TIKRASIS KORPORATYVIZMO VEIDAS Spausdinti
Parašė P. DAUGINTIS, S. J.   
Kam tenka pavartyti knygų ar žurnalų puslapius, prirašytus per paskutinius tris dešimtmečius apie korporatyvizmą, tas randa įvairių, viena kitai prieštaraujančių ir dažniausiai jam nepalankių nuomonių. Šį neigiamą įspūdį dar labiau sustiprina konkrečių korporatyvizmo įgyvendinimo bandymu Italijoje, Australijoje ir kitur aprašymai. O tačiau Kat. Bažnyčia korporatyvinę visuomenės santvarką laiko oficialia savo doktrina, ir katalikai sociologai — tikrąja bendruomenės forma. Dalyką rimtai imant, reikia mums patiems mėginti pažinti tikruosius korporatyvizmo bruožus. Tai įgalins pažinti ir tikrąjį korporatyvizmo veidą, ir kiek įvairių politikų bei teoretikų nugrimuotieji yra panašūs į autentiškąjį.
Todėl pirmoje straipsnio dalyje pastudijuokime doktrinalinius korporatyvizmo bruožus, o antroje — kai kuriuos teoretinius ir praktinius jo realizavimo bandymus.

A. — I. Korporatyvinės idėjos kilmė

Jos kilmė sena, kaip sena žmonijos kultūra. Kinai, egiptiečiai, romėnai ir kitos augštą kultūros laipsnį pasiekusios tautos turėjo įvairias korporacijas. Mat, žmonėms, gaminantiems tą patį daiktą, įgimta yra jungtis į daugiau ar mažiau ankštą sambūrį, ginantį, tvarkantį šio verslo bendruomenės gyvenimą. Vak. Europoje jos vėl atgijo po normanų, arabų karų. Savo apogėjaus jos pasiekė 13-14 šimtmetyje. Paskui prasidėjo lėta jų dekadencija. Jos piktnaudojo savo teises ir privilegijas, nenorėjo ar nepajėgė prisitaikyti prie naujai bekylančios vidutinės ir stambiosios pramonės stiliaus. Tuo atžvilgiu galima sutikti su Sombartu: "Vidutiniškai gabaus amatininko geras gyvenimas yra galimas tik tam tikroje, savo tikslus atitinkančioje bendruomenės santvarkoje. Tai yra, kaip dabar žinoma, vis pa-sikartojas reiškinys daugumoje amatininkiško pobūdžio ūkinių epochų: savotiška savitarpinė kurios vietos amato amatininkų korporatyvinę santvarka, tai, ką mes esame įpratę vadinti gil-domis" 1).

-------------
1) W. Sombart, Der moderne Kapitalismus, I. B. Leipzig 1902, p. 112.

Be to, kilo fiziokratizmas ir liberalizmas su kitokia visuomeninio ir ūkinio gyvenimo samprata. Todėl korporacijos arba oficialiai panaikinamos arba joms atimamos visos teisės ir privilegijos (Prancūzijoje 1750-1775 m.). Liberalai, norėdami apsaugoti laisvą konkurenciją, vėliau net paprasčiausius darbininkų ir amatininkų susivienijimus uždraudė (garsusis lex Chaptel Prancūzijoje).

Taip bendruomenė pulverizuojama. Tarp valstybės ir paskiro žmogaus neprileidžiama jokių tarpinių institucijų. Pats individas turi viskuo apsirūpinti ir savo reikalus apginti. Liberalinė valstybė eina tik "naktinio sargo pareigas". Ir taip iš lėto kyla kapitalistinė visuomenės santvarka su savo negerovėmis, parengusiomis dirvą socializmui ir klasių kovai.

Susirūpinusių žmonių j ieškoma priemonių prieš šias blogybes. Tarp jų prisimenamos ir korporacijos. 1852 m. popiežius atgaivina bažnytinėje valstybėje kai kurias amatininkų korporacijas. Ta proga prof. Tapparelli parašo "Civilta Cattolica" žurnale pora išsamių straipsnių, kuriuose ragina pašalinti iš korporacijų įsigyvenusias negeroves ir jas pritaikyti naujoms sąlygoms. Vysk. Kettleris, vietoj statinio istorinio, suteikia joms naują pagrindą: jungimasis į draugijas tą patį darbą dirbančiųjų yra prigimtinė teisė. Grafas Tour de la Pin su dideliu užsidegimu propaguoja korporatyvinę mintį Prancūzijoje, 2) Heinrich Hitze — Vokietijoje. Taip vyksta korporatyvinės minties atbudimas visuomenininkų sąmonėje. H. Pesch suteikia joms esminės reikšmės savo solidarizmo sistemoje, pripažįstamoje daugelio katalikų sociologų. Pagaliau pop. Pijus XI 1931 m. enciklika "Quadra-gesimo Anno" korporatyvinę bendruomenės santvarką padaro oficialia Kat. Bažnyčios doktrina. Tuoj seka katalikiškosios ir nekatalikiškosios inspiracijos korporacijų įgyvendinimo bandymai. Paskutiniais dešimtmečiais vis stiprėjant proletariniam ir valstybiniam totalitarizmui, pakilo korporatyvizmu susidomėjimas ir nekatalikų valstybininkų tarpe.
----------
2) Tour de la Pin, Vers un ordre social chrétien, Beauchesne, 1907.
 
Petras Domšaitis  Pietų Afrikos negrai

II. Korporatyvizmo esmė
Ji gana nesudėtinga. Valstybė nesusideda vien iš paskirų asmenų sumos. Joje yra šeimos ir daugybė kitų bendruomenių. Tarp jų žymią vietą užima įvairios darbo bendruomenės (Lei-stungsgemeinschaften) — įvairių profesijų arba verslų grupės, sambūriai. To paties verslo žmonės yra vieni nuo kitų priklausomi, tarpusavyje susirišę jau pačios gaminamos gėrybės ar teikiamos tarnybos darbo tvarka. Ir tų įvairių reikalavimų bei santykių niekas geriau nepažįsta, todėl negali ir geriau tvarkyti, kaip patys verslo žmonės. Todėl kaip tos pačios gyvenamosios vietos žmonės turi teisę organizuotis į vietos — miesto, valsčiaus, apskrities, provincijos ar štei-to — bendruomenes su atitinkamomis savivaldybėmis, taip ir to pačio verslo žmonės turi pilną teisę organizuotis į verslo arba profesines bendruomenes. Korporacija ir yra tokia organizuota verslo bendruomenė, tokia viešosios teisės institucija, kaip ir vietos savivaldybės. 1)
---------
1)  Jų nesumaišykim su anglosaksų vartojamu korporacijos terminu akcijų bendrovėms pažymėti.

Tai pačiai korporacijai priklauso žmonės, kurių pagrindinis užsiėmimas arba nuolatinė profesija yra ta darbo sritis. Štai keletas tokių augš-tesniųjų korporacijų: 1) ne ūkinio pobūdžio — švietimo, spaudos bei informacijų, sveikatos, menų 2) ūkinio pobūdžio — žemės ūkio, pramonės, kredito, apdraudimo ir susisiekimo korporacijos; be to, laisvųjų profesijų, kiek šie žmonės dar neapimti kitų korporacijų, kurių tarnyboje jie dirbtų (pvz., teisės patarėjai). Tiesioginėje valstybės tarnyboje esą žmonės neturėtų priklausyti jokiai korporacijai arba tik sąlyginai. Jie atlieka visai kitos rūšies tarnybą, nes valstybė iš esmės skiriasi nuo korporacijų. Iš šių pastabų aiškėja, kad dalykas eina ne vien apie ūkines grupes. Korporatyvinė bendruomenės santvarka nori apimti visas bendruomeninio darbo sritis ir sukurti naują, geresnį socialinės santvarkos tipą.

Tai rodo jau jos struktūriniai pagrindai. Joje vienijąs pradas yra ne interesų priešingumai, kaip kad kapitalistinėje klasių visuomenėje, bet drauge atliekamo darbo bendrieji reikalavimai. Teisingai konstatavo Pijus XI: "Tikra socialinė santvarka reikalauja, kad įvairūs visuomenės nariai būtų stipriai kuriuo nors būdu sujungti į vieną kūną. O šitokį sujungimo pagrindą atskiros profesijos randa gamindamos gėrybes ar at-likdamos darbus, sujungtomis tos pačios profesijos darbininkų bei darbo vedėjų pastangomis, arba visuomenės gerovėje, kurios sutartinai turi siekti visos profesijos, kiekviena pagal savo išgales".1) Taip, vaisingam žmonių grupių bendradarbiavimui reikalingas vidujinis ryšys, kurs vienijamai veiktų bendruomenės narių valią. Šis ryšys yra bendroji gerovė ir darbo bendruomenės kitiems parūpinamas gėris — ar tai būtų ekonominė gėrybė, ar pvz. gydytojų, auklėtojų, šoferių atliekami patarnavimai. Ši gaminama gėrybė ar teikiamas patarnavimas veikia kaip tikslas, kaip gėris visų šios verslo bendruomenės narių valią; ir veikia ne tik per bendradarbiauti nusiteikusią dvasią, bet ir savo fiziniu būtinumu; pvz., jei žmonių grupė ryžosi padėti neišvažiuojamoje gatvėje įklimpusiam automobiliui, tai pats atliktinas patarnavimas-uždavinys savaime rikiuoja jų veiksmus tvarkon ir vienybėn. Jeigu verslo bendruomenė ir labai sudėtinga ir gausi nariais, vistiek ši gaminama gėrybė ar gėrybės bei patarnavimai verčia visus derintis į vieną darbo vienetą. Taip žmogus vidujinai įsijungia į šią grupę.
-------------
1) Enc. "Quadrag. Anno" nr. 84; liet. tekstas: Popiežių enciklikos, Lux, Tuebingen 1949, p. 284

Šis elementarus reiškinys kaip tik ir pagrindžia darbo bendruomenės pranašumą prieš kapitalistinės visuomenės klases, kuriose jungiamai veikia tik panašūs išoriniai interesai, dažnai tik jausminio pobūdžio. "Jei palyginame profesines darbo bendruomenes su kapitalistinės visuomenės klasėmis — sako prof. von Nell-Breunning — tai matome, kad profesinės bendruomenės (t. y. korporacijos) yra kaip tik darbo bendruomenės, klasės gi — tik interesantų." Tai reiškia jų stipresnį vidujinį sąryšį, palyginus su klasėmis. Daug svaresnis šis skirtumas darosi augštesniuose bendruomenės laipsniuose ir imant visos visuomenes mastu. Jei žemesniame laipsnyje jos skiriasi tik didesniu vieningumu, tai augštesniame laipsnyje jos stovi viena prieš kitą, kaip vienybė ir susiskaldymas. Iš profesinių darbo sambūrių sudaryta visuomenė tampa pati augštesnės rūšies ir apimties bendruomenė. Gi iš klasių sudaryta, teisingiau pasakius, į klases susiskaldžiusi visuomenė turi savo vienybę, jei apie tokią dar galima būtų kalbėti, tik bendrame kovos lauke, kuriame dviejų klasių frontai stovi vienas prieš kitą ir kovoja. Kapitalistinėje klasių visuomenėje šis kovos laukas yra darbo rinka. Jeigu, nežiūrint šios ydingos bendruomenės struktūros, natūralinis bendro darbo ryšys nejungtų jų ir taip nepalaikytų draugėje, tai jos pražūtis būtų ne-išvengtina"2).

Apie konkrečią korporacijų struktūrą galima tik tiek pasakyti, jog žemesniosios korporacijos turi bazuotis gana ribota sritimi, kad gaminama gėrybė būtų pakankamai artima dirbančiajam; be to, ji turi būti pritaikyta krašto sąlygoms bei įvairių verslų žmonių ir darbo psichologijai. Nei popiežių enciklikos, nei katalikų soc. doktrina konkrečiai formos nenustato.
---------
2) -) Osw. v. Nell-Breunning S. J., Zur chrisTch°n G'sell-schaftslehre, Herder, Freiburg, 1947, p. 66-67; ir šiaip jo mintimis nekartą pasinaudota.

III.  Korporacijų tikslai ir funkcijos
Organizuotos verslo bendruomenės arba korporacijos tikslas yra dvigubas. Pirmas ir svarbiausias — atsakingumas už korporacijos įnašą bendrajai krašto gerovei; ji turi visą verslo bendruomenės veiklą taip tvarkyti, jog pilnai atitiktų tai, ko visuomenė iš jos turi teisę reikalauti. Ši atsakingumo sąmonė kaip tik sudaro korporacijos prasmę, vertę, pareigas, teises ir tikrąjį vidaus gyvenimą.
Rūpestis savo profesijos bendrąja gerove — tai antras korporacijos tikslas. Ji yra atsakinga už įgyvendinimą korporacijos gerovės ta prasme, kad pakankamai būtų padėta pastangų tiek pačiai bendruomenei, tiek paskiriems jos nariams garantuoti priklausančią dalį bendrojoje gerovėje. Esmingai su šiuo dvigubu tikslu rišasi rūpestis profesijos garbe, kaipo viena svarbiausių priemonių korporacijos tikslams atsiekti, ir kaipo dvasiniu užmokesčiu, visuomenės teikiamu šio verslo žmonėms.

Atitinkamai šiam dvigubam tikslui ir korporacijos funkcijos bus profesinės, socialinės, ekonominės ir administratyvinės. Korporacijų organai (tarybos, komitetai, valdybos) turi vienyti, ginti, reprezentuoti jų reikalus, leisti nuostatus, tvarkančius verslo darbą ir gyvenimą, spręsti pasitaikančius ginčus, valdyti verslo bendrą turtą, įstaigas ir vykdyti vyriausybės jai pavestus uždavinius.1)
------------
1)  Plg. Tarptaut. social. studijų sąjungos Mecheln "Code social" c. 3, art. 62-64

Beveik tuo pačiu ji atliks ir savo verslo narių vienijimo bei valstybinės bendruomenės są-statan įjungimo uždavinį. Apie šią "visuomeninę korporacijos funkciją'" prof. von Nell-Breunning rašo: "Korporatyvinės santvarkos tikslas yra tvarkingas tautos darbo organizmo suskirstymas. Atomizuotoje individualistinėje visuomenėje paskiras žmogus betarpiškai stovi prieš valstybę. Tačiau toji visuomenė ir bendroji jos gerovė turi jam atrodyti kaip kažkas netikra, tolima ir neįpareigojanti. Korporacijoje gi paskiras žmogus pasijunta esąs betarpiškai bendruomenėje, kurios tikrenybę jis pats pergyvena, kuri yra jo užsiėmimo pilkoji kasdiena, kuri tačiau ir visą jo gyvenimo aplinką formuoja, būdama tam tikrų gyvenimo bei kultūros vertybių nešėja. Šiam bendruomeninio gyvenimo turiniui korporacija duoda vidujinę santvarką, garantuoja paskirų žmonių įsijungimą į verslinės santvarkos vieningą visumą ir jo pasidavimą bendrajai verslo ir krašto gerovei; ji veikia taip pat ta linkme, kad bendroji gerovė iš tikro reikštų jos narių gerovę ir kad paskiras narys, įjungtas į profesinio gyvenimo ratą, jaustus jame gerai".2)
--------
2) -) Osw. v. Nell-Breunning, op. c. p. 69.

Žinoma, korporacija dėl to turės nekartą ginti savo verslo bendruomenės bei paskirų jos narių reikalus bei laisvę. Tai savaime aišku. Tačiau juk laisvė yra lygiai esmingas bendruomeninio gyvenimo elementas, kaip ir bendroji gerovė. Tik iš laisvo paklusnumo ir bendradarbiavimo gali plaukti ir tvirtai pagrįsta bendroji gerovė ir tikrai veikli savo valstybės meilė. Vienašališkai iš anksto skirstoma kolektyvistinė bendruomenė yra tiek pat mechanistinė, kaip ir individualistinėje visuomenėje. Ji tiek pat nsorga-ganiška, ne iš apačios kylanti, todėl ir nesveika, gyvenimiškai nepajėgi. Jungdama darnon darbą bendrajai gerovei ir paskiro žmogaus laisvę, kor-poratyvinė santvarka tampa pylimu prieš nepažabotą individualistinį liberalizmą ir prieš me-chanistinį kolektyvizmą. Žinoma, korporatyviz-mas gali būti falsifikuojamas ir piktnaudojimas tiek valstybinio kolektyvizmo, tiek kai kurių profesijų grupinio egoizmo. Todėl svarbu yra įgyvendinti tikrąjį korporatyvizmą ir įgyvendinti sveikame santykyje su valstybe.

IV. Esminiai bruožai
Esminiai tikrojo korporatyvizmo bruožai yra trys: korporacija yra natūralinė, autonomiška, viešosios teisės institucija. Tai plaukia iš korporacijos, kaip organizuotos, savo gyvenimą tvarkančios, verslo bendruomenės sąrangos. Gali kas su tuo nesutikti, šias žymes neigti; toks tegul tada nekalba apie korporatyvizmą ir demokratinius principus — pačių žmonių teises save valdyti bei tvarkyti savo reikalus. Šias savybes ryškiai iškelia Pijus XI: "Pati prigimtis taip veda, kad kaip vietos kaimynyste surišti žmonės sudaro savivaldybes (municipia), taip lygiai vienu verslu ar profesija užsiima žmonės — ar tai būtų ekonomijoje, ar kitoje kurioje srityje — sudaro tam tikrus sambūrius (collegia) ar korporacijas taip, jog daugelis šias sava teise besinaudojančias draugijas (consortia) laiko esant pilietinei bendruomenei nors ir ne taip esmingomis, tai bent natūraliomis"'1).

Jei pati prigimtis skatina tos pačios profesijos žmones burtis į bendruomenes, tai niekas neturi teisės jiems kliudyti; lygiai kaip niekas negali uždrausti žmogui turėti vaikučių, gyventi pagal savo sąžinę, tikėjimą . . . Mūsų demokratinėse šalyse tos teisės beveik niekas ir nebeg'n-čija, nors įgimtinis jos charakteris kitų ir nepripažįstamas. Dėl to turi jie sunkenybių pripažinti ir kitas dvi žymes. Tačiau jei prigimtis į ką veda, tuo pačiu duoda ir teisę tai įvykdyti. Todėl organizuotos verslo bendruomenės arba korporacijos turi galią savarankiškai tvarkyti savo narių vardu visą profesijos gyvenimą; kitais žodžiais tariant, jos yra savarankiškos, autonomiškos. Ši galia, kaip matėme, joms priklauso tiesiogiai, o ne valstybės joms suteikiama. Jų santykius su valstybe nustato subsidiarumo dėsnis. Pagal jį — ką pajėgia atlikti žemesnės bendruomenės, neprivalo to daryti augštesnės; jei jos tam nepajėgios, tai augštesnės turi joms pagelbėti (subsiduoti). Centrinės valdžios santykiuose su vietos savivaldybėmis visų demokratų tai bent teorijoje pripažįstama. Lygiai tas pats galioja ir darbo bendruomenių atžvilgiu. Aišku, kad korporacijos, kaip ir vietos savivaldybės, vykdytų nemaža joms valstybės deleguotų teisių, ir kad jų savivalda būtų valstybės priežiūrai pajungta. Todėl jų autonomija yra reliatyvi.

Kadangi korporacijoms savarankiška valdy-mosi galia priklauso dėl verslo viešosios gerovės, tai jos savo savivaldos srityje kuria viešąją teisę. Tai yra teisė, kuri įpareigoja ne tik visus to paties verslo narius, bet sudaro ir visos valstybinės bendruomenės viešosios tvarkos dali. Ir tai visiškai suprantama. Pvz., pieninkystės korporacijos potvarkiai, įvedą pieno kontrolę visiems karvių laikytojams; pagal tuos pačius nuostatus turi būti baudžiami pirkėjai, perką veterinarijos
-----------------
1) Pijus XI: "Quadrag. Anno" nr. 83; liet. tekste, o. c. p. 284.

gydytojų nekontroliuojamų karvių pieną, kaip nusikalstą tautos sveikatai ir verslo gerovei. Tokiu būdu korporacijos yra viešosios teises institucijos. 1)

Korporacijų savivaldos organai turi būti renkami visų šio verslo žmonių pagal jų įnašą bendrajai gerovei; kitaip tai būtų vienos dalies kėslai viešpatauti kitai. Tai ypatingai galioja ūkinio pobūdžio verslams, kuriuose tektų pergalėti toliausiai pažengusį susiskaldymą klasėmis. Daugel katalikų sociologų mano, kad korporatyviniai komitetai ir darbo teismai, po lygiai iš darbdavių ir darbininkų atstovų sudaryti, savo nutarimais ir sprendimais atliktų daugumą reikalų, likviduotų ginčų, kurie kapitalistinėje klasių visuomenėj sprendžiami kovos ar jėgų demonstravimo keliu, arba, jei šis būdas vienai pusei atrodo per skausmingas, suverčiami ant valstybės pečių.

Be abejo, interesų priešginybių buvo ir bus pasaulyje; taigi jų bus ir korporatyvinėje bendruomenėje. Krikščioniškajai tradicijai būdingas realizmas nemato interesuose ir kolektyviniame interesų atstovavime nieko blogo. Kapit. klasių visuomenės klaida yra ta, kad ji bendruomenės sutvarkymo pagrindan deda interesinių grupių priešingumus, vietoj bendrųjų reikalų jų atliekamo darbo. Tos galingos, priešiškai nusistačiusios grupės praktiškai turi viešosios teisės institucijų pobūdį ir apsprendžia dabar visa ūkinį ir socialinį gyvenimą. Tai vr.i kaDitaUstinės santvarkos nepagydoma liga! Korporatyvinėje bendruomenės santvarkoje klasių veikla ribojasi privatine sritimi. Ji pripažįsta buvimą paskirų grupių reikalams profesinio ir tarprofesinio pobūdžio sąjungų, sindikatų, unijų. Tai yra paskirų žmonių prigimtinė teisė, kurios užgniaužti niekas neturi galios. Todėl teisingai suprastas kor-poratyvizmas neprieštarauja sveikam sindikaliz-mui. ir be reikalo jo atstovai šį puola 2).
------------
1) Plg. su kai kurių univer-tų išlaikyta teise leisti studijų reikalus tvarkančius nuostatus.
2) Plg. "Quadrag. Anno" nr. 85-87.

V.  Korporacijos ir valstybė
Palengva ryškėja ir korporacijų santykis su valstybe. Korporacijos nėra nei valstybėlės valstybėje, nei kuri betarpinė valstybės įstaiga. Korporacijas ir valstybę būtų galima dalinai palyginti su suaugusiais šeimos vaikais ir tėvu. Protingas tėvas vis daugiau palieka — ir turi palikti — laisvės patiems vaikams tvarkyti savo gyvenimą bei darbus. Tik ten, kur jie patys nepajėgia ar nebegali vieni kitiems padėti, ateina jis pagalbon. Tačiau šeimos galva lieka tėvas, ir jo žodžiams turi visi paklusti. Taip ir korporacijos savarankiškai tvarko savo verslo gyvenimą, tarpusavyje bendrauja ir vienos kitoms padeda. Tačiau kur jos nebepajėgia, valstybė ateina joms padėti. Valstybės uždavinys yra rūpintis bendrąja krašto gerove, jos saugumu, teisingumo ir teisės palaikymu; jos pareiga yra ta linkme diriguoti bendrais nuostatais ir specialiais nurodymais visų bendruomenių, paskirų grupių ir atskirų žmonių veiklą.

Todėl korporatyvinės valstybės samprata yra arba nesąmonė, kylanti iš neatskyrimo valstybinės nuo bendruomeninės santvarkos, arba šį išsireiškimą reikia imti plačia prasme, t. y. kaip valstybės su korporatyvine bendruomenės santvarka 3). Be abejo, pilnai įgyvendinta korp. bendruomenės santvarka valstybei suteiktų savotišką žymę; valstybinis aparatas žymiai sumažėtų, nes daug darbų atpultų, o kitus valstybė vykdytų per korporacinius organus. Tai jai pačiai ir piliečių kišenei bei labui tik į naudą išeitų. Išlaisvinta nuo begalės smulkių darbų ir uždavinėlių, ji liktų laisvesnė rūpintis pačia visuma ir geriau diriguoti paskirų visuomenės narių įnašą bendrajam labui. Korpor. santvarka reikalauja stiprios valstybės ir anksčiau išvardintiems uždaviniams atlikti, ir kad kartais kuri skaičiumi ir ūkine jėga galinga korporacija nepagrobtų valdžios Į savo rankas. Tačiau jei korporacijų uždaviniai ir galia krašto konstitucijoje yra aiškiai nužymėti, šis pavojus nežymus. Legaliu keliu įsigalėti kuriai korporacijai ir laimėti politinės krašto atstovybės daugumą—praktiškai neįmario-ma, nes prislėgtoji dalis niekados nestotų už jos kandidatus bei programą.
----------
3) Pvz. tas primestina ir tokiai gerai šiuo klausimu J. Azpiazu S. J. knygai — EI Estado corporativo, 2 laida, Madrid 1943; jos angl. vertimas — The corporative state, St. Louis, 1951.

Dėl valstybės įnašo kuriant korporatyvine bendruomenės santvarką tektų pasakyti, kad bene svarbiausia jos pareiga būtų — savo galios apribojimas siauresne sritimi. Tai, kaip matėme, tik visiems į naudą išeitų. Tačiau tai būtų gana sunku. Individualistiškai liberalinės valstybės šalininkai nenori ir nenorėtų prileisti tarp valstybės ir paskirų asmenų jokių tarpinių bendruomenių. Teoretinis gi ar praktinis valstybės totalitarizmas, praktikuojamas dabar daugumoje šalių, linkęs užgriebti vis platesnes žmogiškojo gyvenimo sritis. Be to, be valstybės intervencijos neapsieitų ir pats korporacijų organizavimas. Jau nuo seno laiko susiskaldžiusi mūsoji visuomenė, kurioje siautėjo egoistinė dvasia ir individualistiškai kapitalistinė ekonomija, vargu ar pati pajėgtų kada pasveikti ir susijungti į sveikas ir vieningas verslo bendruomenes. Žinoma, geriausia būtų, kad pačios profesijos susivienytų, jungda-mosios iš apačios. Valstybei betektų jas pripažinti, apriboti jų veikimo sritis, nustatyti tikslus bei bendrąsias darbo gaires. Valstybės įtaką, kuriantis korporatyvinei santvarkai, neteisinga būtų laikyti korporatyvizmo falsifikacija, kaip tai daro nemaža jo kritikų. Valstybė turi galią, ir žemesnės bendruomenės turi teisę būti jos padedamos, reikale net operaciniu būdu pašalint skaudulius.

Taigi, baigdami pirmąją straipsnio dalį, matome, jog korporacijos nei nori užimti valstybės vietą, nei būti jos bereikšmiu, savarankiškai negalinčiu veikti tarnu. Korporatyvinė bendruomenės santvarka siekia pašalinti visuomenės susiskaldymą priešingomis, mirtinai kovojančiomis klasėmis ir vietoje neatsakingų, bevardžių privataus egoistinio intereso grupių, praktiškai dabar tvarkančių viešąjį gyvenimą, padaryti organizuotas verslo bendruomenes viešai atsakingais veiksniais už atskiras bendruomeniškojo gyvenimo bei darbo sritis.