BEVARDIS Spausdinti
Parašė NELĖ MAZALAITĖ   
Mūsų bažnyčioje buvo įvykęs stebuklas, tačiau tuomet niekas apie tai nežinojo. Ir tai buvo baisiai seniai, dar prieš miestelio gaisrą, ne prieš bažnyčios gaisrą. Gi bažnyčia sudegė ne visai: tai per Velykas, prieš patį Prisikėlimą, nežinomu būdu, neatsargi žvakė palietė Karsto papuošalus — tiulius ir mezginius, ir kol spėjo užgesinti, buvo sudegę didžioji dalis Karsto ir po juo buvusio   altoriaus pusė.

Taip, tai dėjosi prieš tą gaisrą, gal aštuonerius metus prieš, kai klebonas nutarė, jog reikia atnaujinti bažnyčios vidų. Jis mėgo grožį visoje žemėje, o labiausiai Dievo namuose, jis turėjo gerą skonį užtatai ir tam darbui pasamdė žmones, kurie atitinkamai nusimanė. Prieš jiems atvykstant, jis dar kartą apėjo bažnyčią, stebėdamas ir svarstydamas, jog ne tiktai lubas, sienas, skliautus ir piliorius reikia perdažyti, bet ir altorius ir kaikuriuos šventuosius. Teisingiau sakant, visus šventuosius reikėjo atskaistinti, ir paveiksluose ir statulas — daugiau čia buvo ne-benušluostomų dulkių ir tamsos, negu spalvų jų apdaruose, ar aukso aureolėse. Jeigu jau kartą pradėti tokį darbą — reikia ir atlikti kaip pridera.

Ties dešiniu šoniniu altoriumi klebonas ypatingai ilgai stovėjo: šitas buvo augštai ir žemai nusagstytas visokiais šventaisiais, reikėjo pasi-galvoti, kad bežinotum, kokiu vardu kuris vadinosi. Na, tasai, žemai, pačiame kampe, iškelta ranka pasiekiamas, kas tas? — Juo ilgiau žiūrėjo klebonas, juo labiau stebėjosi, kaip iki šiol negalėjo pastebėti, kad net negražu laikyti altoriuje tokia statulėlė, taip ji buvo nutriušus ir nusišėrus. Ne tiktai visos drabužio spalvos buvo nuėję ir šventasis atrodė tokia pilka miline apvilktas, kaip iš laukų atėjęs, tačiau iš viso nebebuvo iš ko pažinti jo garbę ar vardą. Medis, turbūt, bus buvęs sutręšęs, kad taip sunyko. Arba — svarstė klebonas, — gal iš kokios nelaimės, gaisro ar potvynio ištrauktas. Šiaip ar taip, nebuvo verta jo ir remontuoti — stačiai ir negalėtum, nes nuo kur pradėsi? Neliko nieko kito, tik iš viso nuimti. Gi ties ta nuskriausta, kitame altoriaus šone, stovėjo šv. Kazimieras, dailiu veidu, nepasenęs nė pro dulkes, nė laiką — reikėjo jam į draugystę atnešti ką nors vertesnio už tą baigiantį aižėti medį. Ir klebonas pasišaukė čia zakrastijoną.

Reikėjo ar nereikėjo, zakrastijonas daugiausia laiko praleisdavo bažnyčioje. Jeigu kas klausė: — Kodėl? — jis vis turėjo darbo, sakė jis, tačiau tiktai jis pats vienas žinojo, kad čia jis užtrunka dėl savo džiaugsmo: taip gera, ramu, vėsu — kaip danguje. Ir dabar jis kažinką taisinėjo zakrastijoje, klebonas ir nematydamas žinojo, kad tereikia tiktai lengvai pašaukti ir žmogelis atklebekštuos.

Jis klebekštavo, jis gerokai buvo raišas, tačiau jis niekuomet nepavėlavo, niekur — jis tuojau ir stovėjo priešais kleboną, mažas, nedailus, sukrypęs ir tylėdamas laukė.

— Išmesk, Motiejau, tą, — klebonas pagalvojo ir pridėjo, — medinuką, — parodė statulėlę, ir nuėjo toliau žvalgydamasis, nes norėjo, kad po savaitės atvažiavus meistrams, netektų gaišti svarstant ką įsakinėti, jau prie slenksčio jis norėjo pasitikti juos su aiškiais griežtais nurodymais. Taigi, jis nuėjo nė neatsisukęs atgal, nes ar jam bent mintyje užkliuvo, kad zakristijonas nepaklausys.

O tas nepaklausė. Pirmą kartą žmogus nebuvo paklusęs įsakytas, ir dar ko — paties klebono. Bet argi jis galėjo? Tai buvo vistiek, kad jam būtų paliepęs padegti bažnyčią. Gal mažiau jis būtų išsigandęs to, arba, kad jam lieptų nukraustyti visus šventuosius nuo to paties ar kito altoriaus, taip, tada iš karto nepatikėtų ir tiek. Bet kad šitą!

Jis net nebuvo pajutęs, kaip suėjo į draugystę su savo šventuoju: kas gali atsiminti kiekvieną dieną iš devyniolikos metų šioje bažnyčioje, tačiau tai buvo teisybė, kurią tiktai dabar tesuprato, kad jis neturėjo nieko artimesnio danguje nei žemėje, kaip tą užtarytoją, irstančio medžio pavidale. Nes šventasis yra toks paprastas, toks šleivas ir nedailus, kaip jis pats. Kur galėjo rasti geresnį patroną, kaip tas, kurio ir vardo nežinojo! O argi reikėjo vardo? Ir jo maldos šventajam buvo tokios jau šeimyniškos ir artimos, mieli ir niekam kitam neišsakyti žodžiai. Ir tai ne jis kalbėjo, ne — tai šventasis bylojo jam, raminančiai ir guodžiamai, kaip sakytų motina, jeigu ji tebebūtų, kaip vaikai, jeigu turėtų tokių, kaip žmona, jeigu būtų išdrįsęs vesti.

Tikrai, viskas buvo be iškilmių, kasdieniška, kartais jis ištisą dieną nepriėjo prie šio altoriaus, tačiau žinojo ir žinojo nesiliaujamai, kad čia netoli yra kažkas, kas priklauso jam ir kam jis pats yra reikalingas. Ir dabar — išmesti! Žinoma, jis ir negalvojo to, jis tiktai palingavo galvą, kad klebonas toks jau pamaldus ir geras žmogus, ir toks išmanantis ir mokytas, nesupranta, jog negalima pajudinti iš savo vietos šventojo, koks jis bebūtų. — Ir zakrastijonas nusišypsojo žiūrėdamas į savo globėją: argi jis negražus? — Kaip jie keistai mato, žmonės! — Jis neblizga, teisybė, bet jo drabužis yra todėl toks, kad jis sudulkėjo eidamas paskui Viešpatį, savo Mokytoją, ir jo veidas pavargęs, susenęs, nes jis savyje pajunta kiekvieną vargą, kurį žmone-liai gyvena už šitų ramybės durų.

Ir zakrastijonas nuėjo ramiai prie kitų savo darbų, neabejodamas, kad byla baigta.
Tačiau taip nebuvo. Kitą rytą klebonas turėjo svečių kunigų ir jam pačiam prisiėjo laikyti mišias prie šoninio altoriaus. Jis išsigando pajutęs, kaip labai supyko Šventos Aukos maldose, staigiai pamatęs, kad medinukas tebėra kur buvęs. Jis vos suvaldė savo dvasią ir viduje atgailojo už savo nekantrumą, jis žadėjosi šią naktį ilgai klūpoti ir melstis, kad išpirktų negero pykčio momentą. Bet po pusryčių jis paliko svečius, kuone bėgte atbėgo bažnyčion, ir pasišaukė zakrastijoną:
—    Eikš paskui mane, — tarė ir nuskubėjo prie altoriaus. — Ką aš tau buvau liepęs, Motiejau? Vakar?
Zakrastijonas tylėjo ir klebonas pamažu ėmė širsti:
—    Ar tu užmiršai, ar tyčia?
—    Aš negaliu, mylista: kas matė, kad šventieji būtų mėtomi iš savo šventovių — ar mes kokie parmazonai?
Ir mažas žmogelis buvo toks iškilmingas taip kalbėdamas, kad klebonas atsileido — jis suprato, kad taurus bažnyčios tarnas bijojo papildyti nuodėmę.

—    Motiejau, mielas, — nusišypsojo klebonas nuolaidžiai. — Koks gi čia šventasis, tas vargšas pagaliukas. Mus dar pajuoktų kas svetimas, matydamas, kad mes tokius ubagėlius ant altoriaus laikome. Nebijok, gali drąsiai be nuodėmės paimti jį, juk čia tik medis.
—    Bet jis šventasis, — sako zakrastijonas, ir klebonui stačiai linksma pasidarė, matant tokį pamaldumą.
—    Pats šventasis — danguje yra. O, kad toks geras, tai pasakyk, koks čia šventasis? Jeigu būtų Juozapas — laikytų leliją, jeigu Antanas — tai kur Vaikelis Jėzus? Jau nė tu, nė aš nesuprasim — jis tikrai kažkoks bevardis.
—    O, ar reikia, mylista, kitaip? Kad tiktai šventasis, — tarė zakrastijonas ir klebonui pasidarė neramu dėl to žmogaus balso, toks jis buvo gilus ir paskendęs tikėjime. Tačiau juk reikėjo sutvarkyti, kaip čia nusileisi kokiom neišmintingom užgaidom, be pagrindo.
—    Matai, Motiejau, vistiek negerai, tai beveik išjuokimas šventojo, laikyti jį altoriuje tokiame pavidale: žiūrėk, ir ranka vos kabo prie peties, ir koja viena visai sutrūnijusi.

—    Mylista, tamsta manęs nepalikai, kad ir šlubo — vis ėmei kur važiuodamas į naują parapiją, — pasakė zakrastijonas, ir klebonas pamažu vėl pasidavė nekantrumui: jis čia gaišta, pametęs svečius, įkalbinėja, kad tas užsispyrėlis avinas suprastų. Tačiau ar jam reikia įkalbinėti, o ne įsakyti?
—    Be ginčų, kad tuojau būtų nuimtas, — pasakė jis rūsčiai. — Ir sudegink, žinai, kad šventus daiktus meta į ugnį. — Tai ir būsi ramus. Nupirksim gražią statulėlę į vietą.
—    Ar galima nupirkti šventąjį, — sušnibždėjo zakrastijonas.
Tai ir buvo viskas, ką klebonas girdėjo pasitraukdamas. Taigi, žmogelis padejuos, padejuos ir atliks, kas pridera.
Tačiau ir vėl taip nebuvo. Zakrastijonas stovėjo prie altoriaus ir nė sekundei nesusvyravo paklusti: kaip jis galėtų? Jis tik žiūrėjo į šventąjį ir matė, koks tas nuostabiai šviesus, ir stebėjosi ir negalėjo suprasti, kad klebonas to nemato. Jis grįžo ir grįžo nuolatos prie šio altoriaus, jis mažai kur pasitraukė iš bažnyčios, kad kartais kam kitam klebonas nebūtų to paties įsakymo davęs. Jis negalėjo valgyti nė pietų, stačiai šaukšto nepakėlė — jis tik norėjo būti bažnyčioje ir žiūrėti į savo šventąjį. Argi tai galėtų įvykti, kad jis būtų iš čia pašalintas, iš garbės, kuri jam priklauso? — Ne, — manė, — tokie dalykai negalimi, tai būtų lygiai, ką ir iš pat dangaus išmesti. Žinoma, šventasis yra labai paprastas ir kuklus, tačiau jis juk gali ką nors padaryti, kad apsigintų save.

Kai jau buvo sutemę, kai varpininkas at-skambino Dievo Angelą vakaro poilsiui — zakrastijoną suėmė ypatingas nerimas. Jis išslinko iš savo kambario, labai paslaptingai, apsižiūrėdamas, ar kas jo neseka, nuslinko bažnyčion ir užsirakino.
Jis galvojo, jog tai tiesa, kad jis myli šventąjį, tačiau per mažai yra jam meldęsis, daugiau laiko praleido tarytum giminystėje, negu nusilenkime. Ir dabar jis puolė kniūpsčias prieš al-
 

v.  K.  JONYNAS — RUDUO (akvarelė)
Iš parodos Weyhe Galerijoje New Yorke
 
 
torių ir maldavo su ašaromis ką nors daryti, nes, matai, jam pačiam darosi aišku, jog nieko neišeis, klebonas atliks, ką nutarė, nors ir kitomis rankomis. Ir kaip paskui jam bebus gyventi, vienam? Jis supranta, kad tai tiktai žemiškas šventojo pavidalas, tegu Viešpats nemano, kad jis koks stabmeldys, bet kad jo širdis įdėta į šitą stovy lėlę, čia jo gyvenimas ir viltys. Argi šventasis nenori ką nors padaryti? Ne dėl savęs — dabar jis mato, kad šventieji ir kankiniai mažai rūpinasi savimi — tai dėl jo, dėl nuodėmingo žmogaus? Tegu pasigaili!

Kai jis buvo pavargęs nuo savo maldos, staigiai pagalvojo: — Aš paimsiu tave ir mes abu išeisim. — Ir tuojau suprato, kad tai bus sunku: jis jau senas, kur jis dėsis? Ne, jis ne už save bijojo vargo, tiktai, kad su savo menkom jėgom neužsidirbs pastogės, tai kur jis galės laikyti šventąjį. Ir juos abu išmes kur patvorin, ir bus dar didesnis įžeidimas šventajam, negu kad dabar jį sudegintų ugnis, tyra ir palaiminta.
Kai buvo išaušę, ir kai tekėjo saulė, zakrasti-jonas vis tebebuvo ten, ir visai be vilties, jis pats judėjo kaip medinis, kaip sukimgraužojęs senas medis, ir laukė baisios minutės, kada pasirodys klebonas.

O jis dar nežinojo to, kad klebonas šį rytą buvo labai sunkios nuotaikos ir beveik ligonis. Tai vakar vakare, berodydamas svečiams dovanas, kurias jo brolio sūnus, keliauninkas, buvo atvežiojęs jam iš įvairių žemės kraštų — susižeidė ranką arabišku durklu. Ir taip giliai, iki pat kaulo, ir nors aptiekorius greitai aptvarstė ją, kraujas sunkėsi ir visą naktį skausmas smelkėsi iki pat širdies. Klebonas buvo neramus, kad jam prie altoriaus kartais nepasidarytų silpna, arba kad kraujas neprasisunktų ant šventų drobių. Ir dar dešinysis delnas!
Ir jo abi rankos drebėjo, kol jis laikė mišias.

Kad jis buvo pats paskutinis su mišiomis šį rytą, tai atnašavo prie didžiojo altoriaus, ir būtų tuojau po pamaldų išskubėjęs namo, tačiau pastebėjo, kad zakrastijonas visą laiką nesitraukia iš dešinės bažnyčios pusės. Ir vos nusivalkstęs zakrastijoje, klebonas atėjo ir pats tenai. Ir jis pamatė, kad zakrastijonas šluostinėjo dulkeles — ir nuo ko? Nuo seno medinio šventuko, ir jo veidas buvo toks pat, kaip ir tos suaižėjusios stovylėlės. Ir klebonas galutinai neteko kantrybės.

—    Motiejau, — pasakė jis garsiu balsu, — man teks išmesti tave drauge su tavo patronu. Tai tu čia dediesi geriausias iš geriausių ir globoji šventuosius. Pamanyk! Užteks. Prašau, tuojau po mano akimis, nukelk stovylėlę, — ir jis kalbėjo labai niūriai, kaip niekuomet su savo senu tarnu ir su nieku kitu.
Baisu buvo zakrastijonui, kai jis klausėsi, tačiau ir dabar jo širdis drebėjo iš baimės, tiktai taip baisiai buvo liūdna dėl šventojo,ir jis net nebuvo pagalvojęs, ką nūnai sako:
—    Klebone, šventvagystė liesti stebuklingą daiktą.
—    Ką tu plepi, žmogau, ar sapnuoji, — sako klebonas atslūgęs, nes jį paėmė juokas.
O zakrastijonas junta, kad naikina savo sielą meluodamas, tačiau jis negali kitaip, ir jis sako stačiai žiūrėdamas klebonui į akis:
—    Aš patyriau malonę, mylista, per šventąjį įvyko stebuklas.

—    Yra ribos, Motiejau, — pasakė klebonas rimtai. — Aš suprantu tavo geras intencijas, bet šventvagystė yra sakyti tokį melą. Jeigu aš pirma nusileidinėjau dėl tavo geros širdies, tai dabar turi matyti, kad negalima juokauti tokiais dalykais!
Ir iškėlęs pirštą pagrasė zakrastijonui, o paskui pats susigraudeno, kad turėjo senį taip išbarti, ir staigiai atlyžęs pasakė:
—    Kad jau tau taip sunku, aš pats padarysiu.
Ką gi, jis buvo kur kas augštesnis už za-krastijoną, jam visai lengvai buvo paimti statulėlę, nors ir su aprišta ranka. Jis pajuto atšerpetojusį medį, bet pasirodė, lyg liestų šiurkštų darbo apdarą. — Tai todėl, kad mano ranka aprišta, — pamanė klebonas, — ir staiga per tą jo ranką nuėjo tarytum ugnis. Ir tuo pačiu metu jis pažvelgė į zakrastijoną ir išsigando, nes niekuomet nebuvo regėjęs taip skausmingai žiūrinčių akių. Ir jis atitraukė savo ranką — tuščią. Jis negalėjo sudaužyti to seno žmogaus širdies.

Jis paliko zakrastijoną suklupusį prie altoriaus ir pats nuėjo namo. Jam buvo taip keistai gera, jis net nenorėjo valgyti pusryčių, jis geidė būti vienas. Jis sėdėjo ir galvojo apie žmogaus akis ir kaip jis ten paliko laimingas. Paskui jis atsiminė, kad jo ranka buvo lyg nudeginta ir atvyniojęs pažvelgė į ją. Ir pajuto, kad turėjo nubalti: rankoje nebuvo nė ženklo žaizdos -— tos bjaurios trikampės žaizdos iki pat kaulo. Jokio ženklo. — Gal jis buvo susapnavęs, — sako jis sau, — gal įsigalvojęs? Tačiau tvarstis, kuris buvo nukritęs po jo kojų, tebuvo pilnas sukepusio kraujo. Ir jis žinojo, kad matė įvykį du svetimi kunigai, jo sesuo, aptiekorius, jie buvo išgąsdinti didelio kraujo bėgimo, jie kalbėjo reikiant tikro gydytojo. Ir tai buvo vėlai vakar vakare.

Klebonas suklupo ant kelių vidury savo kambario ir širdimi dejavo:
—    Aš žinau, Dieve, kad tai Tu padarei ne dėl manęs — tai dėl mažiausio ir kukliausio savo vaiko, kad nepaverstum jį melagiu jo begalinėje meilėje, kurią jis juto savo nežinomam šventajam.
Klebonas norėjo bėgti ir šaukti tam žmogui ir visiems, kas įvyko, jis norėjo pats traukti varpus ir skelbti sušvitusią Dievo molonę, čia, šioje bažnyčioje. Tačiau jis buvo protingas, gilios išminties vyras — jis turėjo pirma pranešti vyskupui. Jis juto, jog čia nebus nesiliaujančių stebuklų vieta, nes Dievas turi didelius tikslus, pasirinkdamas kokią vietovę — tačiau kartais tai yra duota tam kartui, vienam žmogui. O jam, klebonui, jam, Tomui netikinčiajam, buvo leista įdėti pirštą į Dievo žaizdas, kad pažintų, koks didelis gali būti žmonių tikėjimas.
Jis vėl apsirišo savo ranką, kad niekas nepastebėtų jos sveikos. Ir jis sugrįžo bažnyčion. Jis atsiklaupė šalia tebeklūpančio zakrastijcno,
 
žiūrėjo į altorių ir seną šventąjį ir dabar regėjo jį tokį pat, kaip tasai, kuris visa siela kovojo už tai. Paskui palietė zakrastijono petį ir tyliai tarė:
— Tu nemelavai, Motiejau, čia įvyko stebuklas.
Jis nepasakojo koks, jis žinojo, kad anam žmogui nėra didesnio stebuklo, kaip tai, kad klebonas buvo atitraukęs savo ranką, norinčią pašalinti šventąjį.

Klebonas tuojau pat įsakė kinkyti arklius ir išvažiavo į Kretingą, ir tenai užsidaręs su labai dievobaimingu ir mokytu vienuolyno gvardijonu apkalbėjo įvykusius dalykus. Gvardijonas patsai apžiūrėjo klebono ranką, jis surašė vardus kunigų, aptiekoriaus ir klebonijos žmonių, kur;e buvo regėję gilią žaizdą iš vakaro, tokią, kuriai reikėjo ilgo laiko, kad užgytų ir negalėjo nepalikti rando, ir patsai tarė, jog bus, reikiant, liudytoju, kad mato ranką sveikiausią, lyg nepaliestą. Jis pasakė, kad pats parašys vyskupui — taip reikia, o visa kita tegu lieka Dievo žiniai, ar Jis bus numatęs reikalą toliau lieti malones iš šios vietos, ar tai bus tiktai viena dovana, vienam ištikimam Jo vaikui.

Klebonas laukė ir stebėjo, tačiau nieko neįvyko, nieko nuostabaus. Tiktai, kad vienas kitas piktinosi, kaip tai yra, kad visą bažnyčią išpuošęs, klebonas nebetęsė savo ketinimo pagražinti ir šventuosius. Ne, jis to nebedarė — nereikėjo, kad tarp jų visų vienas pasiliktų toks pilkas, prastas. Nereikėjo, kad būtų klausinėjama. O žmogaus ranka neverta buvo jį gražinti.
Taip praėjo keli ramūs metai.
Gi po to, kaip minėta, kai Velykose apdegė bažnyčia — sudegė ir toji pusė altoriaus, kur stovėjo nežinomas šventasis.
Ir klebonas tada galvojo:
— Taip, turbūt, reikia. Turi ji turėti poilsį, — manė jis graudžiai apie statulėlę, — buvo laikas, nes zakrastijonas buvo miręs prieš pusmetį, laimingas, žinodamas, kad jo šventąjį nepaims iš bažnyčios niekas kitas, nebent patsai Dievas. Kaip ir atsitiko.
Ir tada, kai nebebuvo šventojo nei zakrastijono, klebonas išsitarė apie tą atsitikimą pačiam rimčiausiam savo parapijos vyrui. Bet kaipgi gali žmogus būti toks, kad jis nutylėtų, kad žino nežemišką paslaptį? Ar reikėjo ilgai, kad žinotų visi? Visaip kalbėjo parapijiečiai, ir apylinkėse, kiti pyko ant klebono, tačiau pagaliau kiekvienas prieidavo minties, jog gal taip turėjo būti, kaip buvo. Tačiau juk negalima atimti to džiaugsmo tikėti, jog ir čia, mūsų parapijoje, mūsų bažnyčioje — vieną kartą buvo nušvitęs stebuklas.