šalies staiga ir stipriai sužaloja nukentėjusiojo organizmą ar jo sveikatą. Apibrėžimas nėra visai tikslus, nes, pvz., saulės smūgis paprastai nebūna staigus, o nelaimingas atsitikimas dėl nualpimo gali turėti išvidinę priežastį. Apskritai, nelaimingų atsitikimų priežastys glūdi arba žmoguje, arba medžiagoje. Dažniausiai tai būna žmogaus klaidos. Tačiau statistikos rodo, kad ne visi darbininkai būna vienodai sužeidžiami. Yra tam tikras skaičius predisponuotų individų, kurie dažniau būna sužeidžiami, negu kiti. Kodėl?

Svarbų vaidmenį vaidina neuromotoriniai ir psichiniai veiksniai. Darbo nepažinimas, praktikos ir patyrimo stoka, išsiblaškymas, nerviškumas, asocialumas arba "blogas charakteris" padaro judesius netikrus ir netikslius. Lygiai nerūpestingumas, apsileidimas ir ypač alkoholis dažnai būna nelaimingų atsitikimų priežastis. Didelę įtaką turi ir fizinis bei psichinis nuovargis. Jis taip pat didina nelaimingų atsitikimų skaičių, padaro žmogų mažiau atsparų ligoms, neša per-sidirbimą, greitą nusidėvėjimą, išsekimą, suseni-mą; mažina kiekybinį ir kokybinį darbo našumą. Pavargęs žmogus yra nervingas, asocialus. Nuovargio priežastys būna įvairios: vienos priklauso nuo darbo, kitų reikia j ieškoti pačiam darbininke. Dažniausiai tai būna namų rūpesčiai, nesutikimai šeimoje, medžiaginiai nepritekliai, kurie slegia ir vargina darbininką.

Kita nemažiau svarbi nelaimingų atsitikimų priežastis yra medžiaginis arba techninis veiksnys: mašinų bei aparatų blogas veikimas, apsaugos įtaisymų nebuvimas ar netobulumas, bloga darbo organizacija, jo ilgumas, intensyvumas, greitis, triukšmas, vienodumas; higieniškos priežiūros stoka, nepakankamas apšvietimas ir vėdinimas, nenormali dirbtuvių temperatūra, individualinių apsaugos priemonių nebuvimas arba trūkumas, instrukcijų ir jų vykdymo priežiūros stoka, personalo nesupažindinimas su apsaugos priemonėmis.
Patologinis sveikatos stovis, kaip epilepsija, širdies ir inkstų ligos, silpna klausa arba regėjimas, augštas kraujo spaudimas, savaime aišku, irgi gali būti nelaimingų atsitikimų priežastis.

Pagal prof. Simonin, 1) Jungtinėse Amerikos Valstybėse mirtingumas nuo nelaimingų atsitikimų vyrų tarpe stovi antroje vietoje po širdies ligų (110 iš 100,000), moterų — šeštoje vietoje (46 iš 100,000), o Prancūzijoje pagal bendrąją statistiką apskaičiuojama, kad nuo nelaimingų atsitikimų kasmet žūsta apie 24,000 žmonių.

Atrodo, kad šiandien sužeidimai lyg bando pakeisti mikrobus. Socialiniu ir tautiniu atžvilgiais traumatizmas yra dar baisesnis, negu mikrobas: viena, jis dažniausiai pakerta sveikus, stiprius ir kūrybingus tautos individus, antra, dėl sužeidimo pasėkų dažnai visam laikui sumažėja darbo pajėgumas. Nukentėjusiųjų atlyginimas ir eventualus pritaikymas naujam darbui kainuoja dideles sumas pinigų valstybei.
Profesines ligos yra išdava pastoviai besikartojančio kenksmingo veikimo, kilusio iš pačios tuo metu praktikuojamos profesijos. Jų patologija yra tiesiogiai susijusi su darbu. Profesinių ligų kilmė gali būti įvairi: fiziniai-mecha-niniai veiksmai — šiluma, šaltis, drėgmė, triukšmas, dirbtinė šviesa: cheminiai — kenksmingi metalai ir metaloidai, įvairūs industriniai skysčiai, dujos, stiprios rūgštys ir šarmai; infekciniai ir parazitiniai — bacilos, spirochetos, askarides ir t.t.

Darbo ligos taip pat yra susijusios su turima profesija, tačiau jos kyla ne vien tik dėl darbo įtakos, bet ir dėl dirbančiojo predispozicijos ar nepakankamo atsparumo darbo sąlygoms pakelt'. Darbo ligai yra būdinga, kad ji atsiranda tik individualiniam ir profesiniam veiksniui susijungus. Blogos klimatines sąlygos ir higienos stoka dažnai paskatina šitą darbo ligų atsiradimą.

II. DARBO MEDICINOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI
Matome, kad su darbu yra susiję daugybė pavojų. Jis sukelia visą eilę vadinamųjų "tech-nopatijų". Tiesa, technika darbą suprastino, tačiau turime sutikti su Spencerio pasakymu, kad mašina yra velniška. Ji savo jėga, greitumu ir judesių tikslumu toli prašoka žmogaus jėgas. Ji darbininką gali ne tik užmušti ar sužeisti, bet ir padaryti iš jo tik mechaninį pagelbininką — robotą. Kadangi darbo medicina savo esme yra preventyvinë arba apsaugos medicina, todėl jos uždavinys yra kovoti su negerovėmis, susijusiomis su darbu. "Dirbantysis neturi būti traktuojamas kaip kokie "darbui tinkami raumenys", bet kaip žmogaus organizmas, kurio fizinės, fiziologinės ir biotipologinės savybės turi būti studijuojamos, kad geriau jį priderinus".2) Į darbą nebegalima žiūrėti kaip į likimą, prieš kurį iš anksto reikėtų rezignuoti. Jis privalo nustoti buvęs kančia. Šių dienų darbas įgavo humaninę ir socialinę prasmę. Šioje srityje daug pasitarnavo darbo medicina, kurios pagrindinis tikslas yra rūpintis a) sanitarine darbininkų apsauga, b) jų profesine atranka ir c) profesine orientacija.
--------------
1)  C. Simonin. Médecine du travail, p. 78, Paris 1950.
2)   Op. cit. p. 10.

1. Biologinė darbininkijos orientacija yra vienas iš aspektų moderniškoje darbo organizacijoje. Ji yra būtina tayloriniai ir Bedaux sistemai papildyti ir pataisyti. Jos tikslas yra —-socialiniu atžvilgiu — duoti kiekvienam darbininkui darbą pagal jo biologinį tinkamumą, išvengti darbo, kuris galėtų pakenkti jo sveikatai, apsaugoti predisponuotus nuo ligos ir nelaimingo atsitikimo, sumažinti profesinį pavojų, fiziologinį nusidėvėjimą, ankstyvą susenimą. Techniniu atžvilgiu — organizuoti darbą, paskiriant į kiekvieną vieta gerai fiziškai ir biologiškai pritaikytą darbininką. Pagaliau ekonominiu atžvilgiu — didinti gamybos našumą, geriausiai priderinant gyvąją darbo jėgą, ir kelti atlyginimą iki maksimumo.

Sakoma, kad profesinė orientacija reiškia amato pritaikymą individui, o profesinė atranka priešingai —- individo priderinimą amatui. Tai abstraktus apibrėžimas; paprastai įmonių interesas yra daryti profesinę atranką, kai tuo tarpu darbininkas reikalauja profesinės orientacijos, iškeliančios jo ypatingus gabumus. Paprastai profesinė orientacija kreipiasi į pradžios mokyklą baigusius vaikus ir nurodo jiems, kiek ir kuriam amatui jie labiausiai tinka. O profesinė atranka kreipiasi į darbininką, jau turintį amatą, kuriam belieka tik pakelti jo darbo našumą.
Reikia skirti profesinę jaunimo orientaciją ir darbininkų atranką nuo profesinio perauklėjimo. Šio tikslas yra profesiškai paskirstyti asmenis, kurie dėl fizinio menkavertiškumo, invalidumo arba ligos nebėra pajėgūs atlikti darbą, kurį jie iki tol atlikdavo.

Faktiškai profesinė orientacija ir atranka yra ne kas kita, kaip du vad. psichotechnikos aspektai. Psichotechnika vadiname bandomosios (eksperimentinės) psichologijos pritaikymą nustatyti, kiek individas tinka tam tikrai darbo rūšiai. Tuo tikslu psichotechnika naudoja įvairius testus, kurie įgalina apskaičiuoti žmogaus motorines ir intelektualines reakcijas.

Taigi, atsakydama į moderniškų darbo sąlygų reikalavimus, darbo medicina vartoja moderniškus metodus ir jų pagelba išrenka nustatytam darbui geriausiai tinkamus asmenis, nes jos uždavinys kaip tik yra nurodyti darbininkui darbą pagal jo fizinį ir fiziologinį pajėgumą, kad jis pasiektų geresnį atlyginimą ir augščiausią darbo našumą su mažiausia pastangų. Darbovietės kortelę, kurioje pažymima reikalaujamo pajėgumo minimumas tam tikram uždaviniui atlikti, reikia laikyti ne kaip darbininkų atrankos, pasirinkimo ar išskyrimo ženklą, bet kaip vieną iš priemonių teisingam jų paskirstymui.

Nelaimingų darbo atsitikimų tyrimai rodo. kad norint apsaugoti darbininką nuo nelaimingų atsitikimų bei profesinių ligų, pirmoje eilėje reikia išspręsti žmogiškąją problemą, žmogaus vietą įmonėje. Išeinant iš to sprendimo, reikia sutvarkyti atskirus įmonės gyvenimo skyrius. Pilnutinė darbininko apsauga reikalauja įvairių rūšių specialistų artimo bendradarbiavimo, nes ji apima ne vien medicinišką, bet ir socialinę, teisinę ir moralinę darbininkų apsaugą.
Plačiau sustosime tik ties sanitarine apsauga a) prieš stojant į darbą, b) darbo metu, c) nuo nelaimingų atsitikimų ir d) profesinių ligų, nes tai tiesiogiai priklauso darbo medicinai.

2. Sanitarinė darbininkų apsauga prieš stojant į darbą prasideda nuodugniu medicinišku patikrinimu, kurio uždavinys yra nustatyti kandidato sveikatos stovį, jo stiprumą ir ištvermę, surasti ir nustatyti patologines ir funkcines kliūtis jo prašomam darbui. Šis patikrinimas yra sudėtingesnis ir ilgiau trunka, negu paprastas mediciniškas apžiūrėjimas.

Pirmiausia kandidate jieškoma patologinių pasikeitimų. Ligos ir negalavimai pasako apie jo sveikatos stovį ir darbo galimybes. Tai svarbu nustatyti dar prieš jį pasamdant, kad eventualiai būtų galima apsaugoti kitus dirbančiuosius nuo užsikrėtimo ar galimo nelaimingo atsitikimo pavojaus. Surasti patologiniai pasikeitimai įpareigoja darbo medicinos gydytoją ateityje labiau prižiūrėti būsimo darbininko sveikatą.

Toliau vyksta fiziologinių funkcijų patikrinimas. Jis užima darbo medicinoje labai svarbią vietą, nes fiziologiniai trūkumai darbininkuose sutinkami dažniau, negu patologiniai pasikeitimai. Fiizologinių funkcijų rezultatai pasako apie kandidato biologinę vertę, t. y. jo raumenų jėgą, ištvermę darbui, plaučių ir širdies atsparumą, juslinių ir psichomotorinių funkcijų kokybę, pusiausvyros aparato jautrumą, trumpai — apie jo fizinį, juslinį, fiziologinį ir psichotechninį pajėgumą.

Po to eina mediciniškos bylos sudarymas. Šioje byloje, kuri yra slaptas dokumentas, nustatyta tvarka, sistemiškai, trumpai, kondensuota forma surašomos visos žinios, liečiančios darbininko sveikatą. Vieną šios bylos egzempliorių gauna darbininkas, kitas lieka įmonėje. Jame būna surašomi vėlyvesnių patikrinimų duomenys.

Pagaliau sudaroma tinkamumo kortelė. Šis pavadinimas skamba gal kiek keistokai, tačiau tokios kortelės sudarymas yra reikalingas. Tai yra nuosekli ankstyvesnių tyrinėjimų išdava. Joje nustatyta forma surašomi kandidato patologiniai pasikeitimai ir fiziologinių funkcijų rezultatai taip, kad darbo medicinos gydytojas pagal šią kortelę — fizini darbininko "veidą" — tuoj pat mato grafiškai pavaizduotą kandidato tinkamumą darbui, kurį jis be pavojaus sau pačiam ir kitiems gali geriausiai atlikti.

Būtų klaidinga laikyti šį nuoseklų darbininko patikrinimą prieš jam stojant į darbą, kaip priemonę stipriesiems atrinkti ir silpniesiems išskirti. Darbo medicinos tikslas nėra atstumti nuo darbo fiziškai silpnesnius, bet priešingai — nurodyti tinkamiausią darbą jų pajėgoms. Tam tikslui ir daromas šis patikrinimas, kad eventualiu ligos atveju sergantysis galėtų laiku pradėti gydytis, o sveikasis gautų darbo pagal savo fizinį pajėgumą, sudarantį mažiausia pavojaus jo sveikatai. Suvesdamas patikrinimo rezultatus, darbo medicinos gydytojas atitinkamai pažymi: visišką kandidato tinkamumą darbui, sąlyginį tinkamumą, laikinį netinkamumą arba visišką netinkamumą.

Socialinis teisingumas reikalauja, kad fiziškai mažiau pajėgūs darbininkai būtų specialiais įstatymais globojami ir kad tam tikras jų nuošimtis, atsižvelgiant į bendrą įmonės darbininkų skaičių, būtų privalomai samdomas, nes kiekvienas žmogus turi teisę j darbą, todėl ir invalidui ji turi būti garantuota pagal jo fizinį ir profesinį pajėgumą.

3. Sanitarinė darbininko apsauga darbo metu atliekama sistemiškai per periodinius patikrinimus. Jų tikslas yra anksti nustatyti profesinesligas bei intoksikacijas ir ypatingai mediciniškai prižiūrėti tuos darbininkus, kurie dirba kolektyvui pavojingose vietose. Reikalui esant, darbo medicinos gydytojas siūlo darbo vietos pakeitimą, profesinį pergrupavimą arba net visišką profesijos pakeitimą. Jis sistemiškai tikrina, ar darbininkas neserga džiova, lytinėmis ligomis, vėžiu, chronišku alkoholizmu, prižiūri technišką įmonės modernizaciją, daro analizes ir siūlo nuodingų medžiagų pakeitimą kitomis, mažiau darbininkų sveikatai kenksmingomis.

Taigi, darbo medicinos gydytojo veikimo laukas yra platus. Savo uždaviniui tinkamai atlikti, jis privalo orientuotis darbo fiziologijoje, darbo patologijoje, profesinėje toksikologijoje, industrinėje higienoje, preventyvinėje medicinoje ir darbo įstatymuose. Gera būtų, jei jis, prie viso to, turėtų dar socialinį pašaukimą, nes darbo medicina verčiasi ne tik profesinio pavojaus sumažinimu, bet rūpinasi ir solidarumo ryšių palaikymu tarp darbdavių ir dirbančiųjų. Norėdamas šioje srityje pasiekti galimai geresnių rezultatų, darbo medicinos gydytojas turi artimai bendradarbiauti su įmonės vadovybe, inžinieriais, ekipų vadovais ir kitu personalu.

4. Apsauga nuo nelaimingų atsitikimų. Kaip iš darbo patologijos matėme, nelaimingi darbo atsitikimai sudaro žymią profesinių pavojų dalį. Todėl darbininkų apsaugojimas nuo jų yra viena iš pagrindinių darbo medicinos gydytojo pareigų. Tačiau apsaugos nuo nelaimingų atsitikimų negalima palyginti su paprasta profilaktika, sakysime, prieš užkrečiamas ligas. Abiejose srityse metodai yra visai skirtingi, lygiai kaip ir pati darbo medicina skiriasi nuo paprastosios medicinos, traumatologija — nuo patologijos.

Žinodami nelaimingų darbo atsitikimų priežastis, privalome surasti tinkamas priemones darbininkų apsaugai. Tam tikslui yra reikalinga: a) išstudijuoti ir priderinti žmogaus pajėgumą prie darbo sąlygų, b) pritaikyti darbą ir įrankius prie žmogaus ir c) skatinti, prižiūrėti ir kontroliuoti saugumą.

Kad būtų galima geriau priderinti žmogų prie darbo sąlygų, šalia jo auklėjimo ir saugumo dvasios ugdymo, yra būtinas jo profesinis formavimas, biotipologiška atranka, fizinių ir juslinių trūkumų nustatymas, nerangumo, nepastabumo, nekantrumo ir nerviškumo iššifravimas (psicho-technikos metodų pagalba), kova su nuovargiu, persidirbimu, išsisėmimu, nesaikingumu.

Pritaikyti darbą ir įrankius prie žmogaus, reiškia pritaikyti techniką ir gamybos priemones fiziologinėms, juslinėms ir psichinėms žmogaus pajėgoms. Tam pasiekti yra reikalingas protingas darbo organizavimas, jo intensyvumo ir ilgumo reguliavimas, tinkamas dirbtuvių įrengimas, pavojingų mašinų apsaugos įtaisymas, individualinė dirbančiųjų apsauga: nešiojimas pagal reikalą specialių drabužių, akinių, kaukių ir kitų apsaugos priemonių.

Skatinti, prižiūrėti ir kontroliuoti saugumą yra įpareigotas kiekvienas įmones narys, pradedant vedėju, baigiant eiliniu darbininku. Gera valia, interesas ir supratimas yra būtini atskiro darbininko ir kolektyvo apsaugai. Nelaimingų atsitikimų skaičius sumažės tik tada, kada kiekvienas dirbantysis įsisąmonins saugumo esmę, skatinančią apdairumą, budrumą, protingą medžiagų naudojimą ir įrankių bei mašinų valdymą. Tada jis galvos ne vien tik apie savo saugumą, bet ir savo draugų. Ši saugumo sąmone turi būti skiepijama ir ugdoma nuo pat vaikystės, panaudojant tam tikslui visas auklėjimo ir propagandos priemones: mokyklas, paskaitas, spaudą, plakatus, kiną ir 1.1. Jungtinėse Amerikos Valstybėse sąjūdis "Safety First" varo milžinišką propagandą, norėdamas daugiau išgelbėti žmonių gyvybių: organizuoja metinius kongresus, parodas, konkursus, saugumo savaites ir kt.

Taigi, darbininkų apsauga nuo nelaimingų atsitikimų turi vykti iš karto techniškoje ir žmogiškoje plotmėje, nes šios abi plotmės viena su kita siejasi. JAV "National Safety Council" pažymi, 3) kad nuo 1930 iki 1945 m. šioje srityje pasiekta pažanga nelaimingų atsitikimų skaičių sumažino 53%, o jų sunkumą — 46%. Toliau konstatuojama, kad nuo 1907 iki 1932 m. geležies ir plieno pramonėje, dėl organizuotos darbininkų apsaugos, nelaimingų atsitikimų skaičius sumažėjo net 70%. Matome, kad didele dalimi nelaimingi atsitikimai yra išvengiami, jei tinkamai darbininkai apsaugoj ami. Todėl teisinga prof. Salmont pastebi, kad "Créer la sécurité, c'est organiser et humaniser le travail" (kurti apsaugą — tai suorganizuoti ir sužmoginti darbą).
-------
3)  Op. cit. p. 568.

5. Apsauga nuo profesinių ligų. Kitas svarbus darbo medicinos uždavinys yra dirbančiųjų apsauga nuo profesinių ligų ir apsinuodijimų. Ši apsauga siekia išskirti kenksmingas medžiagas, jas neutralizuoti arba pakeisti kitomis, mažiau kenksmingomis, ir tinkamai pritaikytomis medicinos ir technikos priemonėmis apsaugoti visus darbininkus ir kiekvieną jų atskirai.

Kolektyvinėje apsaugoje svarbi sanitarine darboviečių priežiūra. Naudojamos priemones dažniausiai būna nukreiptos prieš kenksmingas dujas. Todėl geras darboviečių vėdinimas, dažna oro analize, techniška mašinų ir aparatų priežiūra (atliekama kvalifikuotų asmenų I yra būtinos, norint apsaugoti dirbančiuosius nuo augš-čiau minėtų pavojų.

Individualinė dirbančiojo apsauga prasideda, kaip jau matėme, medicinišku jo patikrinimu prieš stojant į darbą. Jau tada predisponuoti asmenys iš anksto būna apsaugomi nuo profesinio pavojaus. Kaip apsaugoje nuo nelaimingų atsitikimų, taip ir čia specifinių drabužių, kaukių ir kitų apsaugos priemonių nešiojimas priklauso prie individualines apsaugos.

Labai svarbų vaidmenį nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų apsaugojime atlieka ankstyvas fizinio, nervinio ar psichinio nuovargio nustatymas. Tai yra vienas žinomiausių profesinių pavojų. Pirmieji nuovargį paprastai pastebi dirbtuvių prižiūrėtojai. Jie būna tiesioginiam sąlytyje su dirbančiaisiais, mato jų pastangų sulėtėjimą, darbo našumo mažėjimą ir atsirandantį nevikrumą. Darbo medicinos gydytojo pareiga yra nustatyti nuovargio priežastis. O šios gali būti fiziologinės — netinkamas ar nepakankamas maitinimas, patologinės — dar neišaiškintas užsikrėtimas (latentiška infekcija), arba profesinės — perkrovimas darbu. Nuovargiui nustatyti vartojami įvairūs testai, o darbininkų apsaugai nuo jo reikalinga žmoniška darbo organizacija, nes geriausias nuovargio gydytojas yra poilsis.

6. Teisinė ir socialinė darbininkų apsauga. Teisinė darbininkų apsauga yra tvarkoma pagal darbo teisės įstatymus. Tai sritis įstatymų leidėjo, kuris, gindamas darbininkų ir darbdavių interesus, nustato jiems savaitinį poilsį, darbo dienos ilgumą, privalomai apmokamas atostogas. Įstatymų leidėjas taip pat tvarko atlyginimo klausimą, nakties, moterų ir vaikų darbą, leidžia higienos ir apsaugos taisykles, per darbo inspektorius reguliuoja darbininkų konfliktus, prižiūri darbo suteikimą invalidams ir fiziškai silpniems, kontroliuoja darbo įstatym vykdymą.

Socialinė darbininkų apsauga arba socialinis jų aprūpinimas taip pat tiesiogiai nepriklauso darbo medicinai, tačiau darbo medicinos gydytojas šioje srityje artimai bendradarbiauja su socialinio draudimo ir ligonių kasų įstaigomis. Nelaimingo atsitikimo atveju gydytojui tenka išduoti liudijimą apie nukentėjusiojo sužalojimą, jo sveikatos stovį, nedarbingumo laiką ir galimo ateityje darbingumo netekimo laipsnį. Jo bendradarbiavimas taip pat būtinas, nustatant atlyginimą nelaimingų darbo atsitikimų ir profesinių ligų atvejais.

Iš to, kas augščiau pasakyta apie darbo mediciną, matome, kad medicinos gydytojas iš karto atlieka tris svarbius uždavinius: 1. Jis yra darbininkų sveikatos ir darbo sąlygų prižiūrėtojas — mediciniškas dirbančiųjų globėjas; 2. Gero darbininkijos fizinio ir dvasinio stovio palaikytojas; 3. Netiesioginis gamybos kėlėjas. Taigi, jis tinkamai atsako darbo medicinos uždaviniams: a) sukurti geriausias darbo sąlygas, b) sumažinti pavojų ir nuovargį iki minimumo, c) padėti pasiekti didžiausią darbo našumą.

III. DARBO MEDICINOS REIKŠMĖ VALSTYBĖJE
Peržvelgę darbo medicinos tikslus ir uždavinius, iš karto matome jos reikšmę valstybėje. Gamybinis našumas yra pagrindinis pramonininkų, ekonomistų ir valstybės rūpestis, nes nuo jo priklauso individualinis ir kolektyvinis turtingumas bei krašto gerovė. Tačiau gamybos kėlimas, be tinkamos darbininkų apsaugos, technikos amžiuje yra neįmanomas. Negalima leisti, kad gamyba būtų apmokama žmonių vargu ir kančiomis. Reikalinga įnešti naują pataisą, būtent: darbininkų apsauga visose srityse. Manau, nėra reikalo plačiau aiškinti šios apsaugos reikalingumą, nes kiekvienas žino, kad gamyba reiškia ekonominę ir techninę kovą, susijusią su pavojais darbininkų sveikatai. Salia nelaimingų darbo atsitikimų, kurių metinis balansas yra gana didelis, priskaičiuojama daugiau, negu 900 profesinių pavojų, kylančių iš darbo sąlygų arba apsinuodijimų. Taigi, vargas, pavojus, susirgimai ir padidėjęs mirtingumas sudaro nuolatinę grėsmę, neatsiejamą nuo žmogaus profesinio veiklumo. Todėl suprantama, kad valstybė skiria daug dėmesio darbininkų apsaugai, o paskutiniu laiku ir darbo medicinai. Aišku, kad geriausia darbo organizacija nepanaikins iš karto visų socialinių ir ekonominių problemų, su kuriomis šiuo metu susiduriama įvairiuose kraštuose, tačiau taip pat nemažiau aišku, kad racionalus ir žmoniškas darbo organizavimas šiandien yra nebeišvengiama būtinybė.

1. Darbo medicinos organizacija JAV. Didieji pramonės kraštai, kaip JAV, Anglija, Vokietija jau prieš 30 metų įsteigė specialius darbo tyrimo ir kontrolės organus. Prancūzija šioje srityje buvo kiek atsilikusi.
Ypatingai didelis dėmesys pramoninei higienai skiriamas JAV. Žinodami, kad fiziška darbo aplinka sudaro visokios rizikos ir pavojų šaltinį, amerikiečiai technišką darbininkų apsaugą atlieka pačioje darbo vietoje. Sistemiška aplinkos kontrolė fizinių ir cheminių priemonių pagelba juos įgalina tiksliau nustatyti profesinius ir darbo sąlygų pavojus bei įrengti atitinkamą darbininkų apsaugą. Pramoninė higiena čia yra inžinierių, chemikų ir toksikologų rankose. Jų pareiga yra ištirti ir surasti reikalingas techniškas sanitarines priemones, kad būtų galima pašalinti profesinį pavojų, pertvarkant, patobulinant arba pakeičiant kenksmingus ir pavojingus darbo būdus kitais, mažiau pavojingais.

Darbo medicinos, vadinamos "Occupational Health", organizacija JAV vyksta šiose plotmėse: federalinėje, universitetinėje, valstybių (stei-tų), miestų ir atskirų įmonių.
Federalinėje plotmėje pramoninė higiena (Division of Occupational Health) priklauso nuo "Public Health Service", kurios centras Vašingtone. Darbo apsaugos tyrinėjimai yra pavesti "Environmental Branch Investigation", turinčiai moderniškiausias laboratorijas. Garsiausia jų yra Kettering Laboratory, Cincinnati (Ohio).
Universitetinėje plotmėje tam tikras pramoninės higienos institutų, paprastai priklausančių prie "Medical School of Health", skaičius verčiasi tyrinėjimais ir mokslu. Tokių institutų yra New Yorke, Pittsburghe, Baltimorėje, Bostone ir kitur.
 

EDUARD  WIIRALT — VIENATVĖ

Kiekviena JAV valstybė turi dar nuosavas higienos tarnybas, kurios būna prijungtos arba prie Sveikatos, arba prie Darbo Departamentų. Jų techniškasis personalas sudėtas iš inžinierių, chemikų ir gydytojų. Kaip daugelyje kraštų, kur yra darbo inspeckcija, šie specialistai yra įpareigoti tikrinti darbo įstatymų pritaikymą ir kontroliuoti techninę bei sanitarinę darbininkų apsaugą fabrikuose.

Didieji, ypač pramonės miestai, turi savo atskiras higienos įstaigas. Žymiausia jų yra Detroite, viename iš didžiausių pasaulyje pramonės miestų.
Atskiros įmonės, kaip General Motors Corporation ir Ford Motor Company Detroite, Kodak Rochesteryje, Western Electric Chicagoje ir kitos taip pat skiria reikšmingą vietą pramoninei higienai ir savo fabrikuose turi įrengusios atitinkamas tarnybas. Kodėl? Todėl, kad nešvaros priežasčių šalinimas įmonių patalpose, ypač pačiose darbovietėse, ir sanitarinė bei techninė darbininkų apsauga yra neišvengiami dalykai ne tik soc ialiniu atžvilgiu, siekiant palaikyti darbininkų sveikatą ir užtikrinti jų gerovę, bet ir ekonominiu higieniška darbininkų apsauga mažina susirgimų ir nelaimingų atsitikimų skaičių ir tuo pačiu kelia darbo našumą.

Į sanitarinę darbininkų apsaugą jų darbovietėse ypatingą dėmesį atkreipė ir Tarptautinė Darbo Konfederacija Ženevoje savo 1952 m. sesijoje.4).
Darbo medicinos naudingumą supranta ir kitos valstybės ir šioje srityje neatsilieka. Pavyzdžiui, Prancūzija, kuri sanitarine darbininkų apsauga pradėjo rūpintis vėliau, šiandien yra pasiekusi gražių rezultatų. Savo darbo įstatymuose prancūzai ypatingai pabrėžia ir iškelia žmogaus vertę. JAV-se yra rūpinamasi daugiau techniška darbininkų apsauga, o Prancūzijoje ji yra daugiau mediciniška, humaniška. Reikėtų šias abi koncepcijas sugretinti, sujungti, nes jos viena kitą papildo. Šalia mediciniškos ir techniškos darbininko apsaugos ateities darbo medicina reikalauja dar trečios apsaugos, kuri iki šiol nėra pakankamai įėjusi į kasdieninę praktiką, būtent: fiziologinės ar, geriau sakant, psichofiziologinės darbininkų apsaugos.

2.    Moralinė darbininkų apsauga. Jei darbo medicina ir neapsimokėtų — vistiek jinai privalo būti įvesta įmonėse, nes nevalia pamiršti moralinės darbininko apsaugos. Juk negalima visko matuoti vien naudos principu. Šiame technikos amžiuje reikia ypatingai daug dėmesio skirti žmogaus moralinių vertybių apsaugai, nes kitaip yra pavojus, kad darbininkas gali pavirsti tik refleksų mašina. Technika darbą nuasmenino. Jame žmogus nebemato augštesnės prasmes, kaip tik kasdienines duonos užsidirbimą.

Darbo medicina griežtai pasisako prieš šitokį žmogaus nuvertinimą. Šiandien darbas nebegali būti laikomas vien preke. Jis yra įgavęs socialinę ir žmogišką prasmę, todėl ir santykiai su darbininku privalo būti žmoniški pilna to žodžio prasme. Dirbantysis negali būti traktuojamas tik kaip gerybių gamintojas ar automatas, nors jam kai kada ir gresia pavojus tokiu tapti, nuolat spoksant į tą pačią mašiną, tą patį dirbinį, darant tuos pačius judesius. Asmeninis sąlytis, paprastumas, pagarba žmogui yra būtini kiekvienoje dirbtuvėje. Reikalinga gerinti psichologinę darbo aplinką, naikinti proletarišką mažavertiškumo kompleksą, kuris dažnai slegia darbininkus. Siekiant sužadinti interesą darbui, reikia išaiškinti darbininkui jo užimamą vietą bei vaidmenį gamyboje ir įvertinti jo asmenines pastangas bei atsakingumą. Jis turi jausti savo reikalingumą, suprasti vertę tos gaminio dalelės, kurios pagaminime jis dalyvauja, ir žinoti, kad savo darbu jis aktyviai prisideda prie šviesesnes ateities kūrimo. Taigi, sveika ir naudinga gamyba atitinka ekonominę ir socialinę pažangą, jei ji susideda iš darbo racionalizacijos, teikiančios pirmenybę žmogui, nes, kaip bebūtų, svarbiausias gamybos veiksnys lieka žmogus. Joks darbo su-mechaninimas šio fakto nepakeis.

3.    Kritiškos pastabos. Kai kada tenka išgirsti priekaištą, kad darbo medicina neapsimoka, nes tai esanti tarnyba, kurios įrengimas bei mediciniško personalo išlaikymas daug kainuoja, o naudos jokios. Su tokiu priekaištu galima sutikti, tik paviršutiniškai žiūrint. Iš to, kas augščiau apie darbo mediciną pasakyta, matėme, kad jos įvedimas įmonėse yra naudingas keleriopu atžvilgiu. Jei apčiuopiamų rezultatų nematome po savaitės ar kitos, tai jie aiškiai pastebimi, kaip tai rodo statistikos, po kelerių metų. Šiame technikos amžiuje, pašalinus preventyvinę mediciną iš įmonių, gautųsi aliarmuojanti padėtis, nes visiems aišku, kad gamybinio našumo kėlimas be tinkamos sanitarines ir techninės darbininkų apsaugos yra negalimas.

Iš kitos pusės bijomasi, kad darbo medicina gali tapti savotišku diktatūros įnagiu. Kalbama net apie "dirigisme médical", 5) nes darbininkų samdymo metu darbo medicinos gydytojas turi sprendžiamąją galią, kai tuo tarpu privataus gydytojo patarimai ar draudimai turi tik nurodomąją reikšmę. Todėl suprantama, kad iš darbininkų pusės pasitaiko nusiskundimų ir nepasitenkinimų gydytojo atžvilgiu. Rizikuodami netekti darbo, silpnesnės sveikatos darbininkai patikrinimo metu bando gydytoją apgauti, bijodami, kad jis neuždraustų jiems prašomo darbo. Problema yra sunki ir uždeda darbo medicinos gydytojui didelę atsakomybę socialiniu atžvilgiu. Klausimo sprendimas didele dalimi priklauso nuo profesinio gydytojo sąžiningumo.
------------
5) Role et responsabilité du médecin  du travail,  "Le Populaire de Paris", 2-3 Janv. 1954. Nr. 9. 240.

Pasitaiko, kad darbo medicinos gydytojas yra kai kada įmonės piktnaudojamas. Iš jo reikalaujama, kad būtų priimami tik visai sveiki darbininkai, visiškai neatsižvelgiant j darbo vietos reikalavimus. Tokiu atveju gydytojas daro per griežtus sprendimus ar tai dėl to, kad jis nori pasitarnauti įmonei, ar tai iš per stropaus taisyklių vykdymo ir lojalumo direkcijai. Silpnesnės sveikatos darbininkai to pasėkoje atsiduria skurde. Net tie, kurie dirba sėdėdami, dėl menkiausių širdies negalavimų būna atleidžiami. Be to, kartais pati įmonė bando prieiti prie mediciniškų bylų ir iš ten, pagal sudarytas tinkamumo korteles, pasirinkti sau geriausius darbininkus, o mažiau sveikais nusikratyti.

Čia reikia pastebėti, kad įmonėje darbo medicinos gydytojas savo srityje veikia visiškai nepriklausomai nuo jos. Savo sprendimuose jis privalo būti objektyvus ir nešališkas tiek įmonės, tiek darbininkų atžvilgiu. Pati įmonė jokiu būdu neturi teisės kištis į medicinines kartotekas, nes tai yra slapti dokumentai, prieinami tik darbo medicinos inspektoriui, kuris, kaip ir darbo medicinos gydytojas, yra surištas profesine paslaptimi.
Kadangi darbo medicinos tikslas yra paskirti kiekvienam darbą pagal jo fizinį ir profesinį pajėgumą, todėl ir silpnesnės sveikatos darbininkai juo turi būti aprūpinami. Kitaip visi silpnesnieji taps bedarbiais. Senesniųjų taip pat niekas nebesamdytų. Susidarytų savotiška "menkaverčių klasė", kuri taptų vis didesne našta dirbantiesiems. Tačiau "natūralios atrankos" leisti negalima, nes tai būtų darbo medicinos paneigimas — žingsnis socialiniu atžvilgiu atgal. Fiziškai silpnesnieji, senesnio amžiaus ar invalidai turi būti specialiais įstatymais globojami. Bet tai jau parlamentų pareiga. Ir ne medicinos gydytojas kaltas, jei įstatymų leidėjai tais silpnesniais darbininkais nevisada rūpinasi.

Siekiant geresnės darbininkų apsaugos, ateityje darbo medicinos noras yra paruošti tinkamą darbo medicinos gydytojų kadrą, nes matome, kad nuo jų veiklumo ir sąžiningumo daugiausia priklausys ir pačios darbo medicinos ateitis. Kalbant apskritai apie darbo mediciną, tenka sveikinti šią mokslo šaką, nes ji veiksmingai prisideda prie socialinės taikos išlaikymo ir moralinių darbininkijos   vertybių   apsaugojimo.   Ateityje darbo medicina privalo dar labiau išsivystyti ir išsiplėsti. Jinai turi apimti, kaip jau minėta, ne tik sanitarinę ir techninę darbininkų apsaugą, bet ypač daugiau dėmesio kreipti į psichofiziologinę apsaugą. Tai idealas, kurio realizavimo laukiame ateityje.

Įvertinus visapusiškai darbo medicinos vaidmenį privatinėje ir valstybinėje plotmėje, savaime peršasi klausimas, kad be jos nebus galima apsieiti ir išlaisvintoje Lietuvoje. Reikia pasakyti, kad nuo pat Nepriklausomybės pradžios Lietuva turėjo modernišką pažiūrą į darbą ir, anot Dr. Paplėno, plačiu baru buvo užsimojusi artėti į socialinį teisingumą. Tai matome iš visos eilės Lietuvos darbo apsaugos įstatymų ir ratifikuotų konvencijų 6):
1.    Moterų nakties darbo pramonėje,
2.    Vaikų nakties darbo pramonėje,
3.    8 vai. darbo dienos ir 48 vai. darbo savaitės pramonės įmonėse,
4.    Savaitinio poilsio,
5.    Draudimo ligoje pramonės ir prekybos bei namų ruošos darbininkų,
6.    Svetimšalių ir savų piliečių darbininkų traktavimo lygybės dėl atlyginimo nelaimingais darbo atsitikimais ir kt.

Savo socialiniais įstatymais Lietuva buvo toli pažengusi. Tačiau sanitarinės darbininkų apsaugos taip, kaip ją supranta darbo medicina, Lietuvoje neturėjome. Jos nebuvo gal todėl, kad, viena, — Lietuva nėra pramonės kraštas, (pramonės įmonėse pagal 1938 m. statistiką dirbo tik 33 tūkstančiai darbininkų), antra — per 22 nepriklausomo gyvenimo metus nebuvo spėta visko padaryti, trečia — pati darbo medicina tuo metu nebuvo tiek populiari ir pritaikoma (atsimenant, kad ir tokia Prancūzija ją įsivedė tik po paskutiniojo karo).

Bolševikai, reikia manyti, Lietuvos pramonę bus padidinę, nes, išeinant iš sovietinės valstybės supratimo, krašto industrializacija yra vienas iš jų tikslų. Juo kraštas labiau supramonintas, tuo jis bus pajėgesnis kovai su kapitalistiniu pasauliu, nepaisant, kokia yra dirbančiojo padėtis. Todėl darbininkijos moralinės vertybės bus sutryptos ir reikės ypatingų pastangų, iki Lietuvos darbininkas iš naujo bus pastatytas jam priderančioje vietoje. Darbo medicina turės platų veikimo lauką, nes, šalia sanitarinės ir techninės apsaugos, daug dėmesio reikės skirti moralinės darbininkų apsaugos organizavimui. Jos įvedimas įmonėse įneš naujos šviesos į darbo sąvoką ir bus viena iš priemonių gydymui nuo bal-ševizmo.
----------
6) Dr. J. Paplėnas. Lietuvos socialinės politikos bruožai. "Lietuva", 1952. Nr. 1.
 

Eduard   Wiiralt   — Laplandija  (sausa adata)