KRIKŠČIONYBĖS IR ŠVENTUMO SAMPRATA A. MACEINOS "SAULĖS GIESMĖJE" Spausdinti
Parašė A. BALTINIS   
1. Šventieji — krikščionybės išraiška.
Mūsų tragiškųjų katastrofų metu, kada, rodos, griūna tūkstantinė kultūra, išblėsta jos laimėjimai, žlunga žmogaus vertė ir jo kilnumas, o jo vietą užima barbariškų aistrų siautėjimas ir džunglių dvasia, kada kova tarp gėrio ir pikto pradų pasiekia nepaprastą įtampą ir sukrečia pasaulio istoriją iki pat jos gelmių, visu svarumu iškyla klausimas, į ką iš tikro yra atremtas mūsų gyvenimas, mūsų kultūra, kokie yra jos pamatai ir šaltinis.
Sprendžiant šį klausimą, yra išaugusi vadinamosios egzistencijos filosofijos šaka su Hei-deggeriu, Sartre ir jų sekėjais, kurie nemato jokios galimybės atremti žmogaus gyvenimą į ką kita, kaip tik į patį žmogų. Paversdami silpnybę dorybe, jie moko žmogų likti savo baimėje ir beprasmiškume, stačiai garbinti jį ir pripažinti, kad žmogaus gyvenimas yra beprasmis, kad žmogus gyvena tik mirčiai ir išnykimui.

Tačiau daugumas mąstytojų mano, kad žmogaus gyvenimas nėra atremtas į "nieką", kaip nori Heideggeris, bet, kaip žmonija visais laikais yra jautusi, pripažinusi ir tikėjusi, šis gyvenimas yra atremtas į transcendentinę, viršum pasaulio esančią, Būtybę bei Realybę. Šios transcendentinės Realybės buvimą liudija visos religijos, nes jos yra atremtos į transcendentinės Būtybės buvimą. Ir vadinamosios "stabmeldiškos" religijos remiasi transcendentinės realybės išpažinimu, o stabai yra tik simboliai bei transparentai, kuriais ši transcendentinė būtybė apsireiškia. Stabmeldžiai negarbina "stabų", bet transcendentinę galybę, apsireiškiančią stabais.

Jei visos religijos savo esme transcendentinės, atremtos į antpasaulinės realybės buvimą, tai ypač tokia yra krikščionybė. Krikščionybėje ši transcendentinė realybė — Dievas įsikūnijo ir regimu būdu apsireiškė pasauly. Šia prasme krikščionybė yra absoliutinė religija, nes jau negali būti jokios religijos, kur transcendencija aiškiau apsireikštų, būtų sujungta su pačia žmogaus prigimtimi ir per ją su visu kosmu.

Krikščionybės tikroji išraiška regimu pavidalu yra šventieji. Šventuosiuose apsireiškia krikščionybės esmė, transcendencijos realumas, dieviškoji tikrovė. Šventuosiuose mes išvystame patį Dievą. Šventieji mums liudija dieviškąją tikrovę šiame gyvenime.

Vienas iš nuostabiausių šventųjų, liudijančių dieviškąją tikrovę ne tik savo asmeniu, bet matančiu šią tikrovę išplėstą visame kosme, yra šv. Pranciškus Asyžietis.

Jis yra vienintelis nuostabus šventasis, kuris visoje gamtoje matė įsikūnijusį Dievą, kuriam gamta buvo vienas visuotinis dievybės apsireiškimas.
Šį nuostabųjį šventojo gyvenimą A. Maceina atskleidžia mums savo naujausiame veikale — "Saulės giesmėje". Knygos pavadinimas, kaip autorius pasisako, paimtas iš šv. Pranciškaus eilėraščio (Saulės giesmės), kviečiančio visą sutvėrimą garbinti Viešpatį. Tačiau knygoje atskleidžiamas ne šio eilėraščio turinys, bet pats šv. Pranciškaus gyvenimas, kuris, autoriaus giliu įžvelgimu, yra Saulės giesmė Kūrėjui. Šv. Pranciškaus filosofiškai teologinė gyvenimo sklaida ir sudaro šios knygos turinį ir jos problematiką.

Tarp tų nedaugelio lietuvių, kurie savo raštuose iškelia religines ir filosofines problemas, A. Maceina, be abejo, užima pirmą vietą. Visai jo filosofinei kūrybai būdingas medžiagos saikingas apvaldymas, gilus principingumas, intuicinis Įžvelgimas ir analitinė sklaida. Be to, jame yra gyva jieškotojo dvasia, kuri nepasitenkina tradicinėmis pažiūromis. Todėl jo kūryboje lengva įžvelgti tam tikro opozicionieriaus, kovotojo ir reformatoriaus bruožų. Jei iš vienos pusės A. Maceinos kūryboje pastebimos augštai filosofiškai išlavinto žmogaus linkimas į sistemiškumą, logiškumą ir objektyvumą, tai iš antros — didelis noras likti ištikimu sau pačiam, savo intuityviniam įžvelgimui, stiprus linkimas į subjektyvumą, jausmo apspręstą galvojimą, žodžiu, tam tikras akademizmo ir inpulsyvaus individualizmo junginys, vedąs prie išvidinių konfliktų ir jų išraiškos visoje kūryboje.

Jo naujosios knygos tikslas didžiai prasmingas ir svarus: "tepatarnauja ji krikščioniškajam gyvenimui, pamirštam ir apleistam . . . pasklaidyti pastovias vertybes Asyžiečio gyvenime bei veikime, mėginant surasti gilesnį jų pagrindą pačioje Krikščionybėje" (psl. 13). Taigi, autorius nori šv. Pranciškaus gyvenimu padėti krikščioniui įžvelgti giliau į krikščionybės esmę, atre-miant ją į filosofiškai aiškius ir principiškai pagilintus pamatus.
Išeidamas iš šių tikslų, autorius pasirenka savo sklaidai keturis pagrindinius stulpus: gamtą, žmogų ir Dievą, apie kuriuos, jo teigimu, sukosi šv. Pranciškaus ir mūsų kiekvieno gyvenimas.

2. Šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimas ir santykis su turtu.
Pirmame skyriuje autorius atskleidžia nuostabų šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimą, kurio nerandame jokiame kitame šventajame. Šia prasme šv. Pranciškus yra tikrai originalus šventasis. Nei prieš jį nei po jo mes nieko panašaus neaptinkame. Analitiškai ir kritiškai išnagrinėjęs šv. Pranciškaus santykį su gamta, autorius grįžta prie šio reiškinio pačių pamatų ir labai santūriais, taupiais, bet pilnais prasmės žodžiais apibūdina gamtos reikšmę šv. Pranciškaus ir apskritai mūsų gyvenime: "Iš gamtos prabyla Dievas ir ner ią Jisai mums apsireiškia . . . oamta yra pirmykštis Dievo Apreiškimas žmogui".

Norint trumpai nusakyti Maceinos atskleistą šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimą, reikia pasakyti, kad gamta pačiu savo buvimu, ne žmogaus pažinimu ar diskursiniu galvojimu, reiškia Dievą, yra "įsidaiktinęs Dievo žodis". Dievas yra ne tik žmonių, bet ir visos gamtos, visų kūrinių Tėvas, taip kad kūriniai yra tikri žmogaus broliai ir seserys. Tikrai dieviškas gyvenimas apsireiškia visoje gamtoje, taip kad visi gamtos daiktai yra ontologiški s'mboliai, reiškią pati Dievą Nors šv. Pranciškus jokia prasme nėra pateisintas, tačiau tam tikras Dievo visoje gamtoje esi-mas priklauso prie šv. Pranciškaus pergyvenimo. Tradicinę krikščioniškąją asmenų meilę Dievuje šv. Pranciškus išplėtė iki visų sutvėrimų, iki viso kosmo. Savuoju Dievo pergyvenimu gamtoje šv. Pranciškus yra nuostabus ir neturi sau lygių visoje istorijoje.

Kalbėdamas apie šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimą, autorius iškelia įdomių tezių apie gamtos puolimą pirm žmogaus, atremdamas tai į šv. Raštą, ir teigia gamtos atpirkimo reikalą, vesdamas paralelę tarp rojaus ir Marijos: Rojus gamtos srityje buvo tas pat, kas Marija žmonių giminėje. (32 p.) Tai įdomi mintis, išplaukianti nuosekliai iš šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimo, tačiau ji nesiderina su tradiciniu Bažnyčios mokslu. Kaip krikščioniškosios meilės cer.tre stovi asmeninė Dievo ir žmogaus meilė, neįjungiant į ją gamtos, kaip tokios, taip ir išganymas čia suprantamas tik asmeninis žmogaus išganymas, neišplečiant jo į visą gamtą.

Jei gamtos išganomasis pobūdis nuosekliai išplaukia iš "pranciškoniškosios teologijos", tai iš jos sunkiai išvedama žmogaus valdovo padėtis gamtoje. Jei Dievas yra ne tik žmonių, bet ir gamtos kūrinių Tėvas, su kuriais žmogus per Kristaus įsikūnijimą ir išganymą sueina į broliškus santykius, tai žmogaus valdovo padėtis čia išnyksta. Autoriaus iškeltas kregždžių nutildymas šventojo gyvenime išreiškia greičiau gamtos kūrinių solidarumą su žmogumi, tačiau iš jo negalima suprasti tos hierarchiškos žmogaus padėties, kokia ji yra Aristotelio ir skolastinėje filosofijoje, kuri visai svetima šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimui. Su šiuo šv. Pranciškaus pergyvenimu tačiau gražiai derinasi jo santykis su kūnu, ir visa tai, ką autorius pasako apie krikščioniškąją askezę ir kūno palenkimą dvasiai.

Problematiškas yra skyrius, liečiantis šv. Pranciškaus santykius su turtu. A. Maceina, atsirėmęs į visišką šv. Pranciškaus neturtą, trumpai ir kategoriškai formuluoja tezes, liečiančias krikščioniškus santykius su turtu. Iškeldamas faktą, kad šv. Pranciškus turtų neneigė, bet tiktai jų vengė, (102 p.), kad nuosavybė kyla iš Dievo pavedimo: "Daiktą pasisavinti žmogus gali tik todėl, kad jis Kūrėjo iš tikro jam yra atiduotas" (106) p.), tvirtindamas, kad paneigti nuosavybę reiškia paneigti žmogaus valdoviškumą pa-s.uly ir jo asmeniškumą savyje (108 p.), visgi toliau teigia, kad turtas ir dangaus karalystė išskiria vienas kitą (111 p.), kad elgetavimas yra vienintelis būdas pragyventi tiems, kurie tiki į dievišką Apvaizdą ir todėl gyvena tik šia diena (147 p.). Mums atrodo, kad šie paskutinieji tei-teigimai nesiderina su pirmaisiais, nes jei žmogus, Dievo paskyrimu, gali turėti nuosavybę, tai gali turėti ir turtą, ir šis turtas Dievo karalystės nepaneigia. Visi Dievo sukurtieji daiktai, kaip tokie, negali būti kliūtis į Kūrėją, priešingai, kaip "įsikūnijęs Dievo žodis", jie gali būti laiptai j Dievą. Turėjimas turtų ir rūpinimasis rytdiena nesipriešina tikėjimui į Dievo Apvaizdą, nes religinis žmogus ir turtus ir rūpestį rytdiena išgyvena kaip Dievo dovaną, visas viltis sudėdamas Dievu j e. Evangelija šio rūpesčio nuo mūsų neatima, nemoko visai nesirūpinti rytdiena, bet tik sako — "nebūkite bailiai susirūpinę, bet visame pasitikėkite Dievu. Rūpinkitės visu pirma Dievo karalyste", sako Evangelija. Rūpintis antroje eilėje žemiškais reikalais nėra nei pagoniška nei prieš Evangeliją, bet yra tikroji Evangelijos mintis.

Kas tinka šv. Pranciškaus gamtos pergyvenimui apskritai, tai tinka ir jo santykiams su namais. A. Maceina tvirtina, kad namų pamatuose yra įmūryta prometėjiška idėja, kad tai yra sukilimas prieš Dievo tvarką,kad apsigyvenimas keturiose namų sienose yra savo begalybės išsižadėjimas (184 p.), kad apsistojimas savuose namuose jam (šv. Pranciškui) reiškia nutolimą nuo Evangelijos (187 p.). Autorius eina dar toliau ir tvirtina, kad aistra namams yra psichologinis atsakymas į metafizinį anapusinės tikrovės paneigimą (188 p.). Šie autoriaus tvirtinimai nėra užtenkamai pamatuoti, neįtikina ir neišplaukia iš to simbolinio būties pergyvenimo, kuris yra būdingas visiems religiniams asmenims, o nepaprastai rvškus šv. Pranciškaus būties suvokime. Papę *1 ši simbolinį pergyvenimą, žemiškoji tėvynė yra paveikslas amžinosios tėvynės, o žemiškieji namai — simbolis dieviškųjų namų.

Šis žemiškųjų namų simboliškumas, kaipo Dievo namų atspindys, yra žymus visame Šventame Rašte ir liturgijoje. Mirusiųjų mišiose sakoma: sugriuvus žemiškojo gyvenimo namams, rengiama amžina buveinė danguje (pref.). Iš Šv. Rašto ir liturgijos matyti tam tikras namų laips-niavimas: žemiausią laipsnį sudaro gyvenamieji namai, augštesnį -— sielos gyvenimas kūne, dar augštesnį — Dievo gyvenimas sieloje ir Bažnyčioje, kol prieinama prie amžinųjų "buveinių danguje". Tikrieji krikščionies namai yra dangaus namai, tačiau visi kiti namai, neišskiriant nė gyvenamųjų, neša savyje šių dieviškųjų namų atspindį, jų grožį ir garbę, yra šių dieviškųjų namų simboliai. Psalmės žodžiai, "kaip mieli tavo namai, o kareivijų Viešpatie", savo esme tinka visiems namams.

Išeinant iš šios namų sampratos, jie negali būti žmogaus begalybės užsklendimas, bet šios begalybės reiškėjai: prasidėdami užsklęsta erdve, jie pagal savo esmę veda mus per įvairius laipsnius iki dieviškųjų namų į begalybę. Namai yra dieviško artumo, saugumo ir begalybės simboliai. Todėl apsistojimas savo namuose nėra nutolimas nuo Evangelijos. Evangelija nereikalauja namų niekinti, priešingai — namai turi būti pergyvenami kaip dieviškos Apvaizdos išraiška, kaip Dievo malonė mūsų žemiškame gyvenime. Tai yra krikščioniška namų samprata. Jei šiandien, kaip ir Pranciškaus metu, ši samprata užmiršta, jei namai yra tapę ne dieviškųjų simbolių, o prabangos ir kūniškumo vie'omis, tai jie tokie nėra savo esme, bet žmogaus iškreipimu ir jų tikrosios prasmės pamiršimu. Jei tad šv. Pranciškus ir pranciškonai gyveno molio lūšnelėse ir urvuose, tai ne kad paneigtų namus kaip tokius, bet kad atskleistų jų prasmę, jog jie nėra prabangos ir kūniškumo vietos, o dieviško gyvenimo atspindžiai. Šv. Pranciškus, kaip rašo jo biografai, prieš mirtį sugrįžo į Pociunkulę, į savo lūšnelę, ir ten numirė, broliams stebintis, kodėl jis taip daro, nes mirus jo motinai, tėvui jo išsižadėjus ir žmonėms išjuokus, rodos, jis tikrai neturėjo namų. Tačiau Porciunkulė buvo jo žemiškieji namai, atvaizduojantieji dangiškuosius. Todėl ten jis norėjo ir mirti.

Nežiūrint šių pertempimų, skyrius apie santykius su turtu yra labai įdomus neturto, elgetavimo, išmaldos įprasminimu ir mums atsVleidžia gilią A. Maceinos intuiciją ir sugebėjimą sunkiai suvokiamus dalykus aiškiai išreikšti, filosofiškai ir logiškai pagrįsti ir su krikščionybės dvasia suderinti.

3. Šv. Pranciškaus santykiai su žmonėmis ir Dievu
Mylėdamas gamtą ir joje matydamas savo brolius ir seseris, šv. Pranciškus dar labiau mylėjo žmones, nes juose dar tobuliau apsireiškia dievybė, negu gamtos kūriniuose. A. Maceina šiuos šv. Pranciškaus santykius su žmonėnrs nušvietė trečiajame savo knygos skyriuje: Šv. Pranciškus tarp žmonių. Čia jis įdomiai nagrinėja metafifinės žmonių bendruomenės kilmę, pabrėždamas "kad tik būdamas drauge žmogus būna tikrai žmogiškai" (197 p.). Šv. Pranciškus tad ypatingai branginęs bendruomenę ir savo ordiną laikęs ordinu Evangelijai vykdyti (201 p.). Ypatingai įdomūs samprotavimai apie žmogaus santykį su žmogumi, su bendruomene, su kūnu.

ADOMAS GALDIKAS — MIŠKAS (tempera) Iš parodos John Myers galerijoje New Yorke

Čia autorius sprendžia vienatvės ir tylos problemas ir jų reikšmę krikščionies gyvenime. Giliai pagrįstos autoriaus mintys apie nusižeminimą ir jo reikšmę religijoje. Nusižeminimas yra vienintelė tikroji tiesos forma santykiuose su Dievu ir artimu, tvirtina autorius, o visa, kas kyla iš puikybės, turi netiesos pobūdį ir todėl yra nuodėmė. (243 p.) Kaip ypatingą artimo meilės išraišką ir išganomąją priemonę A. Maceina iškelia tarnybą ligoniams, kuri, autoriaus tvirtinimu, buvo Kristui vienas iš atperkamųjų darbų ir turėjo išsiskleisti visoje Bažnyčioje (250 p.). Kristus ne tiek ligonius gydė, kiek juos atpirko.

Kalbėdamas apie šv. Pranciškaus santykį su žmonėmis apskritai, autorius kalba ir apie jo santykius su moterimis. Šiuose santykiuose šventasis buvęs ypatingai skaistus (265 p.). Autorius teisingai įžvelgia, kad šventojo santykiai su moterimi išaugę iš ano meto riterių damos kulto, kuris yra Marijos kulto prasmuo. Trubadūrų meilės supratimas buvo savas šy. Pranciškui, nes jis save vadino "Dievo trubadūru" ir visą gyvenimą mėgo prancūzų trubadūrų poeziją. Tas riteriškos meilės supratimas konkrečiai apsireiškė jo skaisčiuose santykiuose su šv. Klara. Genialioje jo sieloje ši trubadūrų meilė, Provarso erosas, nuostabiu būdu buvo apvalytas nuo visiško žemės sunkumo, nuo biologinės traukos, įjungtas į tyrąją Dievo ir kosmo meilę ir suvestas su ja į nepaprastai glaudžią vienybę. Ir čia šv. Pranciškus, kaip ir visame gyvenime, pasirodė nuostabus. Atsirėmęs į šį šventojo meilės pergyvenimą ir pasinaudodamas giesmių giesmės ir šv. Povilo išsireiškimais, autorius kalba apie pozityviąją skaistybę; skirtingą nuo negatyvaus moters neigimo, ir apie moterystės kilnumą kaip Kristaus ir Bažnyčios santykių atvaizdą.

Nors autorius, išeidamas iš šv. Pranciškaus visiško neturto, išveda, kad turtų turėjimas nesuderinamas su Evangelija, kad namai yra anapusinės tikrovės paneigimas, &pie nevedimą visgi šiaip sako:". . . nevedimas nėra krikščioniškojo gyvenimo esminis principas, bet tiktai viena iš konkrečių priemonių išvengti pasidalinimo tarp Dievo ir pasaulio" (271 p.). Jei nevedimas nėra esminis principas krikščionybėje (čia autoriui pritariame), tai juo labiau toks esminis principas nėra visiškas neturtas, namų ar mokslo baimė, o yra tik priemonės išvengti pasidalinimo tarp Dievo ir žmogaus. Bažnyčia tačiau nevedimo priemonę laiko svarbesne, nes jos reikalauja ne tik iš vienuolių, bet ir iš pasaulinių kunigų, nors jiems leidžia naudotis namais, turtu ir mokslu.

Teisingai autorius pastebi, kad šventasis esmėje mokslo neneigia (293 p.), o nemėgo knygų, nes jos buvo gryna teorija (296 p.). Tokia gryna teorija tryliktame šimtmetyje buvo sko-lastika, atitrūkusi nuo religinio būties pergyvenimo ir skęstanti abstrakcijoje. Todėl šventasis ypatingai jos nemėgo. Nors ne tik šventasis Pranciškus, bet daugelis Bažnyčios tėvų bijojo mokslo ir nenorėjo filosofijos priimti net tarnaite teologijai, tačiau autorius apie kultūrą sako: "Būti visuotinio perkeitimo šaukle bei pradininke yra kultūros vaskirtis Krikščionybės šviesoje" (302 p.). Čia, išeinant iš simboliško daiktų pergyvenimo, kultūros prasmė teisingai suvokta; kultūra siekia materiją sudvasinti, suvesti ją su dvasia į nedalomą vienybę. Tačiau kultūrai pavyksta čia tik iš dalies. Tarp materijos ir dvasios spraga visada lieka. Tik Dievas įvykdys visą kultūrininkų troškimą, užpildys spragą tarp materijos ir dvasios. Kūnas neišnyks, bet bus prikeltas ir tobuloje vienybėje su siela sujungtas, ir šis susijungimas išplis į visą kosmą. Todėl kultūra iš tikro yra būsimo visuotinio perkeitimo liudijimas. Krikščionio sampratoje kultūra yra pasisakymas, kad mano netobulus darbus atbaigs Dievas, todėl iš tikro ji yra būsimojo perkeitimo šauklė ir pradininkė, kaip sako Maceina.

Paskutiniame skyriuje autorius kalba apie šv. Pranciškaus santykius su Dievu. Čia autorius iškelia Bažnyčią, kaip šių santykių reiškimosi vietą. Išeidamas iš fakto, kad šv. Pranciškus savo religinę veiklą pradėjo senų, apleistų bažnytėlių atstatymu, autorius atskleidžia šio šventojo elgesio prasmę ir iškelia Bažnyčios reikšmę krikščionio gyvenime. Pastebėjęs, kad žmonės stato bažnyčias arti viena prie kitos be jokio pastoracinio reikalo, autorius j ieško šio reiškinio prasmės ir prieina prie išvados, kad bažnyčių statymą seniau apsprendė kažkokie objek-tyviniai reikalai (326 p.), būtent: kad Viešpats gyvena ir nori gyventi tarp žmonių. Mes čia norėtumėm pridėti, kad šiam Viešpaties norui gyventi tarp žmonių atsako žmogaus noras turėti Dievą arti savęs. Mums reikia Dievo, kuris arti mūsų, kuris yra su mumis. Noras turėti Dievą arti savęs yra esminis religinis pergyvenimas.

Šiam žmogaus norui primityvioje religijoje tarnauja stabas ar gamtos jėgos. Nors kažin kaip grubus buvo pirmykštis stabas, jis tarnavo šiam esminiam reikalui. Stabas pirmykščiam žmogui buvo dievybės apraiška. Todėl A. Maceina teisingai sako: "Gamtos gaivalai (ir stabai, A. B.) šiam žmogui buvo transcendencijos artumo ženklai" (Jobo drama, 1950 m. 199 p.). Vėliau, Dievo supratimui tobulėjant, iš jo išsiskyrė stabo elementai ir nyko antropomorfizmas. Dievas vis buvo tobulesnėmis formomis išreiškiamas. Tačiau esminis religijos reikalavimas — turėti Dievą arti — liko tas pats. Šį reikalavimą krikščionybėje atitinka bažnyčios, kurios, kaip A. Maceina sako, yra tikri Dievo namai: "Naujo Testamento bažnyčios yra Dievo namai tikrąja ir tiesiogine šio žodžio prasme... Mūsų bažnyčių erdvę objek-tyvuoja asmeninės Dievo prezencijos paslaptį... Naujojo Testamento bažnyčios giliausia prasme yra įsikūnijusiojo Žodžio gyvenimas tarp mūsų" (330-31 p.). Čia Maceina yra įžvelgęs pačią religijos esmę ir atskleidęs bažnyčių prasmę. Švenčiausiojo Sakramento paslaptimi katalikų bažnyčios iš tikro, kaip sako autorius, yra įsikūnijusio Žodžio gyvenimas mūsų tarpe. Katalikybė tad yra tobuliausia religija, nes čia esminis religijos reikalavimas — turėti Dievą arti — yra įvykdytas tobuliausiu būdu, substancialiu ir re3liu Kristaus esimu Švenčiausiame Sakramente. Todėl toliau už katalikybę jau nebegalima eiti. Tobulesnis su Dievu santykiavimas gali būti tik už šios žemės ribų — matant Dievą veidas veidan.

Nors kažin kaip būtų ištobulėjusi religija, jos esmė lieka ta pati — be atvaizdų liturgijos ir bažnyčios ji neįmanoma. Turėti Dievą arti savęs yra egzistencinis žmogaus reikalavimas, kurį sunaikinus, sunaikinama pati religija. Kadangi intymiausias susidūrimas su Dievu vyksta bažnyčioje, todėl A. Maceina sako: "Apleisdami bažnyčias mes objektyviai simbolizuojame nenorą būti su Dievu. Dievo namų pamiršimas yra įsikūnijusio Žodžio pamiršimas" (335 p.). Šį tvirtinimą pagrindžia patsai gyvenimas: bažnyčios neigimas veda prie religijos paneigimo ir visiško ateizmo. Iš čia matome, kokios gilios prasmės yra šv. Pranciškaus bažnyčių anaujinimo darbas, Maceinos puikiai atskleistas šv. Pranciškaus su Dievu santykių skyriuje.

Išeidamas iš šio bažnyčios supratimo, autorius toliau kalba apie apaštalavimą ir jo įvairias pasireiškimo formas, iškeldamas kunigų ir pasauliečių reikšmę šiame apaštalavime ir galiai atskleisdamas katalikų akcijos svarbą bažnyčioje.

Ne kartą krikščionybė suprantama, kaip džiaugsmo priešas, savo kryžiaus mokslu, atgaila ir askeze užmušanti kiekvieną džiaugsmo pasireiškimą. A. Maceina, kalbėdamas apie džiaugsmą šv. Pranciškaus gyvenime, tvirtina, kad džiaugsmas ir krikščioniškoji egzistencija yra susiję savo esmėje (374) p.). Sis džiaugsmas kyla iš Dievo artumo: "Viešpaties artumas krikščioniui, kaip ir šv. Jonui Krikštytojui, yra džiaugsmo pagrindas" (384 p.). Čia autorius yra giliai įžvelgęs į krikščionybės esmę ir krikščionies džiaugsmo priežastį: džiaugsmas ir laimė kyla iš būties pergyvenimo. Žmogus visa savo esme trokšta įsigyti tikrą ir pilną būtį, išplėsti save iki begalybės. Todėl, jei žmogus papildo savo būtį draugystėje ar meilėje ar plačiame tautos susirinkime, jausdamasis kartu su visos tautos nariais, jame kyla džiaugsmas ir laimė. Kada jam pavyksta bent akimirksnį susilieti su pačia būties pilnatvė — Dievu, jame kyla begalinė laimė ir džiaugsmas, kurio visą gyvenimą negali pamiršti. Šv. Pranciškus, kuris buvo vienybėje su visu kosmu ir jo Kūrėju, išgyveno nepaprastą džiaugsmą ir laimę. Tačiau šis džiaugsmas skirtingas nuo išviršinio džiaugsmo, kylančio iš juslių paerzinimo ir laikino malonumo. Šiam džiaugsmui reikia išrasti vis naujų ir naujų erzinamųjų priemonių, todėl išviršinis gyvenimas čia atrodo džiaugsmingas, tačiau esmėje yra gilus liūdesys. Kas pergyvena džiaugsmą, kylantį iš būties pilnatvės, tam išorinės priemonės visai nereikalingos. Todėl A. Maceina ir sako, kad šiandieninis pasaulis intensyviai linksminasi, kad intensyviai liūdi. Išorinis džiaugsmas yra noras bent išdalies kompensuoti vidujinį skausmą. Džiaugtis šv. Pranciškui, teisingai sako autorius,— reiškė ne rodyti psichologinę savo nuotaika, bet skelbti atpirktosios būties laime (385 p.). Tai yra gilus tikrojo džiaugsmo įžvelgimas.

Didžiai vertingas yra skyrius apie maldą. Autorius maldą išveda iš žmogaus kūrininkiš-kumo pergyvenimo. Todėl malda yra ne kas kita, kaip egzistencinis savo kūriniškumo pru pažinimas ir išpažinimas (401 p.). Iš šio gilaus maldos esmės suvokimo autorius išveda: maldos nuolatinumą, nes žmogus visada yra kūrinys; nusižeminimą maldoje, kylantį iš Kūrėjo artumo pergyvenimo; maldos paprastumą iki visiškos tylos, kuri sudaro maldos visumą. Nors autorius aiškiai pabrėžia, kad šv. Pranciškaus maldos centre buvo garbinamoji malda, tačiau kalbėdamas apie maldos rūšis, jis pirma stato prašomąją, dėkojamąją ir tik paskutinėje vietoje garbinimo maldą. Garbinimo malda sudaro maldos esmę, o dėkojamoji ir prašomoji tik iš jos išplaukia. Tai matyti ne tik šv. Pranciškaus maldoje, bet ir "Tėve mūsų" maldoje ir visoje liturgijoje.

Kalbėdamas apie šv. Pranciškaus kančią ir mirtį, autorius iškelia naują mintį, kad krikščionybės pradžioje ir Rytų Bažnyčioje buvo garbinamas triumfuojantis Kristus ir kad šv. Pranciškus pradėjo naują Kristaus garbinimo tarpsnį, pagrįstą nebe amžinuoju Taboru, bet istorine Golgota (427 p.). Iškėlęs faktą, kad šv. Pranciškus pirmasis įgavo stigmas, autorius teigia, kad šv. Pranciškaus pašaukimas ir buvo — atskleisti krikščionijai kryžiaus kelią (436 p.). Mums atrodo, kad šis teigimas nėra užtenkamai pagrįstas, kad suvedimas šv. Pranciškaus istorinės misijos tik į kryžiaus kelio krikščionijai atskleidimą yra šios misijos susiaurinimas, nes ši misija buvo, kaip ir autorius teigia, įvykdyti Evangeliją, liudyti visą Kristų. Tačiau kryžius ir kančia nesudaro krikščionybės esmę, ir nėra jos visuma. Mums atrodo, kad šis autoriaus teigimas kyla iš to, kad jis džiaugsmą kildina iš kančios (372 p.), triumfuojantį Kristų laiko kenčiančio Kristaus išsiskleidimu (427 p.), o kryžių — kančios ir mirties ženklu (424 p.). Vaisingiau būtų tiek kančią, tiek džiaugsmą išvesti iš aukos ir kryžių laikyti aukos simboliu. Auka savo esme yra žemesnio gėrio sunaikinimas dėl augštesnio gėrio. Iš žemesnio gėrio sunaikinimo kyla skausmas ir kančia, o iš augštesnio gėrio siekimo — džiaugsmas ir laimė. Tai būdinga visoms aukoms, ypač didingai Kristaus išganymo Aukai. Ši auka iš vienos pusės apsireiškia kančia, ir jos kulminacija — mirtimi; iš kitos: džiaugsmu ir jo kulminacija — iš mirties prisikėlimu. Tiek kančia, tiek džiaugsmas kyla iš aukos esmės, yra jos pasėkos. Aukos tad gilesnė sklaida duotų kančios ir džiaugsmo prasmės supratimą tiek šv. Pranciškaus gyvenime, tiek pačioje krikščionybėje. Prie šios sampratos autorius visai arti prieina, o gal ir tą patį teigia, ką mes manome, kai jis sako, kad žmogus yra tikrai žmogus . .. kai jis atsistoja prieš minią aukos pavidalu, ir kad šv. Pranciškaus gyvenime šis aukos pavidalas buvo tikroji jo būsena (443 p.).

Iš to, kas pasakyta, matome, kad A. Maceinos veikalas apima tokią plačią ir gilią problematiką, kurios neįmanoma kiek nuodugniau apibūdinti, nors ir ilgesniame straipsnyje. Sutraukus visą tos knygos esmę, jos pagrindinė mfntis būtų tokia: Kristaus išganymo žygis, atsirėmęs į istorinę tikrumą, toliau tęsiasi Bažnyčioje, jos sakramentuose ir liturgijoje, ypač Eucharistijoje. Šis Kristaus gyvenimas savo Bažnyčioje yra realus ir ontologinis, t. y., tikras Kristaus išsiskleidimas istorijoje, kurio išraiška yra Bažnyčia. Bažnyčia yra istorijoje egzistuojantis Kristus. Krikščionis iš savo pusės turi sekti šiuo Bažnyčioje esančiu Kristumi, įsijausdamas į Kristaus asmenį ir religiniais doriniais savo darbais Kristų išreikšti. Kaip Kristus išsiskleidžia Bažnyčioje, taip Dievas kūrybiniais aktais, nuolatiniu tvėrimu, išsiskleidžia visoje gamtoje, visame kosme, taip kad kosmas tampa dieviško gyvenimo išraiška, kuriame žmogus simboliškai įžvelgia patį Dievą. Šv. Pranciškus nuostabiu būdu esminę Dievo meilę išskleidė iki kosminės meilės ir savo gyvenime šią meilę realiai įvykdė.

Mes galėtumėm pageidauti, kad autorius, be filosofinių metodų, būtų pavartojęs ir istorinį, atskleisdamas tą praeities foną, kuriame šv. Pranciškus gyveno, ir tą įtaką, kurią jis vėlesniems amžiams darė. Tačiau mes neturime jokios teisės nurodyti autoriui, kad jis turėjo padaryti. Mums tenka tik vertinti ir džiaugtis tuo, ką jis davė. Jis žadėjo duoti šv. Pranciškaus gyvenimo teologinę-filosofinę skaidą, atremiant ją į pačią krikščionybę. Ir šį uždavinį jis atliko ir net pralenkė, suvesdamas nuostabų šventojo gyvenimą į vieningą sistemą, suteikdamas kiekvienai gyvenimo apraiškai religinį ir teologinį pamatą, suderindamas sunkiai nugalimus prieštaravimus ir rasdamas jiems vieningą sintezę. Jis nepasitenkina tik savo tezių pagrindimu, bet iškelia krikščionybės išsiskleidimą į įvairias kultūros sritis ir jos įtaką gyvenimui ir asmenybei apskritai. Visoje knygoje reiškiama mintis, kad į krikščionybę neturime žiūrėti, kaip į kokį sustingusį institutą, kad krikščionybė turi būti gyvenama, realizuojama visu gyvenimo pločiu. Šioks aktyvus, dinaminis krikščionybės supratimas atitinka jos esmę ir darosi artimas moderniam žmogui.

Gili autoriaus intuicija padėjo jam įžvelgti į šventojo Pranciškaus gyvenimo pačias gelmes, suteikti veikalui gyvybės, šviežumo ir originalumo, o jo logiškai sistemiškas protas, kalbos turtingumas ir gražumas padėjo visa tai apvilkti vieningos sisteminės minties rūbu. Knygoje esanti įtampa — tarp objektyvumo ir subjektyvumo, intuicijos ir diskusinio galvojimo, pergyvenimo ir abstrakcijos, jausmo ir proto — žadina mąstyti, aiškinti sąvokas, jausti ir gyventi kartu su autorium.

Dėl šių savo ypatybių knyga iš tikro įveda skaitytoją į gilų ir vispusišką šventojo ir krikščionybės apskritai pažinimą. Todėl šį veikalą turi pažinti kiekvienas, kuris, j ieškodamas savo tikėjimui gilesnių pamatų, nenori pasilikti sustingusių tradicijų, diletantizmo ir žurnalizmo ribose.