SEMENIŠKIŲ IDILĖS Spausdinti
Parašė JONAS MEKAS   
Žiūriu aš atgal į jus,
mėlyni mano vaikystės akiračiai!
Vartau ir dėlioju
senas ir begęstančias nuotrupas,
ilgesio rankomis liesdamas
kiekvieną veidą, kiekvieną daiktą, akiratį,

siekdamas atgaivint, ir įpilti dar kraujo,—
išdeginta ir išdraskyta širdim, ir išrėžyta,
žiūriu atgal, ir prisimenu, ir gal —
verkiu,—

bet ne, ne akiračių, ir ne jūsų, laukai,
mano bičiuliai,—
o tiktai savo jaunųjų draugų,
o tiktai savo vaikystės,
nesugrąžinamos, vis tolstančios.

PIRMOJI    IDILE

Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetirvinu dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:

apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius, ir apie vasaros tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.

Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis, ir laukų klintis;
ir kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime —
apie rytojaus turgaus vežimus,   
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
šlapius bulviakasius.

Senas yra mūsų šis gyvenimas — ilgom kartom
nuvaikščioti laukai, įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
lš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių   
jie girdydavo savo grįžusias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai grįčių sienos imdavo lėtai byrėt —
iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,
auksinį smėlį — iš tų pačių laukų.
Ir kai ir mes išeisim,
kiti sėdės ant tų pačių palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars laukus;
ir kai iš darbo grįžę sės užu stalų —
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienos sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes,
ir vėjuje banguojančius javų laukus,
mūsų moterų dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmą kart naujoj troboj!—
šviežių samanų kvepėjimą.

O, senas yra dobilų kvepėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim —
ir velėnų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenys —
ir linų markų, vidurvasario lankų kvepėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys,—
senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume—
senas yra mūsų šis kalbėjimas.

ANTROJI    IDILE

PAVASARIS

Su šiltu vėju, pirmutiniais lietaus šuorais,
atdrungsta alksnių žievės, ir gležnai žalia spalva
nutvieskia krūmus.
Ir prie upokšnių, iššokusių juodų griovių,
putojančių subėgusiu ir šaltu sniego vandeniu,
ir prie duobių, ir šlapiomis pakrūmėmis,
prie telkšančio vandens —
jau bąla, gelsta karklų katinyčiai.

Ore dar vėsi drangna, pašalo ir vėjo kvapas,
bet tuoj subėgs grioviai, atslūgs palankės,
ir paupeliais, pagrioviais, drėgnuos telėdnikuos
iššoks geltoni purienų būreliai.

Ir visas kiemas kvepia: jauni daigai,
atokaitoj sukrautos lentos,
lengvas pašalas — ir išdraikyti kapčiai,
pirmos jaunos žolelytės kvepia.
Ir kai lengvutis pūstelėjimas — nuo krūmų
atneša jau alksnių, ėglių kvapą,
kvapą jaunų spurgų, žirginių ir lapų;
ir iš laukų — šviežio vandens,
pradžiūstančių palaukių, kriaukutų,
pirmųjų šalpusnių, kregždučių, pienių kvapą,
ir beržynų sulos, pakluonių kūdrų,
kvapą išskendusių valkų, atokaitų ir paskutinio sniego,
nugulusio pačioj griovių lomoje.   

Ir kai nuo krūmų, geltonuojančių auksiniais žirginiais,-
pasigirs pirmieji alksnio dūdų švilpčiojimai,
minkštas daužymas peilio kriaunomis —
o, jau tikrai negrįš žiema — jau tikrai pavasaris.

TREČIOJI    IDILĖ

GREIT, GREIT ATEIS JAU ORE

O, dieviškos bus šios Velykos!
Kaip šildina atokaitas, kaip skubinai sutirps
paskutinieji sniego lustai!
Drungni, šturmuoti debesys, ir atavėjai —
taip pavasariniai kvepia oras.
Ir tvirtai, tik klausyk, kaip skardžiai bliauna karvės,
užuosdamos ateinantį palaukių kvapą,   
kaip neramiai trepena savo mygiuos.
Ir bernai, įmovę balto klevo medinius,
ritina blukius, ir kvepiančios, geltonos piūvenos
byra jiems už kojinių, užu kaklų,
ir žiūri jie, mosuodami pilkom savo kepurėm,
kai grįždamos, augštai, viršum beržų, sukrykia žąsys,
ilgos gervių virtinės.   
Tuoj tuoj vėjelis pradžiovins dirvas,
nusės patvinę, išdumbliję vagos,
ateis pirmi pavasario laukų darbai,
ir tada — ir nūu ir naa! visuos laukuos,
ir nūu ir naa!
Klausyk, kaip dinda galusodžiuose kalvės,
kaip pro atalapas duris žėruoja, dega žaizdras,
ir vyrai stovinėja būreliu prie kalvės durų,
ar, tekšnodami po šlapią kiemą,
ritina vežėčias, sėjamas ir plūgus,—

ir arklius perkaustyt, ir naujus tekinius uždėt,—
gerai išbrinko stebulės upelyje po gluosniu,—
viskas turi būt paruošta lauko darbui, orei ir sėjimui,
dar kolei šventės, kol neatėjo dar Velykos.

KETVIRTOJI   IDILĖ

PUŠYS

Pro pavasarinį vėją, šalto lietaus pluoštus,
pro pumpurų, pakluonių vaiskų žalesį,
ateina metūgių, pušų sakų, medienos kvapas.
O kai ranką ant kamieno, supleišėjusios, rudos žievės, užudedu —
jaučiu pirmą pavasarinį virpesį,
juodo juodžemio kvepėjimą.
Ak, tai lieknos jūsų seserys laivų stiebais
 
palydi skubančius, jūrinius vėjus,
ak, tai, sustojusios anta kalnelių,
žiūri žiūri Baltijon, akeles prasižiūrėdamos,—
jūs gi — tik mano kaimo lieknos moterys,
sustojusios ant geltonų smėlio kalvų,
virš jūsų tiktai balti debesys,
tik neramus strazdų plepėjimas.

Nuo kalnelių girdite jūs girgždant svirtis,
botagų pliauškesį, ir kibirų skambėjimą,
jūs girdit mūsų vežimus nutrinksint pirmuoju pašalu,
palydi te vestuvininkų skambančius važius,
svirduliuojančias į turgų uores,
burokų vežimus ar sunkias rąstų driungas,
bliaunančius galvijų katukus.
Ir kai šiltais vidurvasariais,
po jūsų kvepiančiais kamienais,
ant žaliai įsamanojusių, minkštų kalvų
sklinda linksmas gegužinių klyksmas,
mirguliuoja moterų kasnykai
ir ritmiškai ūbuoja būgnas —
jūs oščiat, lieknos kalvų moterys.

Jūs sutinkat pirmus vaiko žingsnius,
kai jo minkštučiai pirštai glosto jūsų žievę,
jaunos merginos klausos jūsų oščiojimo ilgesio naktim —
jūsų kvepiančiom, baltom skalom      
išmuštos mūsų grįčios.
Taip pat, kai kartą užuspaus akis,
suėję vyrai po jūsų liemenim iškas smėlyje duobę,
nuleis pušinį, baltą karstą —
ir visas kaimas, nuogom galvom, giedos,
kaip ir visiems,
paliekantiems medinę grįčią,
žydinčius vidupievius, baltą dirvų kvapą,
žirgų prunkštimą, skambančias subatvakarių vakarones,
ir gelsvo klevo šaukštą.   

PENKTOJI    IDILĖ

SĖJOS LAIKAS

Kai pirmas tirštas lapų žalesys
nutyška alksnių krūmais, rausvučiais atžalynais —
laike pirmo miškų žalesio —
sunkios arklių kojos, plūgai ir kapliai
ima plėšti juodus, įsigulusius laukus.

Ir visais laukais, visu pavasario dangum
girdi botagų pliauškesį, ir varomų arklių,
virstančių velėnų čežesį,
ir augštuose smėlynuos, ir daubų dugnu,
per įsigulėjusiu dirvonų nugaras
brūžias kliūdamos ir rėždamosios žagrės.

Greitai nubals, sušils išartos dirvos,
ribuliuojančio j skaidroj įdulks dangaus skliautai —
ir sunkūs, dideli laukų vežimai,   
su baltais grūdų maišais sustos palaukėmis,
ir sėjėjai, užsikabinę ant krūtinių
pilnas sėtuves — žingsniuos laukuose,
ir dusliai dundėdami savo medinėm širdimis
risis sunkūs velenai, šokinės akėčios.
Nes, štai, sultingo, tiršto krūmų žalesio,
piemenų birbynių, geltonų trainių žydėjimo —
pavasario lietų ir sėjos laukas.

ŠEŠTOJI    IDILĖ

DARŽŲ VAGOJIMO IR TVANKŲ LAIKAS

Žirnikai jau ligi pat viršaus užkopę,
ir pupų skaisčiai raudoni žiedai, kaip ugnys,
dega užsikorę ant varpstytinių stiebų.

Šilima virpėdama plasnoja ant įkaitusių laukų,
ir dideli vabzdžių, sparvų ir musių spiečiai —
kaip didelis ir ūžiantis, įirzgęs debesis —
vis neatlyždamas sekioja bandą, ir galvijai,
subridę ligi tešmenų dumblėtose asiūklių balose,
neramiai tekšnoja saulėje įkaitusį ir juodą vandenį.

Tuoj tuoj ateis virpėdamas ir kvapą šilima
užgniauždamas vidudienis,
nulėps didžiulės varnalėšų plokštės, svėrių auksas,
ir saulė—neįžiūrimas, ugninis kamuolys, 
liepsnos taip begaliniai mėlynai įdegusiam skliaute,
ir tik pilkoka tvankuma, kaip prieš perkūniją,
gulės viršum laukų — tik musių ūžesys, tik tyluma —

tik bulvių vagomis, begaliniais daržų plotais,
šnobždami ir neramiai daužydamiesi galvomis,
veldamies po karštą smėlį — įdegusia žeme
tingiai žingsniuoja daržų vagotojų arkliai.
 
SEPTINTOJI    IDILĖ
 
VASAROS LIETUS

Dundėdamas ant mėlynų šilų kraštų,
ant įliepsnojusių vidurvasario kaitroj akiračių,
praplėšdamas pritvinkusias ir sunkias debesų skaras,
ateidavo griaustinis.   
Tada atūždavo lietus. Šniokšdamas viršum šilų,
ir rūkdamas viršum palaukių vinkšnų,
ant sustatytų lauko žaginių —

dideliais ir tykštančiais lašais
pasipildamas ant kiemo, tvarto stogo,
ir ūždamas ant kelio liepų, liedamasis
varpytinių kartelėmis ir apynių spurgais,
sunkiais ir dideliais lašais
kapodamas per sodų galvas, daržo plotus,
ir kirsdamas per griūvančius rugių laukus,
kapodamas per žirnių virkčias, ir plakdamas
vidury kiemo paliktus ir mėšlinus ratus;
— tada vėl nueidamas, ūmus ir pilnas vėjo,
nurūkdamas šilų viršūnėmis, ir krūmų keterom,
ūždamas virš juodalksnių šakų,

ir tik vaikigaliai,
taškydamiesi išilgai balas,
susitvenkusias vidury laukų, ganyklų slėniuose,
brenda prapliupusiais ir molinais grioviais,
plukdydami pagaliukus ir medžio skiedras,

ir tiktai vyrai, stovėdami po vinkšnos atlapu medžiu,
žiūri į nurūkstantį per šilą lietų,   
klausydamies nudundančio skliautais griaustinio.

AŠTUNTOJI    IDILE

SEPTYNIŲ BROLIŲ MIEGANČIŲJŲ DIENOS

Sunkiais ir vandeniu pažliugusiais debesimis,
vis srūva ant laukų, ant upių klonių,
ir ūkininkai, vaikštinėdami aplink namus,
vis žvalgos į laukuos sukrautus kūgius,
priblokštus ir sugulusius rugių laukus,
vandeniu paskendusią palankę,

ar užsigaubę perlytus, plačius maišus,
tamposi su permerktais, šlapiais galvijais,
braidžiodami po susitvenkusį laukuose vandenį,
perkeldinėdami dobilienoj pririštą arklį,

ir gulėdami tamsioje kiemo daržinėj,
klausos, kaip ant skardinio klėties stogo,
ant paliktų prie šulinio melžėjų kibirų
vis bilda krisdamas be perstojo lietus,
vis puldamas ant vienišų, sulytų vienkiemių,
ant krūmų, ant laukų, molėtų upių,—

kol vieną dien — staiga —nustoja lyti.
Ir ūkininkai, palikę trobas, ir iš daržinių,
išėję dairosi augštyn į kiemus,
dar netikėdami, dar įtartinai
žiūrėdami į besigiedrinantį ant šilo dangų.
Tačiau į vakarą atėjęs vėjas nukrečia paskutinius lašus,
ir, lėkdamas, per visą nakt, per dangų gena de[besis.
O rytą, burbuliuodami viršum šilų,   
pasikelia tetirvinai,
ir dunda, tartum skardūs ryto būgnai,
pasitikdami pakylančią vidurvasario saulę.