UŽDRAUSTAS STEBUKLAS Spausdinti
Parašė A. Tyruolis   
Stasius Būdavas: UŽDRAUSTAS STEBUKLAS. Romanas. Išleido Gabija. 1954 m. 248 p. Kaina $2.60.
Tai dvyliktoji Stasiaus Būdavo knyga, kurią neseniai išleido "Gabija". Tos knygos metmenys jau buvo apmesti prieš keletą metų. Tada jai buvo norėta duoti vardą "žmonės be namų", ir viena jos dalis — "Kalnų liepsnelė" — buvo spausdinta "Tremties Metuose".
Savo kūrybinio darbo pradžioje ėmęsis ir lyrinio žanro, vėliau St. Būdavas išimtinai pasišventė epui, romanui. Lietuvoj buvo žinomas "Mokytoju Banaičiu" ir "Loreta", kurios naują laidą pereitais metais atmušė "Bendrija".

"Uždrausto stebuklo" siužetas imtas iš tremties gyvenimo, iš pirmųjų mūsų bėglių nuo raudonojo tvano pergyvenimų 1944-45 metais Vokietijoj bei Austrijoj. Šio romano veiksmo vieta — irgi Austrija, Viena bei Lincas, kur vyriausiam veikėjui Petrui Mankui teko praleisti kelis mėnesius. Veikalo fabulą sudaro jo ir Ernos Morgenstrahl proginis susitikimas, bėgant iš Vienos, greitas abipusis meilės išsivystymas ir, palyginti, laiminga jos atomazga, tarpininkaujant apsukriajam profesoriui Bakaičiui.

Romane esama ir detektyvinio elemento, nes greta pagrindinės veikalo ašies yra ir kita — tai "draugo" Daugirdo (Sokolovo) ir Aldonos Ka-rosaitės (Sokolovaitės) "darbai". Pats Mankus, pabėgęs iš priverstinių darbų Vokietijoj ir slapstydamasis, dengiasi Antano Radžio vardu, bet tas jo dangstymasis teturi vien savisaugos tikslų, kai anų yra "profesinis".

Rašytojas šiuo veikalu bus norėjęs mums duoti evoliucinį romaną— jame turėjo išryškėti vyriausiojo veikėjo charakterio istorija. Ta intencija veikalą užmezgęs ir pastūmėjęs, jis betgi toliau pusiausvyros tašką perkelia į kitą asmenybę — į austrės Ernos Morgenstrahl charakterio bei sielos pavaizdavimą. Tam tikras pasyvumo bruožas Mankaus charaktery neišvengiamas. Pirmas įspūdis jį, berods, stipriau paveikia nei jis jį gali permąstyti ir dėl jo reikiamai, be vėlesnio gailesčio, nusistatyti.

"Uždraustame stebukle" rašytojui rūpėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp tų dviejų pasaulių — lietuviškojo ir austriškojo. Jam buvo svarbu neleisti nei savo tautiečiui to meto sūkuriuose prasirasti bei žūti, nei svetimo krašto moteriškai būti nuskriaustai ar įskaudintai jųdviejų santykiuose. Rašytojo čia siekta ypatingos harmonijos. Jo veikėjų tvardymas, jų nustatymas gana ryškus. Kai kam jis gali kelti dirbtinumo įspūdžio. Tačiau tam, kas tiki dorine žmogaus pergale, tokia evoliucija bus įmanoma.

Susiduri šiame veikale ir su švelnia rezignacija, kurios pradų tektų jieškoti greičiausia tam tikruose autoriaus nusistatymuose. Bet vis dėlto ir "rezignacija" yra susijusi su tam tikra sveikintina estetika. Jeigu mes jau skundžiamės kai kurių mūsų rašytojų per dideliu palinkimu savo veikėjus "šalinti iš šio pasaulio", tai St. Būdavas galėtų eiti geros šiuo atžvilgiu "ekonomijos" pavyzdžiu: jis kuo mažiausia žudo . . .

Be abejo, Ernos "žuvimas" per bombardavimus . turi tam tikro romantiškai estetinio įspūdžio ir jos "prisikėlimas" ("žuvimas" buvo įvykęs per klaidą, jos maisto kortelę radus pas kitą žuvusią ją, kaip tais laikais nekartą atsitikdavo) minėtą įspūdį veikiau išblaško nei sutvirtina, nes priartina mūsų tautiečio prasiradimą svetimam krašte.

Tačiau argi negalima įžiūrėti palikime gyventi ne mažiau estetikos nei žuvime, kai atsimenam, kad tolimesnis gyvenimas — meilės ryšiams nutrūkus — bus liūdnas ir skaudus, bet kartu, dėl pasiaukojimo, nuskaidrintas ir gražus?

Šis estetinio momento perkėlimas kiek aplanksto pagrindinę evoliucinio romano liniją, bet užtat duoda jam kur kas gilesnę idėją — nuskaidrintos kančios ir palaimintos aukos idėją. Tik gaila, kad jos reflekse testo-vi Petro Mankaus auka — išlikti ištikimam savo tautybės idealui.

Nuosaikus, paprasto stiliaus St. Būdavo realizmas išlaiko gerą pusiausvyrą tarp rašytojo ir veikalo. Jis kalba tik "ad rem" ir nekalba to, ko nereikia, tuo išlikdamas pasakojimo atžvilgiu objektyvus ir skirdamasis nuo nevieno mūsų šių dienų rašytojo, mėgstančio "pafilosofuoti", savo "aš" įkišti ir nekartą atliekančio veikiau skaitytojo darbą (apmąstyti, pasidaryti išvadų) kaip rašytojo (leisti veikėjams veikti ir kalbėti). St. Būdavo stilių dar žymiai palengvina apstus ir grakštus dialogas, pagyvinąs pačią veiksmo eigą.

Dail. A. Bielskio kukliu, simboliniu viršeliu papuoštoj knygoj yra išlikę kiek rašybos nelygumų: kai kur rašoma senąja rašyba (aukščiausias), kai kur naująja (augštas, bjaurus), bet šiaip daugiausia laikomasi senesniosios rašybos, nors rašoma sužiuro (vt. sužiuro), grasino (vt. grasino), kaip gi (vt. kaipgi), katik (vt. ka tik) ir t.t. Tačiau tie rašybos savotiškumai galėtų būti priskirti ir korektūrai.
A. Tyruolis